Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Astronomų stebėti neįprasti reiškiniai

1676 m. kovo 21 d. italas Geminiano Montanari, domėjęsis geofizika, biologija, matematika, balistika ir meteorologija, o ypač astronomija, apie savo stebėtą reiškinį pranešė Edmund'ui Halley, kuris apibūdino: „tai sunkiausiai paaiškinamas dalykas, su kokiu kada nors teko susidurti“.

„Tai pasirodė po valandos ir trijų ketvirčių po Saulės nusileidimo, skrisdamas virš Adrijos nuo Dalmatijos. Tai praskriejo skersai per visą Italiją, ne mažiau 38 mylių aukštyje; ir visur skrisdamas šnypštė; ir virš Ronzare. Tai praskrido virš jūros nuo Leghorno iki Korsikos …. skleisdamas garsą tarsi didelis vežimas dardėtų per akmenis. Paskaičiavau, kad jis judėjo 160 mylių per minutę greičiu.Jis atrodė kaip didelis kūnas, [žymiai didesnis už Mėnulį… nenuostabu, kad toks didelis kūnas skriedamas tokiu neįtikėtinu greičiu per orą, nors ir labai išretėjusi viršutiniuose sluoksniuose, gali skleisti tokį stiprų šnypščiantį garsą, kad būtų girdimas tokiu atstumu“ (FSOM/ DSB).


Elektrofoniniai garsai

Nuo seno registruojami keisti garsai, girdimi praskriejant ugniniams kamuoliams. Dar 817 m. kinų įrašas liudija, kad [meteoras] „skleidė garsą tarsi skrendančių gervių būrys“. 1026 m. arabiškame rankraštyje aprašomas meteorų lietus (greičiausiai, perseidų), kai meteorai skleidė „garsų garsą ir ryškią šviesą“. Atsiradus moksliniams žurnalams, tokie pastebėjimai juose pasirodydavo nuolat.

1676 m. Geminian Montanari pastebėjo, kad stebėto meteoro garsas žemės paviršių pasiekia tik po kelių minučių. Tačiau problema kilo, kai keli reiškinio liudininkai teigė garsą girdėję tuo pačiu metu su meteoro skrydžiu. Po daugelio metų Halley panašią pastabą pateikė apie Anglijoje stebėtą ryškų meteorą 1719 m. kovo mėn.:

„Iš daugelio atvejų, kurie buvo pranešti apie jo Skrydį, nemažai buvo mįslingų požymių, tokių, kaip, jam praskrendant, girdėtas šnypštimas taip, tarsi jis būtų visai greta. Kiti įsivaizdavo, kad pajuto jo Spindulių šilumą, o dar kiti manė, arba bent jau parašė, kad nuo jo nupliko“.

Tuo metu meteorų kilmė nebuvo žinoma ir buvo laikomasi Aristotelio požiūrių, kad jie yra atmosferos reiškiniai. Susidomėjęs pranešimais apie 1783 m. rugpjūčio 18 d. „šnypščiančius“ meteorus, kai garsas atsklinda akimirksniu, seras Charles Blagden 1784 m. išsakė teiginius apie elektrinę meteorų kilmę. Kadangi elektros prigimtis dr nebuvo aiški, jis meteorus apibūdino kaip „elektros fluidus“, kurie gali sklisti greičiau už garsą:
"Stebint meteorus pastebėti įvairūs elektriniai reiškiniai. Pasakojama, kad Lamberto liepsnelės matytos ant žmonių, žirgų ir kitų objektų; jie kibirkščiavo, arba net pats meteoras, kaip sako, pažeisdavo laivus, namus ir kt. tarsi žaibu. Tie faktai, privalau pripažinti, yra kažkaip paslaptingai susiję, nors atrodo dar neturi paaiškinimo. Jei iš tikro praskrendant meteorams buvo girdimas šnypščiantis garsas, tai , atrodo, nėra kitos prielaidos, kaip kad elektrinės prigimties srautai sklido iš jų ir pasiekę žemę greičiu lygiu meteoro greičiui, būtent, per 2-3 sekundes. Ypač, kai vieno meteoro šnypštimas buvo palygintas su elektros sukeltu garsu laidininke. Kibirkštys, nuolat sklidę iš ugnies kamuolių, gali būti susiję su tais srautais. Todėl ir sprogimo garsas galėjo pasiekti mus greičiau, nei atskistų tą atstumą oru".

1833 m. stebėtas įspūdingas leonidų lietus. Išanalizavęs liudininkų pranešimus, Denison Olmshed nustatė, kad meteorai atskrido iš kosmoso, buvo mažo tankio ir sudegė aukštai atmosferoje. Taip pat jis pateikė jų skleidžiamų garsų apžvalgą. Analizė neparodė pokyčių Žemės magnetiniame lauke, tačiau kai kurios elektrinės prigimties nuokrypiai buvo užfiksuoti.
"[ponas Palmer] kelis kartus girdėjo tylus sprogimus, kurie priminė vaikiško orinio šautuvo garsą, tačiau nepanešėjo į fejerverko skleidžiamą garsą. Po jų pasklisdavo tam tikras kvapas, kurį pajuto visa kompanija (4 vyrai), kurį vienas palygino su sieros kvapu, o kitas su svogūno. Visi meteorai, skleidę garsus, skrijo šiaurės vakarų kryptimi… Jie praskriedavo žemiau medžių viršūnių, už 25 rodų (130 m) nuo vietos, kurioje stovėjome ir pasigirsdavo "pop" garsas prieš pat jiems pasiekiant medžius. Vienas jų tarsi atsitrenkė į daržinę su garsesniu "pop" nei kiti. Pašvaistė primenanti aušrą nuolat pasirodydavo rytuose…"

EFG

Terminą elektrofoninis garsas (EFG) 1937 m. pradėjo naudoti S.S. Stevens'as apibūdindamas garso suvokimą, kai per žmogaus galvą teka elektros srovė. 1940 m. P. Dravert'as ryškų meteorą, skleidžiantį garsą, pavadino elektrofoniniu bolidu.

Prielaidos EFG jau egzistavo. 1917 m. J.A. Udden'as pasiūlė idėją, kad eterio bangos virsta garso bangomis susidūrusios su "prie žemės pritvirtintais objektais, augalais ar dirbtiniais dariniais". Tai, kad radijo (eterio) bangas gali sukelti meteorai, pirmąkart eksperimentiškai 1949 m. patikrino A.G. Kalašnikovas. Jis pranešė nustatęs labai žemo dažnio (LŽD) pulsus (apie 1 Hz dažnio), tačiau tuos rezultatus kiti vertino prieštaringai. Buvo sudaromos EFG kolekcijos. RAND Co pateikė M. Romig'o ir D. Lamar'o parengtą apžvalgą. Rusijoje šios srities tyrimus skatino paslaptingo Tunguskos sprogimo (1908) paslaptis.

1980 m. Colin S. L. Keay darbuose atgimė elektrofoninio garso idėja. Jis spėjo, kad meteorai gali sukelti LŽD elektromagnetines bangas, kurios, skriedamos šviesos greičiu, stebėtoją pasiekia beveik akimirksniu. Garsas atsiranda joms virpinant įprastinius greta stebėtojo esančius daiktus. Netrukus, panaudojęs šią teoriją, Bronšteinas paskaičiavo teorinę prielaidą, kad EFG skleidžiančio meteoro ryškumas turi būti bent -12m (maždaug prilygti Mėnuliui pilnaties metu) – vėliau Kaznevas parodė, kad tai nėra realistinis dydis.

Tačiau ne viskas buvo sklandu šiame modelyje. Leonidai yra labai trapūs ir sudega aukštai atmosferoje, kad prieštarauja C. Keay LŽD emisijai. Tačiau 1833 m. leonidų "audros" metu užregistruota nemažai elektrofoninių garsų atvejų.

Vėliau susidomėjimas EFG augo, sudaromos naujos kolekcijos; jų statistinius tyrinėjimus 1994 m. pateikė Kaznevas. 1992 m. Keay patikslino savo teoriją ir spėjo, kad EFG atsiranda bolido suirimo momentu (arba truputį anksčiau). Tačiau ir šiuo atveju reikia, kad lėtai skriejantys meteorai suirtų arti paviršiaus, tuo tarpu užfiksuota greitų EFG bolidų suirstančių dideliame aukštyje (kaip leonidai).

1991 m. Bronšteinas parengė turimų duomenų ir EFG teorijų apžvalgą (daugiausia Rusijos). Jo išvada, kad visos teorijos yra pernelyg supaprastintos ir reikia atlikti kinetinių plazmos teorijos lygčių skaitmeninį modeliavimą. 1999 m. elektrofoninio suirimo teoriją pateikė M. Beech ir L. Foschini, tačiau ir ji, kaip ir kitos teorijos, neišsprendė visų problemų.

1998 m. lapkričio mėn. Kroatijos ir Kentukio universiteto tyrinėtojai surengė ekspediciją į Mongoliją, kur stebėjo leonidų lietų. Duomenų analizė nustatė du elektrofoninių garsų atvejus.

1998 m. ekspedicija dirbo atšiauriomis sąlygomis; oro temperatūra nukrisdavo žemiau 30o. Du ugniniai kamuoliai sukėlė "pop" garsą (ir vieną jų pavyko nufilmuoti). Duomenų tyrimai parodė, kad garsus tikrai sukėlė elektromagnetinės bangos, tačiau gerokai žemesnio dažnio nei tikėtasi (Damir Kovacic iš SISSA, Italija). Abi dominuojančios hipotezės (viena jų Keay) negali paaiškinti šio reiškinio (Dejan Vinkovic, Kentukio GEFS). Įdomus faktas, kad abu garsus meteorai sukėlė pereidami jonosferos (įelektrintų dalelių sluoksnio) ribą (Slaven Garaj iš Lozanos FIT, Šveicarija)


Geminiano Montanari

Geminiano Montanari (1933.06.01-1687.10.13) – italų astronomas, linzių gamintojas ir eksperimentinio požiūrio moksle propaguotojas.

G. Montanari gimė Modenoje, mokėsi Florencijoje ir mokslinį laipsnį gavo Zalcburgo universitete. 1662 (ar 1663) m. jis persikėlė į Boloniją, kur parengė smulkų Mėnulio planą naudodamas savo sukurtą optinį mikrometrą. Jis taip pat stebėjo kapiliarus ir padarė prielaidą, kad skysčių klampumas priklauso nuo molekulių formos.

Jo žinomiausias atradimas apie 1667 m. buvo nustatymas, kad antroji pagal ryškumą žvaigždė Persėjaus žvaigždyne (arabiškai Algol) keičia ryškumą. Neabejotinai, tą savybę buvo pastebėję ir anksčiau, nes arabų, hebrajų ir kitomis kalbomis jos pavadinimas reiškia "vaiduoklis" (ar demonas)

1669 m. jis tapo Panzano observatorijos astronomijos mokytoju (Giovanni Cassini įpėdiniu), kur vienu jo uždavinių buvo sudaryti astrologinį almanachą. Jis jį parašė atsitiktine tvarka, kad parodytų, kad tokie spėjimai niekuo nesiskiria nuo astrologinių. Mat po G. Galilėjaus mirties eksperimentininkai smarkiai ginčijosi su tokiais mistinių pažiūrų mokslininkais kaip Donato Rossetti.

1676 m. jis pranešė apie kometos stebėjimą E. Halley.

1679 m. jis tapo mokytoju Padujoje, tačiau beveik visi šio laikotarpio jo užrašai yra dingę. Išliko tik 1682 m. laiškas apie Halley kometos stebėjimą. Jis rašė taip pat ir ekonomikos temomis, apie monetų kaldinimą ir pinigų vertę (1683).

Jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Megalitai
Šventieji akmenys
R. Moore. Erdvė
Keisti garsai danguje
Kai susiduria galaktikos...
Elektroninių Balsų Reiškinys
Keistas sprogimas Jukone
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Bijome žmonių, ne asteroidų
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Kabančioji uola
Gyvybės paieškos
Paslaptingi ledo luitai
Arnoldas stebėjo meteoritus?
Astronomas stebi skaidančius "langus"
Politikų ir astronautų pasisakymai
Mokslininkų pasisakymai apie NSO
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Kitų žvaigždžių planetos
Dangaus ženklai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklio naujienos