Laiko nematerialumas: Ką rodo laiko rodyklė? UFO Page. Lithuanian

Prof. David Eagleman’as⁴⁾ iš Stanfordo un-to siūlo, kad panašus reiškinys („neurologinis reliatyvumas“) kasdien vyksta žmonių smegenyse kaip laiko sutrumpėjimas ar pailgėjimas. Suvokiant laiką, jo tėkmės sparta priklauso nuo aplinkybių. Jo tyrimai rodo, kad kuo labiau įsimename įvykį, tuo ilgesniu atrodo to įvykio trukmė. Jis tuos dalykus tiria nuo 2007-ųjų ir atliko pribloškiantį eksperimentą. Jo dalyvius jis numetė iš 45 m aukščio bokšto (saugiai, nes apačioje juos gaudė tinklas) ir matavo jų laiko suvokimą rodydamas informaciją apyrankėje. Jis nustatė, kad dalyviai sparčiai fiksavo kiekvieną detalę jų kritimo metu, kurių prisiminimai išsitęsdavo laike. Tačiau kai smegenys neįsimindavo daug, pvz., įprastais savaitgaliais, laikas bėgo tarsi reklamos per TV metu. Anot Eagleman’o, tai paaiškina, kodėl puikiai atsimename vasarą, kai mums buvo 7-eri, tačiau daugelis vasarų prisiminimų iš vėlesnių laikų išskydę. Mums augant, gyvenimas tampa labiau nuspėjamas ir smegenys neskuba įsiminti jo įvykių.

Vis tik negalime pakeisti spartos, kuria senstame. Tačiau nauji tyrimai suteikia viltį, kad tai, kaip suvokiame laiką, gali paveikti senėjimo procesą. 2024 m. rugpjūtį „Frontiers in Aging Neuroscience“ paskelbta studija nurodo, kad su amžiumi susijęs (mažėjantis) dopamino lygis ir laiko suvokimo mechanizmai ne tik nusako, kaip jaučiame laiką, bet ir veikia kognityvinių sugebėjimų mažėjimą. Tad gyvenimo būdo pakeitimai (aktyvi protinė veikla, naujos domėjimosi sritys, nauja veikla, stiprūs dirgikliai, - o ir tiesiog paprasčiausiai spręsdami kryžiažodžius ar žaisdami šachmatais) didina neuroplastiškumą ir smegenų adaptyvumą, kas gali sulėtinti kai kuriuos senėjimo efektus.

Vis tik ši idėja nėra nauja. Dar 1979 m. Ellen Langer⁵⁾ atliko išgarsėjusį „Prieš laikrodžio rodyklę“ tyrimą, kurio metu 8-is 70-mečius savaitę laikė 1959 m. imituojančioje aplinkoje atliekant darbus, tarsi ir būtų tie metai. Savaitės pabaigoje buvo pastebėtas žymus jų sveikatos pagerėjimas, - geresnė rega, jėga, lankstumas ir laikysena. Anot stebėtojų, vyrai netgi atrodė esą jaunesni. Buvo aiškinama, kad pakliuvus į jaunystę primenančią aplinką, greičiausiai kilo naujumo ir atpažįstamumo jausmas, kuris sustiprino dopamino, reguliuojančio motyvaciją ir malonumą, išsiskyrimą, kas padidino neuroninių signalų, padedančių smegenyse priimti ir išsaugoti informaciją, aktyvumą.

Vis tik nenuginčijamų patvirtinimų tam dar nėra, o ir tokio tipo tyrimus vykdyti nelengva. Tačiau stambūs žaidėjai tai jau pastebėjo ir pradeda žaidimą. Tuo domisi ir linkę finansuoti tokie milijardieriai kaip Bryan Johnson’as, Jeff Bezos’as ar Peter Thiel’is. Sukruto ir epigenetikos srities startuoliai, tas spekuliatyvias idėjas bandantys paversti nauda sau (epigenetika tiria aplinkos ir gyvenimo būdo sukeltus pokyčius genuose – be DNR pakeitimo), drąsiai teigdami, kad jau po dešimtmečio savo biologinius laikrodžius galėsime atsukti atgal bent 10 m.

Taip pat skaitykite Senėjimo veiksnių atžymos bei Amžinojo gyvenimo siekis

Laiko reliatyvumą liudijo ir A. Einšteinas. Lincoln Barnett‘o²⁾ knygoje „Visata ir Einšteinas“ rašė:
Kartu su absoliučios erdvės koncepcija Einšteinas atmetė ir absoliutaus laiko koncepciją – pie nuolatinį, nekintantį nenumaldomą visuotinį laiko srautą srūvantį iš begalinės praeities į begalinę ateitį. Didelė dalis reliatyvumo teoriją gaubiančių neaiškumų kyla iš žmogaus nenoro pripažinti, kad laiko pojūtis, kaip ir spalvos pojūtis, yra pajautos forma Taip, kaip erdvė yra paprasčiausiai galima materialių objektų sutvakymo vieta, taip laikas yra galimas įvykių sutvarkymas. Lako subjektyvumas geriausiai paaiškinamas paties Einšteino žodžiais: „Individo patirtys mums atrodo sutvarkytos kaip įvykių sekos; tose sekose atskiri įvykiai, kuriuos prisimename, atrodo esą sutvarkyti pagal ‚anksčiau‘ arba ‚vėliau‘ kriterijų‘. Tad individui egzistuoja Aš-laikas arba subjektyvus laikas. Šis nėra išmatuojamas. Tačiau aš galiu su įvykiai susieti skaičius taip, kad didesni skaičiai būtų siejami su vėlesniais skaičiais“.

Toje pat knygoje cituojamas Einšteinas, kaip sakęs, kad:
Erdvė ir laikas yra intuicijos formos, kurios negali būti atsiejamos nuo sąmonės labiau nei spalvos, formos ar dydžio koncepcijos. Anot bendrosios reliatyvumo teorijos, Laikas neturi nepriklausomo egzistavimo be įvykių tvarkos, kuria jį matuojame.

Laiko reliatyvumą gerai iliustruoja sapnai. Nors tai, ką sapnuojame, kartais trunka valandas, iš tikro, tai tesitęsia tik kelias minutes ar net sekundes.

Laikas – kažkas visuotina ir absoliutu. Tai manyta visados. Meistrai meistriškai meistravo šedevrus – įvairiausių atmainų laikrodžius. O kai pasirodė elektroniniai laikrodžiai, kai kurie vikruoliai įrodė, kad švytintys Sunset

skaičiai pavaldūs jų minčiai ir jie gali keisti jų (kaip ir kitų elektroninių prietaisų) ritmą. Šiuolaikiniai magai sugebėjo laikrodžius paveikti net per atstumą – šimtų ar net tūkstančių kilometrų.

Beje, deimantinius (arba, jei norite, rubininius) laiko pamatus siūbuoti pradėjo gerokai anksčiau. Neblogai tai pavyko H. Velsui, spalvingai aprašiusiam laiko mašiną su jos dramblio kaulo valdymo rankenėlėmis. Prisiminkime, kad keliautojas pabuvojo ir ateityje, ir praeityje, o tada visai pradingo, negrįžo. Ar galim laukti jį sugrįžtant? Įdomu, kad būtent pasirodžius H. Velso „Laiko mašinai“, apsireiškė įdomiausi tam tikro laiko netvarumo liudininkai. Jau klasika tapo anglių Džordanos ir Moberli pasakojimas, kaip jos netikėtai grįžo į 18 a. Apžiūrinėdamos Versalį jos netikėtai atsidūrė tarp žmonių, vilkinčių senovinius drabužius. Grojant muzikai vaikštinėjo dvariškiai. Jauna moteris prie molberto drąsiai dėjo potėpius ant drobės. Jos darbą stebėjo žavi ponia spindinčia sidabrine suknia ir skrybėle. Priėjo dar viena ponia. Šuniukas pirmosios ponios rankose sukiojo galvą, tarsi apžiūrinėdamas ateives iš ateities.

Tyrinėtojai moterį prie molberto identifikavo kaip Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę (1755-1793), Liudviko XVI žmoną. Tądien jai buvo kažkur 15-19 m. Taigi laiko tėkmė nunešė moteris prie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, maždaug 20 m. prieš karališkosios poros bausmę.

Anglės, keliautojos laiku, pačios paprašė psichiatrinės ekspertizės ir buvo pripažintos visiškai normaliomis. Tik „vizito“ metu jos jautė slegiantį pojūtį, mieguistumą, išsiblaškymą. O jos pateikė iškalbingas smulkmenas, liudijančios nutikimo tikrumo naudai.

Žinomi ir žmonių pasirodymai iš praeities. Į mūsų laikmetį patenka senoviniai namai, kaimo trobelės, smuklės, keliai ir daug kitų dalykų, netgi ištisos besikaunančios armijos, miestai danguje, laivai. Tačiau skeptikai visada galės paprieštarauti, kad tai tik subjektyvūs pojūčiai ir egzaltuotų žmonių įspūdžiai. Kartais mestels ir seną kaip pasaulis tiesą: „Meluoja tarsi matęs“.

Štai vienas pavyzdys. 1966 m. Anglijos pakrantėje nusileido Antrojo pasaulinio karo laikų amerikiečių naikintuvas. Jis buvo tarsi rėtis, išvarpytas kulkosvaidžio kulkų. Pilotas aiškino, kad lydėjo bombonešių reidą į Belgiją, kurią buvo užėmę vokiečiai. Užvirė mūšis su „meseršmitais“. Piloto tvirtinimu, tai buvo 1944 m. balandžio 9-ąją. Jo lėktuvą pašovė. Anot jo, pasaulis tarsi sprogo, jis neteko sąmonės, o kai atsipeikėjo, jo lėktuvas krito žemyn. Jam pavyko jį išlyginti ir nusileisti greta mis Krouford namų. Ji negalėjo patikėti, kad lakūnas atvyko iš 1944-ųjų. Iškvietė psichiatrą, o tai dar labiau supainiojo istoriją. Lakūnas patyrė šoką, sužinojęs, kad pateko į 1966-uosius. Oficiali diagnozė skelbė – šizofreninis kliedesys susijęs su susidomėjimu aviacijos istorija. O kaip dėl lėktuvo? Na, lakūnas-mėgėjas kažkur jį nusipirko, paremontavo, atskrido juo iš Belgijos į Angliją. Atvejis kelia daug klausimų, tačiau jis tipinis laiko fenomenus tiriančiai sričiai.

Tačiau pirmiausia reikia atsakyti į patį sunkiausią klausimą: kas yra laikas? Tebūnie tai laiko bangos – su įvairiais atsišakojimais ir sūkuriais, tarsi gigantiškomis spiralėmis. Tai tik hipotezė. Greta jo veikia įvairios erdvės, gerai žinomos ezoterikams ir okultistams. Mentalinėje erdvėje gerai matoma visa praeitis – tarsi egzistuojanti lygiagrečiai dabarčiai. Ten apsireiškia ir ateitis, tačiau dažniau keliais variantais, ir ne taip aiškiai. Tai susiję su laiko atsišakojimais ir sūkuriais, o taip pat priklauso ir nuo žmonių valios. Įdomus aspektas – dalis mentalinės erdvės randasi ir mumyse, tai vienas iš subtiliųjų žmogaus kūnų. Iš čia ir kyla laiko tėkmės sąveika su žmogumi ir žmogaus poveikis laikui.

Didžiojo poeto-novatoriaus dvasia iš tikro pasirodė esanti nemari. 2001 m. pavasarį, 79-i metai po savo mirties, rusų futurizmo vadas netikėtai apsireiškė pas maskvietį Aleksandrą Kolčiną kuriam diktavo savo pomirtinius eilėraščius bei nedidelę poemą. Transcendentinės meditacijos meistras, žinomas tuo, kad jam anksčiau buvo pasirodžiusi skitų princesė, papasakojusi apie Atlantidą ir kitus senovės kraštus (apie tai žr. >>>>>), kruopščiai užrašė V. Chlebnikovo³⁾ tekstus, o jam padėjo ir žmona Tatjana.