1908 m.

1908 m. birželio 30 d. apie 7 val. ryto Centriniame Sibire virš Žemutinės Tunguskos ir Lenos tarpupio maždaug šiaurės vakarų kryptimi pralėkė milžiniškas bolidas savo kelią baigęs galingu sprogimu, išvarčiusiu medžius Kimču ir Chušmos tarpupyje. Visai arti sprogimo epicentro buvo evenkai broliai Čučancai ir Ivano Petrovo šeima (maždaug už 40 km). Vėliau iki liepos 2 d. Rusijoje ir Vakarų Europoje intensyviai švytėjo dangus ir debesys. Vokietijoje ir Anglijoje atlikti spektro tyrimai nustatė, kad tai nesusiję su šiaurės pašvaiste. Tada optinių anomalijų tyrinėtojas belgas Feliksas de Rua⁸⁾ pirmasis išsakė spėjimą, kad Žemė susidūrė su kosminių dulkių debesiu.

1921 m.

1921 m. įvyksta pirmoji žinoma mineralogo Leonido Kuliko (1883-1942) ekspedicija. Apie ją plačiau žr. >>>>>

1924-1926 m.

Geologas S.V. Obručevas, atlikdamas tyrimus Akmenuotosios Tunguskos rajone, nustatė, kad šiauriau Vanavaro faktorijos yra ištisinė miško išvarta, kurios plotas apie 700 km². Anot vietinių, ji įvyko 1908 m. birželį. 1925 m. pirmame „Pasaulio pažinimo“ numeryje A. Voznesenskis (1864-1936) paskelbė medžiagos rinkinį apie Chatangos meteoritą. Anot jo, meteorite grupė judėjo iš SSW į NNE, t.y maždaug 15^o azimutu.

1926 m. L. Kulikas paskelbė savo spėjimus dėl Tunguskos meteorito, išvadas paremdamas V.A. Malcevo ir B.V. Okunevo (straipsnis „Tunguskos meteoritas“, 1927) paskaičiavimais, pagal kuriuos 1908 m. liepos 1 d. Žemė perėjo per Pons-Vinekos kometos orbitos plokštumą. 1927 m. Žemė vėl kirto ją, tad Kulikas tikėjosi Tunguskos įvykio pasikartojimo, tačiau jo prognozė nepasitvirtino.

1927 m.

Kovą L. Kulikas su pagalbininku A.E. Geliuchu atliko pirmąją apžvalginę ekspediciją. Pasiekę Vanavaros faktoriją jie pasamdė vietinius tungusus ir nuvyko į Šachomo kalno rajoną prie Makirtos aukštupio, kur rado „1908 m. meteoritinio sūkurio“ pėdsakus. Antroji kelionė vyko plaustais Čamba ir Chušma upėmis iki Čurgimo upelio – 220 km kelionė truko apie mėnesį. Upelio ištakose randama milžiniška duobė, supama neaukštų kalvų, ištisai nuklota išvartomis. Apėjęs ją ratu Kulikas atžymi radialinį išvartų pobūdį, o pasiekęs epicentrą randa „stačius negyvus medžius be šakų ir viršūnių“. Jis gana nemažame plote nustato vientisą medžių, krūmų ir samanų nudegimą. Ten rasta dešimtys naujai susidariusių plokščių duobių, kurių skersmuo nuo 70 cm iki 50 m ir gylis iki 4 m. Tai kėlė mintį, kad jas sudarė Pons-Vinikos kometai priklaususio geležinio meteorito skeveldros.

1928 m.

Balandžio 7 d. prasidėjo antroji L. Kuliko ekspedicija, kurioje dalyvavo padėjėjas V.A. Sytinas, kino operatorius N. Strukovas ir penki darbuotojai iš Angaros (tarp jų viena moteris). Gegužės pabaigoje trimis valtimis nuplaukė upėmis Čamba ir Chušma ir birželio 6 d. pasiekė pagrindinių darbų vietą epicentre. Čia 100 km²⁾ plote buvo atliktas topografinis matavimas, iš dalies nustatytos išvartų ribos. Atliekama apie 160 magnetinių matavimų Suslovskio duobėje ir jos apylinkėse, tačiau geležies požymių nerasta. Pirmąkart pabandyta kasinėti įdomiausias duobes, daugumoje jų rasta ypač smulkių dulkių („kalnų miltų“) sluoksnis.

Šiauriniame durpyne pastebėti daugybiniai durpių sluoksnio pastūmimai su sumaišymai. Surinkta įdomi foto ir kino medžiaga, nufilmuotas filmas „Į taigą ieškoti meteorito“. Prie Chušmos įrengta „Prieplaukos“ bazė, o prie Stoikovičiaus kalno - „Meteorito troba“ (kitaip, „Kuliko troba“). Dėl maisto ir lėšų trūkumo bei darbuotojų susirgimų teko juos rugpjūčio pradžioje perkelti į Vanavarą ir kitus 3 mėn. Kulikas atliko geodezinius ir meteorologinius stebėjimus taigoje tik su vienu darbininku Kitjanu. Sytinas nuvyko į Maskvą ir suorganizavo Kuliko gelbėjimą, atliktą lapkričio gale.
1928 m. jo ekspediciją eilėraštyje „Tyrinėtojas“ aprašė poetas E. Bagrickis¹¹⁾.
Skaitykite apie 1928 m. ekspedicijos gelbėjimą

1929-1930 m.

Kuliko laiškas „Ežiui“:

Trečiojoje ekspedicijoje, išvykusioje 1929 m. vasario 24 d. kartu su L. Kuliku alyvavo astronomas E.L. Krinovas, biologė L.V. Šumilova, gręžimo meistras A.V. Afonskis, medžiotojas K.D. Jankovskis, keli darbininkai. Bendras įrangos ir maisto produktų metų laikui svoris buvo apie 5 t.

Pagrindiniai darbai buvo susiję su spėjamų meteoritinių kraterių tyrimu. Pirmiausia buvo atidengta ir nusausinta Suslovskio duobė. Turint gręžimo įrangą ir siurblius buvo atlikti gręžimai jos sienelėse ir viduje iki 30 m gylio, tačiau, kaip ir anksčiau, meteorite pėdsakų nerasta (skaitykite apie Kuliko radinį). Botanikė L. Šumilova aptiko tik durpių sluoksnio permaišymą. Ji taip pat atliko biologinius tyrinėjimus, rinko herbarijus. S.J. Belych'o vadovaujamas geodezinis būrys aplinkinėse sopkose įrengė astropunktus. Kulikas su lakūnu Čuchnovskiu pabandė apžiūrėti rajoną iš oro, tačiau tai nepavyko dėl lėktuvo gedimo.A. Afonskis vietoje sudegusios trobos pastatė naują „komandorką”.

1930 m. birželio pabaigoje K. Jankovskis rado ir nufotografavo mįslingą akmenį Čurgimo rajone. I.N. Suslovas iš vietinių sužino apie „sausą upelį“, esantį kažkur Lakuro kalnagūbrio rajone. L.Kulikas dar kartą pabando atlikti fotografavimą iš oro. Ekspedicija baigė darbą 1930 m. spalio pab.

1932 m.

1932 m. rugpjūtį vardo Irkutsko geofizikinio inst-to darbuotojas A. Ovčinikovas, dėl naujos meteorologinės stoties pastatymo, atliko maršrutinį planavimą nuo Vanavaros iki Kuliko žeminės, ištyrinėjo medžių išvartų ribas.
Dėl sprogimo vietoje nerastų meteorito pėdsakų, geochemikas V.I. Vernadskis išsakė prielaidą, kad į atmosferą įsiveržė kosminių dulkių debesis, kuris ir sukėlė sidabrinių debesų protrūkį.

1933 m.

L. Kulikas eilnį kartą lankosi Tunguskos katastrofos rajone mėginių paėmimui bei aerofotografavimui. Astronomas I.S. Astapovičius iš liudininkų pasakojimų, seismogramų ir barogramų pirmąkart atlieka detalę bolido fizikinių charakteristikų analizę, pagal kurią sprogimo jėga buvo apie 1021 ergai. Iš liudininkų pasakojimų nustatoma bolido trajektorija ir radiantas. Jo nuomone, bolidas skrido iš pietų į šiaurę 344^o-26^o ribose. Galimas trajektorijos pasvirimus buvo 5-24^o.

1934 m.

Į katastrofos vietą atvyko pirmoji savarankiška ekspedicija vadovaujama geležinkeliečio inžinieriaus K.I. Suvorovo iš Omsko. Kartu vyko vedlys N. Frolovas ir evenkas I. Peskovas. Jų tikslu buvo išvartos tyrimas, bendras susipažinimas su rajonu, kampų matavimai savadarbiais prietaisais. Nuo gegužės iki rugsėjo atliktos kelios kelionės maždaug po 30 km, atlikti geodeziniai vietovės matavimai, ištirtas medžių pažeidimų pobūdis, apžiūrėta „sausasis upelis“. Deja, apie šios ekspedicijos rezultatus sužinota tik po 50 m.

1937 m.

Meteorito kritimo vietoje siekdamas atlikti aerofotografavimą pabuvojo L. Kulikas ir geodezinis būrys, vadovaujamas I.E. Burčenkovo. Buvo išmatuotas geodezinis pagrindas, sukurtas trianguliacinis tinklas, nutiestos taksometrinės trasos. Apskrendant rajoną pastebėta viena ypatybė – neįprasti taigos atspalvis ir pelkių formos išvartų rajone.

1938 m.

L. Kulikas su geodezininku I.E. Burčenkovu tęsė tyrimus. Birželį atliktas cenrinės išvartų srities (apie 15 km spinduliu; maždaug 250 km² plote) aerofotografavimas. Vėliau pagal jas išaiškinti 4 smūginių bangų sklidimo centrai. Taip pat pirmąkart rasta medžiagos, galimai susijusios su meteoritu – Pietų pelkės prie rytinio kritimo centro dumble rasti per mikroskopą matomi sidabriškai balti nikeliuotos geležies rutuliukai su grupėmis įlydytais kvarco grūdeliais.
L. Kuliko išvados apie kelis išvartų centrus neatitinka tikrovės. Mat jis analizavo prastos kokybės 1939-ųjų aeronuotraukas, kuriose daugelis detalių buvo tiesiog neįžiūrimos. Iš tikro išvartos turi griežtai radialinį pobūdį, kas liudija apie vieną apie 10²³ ergų (50 megatonų) stiprumo sprogimą.

1939 m.

Gana negausi 4-a ekspedicija iš Maskvos išvyko birželio 12 d.: L. Kulikas, geodezininkas N.S. Aprelovas, geologas E.L. Kulikas, dailininkas N. Fediorovas ir technikas I.V. Španovas, o vietoje dar prisijungė pora darbininkų ir evenkas vedlys. Siekta atlikti geodezinius darbus susiejant su aeronuotraukomis. Taip pat atliktas Pietų pelkės vakarinės dalies dugno zondavimas. Nustatytas “katastrofinis” pelkės sluoksnių permaišymas ir kai kurios dugno sandaros ypatybės. Kaip ir anksčiau, atlikti meteorologiniai stebėjimai bei etnografiniai darbai. Jaunasis dailininkas atliko vietovės, medžių pažeidimų, kelionių etiudų piešinius. Ekspedicija į Maskvą grįžo spalio 9 d.

1946 m.

Sausio mėnesį „Aplink pasaulį“ nr.1 paskelbiamas A. Kazancevo fantastinis apsakymas „Sprogimas“, kuriame iškeliama prielaida, kad Tunguskos sprogimą sukėlė nežemiečių laivo-zondo, varomo branduoline energija, avarija.

1948 m.

Amerikiečių tyrinėtojas Linkolnas Lapazas⁹⁾ žurnale „Populiarioji astronomija“ iškelia hipotezę, kad Žemė susidūrė su meteoritu iš antimaterijos.

1949 - 1951 m.

1949 m. išleidžiama E.L. Krinovo monografija „Tunguskos meteoritas“, nuodugniai perteikiami prieškarinius tyrinėjimus, apibendrinant 4-ias Kuliko ekspedicijas.
1951 m. per du „Gamtos“ žurnalo numerius spausdinamas I.S. Astapovičiaus apžvalginis straipsnis „Didysis Tunguskos meteoritas“. V.F. Solianikas iškelia elektrostatinę sprogimo versiją.

1953 m.

Vykdydamas MA Meteoritų komiteto pavedimą, 1953 m. vasarą sprogimo vietoje lankėsi geochemikas K.P. Florenskis. Jam pavyko tai, apie ką svajojo Kulikas – iš lėktuvo apžiūrėti medžių išvartą ir plačią įdaubą. Jis padarė išvadą, kad Pietų pelkė nėra meteorito krateriu ir yra geologinis darinys. Vykdamas prie Kuliko trobelių jis paėmė kelis dirvos mėginius, pabuvojo prie Chušmos upės intako Čavidakono, kur apžiūrėjo „įtartinas duobes“, vėliau išaiškintomis kaip karstinėmis įgriuvomis.

1957 m.

MA Meteoritų komiteto geochemikas A.A. Javnelis¹²⁾ L. Kuliko mėginiuose aptinka smulkias meteoritinės geležies daleles. Vėliau paaiškėja, kad mėginiai buvo užkrėsti Sichote-Alinsko meteorito medžiaga. Tačiau tai tampa postūmiu tęsti Tunguskos įvykio tyrinėjimus bei rengti naujas ekspedicijas.

1958 m.

Meteoritų komitetas pasiuntė 12 asmenų K.P. Florenskio vadovaujamą ekspediciją. Jos tikslu buvo 1) surasti kraterį, 2) ieškoti meteoritinių dalelių, 3) ištirti miško išvertimą ir 4) išsiaiškinti tolimesnių tyrimų perspektyvas. Tyrimų metu suabejota antžeminio sprogimo ir kraterio buvimo Pietų pelkėje versija. Nuodugniai ištirta minerologinė ir cheminė dirvos sudėtis. Nustatyta, kad A. Javnelio aptiktos meteoritinės dalelės nesusiję su Tunguskos įvykiu, o greičiausiai yra užteršimo saugant rezultatas. Aptiktos kosminės kilmės sferinės dalelės, daugiausia nutįsę šiaurės vakarų kryptimi 200 km atstumu į Čuni upės rajoną. J.M. Emeljanovas nustatė paspartėjusį medžių augimą prie sprogimo epicentro. Sudarytas smulkus medžių išvartos planas, tačiau tikslios išversto miško ribos nenustatytos – ir tai nurodyta kaip pagrindiniu uždavinių tolimesniems tyrimams (po kelių metų tikslus planas sudarytas ITEG ekspedicijos narių).

Ekspedicija taip pat bandė išspręsti „neįprasto išdegimo“ problemą. Ta sritis, kaip pranešė L. Kulikas, buvo apaugusi augmenija prie Didžiosios duobės kelių kilometrų skersmeniu – ir labai skyrėsi nuo įprasto miško gaisro. Vis tik jie nerado jo požymių, tad nusprendė, kad jie per tiek metų išnyko. Tačiau B. Vronskis manytoje kraterio vietoje rado du maumedžius, išgyvenusius Tunguskos įvykį. Vieną jų nukirtus, nustatyta, kad jo amžius yra 108 m. Tačiau kartu tai buvo ir faktas, prieštaraujantis branduolinio sprogimo hipotezei (o vėliau ištyrus mėginius nerasta ir radioaktyvumo padidėjimo). Kartu tai iš tyrimų pašalino ir anomalaus išdegimo problemą, nes nebuvo galingo šviesos blyksnio (tiesa, dabar manoma, kad išlikusius medžius galima aiškinti ir kitaip).

Grįžusi ir išanalizavusi surinktus duomenis, padaryta išvada, kad greičiausiai sprogimas įvyko ore, o ne žemės paviršiuje (vis tik nepaminint A. Kazancevo, pasiūliusio šią idėją).

1959 m.

Prasidėjo 1-osios Kompleksinės savarankiškos ekspedicijos (KSE), sudarytos iš jaunų tyrinėtojų ir vadovaujamos biofiziko G. Plechanovo, darbai. 38 d. buvo atliekamos kelionės tiriant Lakuros kalnagūbrį (piečiau epicentro), Jamoko upelį (ryčiau), Chušmos aukštupį (vakariau). Atlikta išankstinė radijo- ir metalo-metriniai matavimai. Nustatytos išvartos ribos. Vanavaroje apklausti 47 katastrofos liudininkai bei jų palikuonys. Iš jų pasakojimų išsiaiškinta, kad dar viena plati miško išvarta randasi Dželindukono rajone, o taip pat yra mįslingų duobių netoli Čavidokono upės. Ištirta gyventojų bolido skridimo vietoje sergamumo medžiaga ir nerasta jokių nuokrypių.

Tais pačiais metais tyrimus atliko ir nedidelė Uralo geofiziko A.V. Zolotovo vadovaujama dviejų žmonių grupė: atliko radiometrinius matavimus, ištyrė išvartą ir medžių nudegimus, paėmė dirvos ir medienos pavyzdžių. Apie savo darbą parengė smulkią ataskaitą.

Tokia pat negausi B.I. Vronskio vadovaujama grupė Meteoritų komiteto pavedimu tyrė medžiagas dirvos mėginiuose, tačiau bergždžiai.

Irkutsko Žemės magnetizmo inst-to archyvuose K.G. Ivanovas aptiko Tunguskos sprogimo magnetogramą, vėliau tapusią karštų mokslinių diskusijų tema.

1960 - 1961 m.

1960 m. surengta rimčiausia MA darbuotojų ekspedicija, vadovaujama K.P. Florenskio, kuri apėmė ir G.F. Plechanovo vadovaujamą KSE-2, ir 22-ių maskviečių, vadovaujamų V.A. Košeliovo, grupę (prie jos daug prisidėjo S. Koroliovas) - viso per 70 žmonių. 1961 m. taip pat dirbo ir Uralo MTI “Geofizika” grupė, vadovaujama A.V. Zolotovo. Buvo tęsiamos meteoritinės medžiagos paieškos dirvoje ir durpynuose, tirtas sprogimo biologinis poveikis. Nustatyta, kad spartesnio miško augimo zona neatitinka masinių išvartų zonos. Tirti medžių nudegimai. Vadovaujant Tomsko matematikui V.G. Fastui, tirta radialinė išvarta. Išmatavus per 4,5 nuvirtusių medžių azimutus, nustatytas sprogimo centras vakarinėje Pietų pelkės dalyje: platuma: 60^o53,7’; ilguma: 101^o53,5’. Nustatyta, kad išvartų sritis tusi savitą „drugelio“ formą, kurio simetrijos ašis 95%. Ištirta Čeko ežero reljefas ir nuosėdos. V. Košeliovo grupė ištyrė kraterį Aukštutinės Lakuros aukštupyje.
Akademikas V.G. Fesenkovas vysto kometos modelį. Maskvos geofizikas radiologas E.V. Kiričenko atlieka radiometrinius epicentro ir kontrolinių taškų matavimus, iš kurių nustatoma, kad nėra radiacinio vietovės užkrėtimo. Siekiant nustatyti rytinę išvartą, atliekama aerovizuali 6 aplinkinių upių baseinų apžvalga. Nustatomas ankstesnė chaotiška išvarta Chugos aukštupyje ir randama kelios panašios išvartos kitose vietose. Mažas būrys vyksta į Keto rajoną siekiant surasti stambius Tunguskos meteorito gabalus. Apžiūrėjus ir apklausus vietinius, daroma išvada, kad išvartą padarė vėtra.
1961 m. pasirodo 1960 m. ekspedicijos dalyvių užrašų knyga „Tunguskos katastrofos pėdsakais“. 1960 m. K.P. Staniukevičius ir V.P. Šalimovas pasiūlo šiluminio sprogimo modelį, vėliau papildytą L.V. Šuršalovo (1982). Maskvietis astronomas I.T. Zotkinas surenka ir 1961 m. paskelbia duomenis apie 1908 m. optines atmosferos anomalijas. Nustatytas jų paplitimas, atlikta klasifikacija, padaryta išvada apie jų kometinę kilmę.

1962 - 1965 m.

Kelis sezonus rengti teminiai medžių nudegimo tyrinėjimai (I. Zenkinas, B. Škuta, V. Vorobjovas), nustatytas juostinis šakų nudegimas ir nudegimo orientacija. Maskvos chemiko J.N. Emeljanovo grupė tęsia miško taksometriją, siekiant išsiaiškinti pagreitintą augimą. Iki 1964 m., vadovaujant V.G. Fastui, parengiamas miško išvartos katalogas pagal 60 tūkst. medžių 650-iose aikštelėse, paskelbiamas „drugelio“ kontūras. A.V. Zolotovo grupė aptinka nežymų radioaktyvumo padidėjimą medžių 1908 m. rievėse - 1965 m. „Nature” paskelbtas Nobelio premijos laureato V.F. Libio¹⁰⁾ straipsnis apie radioaktyvios anglies kiekį Amerikos medžių rievėse – 1909 m. rievėje aptiktas nežymus padidėjimas, tad pripažinta branduolinio sprogimo galimybė.
1963 m. 13 žmonių grupė ištyrė paslaptingą Patomsko kraterį Irkutsko srityje. Metalo- ir magneto-metriniai matavimai neparodė jokių meteoritinės kilmės pėdsakų.
1963 m. išleidžiamas pirmasis straipsnių rinkinys „Tungusko meteorito problema“. 1965 m. pasirodė N.V. Vasiljevo ir kt. knyga „Naktiniai švytintys debesys ir optinės anomalijos, susiję su Tunguskos meteorito kritimu“, kur analizuojama jų susidarymo ir prigimties klausimai.

1966-1968 m.

Atlikti metalometriniai matavimai palei spėjamą trajektoriją (vad. D.V. Deminas). Iškirstos atraminės proskynos, paimta dirvos mėginių. Pradėtas pušies mutacinio fono tyrimas (vad. G.F. Plechanovas). D.F. Anfinogenovo grupė ieškojo stambių meteorito gabalų. Pirmąkart atlikti sistemingi sidabriškų debesų stebėjimai (vad. N.P. Fastas). Didelė Sibiro teritorijoje kelios grupės atliko liudininkų apklausą. I.T. Zotkinas ir M.A. Cikulinas atliko sprogimo modeliavimą laboratorijos sąlygomis, parodydami priklausomybę išvartų formos nuo trajektorijos kampo ir sprogimo sąlygų. G.I. Pokrovskis pagrindė progresyvaus bolido skilinėjimo hipotezę. 1967 m. Kemerove išleidžiama daugelio ekspedicijų dalyvio J.L. Kandybos knyga “Ogdos ugnies dievo šalyje”. 1968 m. išleidžiama B.I. Vronskio knyga „Kuliko taku“, M.A. Cikulino „Smūginės bangos atmosferoje judant stambiems meteoritams“.

1969 - 1976 m.

Nuo 1969 m. durpynuose ieškoma medžiagos sferinės frakcijos pagal J.A. Lvovo metodiką. Aptiktas staigus paleomagnetinių dirvos savybių pokytis epicentro rajone. Tiriamos termoliuminiscencinės anomalijos kalnų uolienose netoli epicentro (B. Bidiukovas). 1973 m. gautas kosminė spektrozoninė taigos nuotrauka, kurioje pastebėta šviesi dėmė, nesutampanti nė su vienu iš žinomų pažeidimų rajonu. 1969 m. išleidžiama A.V. Zolotovo knyga „Tunguskos katastrofos problema“. 1971 m. pavasarį Novosibirske surengiama konferencija.
Prof. I.P. Pasečnikas, remdamasis seismogramomis ir barogramomis, spėja sprogimo galią buvus 20-40 megatonoms trotilo. V.P. Korobeinikovo ir kt. darbų ciklo metu atliktas skrydžio ir sprogimo skaitmeninis dujų dinamikos modeliavimas. V.A. Bronšteinas ir A.P. Bojarkina atliko oro bangų paskaičiavimus atsižvelgiant į atmosferos nevienalytiškumą.

1977 - 1987 m.

1978-79 m. A.V. Zolotovas su savanorių grupe atliko eksperimentus epicentre tiriant laiko fenomeną ir biolokacinį poveikį. Išsiaiškintas chronologinio vėlavimo efektas, nustatyti biolaukų skirtumai tarp pažeistų ir dabartinių medžių. Pradėti programų „Astroklimatas“ (V.I. Kiričenko), MEZO ir „Optinės anomalijos“ (vad. V.A. Romeiko), „Paleomagnetizmas“ (vad. A.P. Bojarkina) darbai. Neurono aktyviniu metodu tiriama iš durpių išskirtų kosminių dulkių sudėtis (E.M. Kolesnikovas, S.P. Goleneckis). 1979-1988 m. užbaigta programa „Lūžis“ (vad. V.I. Kovalis) nustatant, kad ankstesnės išvartos ribos neatitinka „drugelio“ konfigūracijos.
1979 m. S.S. Grigorianas sukurtas progresyvaus kieto kosminio kūno skilinėjimo modelis skrendant viršgarsiniu greičiu. 1986 m. M.N. Cimbalas ir V.E. Šnitkė pasiūlė sprogimo dujų dinamikos modelį. 1978 m. CTV pavedimu režisierius Viktorovas filmuoja pilnametražį filmą „Paslaptis“. 1981 m. Tomske išleidžiamas kritimo liudininkų katalogas su 720 paliudijimų.
Tomsko un-to ekspedicija 1982 m. paėmė durpių pavyzdžių iš pelkės Aštriojo (Ostraja kalno rajone, nes spėjo, kad jame galėjo būti „pasėta“ atskridusio kūno medžiaga. Jų anglies ir vandenilio atomų izotopinę sudėtį ištyrė Maskvos Mineralinių žaliavų inst-te. „Katastrofos“ laiką atitinkantis durpių sluoksnis išsiskyrė tuo, kad deuterio jame buvo mažiau nei įprastiniuose žemiškuose mėginiuose, o sunkiųjų anglies izotopų atvirkščiai – daugiau. Dėl žemiškų poveikių ar sprogimo metu pakilusios temperatūros ir slėgio poveikių tie būtų pasislinkę tik į vieną pusę. Beje, tokios anomalijos būdingos kometoms.

1988 - 1990 m.

1988 m. išleidžiamas 8-asis rinkinys „Tunguskos meteoritas”. Vasarą Krasnojarske įvyksta konferencija. Tuo pat metu N. Fiodorovas nutapo Tunguskos reiškiniui skirtą paveikslų seriją. 1990 m. rudenį skrendant iš Mutorajo faktorijos į Vanovarą medžiotojas V.I. Voronovas pastebėjo apie 100 m skersmens kraterį piečiau Mutorajo aukštupio. Taip pat jis Chugdos upės rajone rado rytinę išvartą (galimai „Šiškovo išvartą“. 1990 m. Ukrainos MA ekspedicija (vad. K.N. Aleksejeva) aptiko deimanto-grafito suaugimus, spėjamai nežemiškos kilmės. 1990 m. Vanavare vietos medžiotojas V.I. Voronovas įsteigia memorialinį muziejų „Tunguskos meteoritas“.

1991-1995 m.

Bolonijos un-to (Italija) ekspedicija (prof. Minotis Galis) tyrė medienos 1908 m. sluoksnių mikroelementinę sudėtį. Tęsti durpynų izotopinės sudėties tyrimai (E.M. Kolesnikovas). Tomsko grupė atliko senų gaisrų kartografiją (programa „Miškas“). Mikrofragmentų ieškoma skruzdėlynuose.
Maskvos Kūrybiniuose rūmuose (Vorobjovų kalvose) vykdomos programos: ieškoma Tunguskos tektitų, nustatinėjamos ribinės vėjo apkrovos medžiams, apžiūrimos galimos stambių meteorito gabalų kritimo vietos, patikrinamos Zolotovo eksperimentų išvados, toliau stebimi sidabriški debesys.
1992 m. Maskvos grupė (vad. V.A. Romeiko) aptiko neįprastus medžių pažeidimus galimai elektrinės prigimties. 1994 m. Kinču ir Mutoraikos vandenskyroje V.A. Romeiko aptiko 200 m skersmens neaiškios kilmės kraterį. 1995 m. vasarą Maskvoje ir Tomske surengta tarptautinė konferencija „Tunguskos tipo kosminių kūnų kritimo ekologinės pasekmės Žemės biosferai“. Išėjo V.K. Žuravliovo ir F.J. Zigelio knyga „Tunguskos stebuklas“.

1996-2000 m.

1995 m. Italijos Bolonijos mieste surengiama pirmoji tarptautinė konferencija. 1995 m. spalio 9 d. RF nutarimu įsteigiamas Valstybinis „Tunguskos“ gamtos draustinis, kurio plotas beveik 300 tūkst. ha. 1985-1998 m. Maskvos grupės, vadovaujamas V.I. Kovalio, atliekami smulkiadispersinės medžiagos tyrimai. Išaiškinami du rajonai (Chušmos aukštupy ir dešiniajame Chušmos intake). Novosibirske išleidžiamas G. Karpunino suredaguotas pirmasis Tunguskos įvykiui skirtų eilėraščių, dainų ir baladžių rinkinys “Sinilga”. 1998 m. Maskvoje, Krasnojarske ir Vanavare surengiamos jubiliejinės tarptautinės konferencijos.
1999 m. surengiama bendra italų-rusų ekspedicija vadovaujant Bolonijos un-to prof. Dž. Longo. Tiriamos Čeko ežero nuosėdos, atliekamas aerofotografavimas. 1999 ir 2000 m. Maskvoje išleidžiamas jubiliejinis „Tunguskos rinkinys“ (red. V.A. Romeiko), V.A. Bronšteino knyga „Tunguskos meteoritas: tyrimų istorija“ ir G.F. Plechanovo knyga „Tunguskos meteoritas: prisiminimai ir apmąstymai“.

2001-2004 m.

Tais metais be Rusijos ekspedicijų reguliariai vyko tarptautinės – iš Lenkijos, Italijos, Čekijos, Vokietijos. Tomske, Novosibirske ir Maskvoje rengiami reguliarūs seminarai, konferencijos ir susitikimai. 2001 m. Tomske išleidžiamas L. Kuliko eilėraščių rinkinys. Maskvoje išleidžiama A.I. Voicechovskio¹¹⁾ knyga „Tunguskos meteoritas ir Halio kometos paslaptys“. Sukuriamas teminės interneto svetainės (Maskvoje - tunguska.ru; tebeaktyvi; Novosibirske - hodka.ru; paskutiniai atnaujinimai 2010 m.).

2003 m. vasarą Tomske, Maskvoje ir Krasnojarske surengiamos konferencijos. Išleidžiamas Valstybinio „Tunguskos“ gamtos draustinio 1-sis darbų rinkinys, o taip pat Kuliko sūnaus V.A. Kulik-Pavskio knyga apie L. Kuliką „Gyvenimas be legendų“.