1928 m. Tunguskos ekspedicijos gelbėjimas  

„Ežys¹⁾ “, 1928 m. nr.9

Vienas taigoje

[ ... ] 1921 m. draugas Kulikas surinko viską, kas buvo spausdinta laikraščiuose apie Sibiro meteoritą. Palyginęs visus duomenis jis suprato, kad meteoritas nukrito Tungusijoje.
1927 m. jis išvyko į pirmąją ekspediciją į Tungusiją. Čia jis klausinėdamas ir žvalgydamasis tiksliai nustatė, kur nukrito meteoritas.

Šių metų pavasarį L.A. Kulikas išvyko į antrąją ekspediciją. Su juo buvo pagalbininkas V. Sytinas³⁾, kinooperatorius [N. Strukovas] ir ketvertas darbininkų. Balandžio 12-ą ekspedicija išlipo Taišeto⁴⁾ stotyje. Iš čia keliautojai patraukė į taigą. Sunkiai jie brovėsi per laukinį kraštą.

Ekspedicija sustojo Vanovaro faktorijoje. Faktorija – tai vieta, kur medžiotojai kailius iškeičia į produktus, paraką, ginklus. Ten jie ėmėsi statyti valtis. Pastatė tris vadis: dvi dideles ir vieną mažą.

Gegužės 22 d. keliautojai Akmenuotąja Tunguska. Priplaukė Čambės upę ir pasuko į ją. Čia sunkias valtis teko vilkti prieš srovę. Tada kilo Kušmo upe, - vis aukštyn, vis velkant. Galiausiai birželio 6 d. keliautojai pateko į mirusį mišką.

Tai buvo tas pats miškas, kuris išgulė, žuvo, kai į žemė krito gigantiškas meteoritas. Nuėjo per negyvą, išdžiūvusį mišką. Pasirodo, meteoritas prasmego giliai po žeme. Čia dirva minkšta, pelkėta, kritimo vietose susidarė pilnos vandens duobės.

Mokslininkai darbavosi be perstojo: fotografavo, užsirašinėjo, tyrinėjo, O virš jų debesimis suko alkani vietiniai uodai. Keliautojai dėjosi tinklelius-priešuodžius, [vilkėjo] tris marškinių poras, [movėsi] odines pirštines. Net arbatą gėrė per tinklelį. Updai nedavė ramybės nei dieną, nei naktį.

O netrukus atėjo nauja nelaimė. Pradėjo baiginėtis produktai. Žvėrių mirusiame miške nėra. Chušmos upė nuseko dėl karščio, dingo žuvys. Žmonės maitinosi užpilu – įmaišo miltų į arbatą ir geria. Valgė džiūvėsius.

Du darbininkai susirgo skorbutu⁵⁾ ir atgulė.
Liepos 12 d. pradėjo lyti ir Chušmoje atsirado vandens. Upe išsiuntė sergančius darbininkus su kino operatoriumi.
Liepos 31 d. skorbutu susirgo Sytinas ir likę du darbininkai. Rugpjūčio 2 d. surengė pasitarimą. Leonidas aleksejevičius nusprendė taigoje likti vienas. Jis nusprendė, kas bebūtų, baigti matavimus. Sytinas su sergančiais darbininkais išvyko.

Atvykęs į Leningradą, Sytinas padarė pranešimą apie L.A. Kuliko likimą. Nedelsiant buvo surinkta ekspedicija padėti atsidavusiam mokslininkui.

Dabar ekspedicija vyksta į taigą. O Leonidas Aleksejevičius Kulikas, vienas mirusiame miške, tęsia darbą. Šimtai varstų aplink – nė vieno žmogaus. Dabar taigoje jau šalčiai, audros. Ar spės ekspedicija išgelbėti drąsų mokslininką?

„Pėdsekys²⁾ “ į pagalbą Kulikui

„Pėdsekio“ bendradarbio A.M. Smirnovo telegrama
Taišetas, 18.XI

Šiandien kartu su Kuliku jungtinė „Pasaulinio pėdsekio“ ir Mokslų akademijos ekspedicija sėkmingai atvyko į Taišetą. Išvykę iš Kežmos spalio 10-ą, mes per 5 d. pasiekėme Akmenuotąją Tunguską, iš kur trumpiausiu maršrutu (upės krantu) vykome link meteorito. Čambos žiotyse pavyko vedliu paimti tungusą, kuris mus per pelkes nuvedė prie meteoritinės išlaužų ribos. Toliau vykom išversto miško, išsidėsčiusio spinduliškai, kryptimi. Įveikę 20 km vientisų išlaužų, spalio 20 d. pasiekėm Kuliko stovyklą – Akmenuotosios Tunguskos ir Čunos upių takoskyroje.

Draugas Kulikas gyveno trobelėje su vienu darbininku, abu buvo sveiki, tačiau smarkiai išsekę nuo nepakankamo maitinimosi. Jie turėjo miltų, svarą cukraus, kilogramą mėsos – tačiau tieprouktai nebuvo vartojami ir buvo atidėti kelionėei tuo atveju, jei neatvyktų pagalba. Maitinosi išimtinai prieš mums atvykstant nušauto briedžio mėsą, valgė voveris.

Mokslininką giliai sujaudino į pagalbą atėjusios visuomenės, mūsų pavidalu, dėmesys. Visa galva pasinėręs meteorito klausimu, jis nenorėjo palikti stovyklos nebaigęs darbų. Ekspedicija padėjo d. Kulikui užbaigti magnetometrinius matavimus, o tada 27-ą visi išvykom atgal. Tuo metu stojo žiema, teko bristi iki kelių per sniegą pučiant šiaurės vėjams ir nuolat krentant temperatūrai.

Kuliko išsekęs organizmas sunkiai įveikė žygio sunkumus – ir baimintasi dėl jo sveikatos. Padėtį sunkino tai, kad arkliai vienas po kito išeidavo iš rikiuotės, baiginėjosi produktai, kai kurie ekspedicijos dalyviai negalėjo joti.

Paskutinė perėja per -35 laipsnių šaltį pareikavo visų fizinių ekspedicijos jėgų; Sytinui, Volokžinui ir man teko eiti į priekį žvalgantis gyvenamo punkto. Nukeliavę be sistojimo 80 km mes pasiekėme artimiausią kaimą ir pas atsilikusius išsiuntėm šviežius žmones.

Kemžėje trumpai stabtelėjome pailsėti, o likusį kelią įveikėme rogėmis.

Išėjimo iš taigos sunkumai, bendras Kuliko organizmo išsekimas trūkstant šiltų drabužių, - visa tai mane įtikino, kad mokslininkas vargu ar būtų išėjęs iš taigos be pašalinės pagalbos – pagalbos išsiuntima Kulikui buvo būtinas.

Kad išgelbėtų šį nepaprastą žmogų, ekspedicija padarė 1800 km, iš jų ratais - 400, valtimis - 150, ant arklių ir pėsčiomis – 700, rogėmis – 550 km. Rytoj mes ekspresu išvažiuojame į Maskvą, o Kulikas padarys sustojimą Krasnojarske. Kuliko buvimo meteorito kritimo vietoje metu drąsus mokslininkas atliko meteorito išverstos taigos teritorijos žvalgybą, atliko kritimo centro filmavimą, virš duobių, atsiradusių krintant meteorito dalims, atlikti magnetometriniai matavimai ir, galiausiai, sukurtas pagrindas tolimesniems darbams, kuriuos ketinama pradėti vasarį. Atskirų meteorito dalių ištraukimą bus galima organizuojant gręžimo ir kasimo darbus. Ištraukti meteoritą Kulikas tikisi ne vėliau pavasario.

A.M. Smirnovas

Krasnojarskas, 19.XI. Meteoritinė ekspedicija sėkmingai atvyko į Taišetą. Didžiausią padėką reiškiu „Pasaulinio pėdsekio” redakcijai už suteiktą pagalbą. Tikiu jūsų nesilpstančiu dėmesiu šio išskirtinio reiškinio tyrimui.