Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės

Orion nebula

Oriono žvaigždynas (Šienpjovių) yra vienas romantiškiausių šiaurinio dangaus objektų. Graikai jame įžvelgė medžiotoją, egiptiečiai Ozyrį, Nebraskos skidi (vilkų) ponė indėnai elnią, o Pietų Amerikos močės ir čimu gentys vagį, atiduotą sudraskyti maitvanagiams. Senovės airiai Oriono žvaigždyną vadino Kaomi, ginkluotas karalius. Babilone Orionas garbintas kaip dievas, sukūręs brangakmenius. Pasak graikų, Artemidė, medžioklės globėja, įsimylėjo Orioną, tačiau jo dvynys brolis pavydėjo šios meilės ir pasiuntė skorpioną, kad jį nužudytų (kiek vėliau nei Orionas, pateka Skorpiono žvaigždynas).

Pavasarį Orionas keliems mėnesiams pasislepia už Saulės. Jis vėl pasirodo liepos mėn. su pranešimu, kurį prieš 3 tūkst. metų užrašė graikų poetas Hesiodas:

"Neužmiršk, kai Orionas pasirodo,
Liepti tarnams nukulti aukso varpas".

Jame yra ryškiausias, jauniausias ir mums arčiausias taurės formos ūkas (nebula, kas lotyniškai reiškia 'rūkas' ar 'debesis') - vienas iš nedaugelio, kurį galima regėti plika akimi, nors jis ir yra už 1500 šviesmečių.

Trys beveik greta esančios žvaigždės (Mintaka, Alnilamas ir Alnitakas) yra medžiotojo juosta (lietuviškai, Trys sesutės). Po ja antruoju šviesuliu tarp žvaigždžių, sudarančioje medžiotojo kardo makštį, yra Oriono ūkas. Oriono dešinėje alkūnėje spindi Betelgeisė, pulsuojanti raudonoji milžinė, 20 kartų sunkesnė už Saulę (Jei Betelgeisė būtų Saulės vietoje, tai jos paviršius būtų ties Marso orbita). Į šiaurė nuo jos 6 mažesnės žvaigždės sudaro milžino vėzdą. Ryškesnis ir tolimesnis Rygelis (7'a pagal ryškumą dangaus žvaigždė) žymi jo kairįjį kelį, Saifė – dešinįjį, o Belatriksė, amazonės žvaigždė, jo kairįjį petį. Nuo kairiosios rankos nutįsta puslankis žvaigždžių – medžiotojo laimikis, elnias.
Orion constellation

Žvaigždės spalva priklauso nuo jos temperatūros. Betelgeisė, raudonoji milžinė, yra šalta ir jos paviršiaus temperatūra yra apie 3000o C (mūsų Saulė yra paprasta geltonoji žvaigždė su 5500o C paviršiaus temperatūra). Tokios didelės ir karštos žvaigždės kaip Rygelis yra žydrai-baltos ir yra įkaitę iki 10000o C. Jos greitai išeikvoja savo kurą vandeniliui virstant heliu, o po to anglimi, o dar vėliau geležimi. Tada jos virsta raudonosiomis supermilžinėmis, kurios, pasibaigus branduoliniam kurui, greitai susitraukia ir nuo slėgimo gali sprogti virsdamos supernova. Toks likimas laukia Betelgeisės. Protoplanetary disc Jei sprogimas įvyksta šalia dujų ir dulkių debesies, jo bangos gali suspausti jo dalis, sudarydamas sąlygas naujoms žvaigždėms susidaryti.

Ūko centre esanti 4-ių masyvių žvaigždžių sankaupa, vadinama Trapecija, (kurios ryškiausia Theta 1 C žvaigždė duoda apie 99% visos ūko skleidžiamos šviesos – ji 20 kartų sunkesnė už Saulę ir 100 tūkst. kartų ryškesnė), apšviečia platų dujų ir dulkių debesį, kurio skersmuo siekia 6 šviesmečius (apie 35 mln. mylių). Ultravioletiniai spinduliai sužadina vandenilio molekules tamsiame debesyje ir jos ima skleisti šviesą.

Pirmąkart ūką iš Galilėjaus pasiskolintu teleskopu 1610 m. tyrinėjo prancūzų teisininkas ir astronomas mėgėjas Nicolar-Claude Fabri de Peiresc'as. Per teleskopą jis atrodo tik pilkas, nes mūsų akis išskiria tik ryškiausias dalis, kurios, iš esmės, yra bespalvės. Nematome rausvų pakraščių, kuriuos nuspalvina azoto ir vandenilio emisijos. Išskirtingiausias yra ilgas ruožas, vadinamas Šviesiąja juosta, kuris iš tikro yra iš viršaus matomas ūko taurės kraštas.

Tear drop "Chaotiškas darinys ateities žvaigždėms", parašė apie jį britų astronomas Viljamas Heršelis jį stebėjęs 1780-ais. Dauguma ūko žvaigždžių yra 0,3-1 mln. metų amžiaus (nedaug, lyginant su Saulės amžiumi, kuris yra 4,5 mlrd. metų).

Molekulių debesyje susidaro vandenilio sankaupos, kurios pradeda traukti kitas aplinkines molekules. Didėjant slėgiui branduolys pradeda kaisti. Kai naujos žvaigždės išdreifuoja iš debesies, jos su savimi nusitempia dalį debesies dujų ir dulkių, iš kurių gali susidaryti planetos. Per milijonus metų žvaigždžių vėjas (jonų srautai iš artimiausių žvaigždžių) nupučia debesies likučius palikdamas jauną žvaigždę su protoplanetiniu disku.

Dauguma diskų yra plokšti, o ne rutulio formos. Pasitaiko ir ašaros lašelio formos (tai gali būti žvaigždžių vėjo poveikis). Protoplanetiniai diskai tarsi patvirtina 1755 m. I. Kanto išsakytą hipotezę, kad planetos atsiranda iš besisukančių dujų debesų, Orion Nebulae kai materija sukrenta apie tankesnius branduolius.

Ūko garbanų pakraščiai vis dar lieka viena iš Oriono ūko paslapčių. Kokia būtų jų priežastis, jie būtų verti Jackson Pollock rankos drąsiai braukiant per dujų sūkurio foną. Astronomai mano, kad garbanos rodo iš jaunų žvaigždžių lekiančių dujų srautų kraštus. Tai atšiauri vieta, kur materija lekia viršgarsiniais greičiais. Spėjama, kad juos sukuria debesyje esantis magnetinis laukas. Gravitacijai spaudžiant debesį, spaudžiasi ir magnetinis laukas, tačiau tik iki tam tikros ribos. Tada magnetinė energija išsiveržia iš besisukančios masės greitindama daleles, kurios pasiekia pasakišką greitį. Lengviausia tai padaryti ties poliais, tad tos srovės gali žymėti magnetinių laukų polius.

Orionidai

Pastaba: Orionidai taip pat reiškia meteorų srautą, iš Oriono ir Dvynių žvaigždynų ribos, siejamą su Halio kometa. Intensyviausias - spalio 20 d. Šis skirsnelis ne apie juos.

Orionidai: kai kurie tvirtina, kad su kai kuriomis Oriono žvaigždyno žvaigždėmis siejamos „neigiamos“ esybės. Kiti sako, kad Oriono ūkas yra kosminis portalas į „begalybę“ arba Kūrėjo karalystę. Kai kurie astronomai tvirtina, kad milžiniška, puikiai nušvitusi daugiaspalvė šviesa, sklindanti iš ūko, yra susikirtime su Žeme, nors šiaip pasiektų Žemę maždaug šiaip pasiektų Žemę maždaug 3000-aisiais metais. Ar tai kiek susiję su Apreiškimo 21 pranašyste [apie iš dangaus nužengiančią Naująją Jeruzalę].

Tai drakonidai bando užkariauti „dangų“ ir perimti sklindančią „Šviesą“ (dangiškoji kova tarp Mykolo ir Slibino; Apr. 12). Tai gali paaiškinti drakonidų buvimą Oriono žvaigždyne, nors tam tikros „žmonių“ grupės atseit irgi susidomėjusios Portalu į Amžinybę.

Pats Oriono atvirasis klasteris yra jungtinės reptoidų-pilkųjų imperijos, vadinamos Nešventuoju Šešetu, bazė. Jie sukūrė Nemezidę, kad trikdytų žmonių buvimui Saulės sistemoje. Daugeliui „planetoidų“, įvestų į šią sistemą, pastebimas „kurso pokytis“ dėl Nemezidės poveikio ir orionidų-drakonidų atvykimo.

 

Aušra

Trys valandos nakties...
Nurimo namai pavargę,
Vėjas lapuos nežaidžia.
Tik pro švelnų užuolaidų šydą
Palengva nusišypso žara.
Ji brenda per debesų kalnus,
Plėšdama rūbą tamsų lyg
Pelenės užmiršti skarmalai.
Žiūrėk – Orionas užgeso
Ir naktis pralaimėjusi traukias.
Dar tylu: paukščiai dar palaimingi miega
Ir laukia naujosios aušros...

Giedrė Čibiraitė (12c), Agnė Atkočiūnaitė (12b), Kauno „Santaros" vid.mokykla

 

Orionas mitologijoje

Orionas buvo milžinas, Poseidono ir Kretos valdovo Minoso dukters Eurialės sūnus. Jis galėjo bristi per jūrą – ir iš vandens kyšojo jo galva.

Pasak kitą jo kilmės versiją, Trakijos (Hyria) karalius Bojotijoje Hyreius svetingai priėmė Dzeusą, Poseidoną ir Hermį, kurie leido prašyti jų atpildo. Karalius norėjo vaiko, tad dievai paėmė paaukoto jaučio kailį, ant jo nusišlapino ir sudegino. Po 9 mėnesių iš dirvos „išdygo" sūnus.

Orionas buvo sumanus kalvis, įrengęs požemio rūmus Vulkanui bei pastatęs šventyklą dievams Sicilijoje. Hesiodas sako, kad Sicilijoje jis supylė iškyšulį, kuris padeda susidaryti Messina įlankai. Tada išvyko į Euboea. Yra sąsajų, siejančių jį su karo dievu Arėju.

Orionas nukeliavo į Chijo salą, kad pasipirštų karaliaus Oinopiono dukteriai Meropei (nereikia painioti su viena iš Plejadžių). Oinopiono apakino girtą Orioną ir išvarė iš salos. Šis nuvyko į Lemnosą, kur Hefaistas vadovu davė savo tarną Kedalioną. Patartas Poseidono, jis užsisodino Kedalioną ant pečių ir nubrido į rytus, Helijo patekėjimo kryptimi.

Pasiekęs Helijo namus Orionas atgavo regėjimą. Jis grįžo į Chijo salą, kad atkeršytų, tačiau karalius pasislėpė požeminiame urve (šulinyje). Po bevaisių paieškų, Orionas nuvyko į Kretą.

Sakoma, kad jis aistringai geidė Plejadžių, Atlanto dukrų, kurias pasigailėjęs Dzeusas perkėlė į dangų. Orionas tapo Artemidės, medžioklės deivės, numylėtiniu. Kartu jie medžiojo žvėris Kretos miškuose. Yra keli variantai apie jo mirtį.

Sakoma, kad Artemidė pati nužudė jį, sumaniusį su ja varžytis. Kitur minima, kad jis žuvo, nes išniekino hiperborėjų krašto merginą Ope. Pagal populiariausią versiją, jo mirties kaltininku buvo Artemidės brolis Apolonas, kuriam nepatiko sesers draugystė su Orionu. Orionui brendant per vandenį, Apolonas susiginčijo su Artemide, kad ji pataikys į virš vandens kyšančią jo galvą. Artemidės strėlė perskrodė jam galvą ir ji pasibaisėjusi pamatė išplaukiant negyvą Oriono kūną (kitur, Apolonas susiginčijo, kad Artemidė nenušaus kiškio, kurį ji matė aukštoje žolėjė). Pagerbdama Orioną, Artemidė perkėlė jį į dangų, kur jis vėl ėmė geisti Plejadžių.

Minima, kad jį pamilo ir pagrobė Helijo dukra Eos (Aušrinė) ir dievams supykus jį nukovė pavydi Artemidė (arba strėle apakino jį, - blogą jo regėjimą simbolizuoja blankios jo galvos žvaigždės). Dabar, Orionui leidžiantis, Eos lieja ašaras, kurios pasirodo kaip rasa ant žolės.

Pasak Hesiodo „Astronomijos", Oriono mirtis buvo kitokia. Jis su Artemide ir jos motina Leto medžiojo Kretos miškuose. Orionas buvo pasigyręs, kad išžudys visus žemės žvėris. Sunerimusi Gaja pasiuntė milžinišką skorpioną, kuris jam mirtinai įgėlė. Tada Artemidė ir Leto paprašė Dzeuso, kad perkeltų Orioną į dangų. Bet kartu persikėlė ir skorpionas. Ir dabar, kai Orionas leidžiasi pietvakariuose, Skorpionas teka rytuose. Bet milžiną, davęs priešnuodžių, išgydė senovės gydytojas Ophiachus. Tai regime ir danguje – Orionui leidžiantis, Ophiachus stovi virš jo. Kitą naktį atgavęs jėgas, Orionas vėl pasirodo danguje.

Jo pasirodymas pranašauja apie besiartinantį rudenį. Laikas nuimti derlių. Vasaros pabaigoje, skinant vynuoges, Orionas teka vidurnaktį. Ir kai rudenį jis teka auštant, jūreiviai žino, kad atėjo laikas plaukti į uostus slepiantis nuo audrų (Hesiodas):

Kai užkaukia vejai
Ir uždengia jūrą debesiu niūriu,
Tada apsuki laivą, ištrauktą ant kranto,
Pridėk akmenų, pririšk, kai audros kaukia.

2 a.pr.m.e. graikų istorikas Polibijus Romos eskadrono žūtį aiškino tuo, kad jis išplaukė „iškart patekėjus Orionui".

Kai kas nurodo į sąsajas tarp Oriono ir Egipto piramidžių išdėstymo. Tai gali būti tikėtina, nes senovės egiptiečiai daug dėmesio skyrė žvaigždėms. Jie manė, kad po mirties Ozyris ir faraonai patenka į Oriono žvaigždyną.

Graikai Orioną vadino „klajokliu", „kalnų gyventoju", „pasipūtusiu gaidžiu", „gaidžio koja", „karo dievu", „kariu". Daugelyje Vidurio Rytų tautų jis buvo „milžinas" ar „stiprusis".

Arabų pasaulyje jis buvo al-Džauzak (juoda avis su balta dėme), Walnut'as („Galingasis"). Mintaka, labiausia vakaruos esanti juostos žvaigždė, kilusi iš arabiško žodžio, reiškiančio „juosta"; Alnilanas, „perlų juosta", o Alnitakas, „girlianda".

Įvairiose tautose jis „linija", aukso smiltys, riešutai arba blizgučiai (Spangles), Janzak stuburas, pas arabus ir kinus svarstyklių.
Senovės žydai kartais vadino Nimodu, „galingasis medžiotojas".
Kiti jo vardai: Vagina (makštis), triguba strėlė, magai, trys karaliai...

Orionas

Oriono pirmoji žmona buvo Sidė, pasipūtusi moteris besigyrusi, kad yra gražesnė nei Hera, Dangaus karalienė. Ši buvo labai kerštinga ir nubaudė Sidę, išsiųsdama ją į Hadą. Netekęs žmonos, Orionas nukeliavo į Chios (Khios, Egėjo jūroje 5 mylios į vakarus nuo Turkijos), kur įsimylėjo Meropę (tai nėra viena iš Plejadžių) ir jos tėvo paprašė jos rankos. Karalius nenorėjo išleisti dukters, tad davė, atrodytų, neįveikiamą užduotį – išnaikinti saloje pavojingus laukinius žvėris. Orionas kelis mėnesius dirbo sunkiai nuo aušros iki saulėlydžio. Kol atliko užduotį. Orion Bet karalius vis tiek nenorėjo išleisti dukros tvirtindamas, kad darbas atliktas ne iki galo. Pasigėręs Orionas iš pykčio Meropę paėmė jėga. Ryte dukrai pasiskundus, tėvas kitą naktį girtą Orioną apakino.

Orakulas jam pasakė, kad kylančios Saulės spinduliai išgydys jam akis. Jis ėjo per jūrą link tolimoje sklindančio kalvio kūjo garso ir pasiekė Lemnos salą. Visą kelią jį stebėjo Eos, Helijo dukra.

Artemidė privalėjo kas naktį sidabriniu Mėnulio vežimu pervažiuoti dangumi. Jai to nepadarius kelias naktis, Apolonas supyko, kad ji nevykdo savo prievolės. Bet Artemidė ir toliau buvo labai užsiėmusi Orionu – taip truko visą mėnesį.

Apolonas savo akinančiais spinduliais sukėlė jūros vandens spinduliavimą – tik tolumoje matėsi juodas taškas.

Ji nugabeno Oriono kūnas pas Asklepijų prašydama jį atgaivinti. Tačiau Dzeuso žaidas sunaikino jo kūną. Tada Artemidė Orioną paėmė į savo sidabro vežimą ir perkėlė į tuščią vietą danguje.

"Kaip danguje, taip ir Žemėje", - pagrindinis hermetikos principas.

"Žvaigždės žmones į savo valdžią paėmė ne todėl, kad turėtų galios, bet todėl, kad jomis buvo užsiimama ir joms buvo duodami reikšmingi pavadinimai", Augustinas

Kai kas nurodo sąsajas tarp Oriono ir Egipto piramidžių. Pvz., Cheopso piramidės pietinė anga rodo tiesiai į Oriono juostą. Tai gali būti tikėtina, nes egiptiečiams žvaigždės buvo labai svarbios. Jie tikėjo, kad po mirties Ozyris (ir faraonai) persikėlė į Oriono žvaigždyną.

V dinastijos Uno kapo įrašai tvirtina, kad jei ankstesni faraonai "po mirties lengvai kildavę į žvaigždes", tai šiam vargu ar bepavyks. Manyta, kad Unas yra paskutinis "žvaigždeivis", ateivis iš Sirijaus.

Tečio kape įstrižai išbrėžtos trys žvaigždės, primenančios Oriono juostą (kurioje žvaigždės irgi nėra vienoje linijoje). Panašiai pastatytos ir Gizos piramidės. Į tai 1980 m. dėmesį atkreipė Robertas Bauvalas, remdamasis ankstesniais Virginijos Triabli tyrinėjimais.

R. Bauvelą skatino ir Britų muziejaus prof. I.E.S. Edvardas, 1984 m. spalio 16 d. laiške parašęs: "Oriono žvaigždės buvo svarbios orientuojant didžiąją piramidę". Linkęs tam pritarti ir Oksfordo Ašmoleano muziejaus direktorius Jaromiras Malekas, 1995 m sausį parašęs: "… rimtai apsvarstyčiau, kad Gizos piramidės išdėstytos atvaizduojant tris Oriono žvaigždes".

1964 m. egiptologas Aleksandras Baduvis su padėjėja (tada dar studente) V. Triabli atkreipė dėmesį, kad piramidžių statymo metu Anitakas (žemiausia Oriono juostos žvaigždė) kasdien atsidurdavo ties faraono laidojimo rūsio "vėdinimo anga" [O jo žmonos "rūsio" pietinė anga rodė į Sirijų, kuris tapatinamas su Ozyrio žmona Izide].

ParengėCpt.Astera's Advisor


Orion and natives

PRIEDAS: Ponė indėnai

Ponė, Šiaurės Amerikos indėnai, kadaise gyveno Teksaso teritorijoje, bet iki 1541 m. persikraustė prie Plato ir Lupo upių Pietų Nebraskoje. 18 a. pradžioje jie pasidalino į 4 grupes: skidi (Vilko), didžiąją, respublikonų ir tapažų (Triukšmingųjų). Tuo metu jų buvo apie 10 tūkst. Apie 1750-uosius tarp jų apsigyvenus prancūzų pirkliams, jų teritorija siekė Respublikonų upę Šiaurės Kanzase ir Niobrara upę Šiaurės Nebraskoje. 1806 m. juos aplankė ispanų kareiviai prieš pat atvykstant Zebulono M. Paiko ekspedicijai.

Ponė turėjo daug mitų ir apeigų. Aukščiausiasis jų dievas buvo Tirawa (Saulė), kuris su Motina Žeme pradėjo Ryto žvaigždę, kuris yra atgyjantis ir mirštantis augmenijos dievas. Jam periodiškai buvo aukojama jauna mergina. Šį paprotį tik 1797 m. uždraudė Pitalešaro.

Ponė kariavo su sijais ir šajenais, bet buvo draugiški otams. Jie buvo aršūs kariai, bet niekada nesikovė prieš JAV, net ir tada, kai buvo "skriaudžiami" vyriausybės. Ir net karų prieš indėnus metu jie tarnavo žvalgais ir gynė sąjungininkus nuo kitų indėnų. 1876 m. jų buvo likę tik apie 3000. Jų kalba priklauso Hokan-Siouan kalbų Coddoan šakai.

Socialinė jų struktūra pagrįsta rangais. Kiekvienas kaimas turi savo vadą, dažniausiai ankstesnio vado sūnų. Tada eina 4 Nahikut arba narsieji, sprendžiantys ginčus tarp gentainių. Dar toliau yra 4 Kurahoo arba šventikai. Prie jų šliejasi Kurou, žiniuonys (gydytojai). Toliau eina Narawisari, kariai, įrodę drąsą mūšyje. Ir pagaliau, visi likusieji.

Ponė gyveno žeminėse, bet turėjo (dažniausiai vasaros metu) įprastas kūgio formos tipi iš bizonų odų. Žeminė buvo kupolo formos maždaug 40 pėdų skersmens ir 15 pėdų aukščio. Rytų pusėje buvo 12 pėdų aukščio, 7 pėdų pločio ir 8 pėdų ilgio prieangis. Vakarų pusėje buvo wiharu, altorius, kur buvo bizono kaukolė ir religinės prasmės daiktai, kabantys nuo lubų. Pietinėje pusėje laikytas maistas ir kitos atsargos. Pakylos miegojimui iš karklų šakelių buvo ties šiaurine ir pietų puse. Pati lova buvo išdirbta bizono antklodė ir pagalvė, prikimšta elnio ir antilopės plaukų.

Iš kitų indėnų ponė vyrai išsiskyrė savo plaukų nešiojimo maniera. Jie pašalindavo visus plaukus nuo veido ir skuto galvas išskyrus kuokštą žemiau pakaušio, kurį kartais įtrindavo bizono taukais.

Papildomai skaitykite:
Gyvatės žvaigždynas
Andromedos ūkas
Kosmoso širdis: Gyvatnešis
Kitų žvaigždžių planetos
Nepaprastai masyvios ir ryškios
Žvaigždžių tipai: magnetarai
Žvaigždės kalba Egiptui
Nuo šičia link begalybės
Tolimų planetų nuotraukos
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Šaltoji branduolių sintezė
Indėnų kosmologiniai mitai
Didysis sprogimas ar Didysis atšokimas
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Juodųjų skylių portretas
Katastrofa: Atėnės gimimas
Įvairios trumpos žinutės
Raudonojo poslinkio kilmė
Sprogimas virš Jukono
Likimo ironija
"Wow" signalas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT puslapis
Vartiklis