Ką rodo laiko rodyklė?      

Laikas – kažkas visuotina ir absoliutu. Tai manyta visados. Meistrai meistriškai meistravo šedevrus – įvairiausių atmainų laikrodžius. O kai pasirodė elektroniniai laikrodžiai, kai kurie vikruoliai įrodė, kad švytintys skaičiai pavaldūs jų minčiai ir jie gali keisti jų (kaip ir kitų elektroninių prietaisų) ritmą. Šiuolaikiniai magai sugebėjo laikrodžius paveikti net per atstumą – šimtų ar net tūkstančių kilometrų.

Beje, deimantinius (arba, jei norite, rubininius) laiko pamatus siūbuoti pradėjo gerokai anksčiau. Neblogai tai pavyko H. Velsui, spalvingai aprašiusiam laiko mašiną su jos dramblio kaulo valdymo rankenėlėmis. Prisiminkime, kad keliautojas pabuvojo ir ateityje, ir praeityje, o tada visai pradingo, negrįžo. Ar galim laukti jį sugrįžtant? Įdomu, kad būtent pasirodžius H. Velso „Laiko mašinai“, apsireiškė įdomiausi tam tikro laiko netvarumo liudininkai. Jau klasika tapo anglių Džordanos ir Moberli pasakojimas, kaip jos netikėtai grįžo į 18 a. Apžiūrinėdamos Versalį jos netikėtai atsidūrė tarp žmonių, vilkinčių senovinius drabužius. Grojant muzikai vaikštinėjo dvariškiai. Jauna moteris prie molberto drąsiai dėjo potėpius ant drobės. Jos darbą stebėjo žavi ponia spindinčia sidabrine suknia ir skrybėle. Priėjo dar viena ponia. Šuniukas pirmosios ponios rankose sukiojo galvą, tarsi apžiūrinėdamas ateives iš ateities.

Tyrinėtojai moterį prie molberto identifikavo kaip Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę (1755-1793), Liudviko XVI žmoną. Tądien jai buvo kažkur 15-19 m. Taigi laiko tėkmė nunešė moteris prie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, maždaug 20 m. prieš karališkosios poros bausmę.

Anglės, keliautojos laiku, pačios paprašė psichiatrinės ekspertizės ir buvo pripažintos visiškai normaliomis. Tik „vizito“ metu jos jautė slegiantį pojūtį, mieguistumą, išsiblaškymą. O jos pateikė iškalbingas smulkmenas, liudijančios nutikimo tikrumo naudai.

Žinomi ir žmonių pasirodymai iš praeities. Į mūsų laikmetį patenka senoviniai namai, kaimo trobelės, smuklės, keliai ir daug kitų dalykų, netgi ištisos besikaunančios armijos, miestai danguje, laivai. Tačiau skeptikai visada galės paprieštarauti, kad tai tik subjektyvūs pojūčiai ir egzaltuotų žmonių įspūdžiai. Kartais mestels ir seną kaip pasaulis tiesą: „Meluoja tarsi matęs“.

Štai vienas pavyzdys. 1966 m. Anglijos pakrantėje nusileido Antrojo pasaulinio karo laikų amerikiečių naikintuvas. Jis buvo tarsi rėtis, išvarpytas kulkosvaidžio kulkų. Pilotas aiškino, kad lydėjo bombonešių reidą į Belgiją, kurią buvo užėmę vokiečiai. Užvirė mūšis su „meseršmitais“. Piloto tvirtinimu, tai buvo 1944 m. balandžio 9-ąją. Jo lėktuvą pašovė. Anot jo, pasaulis tarsi sprogo, jis neteko sąmonės, o kai atsipeikėjo, jo lėktuvas krito žemyn. Jam pavyko jį išlyginti ir nusileisti greta mis Krouford namų. Ji negalėjo patikėti, kad lakūnas atvyko iš 1944-ųjų. Iškvietė psichiatrą, o tai dar labiau supainiojo istoriją. Lakūnas patyrė šoką, sužinojęs, kad pateko į 1966-uosius. Oficiali diagnozė skelbė – šizofreninis kliedesys susijęs su susidomėjimu aviacijos istorija. O kaip dėl lėktuvo? Na, lakūnas-mėgėjas kažkur jį nusipirko, paremontavo, atskrido juo iš Belgijos į Angliją. Atvejis kelia daug klausimų, tačiau jis tipinis laiko fenomenus tiriančiai sričiai.

Tačiau pirmiausia reikia atsakyti į patį sunkiausią klausimą: kas yra laikas? Tebūnie tai laiko bangos – su įvairiais atsišakojimais ir sūkuriais, tarsi gigantiškomis spiralėmis. Tai tik hipotezė. Greta jo veikia įvairios erdvės, gerai žinomos ezoterikams ir okultistams. Mentalinėje erdvėje gerai matoma visa praeitis – tarsi egzistuojanti lygiagrečiai dabarčiai. Ten apsireiškia ir ateitis, tačiau dažniau keliais variantais, ir ne taip aiškiai. Tai susiję su laiko atsišakojimais ir sūkuriais, o taip pat priklauso ir nuo žmonių valios. Įdomus aspektas – dalis mentalinės erdvės randasi ir mumyse, tai vienas iš subtiliųjų žmogaus kūnų. Iš čia ir kyla laiko tėkmės sąveika su žmogumi ir žmogaus poveikis laikui.

Velimiro Chlebnikovo apsilankymas

Didžiojo poeto-novatoriaus dvasia iš tikro pasirodė esanti nemari. 2001 m. pavasarį, 79-i metai po savo mirties, rusų futurizmo vadas netikėtai apsireiškė pas maskvietį Aleksandrą Kolčiną, kuriam diktavo savo pomirtinius eilėraščius bei nedidelę poemą. Transcendentinės meditacijos meistras, žinomas tuo, kad jam anksčiau buvo pasirodžiusi skitų princesė, papasakojusi apie Atlantidą ir kitus senovės kraštus, kruopščiai užrašė V. Chlebnikovo³⁾ tekstus, o jam padėjo ir žmona Tatjana.