Global Lithuanian Net:    san-taka station:
S. Lemas. Kosminis kazino, 2002  
[ nežymiai sutrumpinta ]  
Skaitykite apie autorių   >>>>>

Nors gyvybės Visatoje paieškos tęsiasi, sėkmės šansai nedideli. Daugelis žvaigždžių be gyvybės.

Žinoma, kad tik žaidėjas, pradėjęs žaisti su pakankama pradine suma, turi šansą išeiti iš Monte-Karlo laimėjęs. Jo strategija turi būti paprasta: po kiekvieno pralošimo dvigubina statymą ir savo finansinių resursų dėka galiausiai gali išlošti. Tokiu modeliu galima pasinaudoti atsakant į klausimą: kodėl Visata tokia plati ir tokia be gyvybės?

Gyvybės buvimui būtinos ypatingos sąlygos, tame tarpe buvimas ūkų apie žvaigždes, kad galėtų susidaryti planetos; ir tik nedaugelyje jų, tikriausiai, atsiras gyvybė. Kitaip sakant, Visata – ta pati ruletė; didžioji žvaigždžių dalis negyvybinga. Stanislovas Lemas

Prieš 30 m. tarybinėje-amerikiečių konferencijoje Biurakane1) paskelbiau pirmąją savo prielaidą, kad Visatoje turi būti tam tikros sritys, kuriose gali gimti gyvybė, tačiau tada nesugebėjau tokias vienas nurodyti. Dabar mums žinomos tokie žaidimo lauko langeliai, kurie 90% yra be gyvybės. Pvz., jais gali būti seniausios elipsinės galaktikos, kuriose labai mažai tarpžvaigždinių dujų, tad ten jaunos žvaigždės su joms būdinga evoliucija greičiausiai negimsta. Elipsinės galaktikos – tai kosminiai reliktai, taigi jose neįmanomas gyvybės atsiradimas.

Užtat tikimybė gerokai didesnė ten, kur – ir neatsitiktinai – randasi mūsų Saulės sistema, t.y. Paukščių tako spiralinėse rankovėse. O tiksliau ten, kur žvaigždės pakankamai toli nuo galaktikos centro, esančio ypač intensyvaus spinduliavimo šaltiniu.

Mano prielaida grynai natūralistinė, būtent: maža gyvybės kaip išimties pasirodymo tikimybė priešpastatoma Visatos dydžiui. Tokioje koncepcijoje atskiros žvaigždės yra statymais, pasmerktiems pralaimėjimui, nes gyvybė gali rastis tik esant gana retai sutinkamoms sąlygoms. Be to, Monte-Karlo dėsnis, teigiantis, kad visad laimi bankas, teisingas ir pritaikomas kosmosui, nes, kaip pasakė 20 a. filosofas Olafas Stapldonas1), „žvaigždės sukuria žmogų, žvaigždės jį ir nužudo“ (Pirmi ir paskutiniai žmonės).

Ypatingą klausimą sudaro tai, ar apsiribos laimėjimas mažiausiu statymu – bakterijomis arba, kas nutinka nepalyginamai rečiau, per milijardus metų nenutrūkstamo sukimosi apie motininę žvaigždę iš jų susidarys daugialąsčiai bei nepaprasta žmonių rūšis. Paskutinis variantas turi nepalyginamai mažiau šansų laimėti – reikia ruletėje statyti daugybę kartų iš eilės ant to paties langelio. Pažymėsiu, kad Visatoje planetų, kuriose gali kilti gyvybė, milijonus kartų daugiau nei tų, kuriose epochų eigoje pasirodys protingos būtybės, gebančios sukurti civilizaciją.

Kuriančiosios civilizacijos, tokios kaip mūsų, kosminiu masteliu negali tikėtis gyvuoti amžinai, Kai Saulė išnaudos jos energiją palaikančias vandenilio atsargas, ji praris mūsų planetą, virsdama raudonąja milžine. O. Stapldonas romane „Pirmi ir paskutiniai žmonės“ (1930) vaizduoja žmonijos persikėlimą į planetas, vis tolimesnes nuo besiplečiančios Saulės. Tokio pobūdžio žmonių bendrijos klajonės man atrodo neįsikūnysiančia fantastika. Tiesa, jau dabar atsirado persikėlimo į Marsą projektas. Kaip parodė paskutiniai astrofizikiniai tyrinėjimai, šioje planetoje aplink pietų ašigalį yra nemažos sušalusio vandens atsargos. Jų buvimas nežemiškos ekspansijos autorius paskatino ne tiek minčiai apie persikėlimą, kiek gyvybės Marse atgaivinimą atkuriant prarastą atmosferą, prisotintą deguonies.

Nežinau, ar šis planas kada nors bus įgyvendintas. Težinau, kai jo kaina tūkstančius kartų didesnė nei visos žmonijos investicijos ir išlaidos nesibaigiančios karinėms operacijoms.


Mes vieniši Visatoje, 2002

Šis S. Lemo straipsnis atgaivina (tiesa, niekad nenutrūkstančią) diskusiją apie žmogaus išskirtinumą Visatoje. 1977 m. S. Lemas ypač aštriai paprieštaravo J. Šklovskiui už panašų požiūrį, tačiau dabar pats juo persiėmė, nors per tuos (1977-2002) metus jokių prielaidų požiūrio pasikeitimui neatsirado. „Stipriausiu“ Lemo argumentu yra tai, kad dauguma atrastų ekzoplanetų yra „karštieji jupiteriai“, tačiau šiandien jau atrasta ir daugybė Žemės tipo planetų.
Diskusijos pradžią skaitykite >>>>>

Prie kitų žvaigždžių jau atrastos planetos, tačiau visos jos be gyvybės. Sutikti jose išsivysčiusią gyvybę mažai tikėtina.

Apie tai skaitykite ir Gal mes iš tikro vieniši Visatoje?!

Paskutiniaisiais metais spaudoje vis dažniau pasirodo pranešimai apie planetų ne Saulės sistemoje atradimus. Iš esmės ekzoplanetų neįmanoma stebėti tiesiogiai net galingiausiais astronominiais prietaisais. Stebėjimui prieinamas tik nežymus žvaigždės spektro linijų pasislinkimas, nulemtas to, kad hipotetinė planeta turi nežymų gravitacinį poveikį centrinei žvaigždei. Tačiau visos jos [atrastos planetos] – dujų rutuliai, panašūs į mūsų Jupiterį. Jupiterio, didžiausios Saulės sistemos planetos, masė 300 kartų didesnė už Žemės. Jupiteris neturi tvirto paviršiaus – tai dujinė-skysta planeta su tokiais audringais procesais, kad išspinduliuoja daugiau energijos nei gauna iš Saulės. Susitikom!

Didelėse dujinėse planetose, atrastose ir lenkų astronomų, negali egzistuoti gyvybė. Be to, kaip rodo tyrimai, jų orbitos dažnai nėra apskritimai. Tik apskritiminės orbitos netrikdo vidinių planetų sukimosi. Tuo tarpu milžinės egzoplanetos, judančios nereguliariomis orbitomis ir turinčios stiprų gravitacinį lauką, arba numeta į Žemę panašius kūnus į erdvę, arba įtraukia į savo sistemą, kur jie tarsi panardinami į motininės žvaigždės spinduliavimą.

Statistika rodo, kad dujinių milžinių, besielgiančių gana nepavojingai, tokių kaip Jupiteris, gerokai mažiau nei judančių nepastoviomis orbitomis. Tuo požiūriu šiuolaikiniai atradimai tarsi parodo, kad neturi būti daug planetų, turinčių į Žemės panašią biosferą. O kadangi žinom, kad 4 mlrd. Žemės atmosferos gyvavimo metų buvo apvainikuoti sąlygų, kurių viršūne prieš šimtus tūkstančių metų tapo žmogus, sukūrimu, tai viena iš pradinių sąlygų pasirodymui į žemišką florą ir fauną panašiems organizmams yra kosminės evoliucijos laikotarpis be stiprių kataklizmų planetų sistemoje.

Kitaip tariant, stabilios planetų sistemos panašios į mūsiškę turi sudaryti mažumą Visatoje. Tas tvirtinimas pažeidžia Koperniko principą, pagal kurį nei Žemė, nei Saulė negali būti bet kurios galaktikos pagrindiniais elementais. Be to, ne tik teisingos apskritiminės orbitos ir jų tarpusavio atstumai skatina biogenezę sistemoje. Visai tikėtina, kad metalų buvimas Saulėje netipinis lyginant su milijardais žvaigždžių. Stebėjimų rezultatai, paskaičiavimai ir apmąstymai rodo, kad mūsų planeta su jos paviršiuje šurmuliuojančia gyvastimi – išimtis ir, taigi, gana retas reiškinys negyvo kosmoso fone.

Tad šansas aptikti nežemišką civilizacija gana mažas. Per 3 mlrd. m. tik Žemės vandenynai buvo terpe mikroorganizmams. Pirmieji daugialąsčiai pasirodė ne mažiau nei prieš pusę milijardo metų, o humanoidinės žinduolių šakos atsiradimas pasibaigęs protingo žmogaus pasirodymu, kaip bebūtų paradoksalu, tikriausiai susijęs su baisia katastrofa Žemėje – susidūrimu su meteoroidu prieš 65 mln. m. Laikoma, kad toks susidūrimas užbaigė dinozaurų erą, trukusią 140 mln. m., o taip pat sunaikino daugybę kitų rūšių. Reikia pridurti, kad panašių kataklizmų ieškančių mokslininkų manymu ir mūsų Homo Sapiens rūšį galima laikyti eiliniu potencialiu zoocido kaltininku, nes civilizacija ir dabar sparčiai naikina įvairias augalų ir gyvūnų rūšis.

S. Lemas. Ar mes vieniši kosmose? 1977 m. vasaris

Čia pateikiamas S. Lemo atsiliepimas į I. Šklovskio straipsnį, kuriuo prasidėjo diskusija apie tai, ar mes vieniši Visatoje. Vėliau ji prasitęsė 2002-ais, žr. >>>>>

Prof. Šklovskio argumentai pagrindžiant jo nuomonę, kad Žemės civilizacija gali būti unikaliu reiškiniu, remiasi svarbiais faktais, tačiau vien, jei tik galima taip išsireikšti, „negatyviais”, kylančiais iš mūsų nežinojimo.

Mes nežinom, ar gyvybė Žemėje atsirado su tuo būtinumu, su kokiu krenta akmuo traukos lauke, ar taip, kaip iškrenta pagrindinis laimėjimas loterijoje.
Mes nežinom, kiek planetų su sąlygomis, palankiomis gyvybei atsirasti, sukasi apie kelis šimtus milijardų žvaigždžių, sudarančių Vietinę galaktikų grupę.
Mes nežinom, ar privalo gyvybės evoliucija baigtis protingų būtybių atsiradimu, ar tik kartais jų atsiradimas gali vainikuoti evoliucinį kelią.
Mes nežinom, ar visos protingos būtybės privalo sukurti mokslines-technines civilizacijas.
Mes nežinom, ar tokios civilizacijos užsiima veikla, kurią būtų galima aptikti astronominiais metodais.

Ir galiausiai paskutinis „negatyvus faktas“, kurį reiktų paminėti – visų iki šiol atliktų bandymų priimti signalus iš kosmoso neigiamas rezultatas. Tokie eksperimentai jau ne kartą vykdyti tiek TSRS, tiek JAV. Teoriniai tyrinėjimai parodė, kad signalų priėmimas nėra kažkuo labai paprastu, kaip tai atrodė pradžioje. Dar pusė bėdos, jei būtume įsitikinę, kad signalizacija kosmose atliekama radijo bangų pagalba. Tačiau nesame įsitikinę net tuo. Vienišas!

Bendrai kalbant, įvairiose galaktikose galėjo išsivystyti skirtingi komunikacijos būdai, panašiai kaip Žemėje išsivystė skirtingos etninės kalbos. Be to, ėmęsi signalų paieškos, mes darėme prielaidą, kad „kiti“ nusiteikę „draugiškai“ „mažiau išsivysčiusių“ atžvilgiu. Prielaida apie „geranoriškumą“ vis tik labai stipri ir, tiesą sakant, laisvai pasirinkta.

Signalizuoti apie savo buvimą niekas neverčia. Iš kitos pusės, tai, ką civilizacija daro sau, yra „būtinybė“, nes kalba yra apie veiklą, būtiną jos egzistavimui ir vystymuisi. Prof. Šklovskis laiko, kad tokių labai išsivysčiusių civilizacijų veikla turėtų būti mūsų aptikta kaip „kosminis stebuklas“. Čia ne apie stebuklą tiesiogine prasme, o apie tokius reiškinius, kurie negali būti paaiškinti kaip pačios gamtos veikla. Kaip gamtos procesų pasekmę galima paaiškinti amebos ir žmogaus, tačiau ne rankinio laikraščio atsiradimą. Laikrodžiai patys savaime neatsiranda, net jei lauktume milijardus metų. Aš sutinku su prof. Šklovskiu, kad civilizacija, valdanti žvaigždės lygio energetinį potencialą, GALĖTŲ sukurti „kosminį stebuklą“. Tačiau visas klausimas tame, ar tokios civilizacijos privalo būti mūsų aptiktos.

Pirmasis sunkumas tame, kad čia galima tikėtis tik tokių veiksmų, kurie įtraukti į normalią civilizacijos veiklą. Analogišku normaliu veikimu Žemėje gali būti, pvz., milžiniškų elektrinių pastatymas, nes jos mums reikalingos. Tačiau dirbtinio 4 km aukščio kalno įrengimas greičiausiai nebus realizuojamas, net jei tai maloniai pagyvintų peizažą. Galima tikėtis aptikti tik tai, ką kosminė civilizacija daro sau – dėl rimtesnės priežasties nei tiesiog pramogai. Galima įsivaizduoti, kad jei mes patys valdytume Saulės lygio energiją, tai nežinotumėm, ką daryti su tokiu turtu. Reikia pripažinti, kad nė viena civilizacija „nežaidžia žvaigždėmis“ dėl pramogos, nesprogdina, pvz., žvaigždžių į supernovas tik tam, kad „būtų į ką pažiūrėti“. Civilizacija visą žvaigždės energiją panaudos tada, kai to reikalaus jos socialinė-technologinė praktika.

Antrasis sunkumas tame, kad mes žinome, kokia yra „žvaigždžių technologija“. Tik kvalifikuotas „žvaigždžių inžinierius“ mums galėtų paaiškinti, kas paprasčiau – panaudoti „juodosios skylės“ ar kokios nors „paprastos“ žvaigždės energiją. Visai įmanoma, kad žvaigždžių masto energiją galima semti iš astronomiškai nematomų objektų. Pagal naujausius duomenis, iš „juodųjų skylių“ teorijos seka protono dydžio ir kalno masės „mikroskylučių“ egzistavimo galimybė. Tokia „mikroskylutė“ savo gyvavimo pabaigoje gali sprogti, išlaisvindama daugelio milijonų termobranduolinių bombų lygio energiją. Teorija dabar nepateikia jokios galimybės panaudoti tokių „skylių“ energiją. Tačiau prieš kelias dešimtis metų niekas nematė branduolinės energijos panaudojimo galimybės. Reikia būti labai atsargiu, kai norisi paskelbti, kad kažkoks dalykas „niekada negalimas“. „Juodosios mikro skylės“ gali atsirasti labai ankstyvoje kosmoso vystymosi stadijoje ir dabar jų, gali būti, niekur nėra. Vis tik ne mažiau reikalingas atsargumas dėl išvados, kad „iš jų nieko negalima gauti“. Jei priimsim, kad „mikroskylių“ energetika yra realiu šansu išsivysčiusioms civilizacijoms, kurios gali tas „skylutes“ eksploatuoti taip pat, kaip mes anglį ar uraną, tai pasirodys, kad „mikro skylučių“ energetika, greičiausiai, nebus astronomiškai aptinkama.

Bendras principas skamba taip: kuo labiau civilizacija sugeba panaudoti jai prieinamus energijos šaltinius, tuo sunkiau stebėti tą veiklą astronominiais atstumais. Sunkiau, nes geriausias panaudojimas reiškia optimalų energetinio srauto koncentraciją termodinamikos dėsnių kontekste. Jei kas nors panors pašildyti vandenį ežere branduolinės energijos pagalba, tačiau nesugebės jos panaudoti optimaliai, tai jis padarys kažką panašaus į bombą ir tuo pačiu, šildydamas vandenį, daug energijos iššvaistys nereikalingam spinduliavimui sprogimo metu, vandens ir garo išsisklaidymui ir pan. Tačiau tasai reiškinys taps aptinkamu dideliais atstumais būtent dėl bereikalingai iššvaistytos energijos. Pašildžius vandenį branduoliniu reaktoriumi, „kas nors“ panaudos energiją žymiai geriau, be to iš toli nepastebėsi. Taigi, gali egzistuoti nestebimi „kosminiai stebuklai“.

Trečiasis sunkumas tame, kad labai sunku aptikti tai, ko neieškoma. Jei nežinoma, kaip gali atrodyti ieškomas reiškinys, tai neaišku, ko ieškoti. Pulsarų ilgai nepastebėjo, nes niekas neįtarė apie tokių greitai kintančių objektų egzistavimą. Tam, kad sumedžiotum lokį, nepakanka namie turėti šautuvą. Reikia po mišką vaikščioti su šautuvu ir ieškoti pėdsakų. Galima išeiti grybauti ir užšokti ant lokio – taip atsitiktinai astronomai atrado pulsarus, tirdami kažką kitą. Tačiau tai buvo laimingas atvejis. „Kosminiai stebuklai“ gali būti savaime, tačiau mes nežinome, kur jų ieškoti ir kaip įsitikinti jų egzistavimu.

Ketvirtasis sunkumas tame, kad toks stebuklas privalo turėti tik vieną leistiną paaiškinimą ir tas paaiškinimas Privalo būti dirbtine kilme. Galima tvirtinti, kad dauguma astroinžinierinių darbų netenkina šios sąlygos. Tarkim, Marse yra astronomai, laikantys Žemę negyvenama planeta. Ar jie palaikytų argumentu apie Proto buvimą Žemėje atominį sprogimą, sunaikinantį kokį nors kalną? Nieko panašaus! Jie palaikys tą sprogimą vulkaninės veiklos apraiška.

Dar visai neseniai mokslininkai laikė, kad atominis katilas negali būti sukurtas gamtos jėgų, nedalyvaujant žmogui, tačiau Pietų Afrikoje atrasti tokio savaime atsiradusio urano katilo, kuriame daugelį amžių savaime vyko reakcija, likučiai. Tasai natūralus reaktorius randasi ne kažkur danguje, o po mūsų nosimi – ir nebuvo atrastas tol, kol neišsivystė branduolinė technologija.

Galiausiai, labai sunku sugalvoti tokį ASTRONOMINIO MASTELIO reiškinį, kuriame būtų visi būtini požymiai jo pripažinimui „kosminiu stebuklu“. Čia nepakanka, kad dangaus kūnas elgtųsi „keistai“. Astrofizika žino daugybę keistų objektų, kurių niekas nelaiko „kosminiais stebuklais“, nors iškart ir negali paaiškinti jų elgesio. Galima būtų parašyti fantastinį apsakymėlį apie tai, kaip vienos civilizacijos mokslininkai sukūrė „kosminį stebuklą“, kad apie savo egzistavimą praneštų kitų pasaulių gyventojus ir kaip kitos civilizacijos astrofizikai, aptikę dirbtinį objektą, taip ilgai dėl jo kėlė spėjimus, kol galiausiai sumąstė hipotezę, kuri reiškinį paaiškina natūraliu būdu, neįtraukdami Proto veiklos panaudojimo! Vienok to negali būti tikrovėje, nes išsivysčiusios civilizacijos mokslininkai turi numatyti tokių nesusipratimų galimybę ir tai suprasti geriau už mus. Tikriausiai galima išmąstyti „dirbtinę žvaigždę“ vienareikšmiškam atpažinimui; ir prof. Šklovskis taip ir pasielgė, tačiau ar iš to seka, kad „kiti“ privalo kurti būtent tokius objektus, galingus pulsarus, nors jiems patiems jie būtų ne prie ko? Mūsų nekantrumą ir pažinimo troškimą negalima laikyti pakankamomis priežastimis, paaiškinančiomis „kitų“ veikimo motyvus. Prof. Šklovskis prieš 10 metų nebūtų sugebėjęs iškelti dirbtinio pulsaro koncepcijos, nes tada apie pulsarus dar nežinojo. Galbūt po 10 m. atras naujus kosminius objektus, tinkamesnius už pulsarą perdarymui į „kosminį stebuklą“.

Visi išvardinti atvejai kalba apie reiškinio, kurį galima pavadinti bet kurios civilizacijos PAŽINIMO HORIZONTU, egzistavimą. Ties šio horizonto riba randasi viskas, ką civilizacija sužinojo ir moka daryti (kaip kad mes mokam statyti elektrines), tame tarpe ir reiškinius, kuriems ji pajėgtų bent jau sukurti teorinį modelį (kaip mes kuriame „juodosios skylės“ modelį). Už horizonto randasi viskas, ko civilizacija nežino ir apie ką negali net susimąstyti savo žinių pagalba. Kokiu tokiai civilizacijai atrodys grandiozinis reiškinys, kurį ji gali stebėti, tačiau kuris yra už jos pažinimo horizonto? Jis jai atrodys GAMTOS MĮSLE. Taip prieš šimtą metų bet kuris Žemės fizikas būtų palaikęs atominio sprogimo grybą: 1877 m. jis būtų jį palaikęs nežinomų gamtos jėgų veikimo rezultatu. Tas mokslininkas būtų laikęsis mokslinės metodologijos, neleidžiančios kelti visiškai nepagrįstų hipotezių. O dirbtinai sukelta grandininė reakcija tuo metu buvo kaip tik gryna spekuliacija, neturinti jokio pagrindimo turimose žiniose. Prireikė daug metų, kad nuolat besiplečiantis pažinimo horizontas į save įtrauktų branduolinę energetiką. Stebuklas

Galima teigti, kad mokslininkai prieš 100 m. nežinojo to, ką žinom mes, ir tai bus tikra tiesa. Galima eiti toliau ir pasakyti, kad žinom jau pakankamai daug, ir mūsų niekas negali nustebinti taip, kaip 19 a. fiziką būtų nustebinęs atominės bombos sprogimas. Tai tvirtinant neblogai būtų prisiminti, kad kaip tik 19-me amžiuje mokslininkai laikė, kad mokslo rūmai galutinai pastatyti ir gailėjosi mokslininkų, kurie liks be darbo ateityje. Įspūdis, kad dabartinis pažinimas išsėmė viską, ką GALIMA žinoti, kartais pasirodo labai stipriu, tačiau visa mokslo istorija mus įtikina šio įspūdžio klaidingumu.

Man atrodo, kad, be minėtų prieš tai, dar yra ir penktasis sunkumas aptinkant „kosminius stebuklus“, kylantis iš mūsų mąstymo inercijos. Daug žmonių gali, nesusimąstę, pareikšti, kad „dirbtinį objektą“ galima atpažinti net nesuvokiant jo paskirties ir veikimo būdo, nes Žemės sąlygomis galima gamtos reiškinį atskirti nuo bet kurios mašinos veikimo, nors tokią mašiną ir matytumėm pirmą kartą. Į mūsų vaizdinius apie technologiją įeina „mašinos“ kaip įrenginio, iš esmės sukurto iš kietų kūnų, sąvoka. Tačiau būtina pripažinti, kad „astrotechnologija“ nežinos „mašinų“ pagal mūsų supratimą. Mechaniniai įtaisai negali siekti astronominės skalės, nes joks kietas kūnas nėra pakankamai tvirtu, kad milžiniškais atstumais išlaikytų tvirtumą fizine-technine prasme. Kaip žinoma, tokio galingumo įtaisų kaip fotoninė raketa sukūrimas atsiremia į neišsprendžiamas problemas, nes jokia medžiaga netinka tokios raketos veidrodžio sukūrimui. 100% šviesos atspindėjimas neįmanomas, o raketos judėjimui būtinas galingumas toks didelis, kad dujomis paverstų bet kurį veidrodį.

Man atrodo, kad inžinerinė evoliucija turi ribą. Ne tokios evoliucijos pabaigą, o ribą, panaudojant kietus ir tvirtus kūnus. Man atrodo, kad mūsų sunkumai siekiant termobranduolinės energijos kyla iš to, kad toji energija neišsilaiko įrenginių, pagamintų iš kietų kūnų, viduje, o problemą išspręs perėjimas nuo tokių kūnų naudojimo prie „energiškai energetiškos“ technologijos, kurios šiuo metu dar nežinome. Tai būtų technologija, kurioje viena energijos rūšis (pvz., magnetinė) būtų atspara, izoliatoriumi ir valdančia terpe kitoms energijos rūšims (pvz., plazmos energijai). Man taip pat atrodo, kad mes jau gana arti tokios technologijos. Kai įveiksime tą ribą, mūsų pažinimo potencialas išsiplės šuoliu.

Taigi, apibendrinant, aš laikausi tokios nuomonės - gebėjimas atskirti natūralų ir dirbtinį reiškinį yra to, kuris nustatinėja tą skirtumą, žinojimo funkcija. Todėl „kosminių stebuklų“ aptikimo šansai didės, net jei mes ir neskirsime specialaus dėmesio jų paieškai. Kaip atrodo žvaigždžių masto energetika, kokiu atstumu įmanoma aptikti tuos efektus, kokie variantai galimi – visa tai mes sužinosime, kai patys įvaldysime žvaigždžių lygio energetiką. Dabar mes galime tik diskutuoti apie Kitas civilizacijas. Ateityje pavyks nustatyti, KOKIAIS atstumais jas galima aptikti. Tačiau toji ateitis – irgi dar ne kelio galas. Niekas nesako mums, kad kosmose galima pasiekti „absoliutaus žinojimo“. Greičiau jau, visa, ką mes žinome, liudija, kad nuo kiekvienos naujos mūsų pažinimo aukštumos mes regim kitą, dar nepasiektą. Gali būti, kad atsidūrę ant vienos iš tų aukštumų mes suprasime, kad kontaktas tarp civilizacijų kosmose neįmanomas. Tačiau dabar turime teisę jo tikėtis.


1) Biurakanas - kaimas Armėnijoje, pietrytiniame Aragaco šlaite, greta kurio įrengta astrofizinė laboratorija. Pavadinimas reiškia „daugybė šaltinių“ („biur“ - dešimt tūkstančių). Jame randasi keletas istorinių objektų: Artaviziko bažnyčia (7 a.), šv. Jono bazilika (10 a.), monumentalus 13 a. kačkaro (akmens kryžiaus) paminklas už Artaviziko bažnyčios.

2) Olafas Stapldonas (William Olaf Stapledon, 1886-1950) – kairiųjų pažiūrų britų filosofas ir mokslinės fantastikos rašytojas, futurologas. Ryškus kosmizmo atstovas.
Pirmąjį jo fantastinį romaną „Pirmi ir paskutiniai žmonės“ (1930) labai gyrė H. Velsas. Jame aprašytas žmonijos vystymasis 2 mlrd. m. laikotarpiu. Per tą laiką pasikeitė 18-a biologinių žmonių rūšių ir daugybė civilizacijų. Minima genų inžinerja ir teraformingas – ir netgi „Daisono sferos“ variantas. Nuo tada pasišventė tik kūrybai. Pasirodo „Paskutiniai žmonėse Londone“ (1932), o „Keistasis Džonas“ (1935) aptaria antžmogių-mutantų santykius su paprastais žmonėmis. Sudėtingas „Žvaigždžių kūrėjas“ (1937) aprašo Visatos vystymąsi nuo Didžiojo sprogimo iki paskutinių žvaigždžių užgęsimo ir netgi toliau, už laiko ir erdvės ribų. „Sirijuje“ (1944) aprašomas likimas šuns, tapusio protingu eksperimento metu.

Papildomai skaitykite:
Kur jie slepiasi?
Fermi paradoksas
Išsigelbėjimo arkos
DNR ir kelionės laike
Gyvybės paieškos Marse
Gyvybės neišvengiamumas
Gyvybės paieškos Visatoje
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Kiek civilizacijų yra Paukščių take?
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Amžinojo gyvenimo siekis
Tolimojo poveikio reiškinys
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Įvairios trumpos žinutės
Paslaptingoji Žemė
Holografinė visata
Marso emisaras
Nibiru planeta
SERPO projektas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis