Global Lithuanian Net:    san-taka station:

S. Lemas. Kosminis kazino, 2002
[ nežymiai sutrumpinta ]

Skaitykite apie autorių   >>>>>

Nors gyvybės Visatoje paieškos tęsiasi, sėkmės šansai nedideli. Daugelis žvaigždžių be gyvybės.

Žinoma, kad tik žaidėjas, pradėjęs žaisti su pakankama pradine suma, turi šansą išeiti iš Monte-Karlo laimėjęs. Jo strategija turi būti paprasta: po kiekvieno pralošimo dvigubina statymą ir savo finansinių resursų dėka galiausiai gali išlošti. Tokiu modeliu galima pasinaudoti atsakant į klausimą: kodėl Visata tokia plati ir tokia be gyvybės?

Gyvybės buvimui būtinos ypatingos sąlygos, tame tarpe buvimas ūkų apie žvaigždes, kad galėtų susidaryti planetos; ir tik nedaugelyje jų, tikriausiai, atsiras gyvybė. Kitaip sakant, Visata – ta pati ruletė; didžioji žvaigždžių dalis negyvybinga. Stanislovas Lemas

Prieš 30 m. tarybinėje-amerikiečių konferencijoje Biurakane1) paskelbiau pirmąją savo prielaidą, kad Visatoje turi būti tam tikros sritys, kuriose gali gimti gyvybė, tačiau tada nesugebėjau tokias vienas nurodyti. Dabar mums žinomos tokie žaidimo lauko langeliai, kurie 90% yra be gyvybės. Pvz., jais gali būti seniausios elipsinės galaktikos, kuriose labai mažai tarpžvaigždinių dujų, tad ten jaunos žvaigždės su joms būdinga evoliucija greičiausiai negimsta. Elipsinės galaktikos – tai kosminiai reliktai, taigi jose neįmanomas gyvybės atsiradimas.

Užtat tikimybė gerokai didesnė ten, kur – ir neatsitiktinai – randasi mūsų Saulės sistema, t.y. Paukščių tako spiralinėse rankovėse. O tiksliau ten, kur žvaigždės pakankamai toli nuo galaktikos centro, esančio ypač intensyvaus spinduliavimo šaltiniu.

Mano prielaida grynai natūralistinė, būtent: maža gyvybės kaip išimties pasirodymo tikimybė priešpastatoma Visatos dydžiui. Tokioje koncepcijoje atskiros žvaigždės yra statymais, pasmerktiems pralaimėjimui, nes gyvybė gali rastis tik esant gana retai sutinkamoms sąlygoms. Be to, Monte-Karlo dėsnis, teigiantis, kad visad laimi bankas, teisingas ir pritaikomas kosmosui, nes, kaip pasakė 20 a. filosofas Olafas Stapldonas1), „žvaigždės sukuria žmogų, žvaigždės jį ir nužudo“ (Pirmi ir paskutiniai žmonės).

Ypatingą klausimą sudaro tai, ar apsiribos laimėjimas mažiausiu statymu – bakterijomis arba, kas nutinka nepalyginamai rečiau, per milijardus metų nenutrūkstamo sukimosi apie motininę žvaigždę iš jų susidarys daugialąsčiai bei nepaprasta žmonių rūšis. Paskutinis variantas turi nepalyginamai mažiau šansų laimėti – reikia ruletėje statyti daugybę kartų iš eilės ant to paties langelio. Pažymėsiu, kad Visatoje planetų, kuriose gali kilti gyvybė, milijonus kartų daugiau nei tų, kuriose epochų eigoje pasirodys protingos būtybės, gebančios sukurti civilizaciją.

Kuriančiosios civilizacijos, tokios kaip mūsų, kosminiu masteliu negali tikėtis gyvuoti amžinai, Kai Saulė išnaudos jos energiją palaikančias vandenilio atsargas, ji praris mūsų planetą, virsdama raudonąja milžine. O. Stapldonas romane „Pirmi ir paskutiniai žmonės“ (1930) vaizduoja žmonijos persikėlimą į planetas, vis tolimesnes nuo besiplečiančios Saulės. Tokio pobūdžio žmonių bendrijos klajonės man atrodo neįsikūnysiančia fantastika. Tiesa, jau dabar atsirado persikėlimo į Marsą projektas. Kaip parodė paskutiniai astrofizikiniai tyrinėjimai, šioje planetoje aplink pietų ašigalį yra nemažos sušalusio vandens atsargos. Jų buvimas nežemiškos ekspansijos autorius paskatino ne tiek minčiai apie persikėlimą, kiek gyvybės Marse atgaivinimą atkuriant prarastą atmosferą, prisotintą deguonies.

Nežinau, ar šis planas kada nors bus įgyvendintas. Težinau, kai jo kaina tūkstančius kartų didesnė nei visos žmonijos investicijos ir išlaidos nesibaigiančios karinėms operacijoms.

Mes vieniši Visatoje

Prie kitų žvaigždžių jau atrastos planetos, tačiau visos jos be gyvybės Sutikti jose išsivysčiusią gyvybę mažai tikėtina.

Paskutiniaisiais metais spaudoje vis dažniau pasirodo pranešimai apie planetų ne Saulės sistemoje atradimus. Iš esmės ekzoplanetų neįmanoma stebėti tiesiogiai net galingiausiais astronominiais prietaisais. Stebėjimui prieinamas tik nežymus žvaigždės spektro linijų pasislinkimas, nulemtas to, kad hipotetinė planeta turi nežymų gravitacinį poveikį centrinei žvaigždei. Tačiau visos jos [atrastos planetos] – dujų rutuliai, panašūs į mūsų Jupiterį. Jupiterio, didžiausios Saulės sistemos planetos, masė 300 kartų didesnė už Žemės. Jupiteris neturi tvirto paviršiaus – tai dujinė-skysta planeta su tokiais audringais procesais, kad išspinduliuoja daugiau energijos nei gauna iš Saulės.

Didelėse dujinėse planetose, atrastose ir lenkų astronomų, negali egzistuoti gyvybė. Be to, kaip rodo tyrimai, jų orbitos dažnai nėra apskritimai. Tik apskritiminės orbitos netrikdo vidinių planetų sukimosi. Tuo tarpu milžinės egzoplanetos, judančios nereguliariomis orbitomis ir turinčios stiprų gravitacinį lauką, arba numeta į Žemę panašius kūnus į erdvę, arba įtraukia į savo sistemą, kur jie tarsi panardinami į motininės žvaigždės spinduliavimą.

Statistika rodo, kad dujinių milžinių, besielgiančių gana nepavojingai, tokių kaip Jupiteris, gerokai mažiau nei judančių nepastoviomis orbitomis. Tuo požiūriu šiuolaikiniai atradimai tarsi parodo, kad neturi būti daug planetų, turinčių į Žemės panašią biosferą. O kadangi žinom, kad 4 mlrd. Žemės atmosferos gyvavimo metų buvo apvainikuoti sąlygų, kurių viršūne prieš šimtus tūkstančių metų tapo žmogus, sukūrimu, tai viena iš pradinių sąlygų pasirodymui į žemišką florą ir fauną panašiems organizmams yra kosminės evoliucijos laikotarpis be stiprių kataklizmų planetų sistemoje.

Kitaip tariant, stabilios planetų sistemos panašios į mūsiškę turi sudaryti mažumą Visatoje. Tas tvirtinimas pažeidžia Koperniko principą, pagal kurį nei Žemė, nei Saulė negali būti bet kurios galaktikos pagrindiniais elementais. Be to, ne tik teisingos apskritiminės orbitos ir jų tarpusavio atstumai skatina biogenezę sistemoje. Visai tikėtina, kad metalų buvimas Saulėje netipinis lyginant su milijardais žvaigždžių. Stebėjimų rezultatai, paskaičiavimai ir apmąstymai rodo, kad mūsų planeta su jos paviršiuje šurmuliuojančia gyvastimi – išimtis ir, taigi, gana retas reiškinys negyvo kosmoso fone.

Tad šansas aptikti nežemišką civilizacija gana mažas. Per 3 mlrd. m. tik Žemės vandenynai buvo terpe mikroorganizmams. Pirmieji daugialąsčiai pasirodė ne mažiau nei prieš pusę milijardo metų, o humanoidinės žinduolių šakos atsiradimas pasibaigęs protingo žmogaus pasirodymu, kaip bebūtų paradoksalu, tikriausiai susijęs su baisia katastrofa Žemėje – susidūrimu su meteoroidu prieš 65 mln. m. Laikoma, kad toks susidūrimas užbaigė dinozaurų erą, trukusią 140 mln. m., o taip pat sunaikino daugybę kitų rūšių. Reikia pridurti, kad panašių kataklizmų ieškančių mokslininkų manymu ir mūsų Homo Sapiens rūšį galima laikyti eiliniu potencialiu zoocido kaltininku, nes civilizacija ir dabar sparčiai naikina įvairias augalų ir gyvūnų rūšis.


1) Biurakanas - kaimas Armėnijoje, pietrytiniame Aragaco šlaite, greta kurio įrengta astrofizinė laboratorija. Pavadinimas reiškia „daugybė šaltinių“ („biur“ - dešimt tūkstančių). Jame randasi keletas istorinių objektų: Artaviziko bažnyčia (7 a.), šv. Jono bazilika (10 a.), monumentalus 13 a. kačkaro (akmens kryžiaus) paminklas už Artaviziko bažnyčios.

2) Olafas Stapldonas (William Olaf Stapledon, 1886-1950) – kairiųjų pažiūrų britų filosofas ir mokslinės fantastikos rašytojas, futurologas. Ryškus kosmizmo atstovas.
Pirmąjį jo fantastinį romaną „Pirmi ir paskutiniai žmonės“ (1930) labai gyrė H. Velsas. Jame aprašytas žmonijos vystymasis 2 mlrd. m. laikotarpiu. Per tą laiką pasikeitė 18-a biologinių žmonių rūšių ir daugybė civilizacijų. Minima genų inžinerja ir teraformingas – ir netgi „Daisono sferos“ variantas. Nuo tada pasišventė tik kūrybai. Pasirodo „Paskutiniai žmonėse Londone“ (1932), o „Keistasis Džonas“ (1935) aptaria antžmogių-mutantų santykius su paprastais žmonėmis. Sudėtingas „Žvaigždžių kūrėjas“ (1937) aprašo Visatos vystymąsi nuo Didžiojo sprogimo iki paskutinių žvaigždžių užgęsimo ir netgi toliau, už laiko ir erdvės ribų. „Sirijuje“ (1944) aprašomas likimas šuns, tapusio protingu eksperimento metu.

Papildomai skaitykite:
Kur jie slepiasi?
DNR ir kelionės laike
Gyvybės neišvengiamumas
Gyvybės paieškos Visatoje
Gyvybės paieškos Marse
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Įvairios trumpos žinutės
Amžinojo gyvenimo siekis
Tolimojo poveikio reiškinys
Tamsioji materija ir energija
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Lygiagrečios visatos
Holografinė visata
Paslaptingoji Žemė
Fermi paradoksas
Marso emisaras
Nibiru planeta
SERPO projektas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis