Meteoritas iš Marso. UFO Page. Lithuanian

Iš visų mokslinių temų, tik kelios taip patraukė plačios publikos dėmesį, kaip gyvybės Marse klausimas.

Gyvybė meteorituose

Yra du pagrindiniai meteoritų šaltiniai: 1) skilinėjantys asteroidai; 2) skilinėjančios kometos. Tačiau ilgą laiką kai kurie meteoritai, žymimi kaip SNC, jiems negalėjo būti priskirti [SNC – gyvenamųjų vietų, prie kurių rasti tokie meteoritai, pirmosios raidės: Indijoje Shergotty – 1865; Egipte Nakhla – 1911; Prancūzijoje Chassigny – 1815. Beje, 40 kg luitas prie Nachlos krisdamas dar ir užmušė šunį ].
20 a. antroje pusėje imta sistemingai ieškoti meteoritų Antarktidoje. Ten jų randama iki 400 per metus; tarp jų ir priskiriami SNC: EETA 79001 1979 m., ALH 840001 1984 m. ir kt.

Meteoritai ilgą laiką tebuvo vienintelė nežemiška medžiaga, kurią buvo galima tirti laboratorijose. Organinių medžiagų aptikimas juose galėjo būti papildomu argumentu apie gyvybę kosmose. 1966 m. padėtį apžvelgė A.A. Imšeneckis¹⁾. Pripažinti, kad anglingų chondritų anglis yra neorganinės kilmės ir panaši į randamą Žemės uolienose. Mažos apvalios organinės skaidulos įtartos esant „sporomis“, tačiau vėlgi labiau tikėtina, kad jos neorganinės kilmės. Aptiktos bakterijos pasirodė pakliuvusiomis į meteoritus susidūrimo su Žemės paviršiumi metu.

Kita vertus, egzistavo tam tikras nepakantumas nepagrįstoms idėjoms. Štai Kazancevo romane „Kosmoso svečias“ (1959) Tunguskos meteoritas laikytas marsiečių laivu su vandeniline bomba, kuis susprogdamas Sibire išgelbėjo Žemę nuo marsiečių užkariavimo. Astronomas J.G. Perelas²⁾ jį užsipuolė, kad nereiktų išmonės pateikinėti kaip mokslinių faktų. Tačiau Kazancevas užsipuolė oficialųjį mokslą, kad šis, atseit, slepia informaciją. Situacija gerai pažįstama...

Kita pseudo-mokslinė kryptis buvo ateivių pėdsakų ieškojimas padavimuose, mituose ir Biblijoje. TSRS 1959 m. M.M. Agrestas³⁾ iškėlė mintį, kad juose gali būti kosmoso svečių lankymosi atspindžių (žr. jo straipsnį >>>>>). Tie liudytų skraidantys ir nusileidžiantys dievai bei angelai, Sodoma ir Gomora sunaikinimas, žmonių pagrobimas (Enochas)... O taip pat atvaizdai ant uolų Sacharoje, mitiniai maži žmogeliukai Kinijoje, Peru pasakos... 1967 m. žurnalo „Sputnik“ nr.1 Viačeslavas Zaicevas⁴⁾ pateikė visą puokštę tokių istorijų.

Larseno mikrometeoritas J. Šklovskis ir kt. (kaip V.N. Komarovas⁵⁾ „Žmogus ir Visatos paslaptys“, 1960) buvo atsargūs šiais klausimais. Vakaruose taip elgėsi F. Hoyle ir G. Gamovas⁶⁾.

Meteoritai ant stogų

Norvegijos džiazo muzikantas ir mokslininkas mėgėjas Jonas Larsenas sumąstė mieste ieškoti mikrometeoritų. Jis išmoko atpažinti charakteringas kosmoso dulkelių formas, susidarančias joms krentant per Žemės atmosferą, kai išsilydo ir vėl sustingsta. Tai aprašė knygoje „Žvaigždžių dulkių paieškos“, kurioje pateikė jų vaizdų, kuriose matyti besisukančios briaunos, geltonos geležies-nikelio lydinio bei sulfido dėmės. Kristalinės mineralų piramidės ir kt.

Jis mikrometeorų ieškojo plaudamas ir sijodamas stogų latakuose susikaupusį purvą, o tada iš likusio žvyro magnetu ištraukdamas daleles. Jis įtikino planetologą Matthew Genge ištirti 48-ias jo surastas daleles, kuris patvirtino, kad jos tikrai yra žvaigždžių dulkės. Jos yra apie 300 mikronų (maždaug žmogaus plauko storio) skersmens.

Trumpos biografijos ir pastabos

^*) Donaldas Bogardas (Donald Bogard) - buvęs NASA darbuotojas (1971-2010) Mėnulio ir meteoritų tyrimų programose vadovavęs analitinei JSC laboratorijai. Buvo karantino komandos, tyrusios „Apollo“ programos pargabentus Mėnulio pavyzdžius, nariu (1969-71). Padėjo įsteigti Antarktidos meteoritinių tyrimų programą ir ją kuravo 1978-84 m. Apie 150 mokslinių straipsnių autorius
Jo mokslinių tyrimų temomis buvo dujų elemenų izotominių sudėčių tyrimai siekiant nustatyti meteoritų „tėvinių” Mėnulio ir asteroidų chronologiją bei terminę istoriją, Saulės sistemos elementų kilmės ir sudėties (tame tarpe Saulės vėjo ir planet atmosferų) tyrimai, Saulės ir kosminių spindulių sąveikos su planetų paviršiais tyrimai siekiant nustatyti dalelių energetines savybes bei mažųjų kosminių kūnų apšvietimo istoriją. Jis tyrimais įrodė marsietišką SNC meteoritų kilmę.

¹⁾ Aleksandras Imšeneckis (1904-1992) – ukrainiečių kilmės tarybinis mikrobiologas, akademikas (nuo 1962 m.). Pagrindiniai darbai iš mikroorganizmų morfologijos ir ekologinės fiziologijos, jų vaidmens medžiagų apykaitoje. Parodė, kad termofilinės bakterijos dauginasi sparčiau už mezofilines ir turi fermentų, išlaikančių aktyvumą esant 90^oC. Rašė apie kosminę biologiją (vakuumo ir radiacijos poveikį, gyvybės aptikimo už Žemės ribų metodus, meteoritų mikrobiologinę analizę).

²⁾ Jurijus Perelas (1905-1964) – rusų astronomijos istorikas, parašęs apie 100 darbų: „Visatos sampratos vystymasis“ (1958), „Iškilūs rusų astronomai“ (1951) ir kt.

³⁾ Matesas Agrestas (1915-2005) – žydų iš Baltarusijos kilmės amerikiečių matematikas, vystęs paleovizitų teoriją. Žinomas darbais apie nepilnas cilindrines funkcijas. Nuo 1962 m. gyveno JAV.
Paleovizitų hipotezę iškėlė 1959 m. Suchumio Fizikos ir technikos instituto seminare, vėliau 1960 m. „Literaturnaja gazeta“ paskelbė straipsnį „Pėdsakai veda į kosmosą“. TSRS pradėta jį už tas idėjas aršiai kritikuoti, bet jos įkvėpė vėlyvesnius tos temos tyrinėtojus (E. fon Denikeną, Z. Sitčiną).
Žr. jo straipsnį „Senovės kosmonautai“.

⁴⁾ Viačeslavas Zaicevas (1917-1992) – rusų filologas, vertėjas ir publicistas, kilęs iš Baškirijos. Nuo 1964 m. gyveno Minske. 1970 m. apgynė daktarinę disertaciją apie F. Skoriną. Tiesiog neakpentė tarybų valdžios. 1978 m. suimtas KGB ir uždarytas į psichiatrinę su diagnoze „šizofrenija“ – išlaisvintas tik 1982 m.
1967 m. „Baikal“ žurnale (nr. 5-7) paskelbė straipsnį „Dievai ateina iš kosmoso“, kurioje teigė apie kosminę Jėzaus kilmę, o jį atgabeno kosminis laivas įvardintas kaip Betliejaus žvaigždė.

⁵⁾ Viktoras Komarovas (1926- 2001) – rusų mokslo populiarintojas, fantastas, žurnalistas; Kosmonautikos akademijos narys. Parašė apie 50 mokslo populiarinimo knygų (daugiausia astronomijos ir ateizmo temomis): „naujoji įdomioji astronomija“ (1972), „Įdomioji astrofizika“ (1984), „Kelias į paslaptį“ (1990) ir kt. Pirmasis fantastikos romanas „Nežinomybės pėdsakais“ (1959, kartu su A. Gromova), kuriame randamas marsiečių žvaigždėlėkio nuolaužos, pagal kurias nustatoma jo skydžio istorija.

⁶⁾ Džordžas Gamovas (George Gamow, 1904-1968) – rusų kilmės (Odesa) amerikiečių teorinės fizikos ir kosmologijos mokslininkas. 1933 m. paliko TSRS ir persikėlė į JAV. JAV pilietybę gavo 1940 m.; JAV MA narys. Žinomas kvantinės mechanikos, branduolinės fizikos, astrofizikos, kosmologijos, biologijos darbais. Alfa dalelių skilimo teorijos pradininkas, „karštos Visatos“ kilmės teorijos vienas pradininkų, pritaikęs branduolinę fiziką aiškinant žvaigždžių evoliuciją. Buvo aktyvus Lemetrė iškeltos Didžiojo sprogimo teorijos šalininkas. Pirmasis aiškiai suformulavo genetinio kodo klausimą.
1939–1967 m. daug dėmesio skyrė mokymui ir mokslo populiarinimui. Tarp jo išgarsėjusių knygų yra „Vienas, du, trys … begalybė“ ir kitos kitos (viena jų parašyta kartu su lietuvių kilmės biologu ir biochemiku Martynu Yču: „Misteris Tomkinsas savo viduje: naujosios biologijos nuotykiai“, 1999).

⁷⁾ Kristianas de Diuvė (Christian Rene Marie Joseph, Viscount de Duve, 1917-2013) – anglų kilmės belgų citologas ir biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1974) kartu su kitais „už atradimus ląstelės stuktūrinėje ir funkcionalinėje organizacijoje“. Į Belgiją grįžo 1920 m. Karo metai sprisijungė prie penicilino tyrimų. Po karo su kolegimis tobulino A. Klodo sukurtą ląstelės frakcionavimo centrifūgavimo metodą, užtikrinant įvairių ląstelės frakcijų fermentinę veiklos analizę. 1949 m. atrado organeles, vėliau pavadintas lizosomomis, periksisomomis ir provakuolėmis. 2013 m. nusprendė palikti gyvenimą eutanazijos būdu po ilgų kančių nuo vėžio.

⁸⁾ Murčisono meteoritas - anglingųjų chondritų klasės meteoritas, 1969 m. rugsėjo 28 d. nukritęs netoli Merčisono gyvenvietės Australijoje. Jo skeveldrų svoris per 108 kg, o viena skeveldra pramušė kaimo pastato stogą. Jame gausu organinių junginių – per 100 amino rūgščių ir kt. Įrodyta, kad dalis junginių tikrai yra nežemiškos kilmės, kas parodo, kad dauguma gyvybei reikalingų organinių junginių egzistavo jau ankstyvuoju Saulės sistemos laikotarpiu ir galėjo vaidinti lemiamą vaidmenį gyvybės atsiradime Žemėje. 2020 m. jame rasti ir vadinamieji tarpžvaigždiniai grūdai, kurių amžius 5-7 mlrd. m.

⁹⁾ Ribozė - 1905 m. atrastas monosacharidas (C₅H₁₀O₅) iš pentozių grupės. Šis cukrus įeina į RNR sudėtį, o DNR sudėtyje yra deoksiribozė, kuri skiriasi nuo ribozės tik tuo, kad prie 2' anglies atomo vietoje OH grupės turi prijungtą vandenilio atomą. Tai bespalviai, lengvai vandenyje tirpstantys, saldaus skonio kristalai.

¹⁰⁾ Bartolomėjus Nagis (Bartholomew Nagy, 1919-2006) – amerikiečių biologas, vienas lyginamosios fiziologinės ekologijos ir bihevioristinės fiziologijos pradininkų, UCLA profesorius. Buvo vienu dykumos organizmų tyrinėjimo pradininkų, tiek Australijoje, tiek Pietų Afrikoje. Su R. Dickson’u parengė nemažai mokomųjų dokumentinių filmų.

¹¹⁾ Orgueilis (Orgueil) – miestelis pietų Prancūzijoje (per 1500 gyv.), Oksitanijos regione, minimas no 9 a. 1864 m. prie jo nukrito retas 14 kg svorio anglingas chondritas. Apylinkėse vystoma vyninkystė iš raudonųjų le frontonnais vynuogių.
Minėtas CI grupės meteoritas nukrito suskilęs į maždaug 20 dalių 5-10 km² plote. Jį tais pačiaismetais ištyrė prof. F.S. Clöez’as, dėmesį skyręs organinėms medžiagoms jame. 1962 m. B. Nagy su kitais paskelbė jame aptikęs tvarkingų struktūrų, esančių, atseit, nežemiškos kilmės gyvybės veiklos požymiu. Vėliau paaiškėjo, kad tai užkratas (žiedadulkės ar grybų sporos). 2015 m. Rusijos Paleontologijos inst. mokslininkai padarė kokybiškas jo vidaus nuotraukas, kuriose aptikti suakmenėję magnitotaktitai, galantys atsirasti tik objekte, turinčiame magnetinį lauką ir vandens (t.y. planetoje, o ne asteroide ar meteorite). Anot jų rasta ir suakmenėjimų, panašių prokariotų, akritarchų ir amebų formas. Rusų mokslininkų grupė 2019 m. „Paleontological J.“ paskelbė straipsnį apie siūliškų dumblių pėdsakų radimą meteorite vidiniuose plyšiuose.