Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Tunguskos sprogimas 

Tunguska event place, map

Taip pat skaitykite: Akmenuotosios Tunguskos pilys      

1908 m. birželio 30 d. po 7 val. ryte (vidurnaktį pagal Grinvičą) Sibiro Uolėtosios Tunguskos (Podkamennaja Tunguska, Krasnojarsko krašte) upės baseine (60°55' š.pl. 101°57' r.ilg.) įvyko milžiniškas sprogimas, kurio galia prilygo 10-40 mln. tonų trotilo (kaip vidutinė termo vandenilinė bomba). Sprogimą užfiksavo observatorijos visame pasaulyje. Manoma, kad tai buvo 50 m skersmens akmeninis meteoroidas, įsiskverbęs kelių dešimčių kilometrų per sekundę greičiu į Žemės atmosferą. Dėl staigaus stabdymo jis sprogo 8 km aukštyje ir išsisklaidė atmosferoje. Tačiau kritimo vietoje nebuvo rasta nė vieno meteorito gabalo, tik meteoritinių dulkių. Šiuo metu manoma, kad tai buvo kometos branduolys, nes panašūs reiškiniai vyko ir 2002 m. rugsėjo 25 d. nukritus Vitimsko meteoroidui.

Keletą sekundžių iki sprogimo Jenisiejaus baseine buvo matomas ryškus, tarsi Saulė, bolidas, skriejęs į šiaurės-vakarus. Sprogimas buvo girdimas apie 1000 km nuo epicentro. Taigos medžiai (apie 80 mln.) buvo išguldyti 2000 km2 plote. Sprogimo sukeltos seisminė ir smūginė oro bangos užregistruotos net Vakarų Europoje. Kelias dienas teritorijoje nuo Atlanto iki Vidurio Sibiro buvo stebimas neįprastai šviesus dangus ir švytintys (sidabriniai) debesys. JAV Smitsoniano astrofizikos, o taip pat Vilsono kalno observatorijos kelis mėnesius fiksavo sumažėjusį atmosferos skaidrumą.

1938 m. L. Kuliko dėka padarytoje aeronuotraukoje matoma, jog sprogimas išguldė medžius didelėje, drugelio pavidalo teritorijoje. Tiesai po ore įvykusio sprogimo buvusiame plote medžiai liko stovėti stati, tačiau sprogimo banga ne tik nudrėskė visas šakas, bet netgi nulupo nuo kamienų žievę. Nebuvo matyti jokio sprogimo palikto kraterio. Panašūs reiškiniai po daugelio metų buvo stebėti po bandomųjų atominių užtaisų sprogdinimų atmosferoje. Tačiau radiacijos pėdsakų irgi neaptikta (Genadijaus Plechanovo ekspedicijų metu). Palydovinėse nuotraukose toje vietoje pastebimas mažesnis miško tankumas, o centre – plynas maždaug 1 km2 plotas.

Stebina, kad toks įvykis nesukėlė didelio mokslinio susidomėjimo. Jei į sprogimo vietą ir buvo pasiųstos kelios ekspedicijos, tai jų ataskaitos yra dingę. Apklausiami vietiniai gyventojai minėjo, kad 1909-10 m. netoli įvykio vietos pabuvojo vietinio medžiotojo K. I. Suzdalevo Tunguska. Slash at Khurgim river; I. M. Suslov, October 1928 būrys. Jie ežere prie Čambos upės (netoli slenksčio) stebėjo neįprastus vandens sūkurius. Ant artimiausios sopkos buvo pastatytas stulpas. Evenkų medžiotojai minėjo keistus reiškinius – Pietinėje pelkėje iš po žemių besiveržiantį fontaną, naujų šaltinių prie Čambos atsiradimą, „veidą deginantį vandenį“, švytinčius akmenis, „sausą upelį“ ir pan. 1911 m. rugsėjį-spalį geodezininko ir rašytojo V. J. Šiškovo būrys grįždamas iš paieškų Ilimpėjos upės rajone praėjo ryčiau įvykio vietos esančia miško išvarta (Chugdos upės aukštupyje). Gali būti, kad būrys praėjo per „Kuliko išvartą“.

Pirmoji žinoma ekspedicija atvyko tik 1921 m. – tai buvo mineralogas Leonidas Kulikas (1883-1942). Kulikas nusprendė užsiimti meteoritų tyrinėjimu po 1918 m. kelionės prie Kašino meteorito (Kalinino srityje) – ir kur jis vėliau nepabuvojo ieškodamas meteoritų! Taip pat tapo ir vienu aktyviausiu unguskos 5vykio tyrinėtoju. O viskas prasidėjo, kai 1921 m. kovo mėn. žurnalo „Miro vedenje“ redaktorius D.O. Sviatskis L. Kulikui perdavė O. Kichnerio išleisto 1910 m. nuplėšiamo kalendoriaus lapelį, kuriame buvo Adrianobo straipsnio apie praskridusį ryškų bolidą pradžia.
Rugsėjo 5 d. V.I. Vernadskio iniciatyva L. Kulikas išvyko į Sibirą rinkti meteoritų. Mat jis ragino vyriausybę surengti ekspediciją tikindamas, kad ten galima rasti geležies, taip reikalingos tarybinei industrijai. Tada meteoritas dažnai vadintas Filimonovskio meteoritu, nes galvota, kad nukrito netoli Kansko.

Kuliko ekspedicija sprogimo vietą pasiekė 1927 m. Jų nuostabai, nebuvo jokio kraterio. Bet jis surinko pirmuosius duomenis, o taip pat priėjo išvados apie Tunguskos įvykio ryšį su anomaliais švytėjimas birželio 30 – liepos 2 dienomis, o taip pat su Kagarlyko meteoritu, nukritusiu 1908 m. birželio pabaigoje Ukrainoje.

Per sekančius 10 m. surengtos dar trys ekspedicijos. 6-7 dešimt. ekspedicijų metu dirvoje rasta mikroskopinių stiklinių rutuliukų. Cheminė analizė parodė juose esant nemažą nikelio ir iridžio procentą, kas sustiprino nežemiškos sprogimo priežasties versiją. Tačiau sritis pasižymi padidintu vulkaniniu aktyvumu ir joje gausu iridžio. Sistemingas liudininkų parodymų rinkimas pradėtas 1959 m.

Alternatyvios hipotezės

Sprogimą paaiškinti buvo bandoma įvairiai. Šiuo metu daugelis hipotezių tėra įdomios tik istoriniu aspektu.

  • Austrijos "Star observer" žurnalae Wolfgang Kundt'as paskelbia, kad tai galėjo būti didelio dujų skaičiaus išsiveržimas iš Žemės gelmių.
      Iš žemės išsiveržusio didelio metano dujų debesies sprogimas. Sprogimo vieta yra labai senoje vulkaninio aktyvumo zonoje, ir vieną sykį šioje vietoje buvo stebėtas kelias valandas trukęs radono dujų išsiveržimas. 1994 metais toks metano debesis išsiveržė ir sprogo Ispanijoje, ties Cando kaimu.
    Geologas iš Novosibirsko A. Rasteginas mano, kad įvyko žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo ties dideliu angliavandenilių telkiniu. Pro plyšius išsiveržė gausus dujų srautas, kuris susijungęs su oru sprogu. Smūgio banga viską ir griovė.
     
    Tai paaiškintų, kodėl liudininkai skirtingai nupasakojo ugninio kūno pavidalą: sprogimo metu buvęs kamuolys, o siaučiant viesului – verpstė. Tada aišku, kodėl išliko neišverstų medžių ruožas: viesulo centre buvo žemo slėgio zona.
  • Anihiliavosi antimaterijos gabalas (nors apie tokių egzistavimą astronomai duomenų neturi, o jie turėtų skleisti gama spindulius) – hipotezė, kurią 1965 m. pasiūlė Cowan, Atluri ir Libby.
  • Maža juodoji skylė, kuri pervėrė Žemę kiaurai (1973 m. , Albert A. Jackson IV ir Michael P. Ryan, Jr.). Tačiau nėra duomenų apie antrą panašų sprogimą, kurį tokia skylė turėjo palikti išlėkdama kitoje Žemės pusėje. Be to, pagal Stephen Hawking'o hipotezę apie juodųjų skylių spinduliavimą (vadinamas Hawking radiacija) juodoji skylė turėjo būti seniai išgaravusi iki pasiekiant Žemę.
  • Dėl stiprių magnetinių audrų stratosferoje savaime prasidėjusi termobranduolinė reakcija. Pvz., 1984 m. V. K. Žuravliovas ir A. N. Dmitrijevas pasiūlė "heliofizikinį" modelį, kuris remiasi Saulės išsviestais "plazmoidais". V. Buriakovas sukūrė elektromagnetinio "ugnies kamuolio" modelį. 1989 m. astronomai D'Alessio ir Harmsas spėjo, kad kometoms įskridus į Žemės atmosferą dalis deuterio gali pradėti termobranduolinę reakciją, po kurios lieka nustatyti įmanomas anglies-14 izotopo kiekis. 1990 m. Cezaris Sirventas pasiūlė hipotezę, pagal kurią kometa su neįprastai dideliu deuterio kiekiu gali sprogti tarsi vandenilinė bomba.
  • Tai Nikolos Tesla eksperimento su Wardenclyffe bokštu, atlikto vieno iš Roberto Peary žygių į Šiaurės polių, pasekmė (Oliver Nichelson hipotezė). Sakoma, kad Tesla pasiuntė tam pranešimą su įspėjimu apie "neįprastą pašvaistę". Tačiau Tunguskos įvykio metu dauguma darbų Wardenclyffe bokšte buvo baigti ir projektas beveik nutrauktas dėl finansavimo sunkumų. Tačiau įtikinėjama, kad būtent finansavimo nebuvimas vertė Teslą panaudoti transmiterį neįprastu režimu, kad būtų tyrinėjamos belaidės energijos perdavimo galimybės.
  • Egzistuoja ir viena egzotinė hipotezė (iškelta Strugackių) – Žemė susidūrė su žvaigždėlėkiu, bet ne paprastu, o iš priešpriešinio laiko, t.y. kontramotu. Mūsų laika sjuda nuo vakardienos į rytdieną, o kontramotas juda priešingai. Bet tada jo nuolaužos ant paviršiaus turėjo nukristi anksčiau, 29-ą birželio...

NSO avarija

Tunguskoje sprogo ateivių kosminis laivas (NSO avarija). Šios "priežasties" ištakas randame 1946 m. Aleksandro Kazancevo fantastiniame romane – marsiečių branduoliniu kuru varomas erdvėlaivis, sėmęs gėlą vandenį iš Baikalo ežero, sprogo ore. Autorių įkvėpė 1945 m. pabaigoje aplankyta Hirosima. Vėliau branduolinio NSO idėją panaudojo Th. Atkinsas ir Dž. Baksteris knygoje "Ugnies atėjimas" (1976). 1988 m. TV seriale "Slaptieji KBG NSO failai" įvykis vadinamas "Rusijos Rozvelu" tikinant, kad ten buvo rasto erdvėlaivio nuolaužos. Jas radę teigė ir 2004 m. Rusijos tyrinėtojų grupė.

Kai kurie liudininkai yra pranešę, kad prieš suduždamas objektas padarė du posūkius 45 laipsnių kampu. Praėjus kelioms dienoms po sprogimo apšašo žvėrys, tiesiogiai neapdegę sprogimo metu. Sprogimo vietą aplankę vietiniai susirgo ir viduje juto deginančius pojūčius. Sibiriečiai regėjo keistą pilką būtybę netoli įvykio vietos, kuri skynė uogas ir gėrė vandenį. Ji buvo virš 8 pėdų aukščio ir jie pamanė, kat tai legendinis čučunaa (jietis), tačiau geriau įsižiūrėję pastebėjo, kad jis ne plaukuotas, o dėvi išpieštus pilkus drabužius. Tą būtybę matė keletą kartų kol pagaliau 1941 m. ją nušovė Dagestane, kai pulkininkas V.S. Karapetianas su būriu buvo pasiųstas ištirti "žvėries pavidalo" būtybę, gąsdinančią kaimiečius. Jis ją aprašė taip: "Ji prieš mane stovėjo kaip milžinas su į priekį atsikišusia galinga krūtine. Jos akys man nieko nesakė. Jos buvo abejingos ir tuščios – gyvūno akys ir nieko daugiau… laukinio žmogaus tam tikra prasme". Kareiviai užspeitė ją oloje ir nušovė. Kūno jie neskrodė.

Čia reikia prisiminti, kad rajonas yra netoli Baikonuro kosmodromo ir nuolat apiberiamas kosminių raketų nuolaužomis, ypač Vostok 5 bandomojo skrydžio avarijos metu 1960 m. gruodžio 22 d., kai kapsulė su dviem šunimis (kurie, beje, išgyveno) nukrito netoli Tunguskos sprogimo vietos.


Lake Cheko

Marsiečiai Tunguskoje

2012 m. italų tyrinėtojų grupė Bolonės un-to, kuriai vadovavo geologas Luki Gasperini ir branduolinės fizikos mokslininkas Džuzepė Longo, georadaru-radiolokatoriumi skanavo Čeko ežerą ir 10 m žemiau jo dugno aptiko 20 m dydžio objektą, identifikuojamą kaip akmeninė meteorito fragmentą. Dabar jei ketina atsivežti specialią įrangą ir atskleisti jo paslaptį.

O iš pažiūros mažai kuo patrauklus Čeko ežeras, kurio gylis 50 m, esantis Tunguskos meteorito išvartų zonoje, jau seniai kėlė įtarimus mokslininkams. Iš oro šis nedidelis ovalinis 400x700 m vandens telkinys panašus ne į kraterį, o paprastą miškų ežerą, savo kontūrais primenantis inkstą. Tačiau jo dugnas sudaro staigiai siaurėjančią įdubą, kai kitų apylinkės ežerų dugnai plokšti ir seklūs. Taigi, jis yra toms vietoms neįprastas darinys, kuris, tarp kitko, nepažymėtas nė viename kariniame žemėlapyje, braižytame iki 1908-ųjų. Tad ir kyla įtarimas, kad jį suformavo kritęs dangaus kūnas.

Tačiau rusų „Kosmopoisk“ judėjimas kitokios nuomonės – gal Čeko ir susidarė dėl meteorito smūgio, tačiau tai įvyko gerokai prieš Tunguskos įvykį. Mat šis ežeras minimas evenkų folklore, pvz., kad trys dienos iki katastrofos iš miškų pabėgo visi žvėrys, o iš upių ir Čeko išplaukė visa žuvis.... Tuo pačiu, „Kosmopoisk“ aktyvistai prie Čeko krantų rado kelias dešimtis išlikusių medžių, kurių amžius – 120-150 m, t,y. 1908-ais jie net nebuvo rimtai pažeisti, nors sprogimo metu susidarančio kraterio metu bent kilometro spinduliu viskas turėjo bųti sunaikinta. Skeptiškos nuomonės laikosi ir Vitalijus Romeiko, astronomas iš Maskvos, 24 ekspedicijų į Tunguską vadovas – juk šio rajono kartografiniai darbai prasidėjo tik 3-me dešimtm., o vietiniai apie tokio svarbaus darinio susidarymą pirmiesiems žvalgams, V. Obručevui ir L. Kulikui nieko nesakė, o pasakojo apie gerokai smulkesnius įvykius: upeliukų išdžiūvimą, uolų nutrupėjimus ir pan. antra, tokį smūgį į žemę ir (20 Mt) sprogimą būtų užfiksavusi Irkutsko geofizikinė observatorija, tačiau ji užfiksavo tik vieną sprogimą – ore.

Paslaptingąjį Čeko ežerą tyrinėjo ir kosmonautas Georgijus Grečko: „60-aisiais ten ieškojau svetimos planetos raketos. Pinigų ekspedicijai davė pats Sergejus Koroliovas. Aš ir mano draugai iš kosmonautų būrio tiesiog privertėme jį patikėti marsiečių laivo avarija. Taigoje turėjome malūnsparnį ir akvalangus panirimui ežere ieškant žvaigždėlėkio nuolaužų... 90-aisiais vėl atsidūriau prie Čeko, dabar jau kompanijoje su Džiuzepe Longo, be to, padėjau jam į ten nugabenti geofizikinę aparatūrą. Dabar matau, kad italų versija niekuo ne blogesnė už šimtus kitų. Prisikas jie prie paslapties atskleidimo ar ne – aš įsitikinęs, kad Tunguskoje sprogo kažkas nepaprasta. O reiškia, to ieškoti reikia visomis turimomis priemonėmis“.

O Tunguską šukuoja ne vien italai. 2012-ais grupė Rusijos mokslininkų Žemės magnetizmo, jonosferos ir radijo bangų sklidimo institute sukurtu georadaru ištyrinėjo apie 40 duobių epicentro pelkėse. Daugumos jų dugne radaras užfiksavo ledo luitus – neatmetama galimybė, kad jie kometos kilmės. Paviršiuje likęs neišgaravęs kometos ledas ištirpo, o išlikti tegalėjo tik giliai į žemę (ir amžiną įšalą) įsmigę stambūs gabalai. Kartu su marsiečiais...

Tunguska Event

Aiškinimai

Žemiau bus pateikiami įvairios skirtingu metu padarytos pastabos šia tema – daugiausia apie pranešimus konferencijų metu.

1998 m. birželio 30 – liepos 2 d. Krasnojarske vyko Tunguskos sprogimo 90-čio jubiliejui skirta konferencija.

Tunguskos sprogimą galėjo sukelti akmeninis asteroidas su "prastomis" aerodinaminėmis savybėmis. Tada prieš tokį krentantį kūną susidaro oro sūkuriai, dėl kurių slėgimas į kūną nuolat kinta ir taip pagreitina kūno suirimą. [V.V.Svetzov]

Ugniniai rutuliai stebėti:
a) Hondūras, 1996 m. lapkričio 23 d. [E.Tagliaferri];
b) Colorado, 1998 sausį ir vasarį [D.L.Free]
Švytintys kūnai pasirodo žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų metu [G.G.Kochemasov]

1993 m. gegužės 28 d. Banjawarn, netoli avių rančos, 130 km į šiaurės vakarus nuo kalnakasių miestelio Laverton retai gyvenamame vakarų Australijos rytų Goldfields rajone.

Iš pradžių buvo regimas raudonai-oranžinis ugnies rutulys su trumpa kūgio formos uodega, pasirodęs iš pietų. Skriejo lėčiau už garsą ir "riaumojo kaip dyzelis", nukritęs į šiaurę nuo rančos už kalvų.
1) žydrai-baltos šviesos pliūpsnis, nušvietęs krūmynus apie 100 km spinduliu;
2) sprogimas ir garso banga;
3) 3,6-3,9 stiprumo žemės drebėjimas;
4) vertikalus į dangų šovęs raudonai-oranžinės šviesos stulpas;
5) lėtai besiplečiantis neskaidrus dviejų "besileidžiančių saulių" dydžio šviesos darinys, išsilaikęs 2 val.;
6) po 24 val. Kitas nedidelis mažas žydrai-žalias ugninis kamuolys nuskrido panašia trajektorija su antru mažesniu sprogimu.

Panašūs ugnies rutuliai Banjawarn matyti ir 1989 spalio mėn. Ir 1993 m. gegužės ar birželio, o taip pat 1988 ir 1992 spalio mėn.

Tunguska: strange sign; expedition of 2001 Yra per 900 paliudijimų apie Tunguskos sprogimą. Pagal juos galima spėti, kad buvo sukelta balistinė garso banga, kurios ašis daugmaž sutampanti su medžių išvartų ašimi. [L.E.Epictetova]

Metano ir oro mišinio sprogimą galėjo sukelti nedidelis ir lėtai skriejantis meteoritas. [Y.A.Nickolaev]
Ledinis kūnas turėjo atlėkti iš transneptūninės srities [G.A.Ivanov]

Sprogimą sukėlė tektoniniai procesai.
Epicentras yra senovinio triaso laikotarpio bazalto ugnikalnio vietoje. Ten stiproki lokalūs specifiniai magnetiniai laukai ir gausu įvairių geofizinių anomalijų.

2005 m. vasarą "Tunguskos kosminio fenomeno" fondo surengta ekspedicija sakosi radusi nežemiško technologinio įrenginio dalis. Taipogi ji rado taip vadinamąjį "elnią", akmenį, ne kartą minimą liudininkų prisiminimuose. Apie 50 kg atplaišą jie pristatė tyrimams į Krasnojarską.

1908 m. Tunguskos įvykis

1999 m. vasario 19 d.
Prieš keletą dienų pasirodė straipsnių, kad dieną (ar net mažiau) likus iki Žemės drebėjimo debesuotumas virš epicentro staigiai sumažėja. Ištyrus 9-ių artimiausių (iki 1000 km) meteorologinių stočių duomenis paaiškėjo, kad 1908 m. birželio 29 d. debesuotumas buvo labai sumažėjęs.

Taip pat seismologai mano, kad atmosferos slėgio svyravimai gali paskatinti žemės drebėjimus. Meteorologinių stočių duomenys rodo, kad oro slėgimo maksimumas buvo tarp 6 ir 9 val. ryto, o Tunguskos sprogimas įvyko netrukus po 7-ių [Irkutsko storis darė matavimus kas 3 val.]

1908 m. birželio gale – liepos pradžioje stebėtos "nakties dangaus" anomalijos. Švytintys naktį debesys lydi oro slėgimo pakilimus. Tunguskos rajone jie pasirodė anksti rytą ir vėliau jų nebuvo matyti. Kai kuriose vietose jų buvo liepos 1 d. vakare. Ir kai kur birželio 29 d. (ir net birželio 28 d.).

Energijos (grunto švytėjimo) apraiškų virš žemės paviršiaus buvo per 1998 m. Šiaurės Karolinos [birželio 4 d.] drebėjimą.

1999 m. birželio 10 d. Prof G.Longo
1991 m. Korado Korlevič iš Visnian (Chorvatijos) atsiuntė medžio, išlikusio per Tunguskos sprogimą, pavyzdį. Prof. Galli manė, kad tokių medžių sakuose bus išlikusių mikrodalelių. Tad 1991 m. susiruošėme į Tunguską rinkti medžių pavyzdžių.

O 1999 m. ekspedicijos tikslai:
Ištirti Ceko ežero nuosėdas;
Topografiniai ir fotografiniai tyrinėjimai;
Medžių pavyzdžių ir tikėtinų kosminio kūno fragmentų, nukritusių prieš sprogimą, paieška
Kosmoso spindulių matavimas skrendant Bologna-Tunguska-Bologna ir Tunguskoje.

Mikrodalelės galėjo išlikti daugelyje gamtos darinių – pelkėse, ežerų nuosėdose, medžių sakuose. Pelkių pavyzdžius nuodugniai tyrė ekspedicijos nuo pat 60-ųjų. Mikrodalelių paieška sakuose remiasi medžių rievių datavimu.

Ceko ežeras yra 8 km nuo epicentro ir yra 500 m. pločio, 47 m. gylio. Jo topografija buvo nustatinėjama pagal GPS. Skaitmeninio ekografo pagalba buvo sudarinėjamas bathymetrinis pjūvis. Sudaromas žemiau dugno esančio įdubimo planas. Buvo daromos ultragarso dugno nuotraukos bei dugnas tiriamas povandenine kamera. Surenkami nesumaišyti pavyzdžiai, ištirti Bolonijos ir Turino laboratorijose.

Aero fotografavimas atliekamas siekiant sutikrinti su 1938 m. L.A. Kuliko Tunguska: phantom crater; D. Ephanov, expedition of 2004 komandos padarytomis nuotraukomis.

Kai kurios 1996 m. Bolonijos universitete pateiktos teorijos laiko prieš sprogimą kai kurie gabalai atplyšo pietryčių srityje. Laikant, kad kūnas buvo chondritas, turintis daug geležies-nikelio, mikrodaleles ketinta iš dirvos ištraukti su specialiu įrenginiu suderintu su metalo detektoriumi (Hall efekto zondas). Jis buvo sėkmingai išbandytas vakarų Egipto dykumoje.

Nemaža dalis taigos parudavusi dėl nežinomų priežasčių. Padaugėję parazitų.

1949 m. Berija slapta pasiuntė ekspediciją į Tunguską. Lėktuvas dukart perskrido epicentrą ir neužfiksavo stipraus radioaktyvumo.
Gal ir klastotė.

Cheminė sudėtis skiriasi nuo meteoritų.
Jei tai ne meteoritas, tai kometa. Įdomi logika.

2000 m. rugsėjo 27 d. 17-18
Pranešta apie mini-Tunguską 40 km į šiaurę nuo Uljnovsko. Buvo paveikta apie 10 tūkst. kv. m. miško. Liudininkas taip aprašo įvykį:
Garsus trenksmas. Už maždaug 1 km didelis juodas piltuvas uždengė mišką. Piltuvo viduje ryškiai žybčiojo. El.laikrodis sustojo ir automobilio šviesos užgeso, nes išsikrovė akumuliatorius. Švytintis piltuvas išnyko ir dar kurį laiką kažkas sproginėjo. Toje vietoje, iš kur atsirado piltuvas dangus pašviesėjo, atsirado debesys.

Vieta buvo apie 100 m. skersmens skritulys. Jo viduje žolė išgulusi, medžiai išvartyti. Kai kurie medžiai likę neišversti, bet palinkę ir jų viršūnės nulaužtos. Šunys ir žvėrys vengia to rajono. Žmonės jame jaučiasi nepatogiai. Keista ten 2000 m. lapkritį matyti drugelių. Radioaktyvumo lygis labai žemas lyginant su aplinkine vietove.

Greičiausiai tai geo-meteoras. Ten yra tektoninis lūžis, ar net jų sankirta. Taip pat ten yra požeminio vandens telkinys. Tądien beveik nebuvo debesų, kitądien oro slėgis pakito (pakilo).


„Tungusas“ lenkėsi lanku?

Apie Tunguskos sprogimą prirašyta daugybę, tačiau iki šiol neprieita vieningos nuomonės apie jo prigimtį. Ginčijamasi netgi dėl jo trajektorijos. Tas įvykis, kai imama jį tyrinėti, iškart pasirodo esąs kažkoks „nenormalus“. Atskiri faktai turimi, tačiau vientisa dėlionė nesusideda.

Tuo metu veikę saviraščiai sprietaisai užfiksavo žemės drebėjimą, magnetinę audrą ir atmosferos trikdžių bangą. Tačiau Irkutske užrašyta seismograma yra per ilga įprastam žemės drebėjimui ir jos pabaigoje yra trys keistos bangos. Anglijoje užrašytos oro bangos, tačiau aiškiai išsiskiria dvi dedamosios, aiškiai rodančios dvi skirtingas prigimtis. O magnetiniai trikdžiai, nors ir panašūs į kylančius po atominio sprogimo, tačiau kažkodėl vėlavo kelias minutes kaip turėtų būti padal seisminius duomenis.

Liudininkai Rytų Sibire stebėjo objekto skrydį, kuris pasibaigė liepsnos pliūptelėjimu ik 80 km aukščio; ryškumas buvo toks stiprus, kad Vanakare sukėlė odos nudegimo pojūtį. Tačiau epicentre augmenija buvo tik apsvilinta. „Didžiajame katile“, kur temperatūra privalėjo būti aukščiausia, išliko šimtai gyvų medžių, o vienas nupjautas lapuotis net neturėjo jokių nudeginimo žymių.

Iš arti epicentro atliktų tyrinėjimų seka, kad sprogimo metu ten tekėjo 10 mln. amperų stiprumo srovės, o susidarę magnetiniai laukai viršijo natūralų 50-60 kartų; iškrova buvo apie 105 kulonų – tarsi būtų trenkę tūkstančiai žaibų! Po Tunguskos įvykio pagreitėjo medžių augimas – iki pat Arkties vandenyno.

Expected trajectory Taigi, keistų ir nelauktų požymių nors kibiru semk!

Neaiški ir pati objekto skridimo kryptis.ginčijami – skrido į vakarus ar į šiaurę. Ir nenorima pripažinti, kad virš 100 mln. tonų sveriantis objektas (vien vandens į atmosferą pateko apie 1010 kg) galėjo skrieti lanku. Ir vis tik kruopščiai peržiūrėjus visus duomenis, išvada peršali būtent tokia!

Kuo tai pagrįsta? N.V. Vasiljevas surinko apie 700 liudininkų aprašymų. Didžioji dauguma jų sakė, kad objektas skrido iš pietų į šiaurę, o mažiau – iš rytų į vakarus ar iš pietryčių į šiaurės vakarus. Keisčiausia, kad turime tris taškus, nesančius vienoje tiesėje: 1)epicentrą; 2) trajektorijos kirtimo tašką per Žemutinės Tunguskos upę; 3) ir Lenos upės kirtimo tašką.

Galutiniame skridimo taške objektas skrido į vakarus arba bent jau šiaurės vakarus. Tai gerai matosi iš epicentro tyrinėjimų – iš miško išvartų simetrijos, iš balistinės bangos sklidimo simetrijos ir medžių šakų nudegimų simetrijos. Be to, durbių mėginių, paimtų maždaug 80 km spinduliu aplink epicentrą Dorošino ir kt. tyrimai nustatė mėginius, kuriuose yra mineraliniai rutuliukai. Pasirodė, kad padidėjusi jų koncentracijos sritis yra maždaug 30 km spindulio skresmens ir yra Pietinės Čunos ir Teteros tarpupyje. Matyt tasai šleifas susijęs su medžiaga, kuri nukrito nuo objekto baigiamajame skrydžio etape,

Antrasis taškas yra Preobražensko rajone prie Žemutinės Tunguskos. 4 liudininkai žiūrėjo į pietus, stebėdami objektą, 5 – į šiaurę, o 7-i nurodė konkrečią vietą, kur objektas praskriejo virš upės. Cvetkovas ir Bojarkinas apklausė gyventojus, gyvenančius prie Žemutinės Tumguskos nuo Podvološino kaimo iki Erbočageno kaimo. Apklausos rezultatai neprieštarauja aukščiau minėtiems.

Anot Epiktetovos, objektas kirto Leną netoli Mironovo, bet ir gretimose gyvenvietėse jis matėsi virš galvų. Liudininkai tvirtina, kad objekto kibirkštis netoli Petropavlovsko esančiame Lychino kaime suskaldė pušį ant kalno.

Taigi, tuos tris taškus galime sujungti lanku. Tokia neįprasta trajektorija neprieštarauja liudininkų pasakojimams.

Galiausiai, 7 gyvenvietėse skriejantis kūnas stebėtas netoli Saulės, o 25-iuose pranešimuose iš 21 gyvenvietės paminėtas aptemimas Tunguskos įvykio metu. Štai liudijimas iš Vasiljevo ir kt. katalogo: „Buvo tarsi griaustinis, o tada aptemo. Tamsu buvo beveik valandą. Aptemo griaustinio metu...“ Tai galima paaiškinti, kad atskilusi medžiaga praėjo tarp Saulės ir stebėtojo.

„Tungusas“ ėmė skilti, pasimatė ir numetė didžiąją medžiagos dalį maždaug 1000 km aukštyje, kas kelis kartus aukščiau nei sritis, kurioje užsidega meteoritai. Tikėtina medžiagos išsisklaidymo elipsė yra į šiaurę nuo epicentro ir siekia Arkties vandenyną.

Po Tunguskos sprogimo susidarė maždaug 10 mln, km2 ploto sidabrinių debesų sritis. Jos padėtį, ypač rytinį jų kraštą ir medžiagos išsibarstymo pasiskirstymą galima paaiškinti tik tuo, kad iki sąveikos su atmosfera objektas judėjo iš pietų į šiaurę su nežymiu pokrypiu į vakarus. Tai irgi neprieštarauja judėjimo lanku hipotezei.

Tačiau kas galėjo priversti keisti kursą milžinišką masę lekiančią beprotišku greičiu? Jau pačioje kometų tyrinėjimų pradžioje atkreiptas dėmesys į jų „nenormalumą“. Be gravitacinės jėgos, jas veikia ir besiveržiančios dujų srovės. Panašu, kad Tinguskoje nukrito kometa. Tam turima ir paliudijimų. Vasiljevo kataloge yra Bodaibo gyventojo pasakojimas: „skrido meteoritas. Skrido lanku... Ugninis rutulys, ugnies spalvos, vos mažesnis už saulę. Su liepsnos pavidalo uodega. Uodega ėjo ne atgal, o truputį į šoną. Galvos forma ne visai apvali, Skrido 2-3 minutes“.

Kosminis kūnas trupėjo visą laiką. Be to, jis į epicentrą trenkėsi 1-3 km/sek greičiu, tuo tarpu meteoritų atmosfera nestabdo ir jie išlaiko savo kosminį greitį (per 12 km/sek). Tik neaišku, kodėl medžiagos numetimas vyko labiau į dešinę pusę, kas vertė kūną judėti lanku. Tad dar yra ką tirti!

Taip pat skaitykite: Akmenuotosios Tunguskos pilys      

Papildomai skaitykite:
Sprogimai Visatoje
Roswello avarija
Juodasis riteris
Paslaptingosios zonos
Sprogimas virš Jukono
Keisti garsai danguje
Tektitai, lydytas akmuo
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Meteorai: elektrofoniniai garsai
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Ar elektros tiekimą sutrikdė skraidančios lėkštės?
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Naska linijos, Peru
Stounhendžas: mistinis statinys
Paslaptingieji javų ratai
Bijome žmonių, ne asteroidų
Tesla: gyvenimas ir palikimas
S. Hokingas - nenuilstantis invalidas
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Ką rodo laiko rodyklė?
Holografinė visata
Fermi paradoksas
Valdžia ir NSO
Bermudų trikampis
Fū naikintuvai
Dangaus ženklai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis