Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Laiko nematerialumas

Už laiką nėra nieko paslaptingiau. Senovės legenda pasakoja: pasaulio pakraštyje stūkso deimanto kalnas; kartą per 100 m. atskrenda erelis ir nusivalo snapą; kai jis savo snapu sutrins visą kalną, praeis viena amžinybės sekundė...

Tai ką suvokiame kaip laiką, iš tikro yra būdas, kaip situaciją vienu laiko momentu palyginame su situacija kitu laiko momentu. Kai kažkas pliaukšteli, pasigirsta garsas. Kai tasai pliaukšteli antrąkart – pasigirsta kitas garsas. Mes suvokiame, kad čia yra tarpsnis tarp tų dviejų pliaukštelėjimų, kurį ir laikome „laiku“. Tačiau akimirka, kai įvyko pirmasis pliaukštelėjimas, tėra tik prisiminimas. Tad laiko koncepciją asmuo formuoja lygindamas šią akimirką su savo prisiminimais. Jei tokio palyginimo nėra, tada negali būti ir laiko koncepcijos. Žmogus be atminties negali suvokti laiko.

Genetikas ir Nobelio premijos laureatas Francois Jacob'as1) knygoje „Le Jeu des Possibles“ teigia:
Atgal atsukama filmuota juosta leidžia mums įsivaizduoti pasaulį, kuriame laikas teka atgal. Pasaulį, kuriame pienas išsiskiria iš kavos ir iššoka iš puodelio atgal į ąsotėlį; pasaulį, kuriame šviesos spinduliai sklinda iš sienų, kad būtų surenkami į spąstus (gravitacinį centrą) vietoj sklidimo iš šaltinio; pasaulį, kuriame akmuo įšoka į žmogaus ranką Laiko reliatyvumas palydimas sukrentančių nesuskaičiuojamų vandens lašų, kai akmuo iššoka iš vandens. Tokiame pasaulyje, kur laikas turi atvirkščias savybes, mūsų smegenų procesai ir būdas, kuriuo smegenys kaupia informaciją, taip pat turėtų veikti atvirkščiai. Tas pat teisinga tiek praeičiai, tiek ateičiai; ir pasaulis mums atrodyti tiksliai tokiu, koks dabar yra.

Ir kadangi mūsų smegenys nusistatę tam tikrai įvykių sekai, pasaulis neatrodo mums tokiu, kaip buvo apibūdinta – ir todėl laikome, kad laikas visad bėga tik pirmyn. Tačiau tai tik smegenyse priimtas sprendimas ir jis yra reliatyvus. Iš tikro, tai mes nieko nežinome, kaip iš tikro teka laikas ir ar iš viso jis teka.

Laiko reliatyvumą liudijo ir A. Einšteinas. Lincoln Barnett‘o2) knygoje „Visata ir Einšteinas“ rašė:
Kartu su absoliučios erdvės koncepcija Einšteinas atmetė ir absoliutaus laiko koncepciją – pie nuolatinį, nekintantį nenumaldomą visuotinį laiko srautą srūvantį iš begalinės praeities į begalinę ateitį. Didelė dalis reliatyvumo teoriją gaubiančių neaiškumų kyla iš žmogaus nenoro pripažinti, kad laiko pojūtis, kaip ir spalvos pojūtis, yra pajautos forma Taip, kaip erdvė yra paprasčiausiai galima materialių objektų sutvakymo vieta, taip laikas yra galimas įvykių sutvarkymas. Lako subjektyvumas geriausiai paaiškinamas paties Einšteino žodžiais: „Individo patirtys mums atrodo sutvarkytos kaip įvykių sekos; tose sekose atskiri įvykiai, kuriuos prisimename, atrodo esą sutvarkyti pagal ‚anksčiau‘ arba ‚vėliau‘ kriterijų‘. Tad individui egzistuoja Aš-laikas arba subjektyvus laikas. Šis nėra išmatuojamas. Tačiau aš galiu su įvykiai susieti skaičius taip, kad didesni skaičiai būtų siejami su vėlesniais skaičiais“.

Toje pat knygoje cituojamas Einšteinas, kaip sakęs, kad:
Erdvė ir laikas yra intuicijos formos, kurios negali būti atsiejamos nuo sąmonės labiau nei spalvos, formos ar dydžio koncepcijos.
Anot bendrosios reliatyvumo teorijos, Laikas neturi nepriklausomo egzistavimo be įvykių tvarkos, kuria jį matuojame.

Laiko reliatyvumą gerai iliustruoja sapnai. Nors tai, ką sapnuojame, kartais trunka valandas, iš tikro, tai tesitęsia tik kelias minutes ar net sekundes.


Ką rodo laiko rodyklė?      

Laikas – kažkas visuotina ir absoliutu. Tai manyta visados. Meistrai meistriškai meistravo šedevrus – įvairiausių atmainų laikrodžius. O kai pasirodė elektroniniai laikrodžiai, kai kurie vikruoliai įrodė, kad švytintys Sunset skaičiai pavaldūs jų minčiai ir jie gali keisti jų (kaip ir kitų elektroninių prietaisų) ritmą. Šiuolaikiniai magai sugebėjo laikrodžius paveikti net per atstumą – šimtų ar net tūkstančių kilometrų.

Beje, deimantinius (arba, jei norite, rubininius) laiko pamatus siūbuoti pradėjo gerokai anksčiau. Neblogai tai pavyko H. Velsui, spalvingai aprašiusiam laiko mašiną su jos dramblio kaulo valdymo rankenėlėmis. Prisiminkime, kad keliautojas pabuvojo ir ateityje, ir praeityje, o tada visai pradingo, negrįžo. Ar galim laukti jį sugrįžtant? Įdomu, kad būtent pasirodžius Velso „Laiko mašinai“, apsireiškė įdomiausi tam tikro laiko netvarumo liudininkai. Jau klasika tapo anglių Džordanos ir Moberli pasakojimas, kaip jos netikėtai grįžo į 18 a. Apžiūrinėdamos Versalį jos netikėtai atsidūrė tarp žmonių, vilkinčių senovinius drabužius. Grojant muzikai vaikštinėjo dvariškiai. Jauna moteris prie molberto drąsiai dėjo potėpius ant drobės. Jos darbą stebėjo žavi ponia spindinčia sidabrine suknia ir skrybėle. Priėjo dar viena ponia. Šuniukas pirmosios ponios rankose sukiojo galvą, tarsi apžiūrinėdamas ateives iš ateities.

Tyrinėtojai moterį prie molberto identifikavo kaip Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę (1755-1793), Liudviko XVI žmoną. Tądien jai buvo kažkur 15-19 m. Taigi laiko tėkmė nunešė moteris prie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, maždaug 20 m. prieš karališkosios poros bausmę.

Anglės, keliautojos laiku, pačios paprašė psichiatrinės ekspertizės ir buvo pripažintos visiškai normaliomis. Tik „vizito“ metu jos jautė slegiantį pojūtį, mieguistumą, išsiblaškymą. O jos pateikė iškalbingas smulkmenas, liudijančios nutikimo tikrumo naudai.

Žinomi ir žmonių pasirodymai iš praeities. Į mūsų laikmetį patenka senoviniai namai, kaimo trobelės, smuklės, keliai ir daug kitų dalykų, netgi ištisos besikaunančios armijos, miestai danguje, laivai. Tačiau skeptikai visada galės paprieštarauti, kad tai tik subjektyvūs pojūčiai ir egzaltuotų žmonių įspūdžiai. Kartais mestels ir seną kaip pasaulis tiesą: „Meluoja tarsi matęs“.

Štai vienas pavyzdys. 1966 m. Anglijos pakrantėje nusileido Antrojo pasaulinio karo laikų amerikiečių naikintuvas. Jis buvo tarsi rėtis, išvarpytas kulkosvaidžio kulkų. Pilotas aiškino, kad lydėjo bombonešių reidą į Belgiją, kurią buvo užėmę vokiečiai. Užvirė mūšis su „meseršmitais“. Piloto tvirtinimu, tai buvo 1944 m. balandžio 9-ąją. Jo lėktuvą pašovė. Anot jo, pasaulis tarsi sprogo, jis neteko sąmonės, o kai atsipeikėjo, jo lėktuvas krito žemyn. Jam pavyko jį išlyginti ir nusileisti greta mis Krouford namų. Ji negalėjo patikėti, kad lakūnas atvyko iš 1944-ųjų. Iškvietė psichiatrą, o tai dar labiau supainiojo istoriją. Lakūnas patyrė šoką, sužinojęs, kad pateko į 1966-uosius. Oficiali diagnozė skelbė – šizofreninis kliedesys susijęs su susidomėjimu aviacijos istorija. O kaip dėl lėktuvo? Na, lakūnas-mėgėjas kažkur jį nusipirko, paremontavo, atskrido juo iš Belgijos į Angliją. Atvejis kelia daug klausimų, tačiau jis tipinis laiko fenomenus tiriančiai sričiai.

Tačiau pirmiausia reikia atsakyti į patį sunkiausią klausimą: kas yra laikas? Tebūnie tai laiko bangos – su įvairiais atsišakojimais ir sūkuriais, tarsi gigantiškomis spiralėmis. Tai tik hipotezė. Greta jo veikia įvairios erdvės, gerai žinomos ezoterikams ir okultistams. Mentalinėje erdvėje gerai matoma visa praeitis – tarsi egzistuojanti lygiagrečiai dabarčiai. Ten apsireiškia ir ateitis, tačiau dažniau keliais variantais, ir ne taip aiškiai. Tai susiję su laiko atsišakojimais ir sūkuriais, o taip pat priklauso ir nuo žmonių valios. Įdomus aspektas – dalis mentalinės erdvės randasi ir mumyse, tai vienas iš subtiliųjų žmogaus kūnų. Iš čia ir kyla laiko tėkmės sąveika su žmogumi ir žmogaus poveikis laikui.


Velimiro Chlebnikovo apsilankymas

Didžiojo poeto-novatoriaus dvasia iš tikro pasirodė esanti nemari. 2001 m. pavasarį, 79-i metai po savo mirties, rusų futurizmo vadas netikėtai apsireiškė pas maskvietį Aleksandrą Kolčiną, kuriam diktavo savo pomirtinius eilėraščius bei nedidelę poemą. Transcendentinės meditacijos meistras, žinomas tuo, kad jam anksčiau buvo pasirodžiusi skitų princesė, papasakojusi apie Atlantidą ir kitus senovės kraštus, kruopščiai užrašė Chlebnikovo tekstus, o jam padėjo ir žmona Tatjana.


1) Fransua Žakobas (Francois Jacob, 1920-2013) – prancūzų mikrobiologas ir genetikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos (1965). Jis kartu su Jacques Monod‘u iškėlė mintį apie fermentų ir virusų sintezės genetinį valdymą.

2) Linkolnas Barnetas (Lincoln Kinnear Barnett, 1909–1979) – redaktorius ir rašytojas. Parašė kelias knygas, tarp jų „Visata ir daktaras Einšteinas“ (1948, - tai įvadas į reliatyvumo teoriją), „Pasaulis, kuriame gyvename“ (1952), „Mūsų kalbos turtai“ (1964). Konsultavo filmą „Kelionė į Žemės centrą“ (1959).

Papildomai skaitykite:
Kelionė laike
Sielos klajonės
Laiko fenomenas
Kas yra tas laikas?
Trumpa laiko istorija
Laiko matavimo kronika
Mitas apie laiko pradžią
Kaip sukurti laiko mašiną?
Laiko vertė ir matas
Papildomas matavimas
Laiko tėkmės pokeitimai
Laikas skirtingose kultūrose
Įvykių prisiminimas laike
Vieningo lauko teorija
Ajurveda. Himnas laikui
Valdomas nuotolinis matymas
Atsakymai apie erdvę ir laiką
Menas matyti tolimą praeitį
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Atsakymai apie erdvę ir laiką
Moteris su dviem leopardais
Demiurgai: Kaip bėga laikas?
Labai prasta balerina
Gyvenimas po tikrovės
Hipotezės: sliekangės
Lygiagrečios visatos
V. Vernadskio noosfera
Paslaptingi dingimai
Laivas-vaiduoklis

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis