|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Saulės ateitis
Mūsų Saulė jau šviečia 5 milijardus metų ir, tikriausiai, švies dar 5 milijardus metų. Tačiau ne amžinai... 1963 m. rugsėjo 26 d. Austrijos laikraštis Volksstimme
paskelbė Čilės astronomo, observatorijos, įsikūrusios Villa Alemana,
direktoriaus Carlos Munoz Ferrada3) (1909 -2001) prognozę, kad pasaulio pabaiga įvyks 2000 m. gegužės 18 d., ketvirtadienį, tiksliai 13:00.
Tai nutiks priartėjus planetai X, kurią jis vadino Hercolobus (apie planetą X skaitykite >>>>>).
Nesigilinsime į tų įvykių aprašymus jie panašūs į šimtus kitų, kurių paskutiniu metu prisiklausėme, o ir jo (ir kitų) žadėtos
pasaulio pabaigos dar neįvyko... nei 2000-ais, nei vėlesniais 2012-ais... Bet jei Žemės neaplankys nei asteroidas, nei kometa, - kas jos laukia? Saulės amžius apie 6 mlrd. m., o tokiai žvaigždei tai jau brandus amžius. Jos diametras ir ryškumas visąlaik pamažu didėjo ir dabar yra vos ne ketvirčiu didesni už pradinius. Taip tęsis ir toliau. Po 3-4 mlrd. m. Saulė išsiplės iki Merkurijaus orbitos. Regimas jos ryškumas padidės tikriausiai ne daugiau kaip 10 kartų, tačiau bendras spinduliavimo intensyvumas padidės šimtą kartų. Vidutinė Žemės temperatūra pakils 3 kartus (skaičiuojant nuo absoliutaus nulio), t.y. taps virš vandens virimo taško. Maždaug po 2 mlrd. m. vandenynai užvirs. Tik tai nesukels vandens praradimo, mat nesitikima viršutinių atmosferos sluoksnių, iš kur molekulės palieka planetą, temperatūros padidėjimo - mat to sluoksnio temperatūra daugiausia priklauso nuo ultravioletinio spinduliavimo, o jų kiekis žymiai nesikeis. Stebėtojui iš Mėnulio ar Marso Žemė atrodys tarsi suvyniota į sidabriškai baltą apvalkalą. Anksčiau ar vėliau Saulė vėl ims trauktis ir toji jos evoliucija pasibaigs baltąja nykštuke mažyte žvaigžde su neįtikėtinu medžiagos tankiu. Protarpiais Saulės virsmus lydės katastrofiški efektai. Anot Dž. Koiperio*), Saulė atliks visus Saulės kitimus iki pat baltosios nykštukės. Kažkuriuo momentu vandens garai kondensuosis, stora debesų uždanga išsisklaidys, žemės ašigalius vėl uždengs ledų kepurės. Po kelių milijonų metų vandenynai užšals, o žemynus sukaustys ledo šarvai. Visoje planetoje įsigalės vientisas nuobodus Antarktidos baltumas, kurį tik retkarčiais sutrikdys ugnikalnių išsiveržimai. Saulė energiją gauna iš branduolinės sintezės. Kas sekundę jos žaizdre apie 700 mln. t. vandenilio atomų
susijungia tapdami sunkesnio helio branduoliais ir to proceso metu apie 4 mln. t. materijos virsta energija. Gerai, kad Saulė pakankamai didelė,
Pirmiausia Saulės ryškumas sparčiai išaugs tūkstančius kartų ieškant papildomų energijos resursų. Mažės slėgis, kurį palaikė sintezės reakcijos, ir viršutiniai sluoksniai dėl savo svorio sukris į vidų, kuris tankės ir sritis apie branduolį įkais iki temperatūros, pajėgios deginti apvalkalo vandenilį. Branduolyje sudeginusi vandenilį, Saulė pradės smegti, o jos spindesį palaikys vandenilio apvalkalo degimas. Susispaudžiantis branduolys vis labiau kais, kas padidins apvalkalo degimą. Dėl to Saulė ir taps ryškesne. Tuo pačiu nuo spinduliavimo slėgio sluoksniai esantys aukčiau degančio apvalkalo ims pūstis. Per milijardus metų Saulės apimtis išsiplės apie 250 kartų, - ir ji praris Merkurijų, Venerą ir, galbūt, Žemę. Nepaisant ryškumo padidėjimo, dėl paviršiaus ploto padidėjimo kiekvieno jos kvadratinio metro išspinduliuojamos energijos kiekis sumažės. Todėl Saulės paviršiaus temperatūra nukris iki 3000oC, o jos spalva iš gelsvos virs rausva. Taip Saulė virs raudonąja milžine. Net ir išsiplėtus Saulei, jos branduolys toliau spausis, tankėdamas ir karštėdamas. Galiausiai jo temperatūra pasieks 100 mln. laipsnių ir pradės jungtis jau helio branduoliai, sudarydami sunkesnius elementus (anglį, deguonį,...). Įsižiebus helio žaizdrui, padidės slėgis iš centro ir degančio vandenilio sluoksnis taps ne tokiu tankiu, tad jame branduolinių reakcijų kiekis tiek nukris, kad žvaigždės ryškumas sumažės. Sumažės ir Saulės skersmuo, kartu padidėjant temperatūrai paviršiuje. Gan greitai, per kelis milijonus metų, branduolyje pasibaigs helio atsargos ir virsmas į raudonąją gigantę atsinaujins, nes išdegęs helis taip pat pakils į apvalkalą aplink branduolį. Tačiau besispaudžiančiame branduolyje
Galiausiai vidiniai impulsai taps tokie stiprūs, kad išsiplėtusi Saulė pradės nusimetinėti išorinius dujų sluoksnius tokiu greičiu, kad jie galės palikti Saulę. Iš jų susidarys gražus, tačiau netvarus planetarinis ūkas (taip pavadintas todėl, nes iš toliau forma primins planetą). Tokie ūkai gyvuoja tik tūkstančius metų, nes nemažą dalį savo dujų paskleidžia į tarpžvaigždinę erdvę jos tampa medžiaga būsimoms naujoms žvaigždėms. Šios dujos dar ilgai bus karštos ir spindinčios, nes jas jonizuos tiesioginis spinduliavimas iš Saulės centrinės dalies. Nors branduolinės reakcijos baigėsi, ji vis dar labai karšta ir skleidžia agresyvų ultravioletinį spinduliavimą. Ir jei Saulė nusimes visą savo apvalkalą, liks tik įkaitęs branduolys. Jis savo slėgio bus susispaudęs iki Žemės dydžio rutulį virtęs baltąja nykštuke. Tai yra Saulės tipo žvaigždžių paskutinė stadija. Jos laukia lėtas vėsimas, truksiantis daugelį milijonų metų. Galiausiai ji virs juodąja nykštuke, negyva žvaigždės liekana. O gal galima sustabdyti Saulės virtimo raudonąja milžine procesą? Yra nemažai pasiūlymų... Pvz., svaidyti asteroidus pro Žemę, kad jos orbita būtų patraukta toliau nuo Saulės išnaudojant tuos pačius dėsnius, kaip naudojant timpą (rogatkę). O kas būtų, jei mažintume Saulės masę?!... Tada jos branduolyje būtų mažinama termobranduolinių reakcijų sparta. Tą būdą dar 1985 m. pasiūlė David Criswellas**), tačiau tik 2022 m. M. Scogginsas ir D. Kippingas iš Kolumbijos un-to atliko reikiamus paskaičiavimus jie tokias apdorotas žvaigždes pavadino Lozoriaus žvaigždėmis. Jie nagrinėjo du scenarijus. Pagal pirmąjį palaikomas pastovus Saulės ryškumas iš jos šalinant medžiagą, kurios paskleidžiama erdvėje tarp Žemės ir Saulės. Tai Saulės amžių pratęstų dar 10 mln. m. Pagal antrąjį būtų palaikomas tas pats į Žemę krentančios šviesos kiekis iš Saulės išimant mažiau medžiagos, tačiau ją išstumiant už Saulės sistemos ribų (ir kartu tolinant Žemės orbitą). Antruoju atveju Saulės amžius (o kartu ir gyvybės egzistavimas Žemėje) galėtų būti pratęstas dar 6 mln. m. Tam pakaktų iš Saulės kasmet išimti materijos, sudarančios 2% didžiausios mažosios planetos, Cereros, masės. Aišku, tokius projektus gali vykdyti tik labai pažangios civilizacijos ir jei reikalautų milžiniškų energijos kiekių pirmuoju atveju apie 10 kartų didesnės už dabartinę visos Žemės sunaudojamą energija, o antruoju net 100 kartų didesnės. Tačiau pati Saulė yra milžiniškas energijos šaltinis ir pakaktų iš jos tam paimti tik 0,03% energijos. Kita vertus, jei panašus procesas būtų užfiksuotas kosmose, tai būtų požymis, kad galimai tą daro labai pažangi civilizacija, siekianti pratęsti savo egzistenciją prie gimtosios žvaigždės. *) Džerardas Koiperis (Gerard Peter Kuiper, 1905-1973) olandų kilmės
amerikiečių astronomas. 1927 m. susidomėjo dvinarėmis žvaigždėmis ir 1933 m., apsigynęs daktaro
disertaciją, išvyko į Liko observatoriją (JAV), kur 2 m. tęsė jų bei baltųjų nykštukių tyrimus,
nustatė nemažai jų atvejų. 1935 m. O. Struvė pasikvietė jį dirbti į Jerko observatoriją;
dėstydamas Čikagos un-te buvo K. Sagano disertacijos vadovu. 1960 m. Arizonos un-te Koiperis
įkūrė Mėnulio ir planetų laboratoriją. **) Deividas Krisvelas (David R. Criswell, 1941-2019) Hiustono un-to Kosmoso sistemų operacijų inst-to (ISSO) direktorius. 30 m. jis pasisakinėjo už Saulės energijos tiekimą Žemei iš Mėnulio jame įrengiant milžiniškas saulės baterijas ir perduodant energiją mikrobangų pagalba. Anot jo, tai neterštų Žemės ir būtų neišsibaigiančiu šaltiniu. Papildomai skaitykite:
|
kad tai tik maža jos energetinių atsargų dalelė. Vis tik per milijardus metų tos atsargos išseks ir prasidės neišvengiama Saulės transformacija.
