Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Tunguskos meteorito tyrimų chronologija  

Tunguskos įvykio tyrimą sunkino informacijos stokos. Tik vėliau, „Tunguskos žinių“, kurį ėmė leisti nepriklausomos kompleksinės ekspedicijos (NPE) dalyviai, dėka tapo prieinami gausūs asmeniniai daugelio tyrinėtojų archyvai. Pasirodė ir knygos: B.I. Vronskis1). Kuliko taku (1984), F.J. Zigelis2), V.K. Žuravliovas3). Tunguskos stebuklas (1998), J.L. Kandyba4). Tunguskos meteorito tragedija (1998), V.A. Bronšteinas5). Tunguskos meteoritas: tyrinėjimų istorija (2000), kelios V.A. Romeikos6) knygos:
Ugninė Faetono ašara, 2006; Tunguskos meteoritas: paieškos ir radiniai 2004 (kartu su V.V. Čičmaru); Tunguskos meteoritas. 100 metų didžiąjai mįslei, 2008 (kartu su A.I. Voicechovskiu)

Be to reikia pažymėti, kad literatūriniai tyrinėjimų perpasakojimai gerokai sumažino jų patikimumą. Net E.L. Krinovo7) „Tunguskos meteorite“ (1949) galima rasti klaidų, jau nekalbant apie periodiką, kurią reikia vertinti atsargiai.


1908 m.

1908 m. birželio 30 d. apie 7 val. ryto Centriniame Sibire virš Žemutinės Tunguskos ir Lenos tarpupio maždaug šiaurės vakarų kryptimi pralėkė milžiniškas bolidas savo kelią baigęs galingu sprogimu, išvarčiusiu medžius Kimču ir Chušmos tarpupyje. Visai arti sprogimo epicentro buvo evenkai broliai Čučancai ir Ivano Petrovo šeima (maždaug už 40 km). Vėliau iki liepos 2 d. Rusijoje ir Vakarų Europoje intensyviai švytėjo dangus ir debesys. Vokietijoje ir Anglijoje atlikti spektro tyrimai nustatė, kad tai nesusiję su šiaurės pašvaiste. Tada optinių anomalijų tyrinėtojas belgas Feliksas de Rua8) pirmasis išsakė spėjimą, kad Žemė susidūrė su kosminių dulkių debesiu.

1921 m.

1921 m. įvyksta pirmoji žinoma mineralogo Leonido Kuliko (1883-1942) ekspedicija. Apie ją plačiau žr. >>>>>

1924-1926 m.

Geologas S.V. Obručevas, atlikdamas tyrimus Akmenuotosios Tunguskos rajone, nustatė, kad šiauriau Vanavaro faktorijos yra ištisinė miško išvarta, kurios plotas apie 700 km2. Anot vietinių, ji įvyko 1908 m. birželį. 1925 m. pirmame „Pasaulio pažinimo“ numeryje A. Voznesenskis (1864-1936) paskelbė medžiagos rinkinį apie Chatangos meteoritą. Anot jo, meteorite grupė judėjo iš SSW į NNE, t.y maždaug 15o azimutu.

1926 m. L. Kulikas paskelbė savo spėjimus dėl Tunguskos meteorito, išvadas paremdamas V.A. Malcevo ir B.V. Okunevo Kuliko ekspedicija; 1927 (straipsnis „Tunguskos meteoritas“, 1927) paskaičiavimais, pagal kuriuos 1908 m. liepos 1 d. Žemė perėjo per Pons-Vinekos kometos orbitos plokštumą. 1927 m. Žemė vėl kirto ją, tad Kulikas tikėjosi Tunguskos įvykio pasikartojimo, tačiau jo prognozė nepasitvirtino.

1927 m.

Kovą L. Kulikas su pagalbininku A.E. Geliuchu atliko pirmąją apžvalginę ekspediciją. Pasiekę Vanavaros faktoriją jie pasamdė vietinius tungusus ir nuvyko į Šachomo kalno rajoną prie Makirtos aukštupio, kur rado „1908 m. meteoritinio sūkurio“ pėdsakus. Antroji kelionė vyko plaustais Čamba ir Chušma upėmis iki Čurgimo upelio – 220 km kelionė truko apie mėnesį. Upelio ištakose randama milžiniška duobė, supama neaukštų kalvų, ištisai nuklota išvartomis. Apėjęs ją ratu Kulikas atžymi radialinį išvartų pobūdį, o pasiekęs epicentrą randa „stačius negyvus medžius be šakų ir viršūnių“. Jis gana nemažame plote nustato vientisą medžių, krūmų ir samanų nudegimą. Ten rasta dešimtys naujai susidariusių plokščių duobių, kurių skersmuo nuo 70 cm iki 50 m ir gylis iki 4 m. Tai kėlė mintį, kad jas sudarė Pons-Vinikos kometai priklaususio geležinio meteorito skeveldros.

1928 m.

Kuliko ekspedicija; 1927 Balandžio 7 d. prasidėjo antroji L. Kuliko ekspedicija, kurioje dalyvavo medžiotojo padėjėjas V.A. Sytinas, kino operatorius N. Strukovas ir penki darbuotojai iš Angaros (tarp jų viena moteris). Gegužės pabaigoje trimis valtimis nuplaukė upėmis Čamba ir Chušma ir birželio 6 d. pasiekė pagrindinių darbų vietą epicentre. Čia 100 km2) plote buvo atliktas topografinis matavimas, iš dalies nustatytos išvartų ribos. Atliekama apie 160 magnetinių matavimų Suslovskio duobėje ir jos apylinkėse, tačiau geležies požymių nerasta. Pirmąkart pabandyta kasinėti įdomiausias duobes, daugumoje jų rasta ypač smulkių dulkių („kalnų miltų“) sluoksnis.

Šiauriniame durpyne pastebėti daugybiniai durpių sluoksnio pastūmimai su sumaišymai. Surinkta įdomi foto ir kino medžiaga, nufilnuotas filmas „Į taigą ieškoti meteorito“. Prie Chušmos įrengta „Prieplaukos“ bazė, o prie Stoikovičiaus kalno - „Meteorito troba“ (kitaip, „Kuliko troba“). Dėl maisto ir lėšų trūkumo bei darbuotojų susirgimų teko juos rugpjūčio pradžioje perkelti į Vanavarą ir kitus 3 mėn. Kulikas atliko geodezinius ir meteorologinius stebėjimus taigoje tik su vienu darbininku Kitjanu. Sytinas nuvyko į Maskvą ir suorganizavo Kuliko gelbėjimą, atliktą lapkričio gale.
1928 m. jo ekspediciją eilėraštyje „Tyrinėtojas“ aprašė poetas E. Bagrickis.

1929-1930 m.

Kuliko laiškas „Ežiui“: Kuliko nameliai

Mielas Ežy!
Mes jau pasiekėm Angaros upę ir plaukiam ja. Mūsų vitrine didelė – visai kaip traukinys. Gabenamės įrangą, instrumentus ir maistą, kad meteorito kritimo vietoje galėtumėm dirbti pusantrų metų. Mūsų – 10 žmonių.
Oras čia dar žiemiškas, ir ryto šalčiai siekia 30 laipsnių.
Po 10 d. tikimės būti kritimo vietoje.

Trečiojoje ekspedicijoje, išvykusioje 1929 m. vasario 24 d. kartu su L. Kuliku alyvavo astronomas E.L. Krinovas, biologė L.V. Šumilova, gręžimo meistras A.V. Afonskis, medžiotojas K.D. Jankovskis, keli darbininkai. Bendras įrangos ir maisto produktų metų laikui svoris buvo apie 5 t.

Pagrindiniai darbai buvo susiję su spėjamų meteoritinių kraterių tyrimu. Pirmiausia buvo atidengta ir nusausinta Suslovskio duobė. Turint gręžimo įrangą ir siurblius buvo atlikti gręžimai jos sienelėse ir viduje iki 30 m gylio, tačiau, kaip ir anksčiau, meteorite pėdsakų nerasta. Botanikė L. Šumilova aptiko tik durpių sluoksnio permaišymą. Ji taip pat atliko biologinius tyrinėjimus, rinko herbarijus. S.J. Belych vadovaujamas geodezinis būrys aplinkinėse sopkose įrengė astropunktus. Kulikas su lakūnu Čuchnovskiu pabandė apžiūrėti rajoną iš oro, tačiau tai nepavyko dėl lėktuvo gedimo.A. Afonskis vietoje sudegusios trobos pastatė naują „komandorką”.

1930 m. birželio pabaigoje K. Jankovskis rado ir nufotografavo mįslingą akmenį Čurgimo rajone. I.N. Suslovas iš vietinių sužino apie „sausą upelį“, esantį kažkur Lakuro kalnagūbrio rajone. L.Kulikas dar kartą pabando atlikti fotografavimą iš oro. Ekspedicija baigė darbą 1930 m. spalio pab.

1932 m.

Kuliko nameliai 1932 m. rugpjūtį vardo Irkutsko geofizikinio inst-to darbuotojas A. Ovčinikovas, dėl naujos meteorologinės stoties pastatymo, atliko maršrutinį planavimą nuo Vanavaros iki Kuliko žeminės, ištyrinėjo medžių išvartų ribas.
Dėl sprogimo vietoje nerastų meteorito pėdsakų, geochemikas V.I. Vernadskis išsakė prielaidą, kad į atmosferą įsiveržė kosminių dulkių debesis, kuris ir sukėlė sidabrinių debesų protrūkį.

1933 m.

L. Kulikas eilnį kartą lankosi Tunguskos katastrofos rajone mėginių paėmimui bei aerofotografavimui. Astronomas I.S. Astapovičius iš liudininkų pasakojimų, seismogramų ir barogramų pirmąkart atlieka detalę bolido fizikinių charakteristikų analizę, pagal kurią sprogimo jėga buvo apie 1021 ergai. Iš liudininkų pasakojimų nustatoma bolido trajektorija ir radiantas. Jo nuomone, bolidas skrido iš pietų į šiaurę 344o-26o ribose. Galimas trajektorijos pasvirimus buvo 5-24o.

1934 m.

Į katastrofos vietą atvyko pirmoji savarankiška ekspedicija vadovaujama geležinkeliečio inžinieriaus K.I. Suvorovo iš Omsko. Kartu vyko vedlys N. Frolovas ir evenkas I. Peskovas. Jų tikslu buvo išvartos tyrimas, bendras susipažinimas su rajonu, kampų matavimai savadarbiais prietaisais. Nuo gegužės iki rugsėjo atliktos kelios kelionės maždaug po 30 km, atlikti geodeziniai vietovės matavimai, ištirtas medžių pažeidimų pobūdis, apžiūrėta „sausasis upelis“. Deja, apie šios ekspedicijos rezultatus sužinota tik po 50 m.

1937 m.

Meteorito kritimo vietoje siekdamas atlikti aerofotografavimą pabuvojo L. Kulikas ir geodezinis būrys, vadovaujamas I.E. Burčenkovo. Buvo išmatuotas geodezinis pagrindas, sukurtas trianguliacinis tinklas, nutiestos taksometrinės trasos. Apskrendant rajoną pastebėta viena ypatybė – neįprasti taigos atspalvis ir pelkių formos išvartų rajone.

1938 m.

Kuliko stovykla, 1938 L. Kulikas su geodezininku I.E. Burčenkovu tęsė tyrimus. Birželį atliktas cenrinės išvartų srities (apie 15 km spinduliu; maždaug 250 km2 plote) aerofotografavimas. Vėliau pagal jas išaiškinti 4 smūginių bangų sklidimo centrai. Taip pat pirmąkart rasta medžiagos, galimai susijusios su meteoritu – Pietų pelkės prie rytinio kritimo centro dumble rasti per mikroskopą matomi sidabriškai balti nikeliuotos geležies rutuliukai su grupėmis įlydytais kvarco grūdeliais.

1939 m.

Gana negausi 4-a ekspedicija iš Maskvos išvyko birželio 12 d.: L. Kulikas, geodezininkas N.S. Aprelovas, geologas E.L. Kulikas, dailininkas N. Fediorovas ir technikas I.V. Španovas, o vietoje dar prisijungė pora darbininkų ir evenkas vedlys. Siekta atlikti geodezinius darbus susiejant su aeronuotraukomis. Taip pat atliktas Pietų pelkės vakarinės dalies dugno zondavimas. Nustatytas “katastrofinis” pelkės sluoksnių permaišymas ir kai kurios dugno sandaros ypatybės. Kaip ir anksčiau, atlikti meteorologiniai stebėjimai bei etnografiniai darbai. Jaunasis dailininkas atliko vietovės, medžių pažeidimų, kelionių etiudų piešinius. Ekspedicija į Maskvą grįžo spalio 9 d.

1946 m.

Sausio mėnesį „Aplink pasaulį“ nr.1 paskelbiamas A. Kazancevo fantastinis apsakymas „Sprogimas“, kuriame iškeliama prielaida, kad Tunguskos sprogimą sukėlė nežemiečių laivo-zondo, varomo branduoline energija, avarija.

1948 m.

Amerikiečių tyrinėtojas Linkolnas Lapazas9) žurnale „Populiarioji astronomija“ iškelia hipotezę, kad Žemė susidūrė su meteoritu iš antimaterijos.

1949 - 1951 m.

1949 m. išleidžiama E.L. Krinovo monografija „Tunguskos meteoritas“, nuodugniai perteikiami prieškarinius tyrinėjimus, apibendrinant 4-ias Kuliko ekspedicijas.
1951 m. per du „Gamtos“ žurnalo numerius spausdinamas I.S. Astapovičiaus apžvalginis straipsnis „Didysis Tunguskos meteoritas“. V.F. Solianikas iškelia elektrostatinę sprogimo versiją.

1953 m.

Vykdydamas MA Meteoritų komiteto pavedimą, 1953 m. vasarą sprogimo vietoje lankėsi geochemikas K.P. Florenskis. Jam pavyko tai, apie ką svajojo Kulikas – iš lėktuvo apžiūrėti medžių išvartą ir plačią įdaubą. Jis padarė išvadą, kad Pietų pelkė nėra meteorito krateriu ir yra geologinis darinys. Vykdamas prie Kuliko trobelių jis paėmė kelis dirvos mėginius, pabuvojo prie Chušmos upės intako Čavidakono, kur apžiūrėjo „įtartinas duobes“, vėliau išaiškintomis kaip karstinėmis įgriuvomis.

1957 m.

MA Meteoritų komiteto geochemikas A.A. Javnelis L. Kuliko mėginiuose aptinka smulkias meteoritinės geležies daleles. Vėliau paaiškėja, kad mėginiai buvo užkrėsti Sichote-Alinsko meteorito medžiaga. Tačiau tai tampa postūmiu tėsti Tunguskos įvykio tyrinėjimus bei rengti naujas ekspedicijas.

1958 m.

Meteoritų komitetas pasiuntė K.P. Florenskio vadovaujamą ekspediciją. Tyrimų metu suabejota antžeminio sprogimo ir kraterio buvimo Pietų pelkėje versija. Nuodugniai ištirta minerologinė ir cheminė dirvos sudėtis. Nustatyta, kad A. Javnelio aptiktos meteoritinės dalelės nesusiję su Tunguskos įvykiu, o greičiausiai yra užteršimo saugant rezultatas. Aptiktos kosminės kilmės sferinės dalelės, daugiausia nutįsę šiaurės vakarų kryptimi 200 km atstumu į Čuni upės rajoną. Tunguskos elkspedicija, 1959 J.M. Emeljanovas nustatė paspartėjusį medžių augimą prie sprogimo epicentro. Sudarytas smulkus medžių išvartos planas.

1959 m.

Prasidėjo 1-osios Kompleksinės savarankiškos ekspedicijos (KSE), sudarytos iš jaunų tyrinėtojų ir vadovaujamos biofiziko G. Plechanovo, darbai. 38 d. buvo atliekamos kelionės tiriant Lakuros kalnagūbrį (piečiau epicentro), Jamoko upelį (ryčiau), Chušmos aukštupį (vakariau). Atlikta išankstinė radijo- ir metalo-metriniai matavimai. Nustatytos išvartos ribos. Vanavaroje apklausti 47 katastrofos liudininkai bei jų palikuonys. Iš jų pasakojimų išsiaiškinta, kad dar viena plati miško išvarta randasi Dželindukono rajone, o taip pat yra mįslingų duobių netoli Čavidokono upės. Ištirta gyventojų bolido skridimo vietoje sergamumo medžiaga ir nerasta jokių nuokrypių.

Tais pačiais metais tyrimus atliko ir nedidelė Uralo geofiziko A.V. Zolotovo vadovaujama dviejų žmonių grupė: atliko radiometrinius matavimus, ištyrė išvartą ir medžių nudegimus, paėmė dirvos ir medienos pavyzdžių. Apie savo darbą parengė smulkią ataskaitą.

Tokia pat negausi B.I. Vronskio vadovaujama grupė Meteoritų komiteto pavedimu tyrė medžiagas dirvos mėginiuose, tačiau bergždžiai.

Irkutsko Žemės magnetizmo inst-to archyvuose K.G. Ivanovas aptiko Tunguskos sprogimo magnetogramą, vėliau tapusią karštų mokslinių diskusijų tema.

1960 - 1961 m.

1960 m. surengta rimčiausia MA darbuotojų ekspedicija, vadovaujama K.P. Florenskio, kuri apėmė ir G.F. Plechanovo vadovaujamą KSE-2, ir 22-ių maskviečių, vadovaujamų V.A. Košeliovo, grupę (prie jos daug prisidėjo S. Koroliovas) - viso per 70 žmonių. 1961 m. taip pat dirbo ir Uralo MTI “Geofizika” grupė, vadovaujama A.V. Zolotovo. Buvo tęsiamos meteoritinės medžiagos paieškos dirvoje ir durpynuose, tirtas sprogimo biologinis poveikis. Nustatyta, kad spartesnio miško augimo zona neatitinka masinių išvartų zonos. Tirti medžių nudegimai. Vadovaujant Tomsko matematikui V.G. Fastui, tirta radialinė išvarta. Išmatavus per 4,5 nuvirtusių medžių azimutus, nustatytas sprogimo centras vakarinėje Pietų pelkės dalyje: platuma: 60o53,7’; ilguma: 101o53,5’. Nustatyta, kad išvartų sritis tusi savitą „drugelio“ formą, kurio simetrijos ašis 95%. Ištirta Čeko ežero reljefas ir nuosėdos. V. Košeliovo grupė ištyrė kraterį Aukštutinės Lakuros aukštupyje.
Akademikas V.G. Fesenkovas vysto kometos modelį. Maskvos geofizikas radiologas E.V. Kiričenko atlieka radiometrinius epicentro ir kontrolinių taškų matavimus, iš kurių nustatoma, kad nėra radiacinio vietovės užkrėtimo. Siekiant nustatyti rytinę išvartą, atliekama aerovizuali 6 aplinkinių upių baseinų apžvalga. Nustatomas ankstesnė chaotiška išvarta Chugos aukštupyje ir randama kelios panašios išvartos kitose vietose. Mažas būrys vyksta į Keto rajoną siekiant surasti stambius Tunguskos meteorito gabalus. Apžiūrėjus ir apklausus vietinius, daroma išvada, kad išvartą padarė vėtra.
1961 m. pasirodo 1960 m. ekspedicijos dalyvių užrašų knyga „Tunguskos katastrofos pėdsakais“. 1960 m. K.P. Staniukevičius ir V.P. Šalimovas pasiūlo šiluminio sprogimo modelį, vėliau papildytą L.V. Šuršalovo (1982). Maskvietis astronomas I.T. Zotkinas surenka ir 1961 m. paskelbia duomenis apie 1908 m. optines atmosferos anomalijas. Nustatytas jų paplitimas, atlikta klasifikacija, padaryta išvada apie jų kometinę kilmę.

1962 - 1965 m.

Kelis sezonus rengti teminiai medžių nudegimo tyrinėjimai (I. Zenkinas, B. Škuta, V. Vorobjovas), nustatytas juostinis šakų nudegimas ir nudegimo orientacija. Maskvos chemiko J.N. Emeljanovo grupė tęsia miško taksometriją, siekiant išsiaiškinti pagreitintą augimą. Iki 1964 m., vadovaujant V.G. Fastui, parengiamas miško išvartos katalogas pagal 60 tūkst. medžių 650-iose aikštelėse, paskelbiamas „drugelio“ kontūras. A.V. Zolotovo grupė aptinka nežymų radioaktyvumo padidėjimą medžių 1908 m. rievėse - 1965 m. „Nature” paskelbtas Nobelio premijos laureato V.F. Libio10) straipsnis apie radioaktyvios anglies kiekį Amerikos medžių rievėse – 1909 m. rievėje aptiktas nežymus padidėjimas, tad pripažinta branduolinio sprogimo galimybė.
1963 m. 13 žmonių grupė ištyrė paslaptingą Patomsko kraterį Irkutsko srityje. Metalo- ir magneto-metriniai matavimai neparodė jokių meteoritinės kilmės pėdsakų.
1963 m. išleidžiamas pirmasis straipsnių rinkinys „Tungusko meteorito problema“. 1965 m. pasirodė N.V. Vasiljevo ir kt. knyga „Naktiniai švytintys debesys ir optinės anomalijos, susiję su Tunguskos meteorito kritimu“, kur analizuojama jų susidarymo ir prigimties klausimai.

1966-1968 m.

Atlikti metalometriniai matavimai palei spėjamą trajektoriją (vad. D.V. Deminas). Iškirstos atraminės proskynos, paimta dirvos mėginių. Pradėtas pušies mutacinio fono tyrimas (vad. G.F. Plechanovas). D.F. Anfinogenovo grupė ieškojo stambių meteorito gabalų. Pirmąkart atlikti sistemingi sidabriškų debesų stebėjimai (vad. N.P. Fastas). Didelė Sibiro teritorijoje kelios grupės atliko liudininkų apklausą. I.T. Zotkinas ir M.A. Cikulinas atliko sprogimo modeliavimą laboratorijos sąlygomis, parodydami priklausomybę išvartų formos nuo trajektorijos kampo ir sprogimo sąlygų. G.I. Pokrovskis pagrindė progresyvaus bolido skilinėjimo hipotezę. 1967 m. Kemerove išleidžiama daugelio ekspedicijų dalyvio J.L. Kandybos knyga “Ogdos ugnies dievo šalyje”. 1968 m. išleidžiama B.I. Vronskio knyga „Kuliko taku“, M.A. Cikulino „Smūginės bangos atmosferoje judant stambiems meteoritams“.

1969 - 1976 m.

Nuo 1969 m. durpynuose ieškoma medžiagos sferinės frakcijos pagal J.A. Lvovo metodiką. Aptiktas staigus paleomagnetinių dirvos savybių pokytis epicentro rajone. Tiriamos termoliuminiscencinės anomalijos kalnų uolienose netoli epicentro (B. Bidiukovas). 1973 m. gautas kosminė spektrozoninė taigos nuotrauka, kurioje pastebėta šviesi dėmė, nesutampanti nė su vienu iš žinomų pažeidimų rajonu. 1969 m. išleidžiama A.V. Zolotovo knyga „Tunguskos katastrofos problema“. 1971 m. pavasarį Novosibirske surengiama konferencija.
Prof. I.P. Pasečnikas, remdamasis seismogramomis ir barogramomis, spėja sprogimo galią buvus 20-40 megatonoms trotilo. V.P. Korobeinikovo ir kt. darbų ciklo metu atliktas skrydžio ir sprogimo skaitmeninis dujų dinamikos modeliavimas. V.A. Bronšteinas ir A.P. Bojarkina atliko oro bangų paskaičiavimus atsižvelgiant į atmosferos nevienalytiškumą.

1977 - 1987 m. Tunguskos ekspedicija, 1959

1978-79 m. A.V. Zolotovas su savanorių grupe atliko eksperimentus epicentre tiriant laiko fenomeną ir biolokacinį poveikį. Išsiaiškintas chronologinio vėlavimo efektas, nustatyti biolaukų skirtumai tarp pažeistų ir dabartinių medžių. Pradėti programų „Astroklimatas“ (V.I. Kiričenko), MEZO ir „Optinės anomalijos“ (vad. V.A. Romeiko), „Paleomagnetizmas“ (vad. A.P. Bojarkina) darbai. Neurono aktyviniu metodu tiriama iš durpių išskirtų kosminių dulkių sudėtis (E.M. Kolesnikovas, S.P. Goleneckis). 1979-1988 m. užbaigta programa „Lūžis“ (vad. V.I. Kovalis) nustattant, kad ankstesnės išvartos ribos neatitinka „drugelio“ konfigūracijos.
1979 m. S.S. Grigorianas sukurtas progresyvaus kieto kosminio kūno skilinėjimo modelis skrendant viršgarsiniu greičiu. 1986 m. M.N. Cimbalas ir V.E. Šnitkė pasiūlė sprogimo dujų dinamikos modelį. 1978 m. CTV pavedimu režisierius Viktorovas filmuoja pilnametražį filmą „Paslaptis“. 1981 m. Tomske išleidžiamas kritimo liudininkų katalogas su 720 paliudijimų.

1988 - 1990 m.

1988 m. išleidžiamas 8-asis rinkinys „Tunguskos meteoritas”. Vasarą Krasnojarske įvyksta konferencija. Tuo pat metu N. Fiodorovas nutapo Tunguskos reiškiniui skirtą paveikslų seriją. 1990 m. rudenį skrendant iš Mutorajo faktorijos į Vanovarą medžiotojas V.I. Voronovas pastebėjo apie 100 m skersmens kraterį piečiau Mutorajo aukštupio. Taip pat jis Chugdos upės rajone rado rytinę išvartą (galimai „Šiškovo išvartą“. 1990 m. Ukrainos MA ekspedicija (vad. K.N. Aleksejeva) aptiko deimanto-grafito suaugimus, spėjamai nežemiškos kilmės. 1990 m. Vanavare vietos medžiotojas V.I. Voronovas įsteigia memorialinį muziejų „Tunguskos meteoritas“.

1991-1995 m.

Bolonijos un-to (Italija) ekspedicija (prof. Minotis Galis) tyrė medienos 1908 m. sluoksnių mikroelementinę sudėtį. Tęsti durpynų izotopinės sudėties tyrimai (E.M. Kolesnikovas). Tomsko grupė atliko senų gaisrų kartografiją (programa „Miškas“). Mikrofragmentų ieškoma skruzdėlynuose.
Maskvos Kūrybiniuose rūmuose (Vorobjovų kalvose) vykdomos programos: ieškoma Tunguskos tektitų, nustatinėjamos ribinės vėjo apkrovos medžiams, apžiūrimos galimos stambių meteorito gabalų kritimo vietos, patikrinamos Zolotovo eksperimentų išvados, toliau stebimi sidabriški debesys.
1992 m. Maskvos grupė (vad. V.A. Romeiko) aptiko neįprastus medžių pažeidimus galimai elektrinės prigimties. 1994 m. Kinču ir Mutoraikos vandenskyroje V.A. Romeiko aptiko 200 m skersmens neaiškios kilmės kraterį. 1995 m. vasarą Maskvoje ir Tomske surengta tarptautinė konferencija „Tunguskos tipo kosminių kūnų kritimo ekologinės pasekmės Žemės biosferai“. Išėjo V.K. Žuravliovo ir F.J. Zigelio knyga „Tunguskos stebuklas“. Tunguskos tyrimai

1996-2000 m.

1995 m. Italijos Bolonijos mieste surengiama pirmoji tarptautinė konferencija. 1995 m. spalio 9 d. RF nutarimu įsteigiamas Valstybinis „Tunguskos“ gamtos draustinis, kurio plotas beveik 300 tūkst. ha. 1985-1998 m. Maskvos grupės, vadovaujamas V.I. Kovalio, atliekami smulkiadispersinės medžiagos tyrimai. Išaiškinami du rajonai (Chušmos aukštupy ir dešiniajame Chušmos intake). Novosibirske išleidžiamas G. Karpunino suredaguotas pirmasis Tunguskos įvykiui skirtų eilėraščių, dainų ir baladžių rinkinys “Sinilga”. 1998 m. Maskvoje, Krasnojarske ir Vanavare surengiamos jubiliejinės tarptautinės konferencijos.
1999 m. surengiama bendra italų-rusų ekspedicija vadovaujant Bolonijos un-to prof. Dž. Longo. Tiriamos Čeko ežero nuosėdos, atliekamas aerofotografavimas. 1999 ir 2000 m. Maskvoje išleidžiamas jubiliejinis „Tunguskos rinkinys“ (red. V.A. Romeiko), V.A. Bronšteino knyga „Tunguskos meteoritas: tyrimų istorija“ ir G.F. Plechanovo knyga „Tunguskos meteoritas: prisiminimai ir apmąstymai“.

2001-2004 m.

Tunguskos leidiniai Tais metais be Rusijos ekspedicijų reguliariai vyko tarptautinės – iš Lenkijos, Italijos, Čekijos, Vokietijos. Tomske, Novosibirske ir Maskvoje rengiami reguliarūs seminarai, konferencijos ir susitikimai. 2001 m. Tomske išleidžiamas L. Kuliko eilėraščių rinkinys. Maskvoje išleidžiama A.I. Voicechovskio11) knyga „Tunguskos meteoritas ir Halio kometos paslaptys“. Sukuriamas teminės interneto svetainės (Maskvoje - tunguska.ru; tebeaktyvi; Novosibirske - hodka.ru; paskutiniai atnaujinimai 2010 m.).

2003 m. vasarą Tomske, Maskvoje ir Krasnojarske surengiamos konferencijos. Išleidžiamas Valstybinio „Tunguskos“ gamtos draustinio 1-sis darbų rinkinys, o taip pat Kuliko sūnaus V.A. Kulik-Pavskio knyga apie L. Kuliką „Gyvenimas be legendų“.


Trumpos biografijos

1) Vronskis Borisas Ivanovičius (1896-1980) - tarybinis geologas, naudingų iškasenų Šiaurės Rytuose atradėjas, meteoritų specialistas. Žinomas Tunguskos meteorito tyrimais. Žinomas kaip rašytojas ir poetas mėgėjas.

2) Feliksas Jurevičius Zigelis (1920-1988) – tarybinis matematikas ir astronomas, kosmonautikos propaguototojas. Laikomas ufologijos pradininku (jo vardu pavadinti kas pusmetį Maskvoje vykstantys ufologijos skaitymai); Maskvos planetariume skaitė nepaprastai populiarias paskaitas apie Tunguskos meteoritą. 1967 m. Maskvos Aviacijos ir kosmonautikos rūmuose įsteigė NSO tyrimų sekciją. 1969 m. pirmąkart publikuoja hipotezę apie valdomą Tunguskos meteorito manevrą. 1972 m. išleidžiama jo knyga „Apgyvendintas kosmosas“.
1963 m. tapo Maskvos Aviacijos instituto docentu, kur skaitė matematinės analizės paskaitas. Rašė vadovėlius ir mokslo populiarinimo knygas astronomijos ir susijusiomis temomis (per 30).
Dar žr. >>>>>

3) Viktoras Konstantinovičius Žuravliovas (g. 1933 m.) - rusų fizikas iš Novosibirsko. Dalyvavo 11 Tunguskos ekspedicijų ir rašė apie to sprogimo fizikinius aspektus. Su A. Dmitrijevu pasiūlė Saulės plazmoido hipotezę. 43 mokslinių ir mokslo populiarinimo knygų autorius.

4) Jurijus Lukičius Kandyba (g. 1937 m.) – kalnų inžinierius, rašytojas. Nuo 1959 m. dalyvauja Tunguskos ekspedicijose. Renka medžiagą apie L.A. Kuliką.

5) Vitalijus Bronšteinas (1918-2004) – astronomas. Pagrindiniai darbai: meteorų reiškinių stebėjimas, sidabriškų debesų (mezosferinių) stebėjimas, planetų fizika. Tyrė Saulės karūnos struktūrą; iškėlė hipotezę, kad sidabriškų debesų kondensaciją sukelia meteorai (apie 80 km aukštyje), paaiškino sidabriškų debesų sezoniškumą. Rezultatus pateikė monografijoje “Sidabriški debesys”.

6) Vitalijus Romeiko (g. 1946 m.) - rusų fizikas, dirbantis optikos srityje, pedagogas, astronomas. 24 Tunguskos ekspedicijos (pirmoji 1966 m.). 15 m. dirbo Fizikos institute. Tyrinėjo Tunguskos įvykio sidabriškų debesų ir optines anomalijas. Įkūrė svetainę tunguska.ru. Dalyvavo apie 210 ekspedicijų.
Paskutiniu metu dirbo Zvenigorodsko observatorijos vadovu. Yra Rusijos Fotografų sąjungos nariu.

7) Eugenijus Krinovas (1906-1984) – rusų astronomas-meteorologas, nuo 1972 m. vadovavęs MA Meteoritų komitetui. Dalyvavo L.A. Kuliko ekspedicijoje (1929-30). Parašė nemažai knygų ir straipsnių apie meteoritus. Sudarė ryškumo spektrinių koeficientų katalogą ir atlasą – jie naudojami aeronuotraukose lyginant žemės uolienas su asteroidų medžiaga. Jo garbei pavadintas 1966 m. atrastas mineralas krinovitas, o taip pat asteroidas 2887.
1975 m. nurodė sudeginti 1938 m. L. Kuliko ekspedicijos 1500 negatyvų. Pozityvai buvo išsaugoti Tomsko mieste.

8) Feliksas de Rua (Felix de Roy, 1883-1942) – belgų žurnalistas ir astronomas mėgėjas. Atliko per 90 tūkst. kintančio ryškumo žvaigždžių stebėjimų, tyrinėjo meteorus. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Angliją, kur 17 m. buvo BAA Kintančių žvaigždžių skyriaus direktoriumi. Paskelbė nemažai straipsnių.
Jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

9) Linkolnas Lapazas (Lincoln LaPaz, 1897-1985) – amerikiečių astronomas, meteorų tyrimų pradininkas. Muo 1945 darbavosi Naujosios Meksikos un-te. 5-6 m. dalyvavo karinėse NSO tyrimų programose, pats buvo dviejų NSO liudininku. Jis laikė NSO esant nežemiškos kilmės.
Taip pat skaitykite >>>>>

10) Vilardas Libis Willard Frank Libby, 1908-1980) – amerikiečių fiziko-chemikas, Nobelio premijos laureatas (1960) už radioaktyvios anglies-14 datavimo metodo vystymą. 1959-1976 Kalifornijos un-to profesorius. Karo metu prisijungė prie Manheteno projekto kuriant atominę bombą. Po karo priėmė siūlymą profesoriauti naujai įsteigtame Branduolinių tyrimų institute, kur grįžo prieškarinių radioaktyvumo tyrimų. 1950 m. dirbo Branduolinės energijos komisijoje (AEC).

11) Alimas Voicechovskis (g.1933 m.) – ukrainiečių kilmės rusų rašytojas ir publicistas, parašęs knygų (tarp jų „Akmenuotosios Tunguskos paslaptis“) ir straipsnių apie Tunguskos fenomeną. Baigė Masvos Aviacijos institutą, dirba MTI-88. Sukūrė normatyvinius dokumentus kosminių raketų vibracinio atsparumo eksperimentiniam patikrinimui. Literatūrinę veiklą (rašo V. Alimovo pseudonimu) pradėjo 8-me dešimtm. rašydamas apie kosmonautiką, o taip žmonijos praeities paslaptis (Atlantidos, Velykų salos, Bermudų trikampio ir kt.).

Papildomai skaitykite:
Tunguskos sprogimas
Bermudų trikampis
Sprogimas virš Jukono
Tektitai, lydytas akmuo
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Meteorai: elektrofoniniai garsai
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Skraido ir nepavejami – tarsi miražai
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Bijome žmonių, ne asteroidų
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Paslaptingieji javų ratai
Keisti garsai danguje
Tarybiniai alchemikai
Naska linijos, Peru
Fermi paradoksas
Sprogimai Visatoje
Dangaus ženklai
Valdžia ir NSO
Roswello avarija
Fū naikintuvai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis