Bermudų trikampis. UFO Page. Lithuanian

Bermudų trikampis (dar vadinamas Velnio trikampiu) – 1,2 mln. km² plotą apimanti sritis vakarų Atlante, prie JAV pietryčių pakrantės, kurioje, kaip manoma, paslaptingai dingsta laivai ir lėktuvai.

Skirtingi autorių nurodomos trikampio koordinatės kiek skiriasi. Dažniausiai jį sudaro linijos, brėžiamos
a) nuo pietų Floridos (Majamio) per Bahamų salas iki Puerto Riko (San Chuano);
b) nuo Puerto Riko iki Bermudų salų;
c) nuo Bermudų salų iki Floridos.

Per šimtmetį čia be pėdsakų dingo per 100 lėktuvų ir laivų, apie 1000 žmonių. Nemažai lėktuvų dingdavo iki pat galo esant geram ryšiui. Kai kuriais atvejais pranešdavo apie nustojusius veikti prietaisus, kad kompasas sukasi vilkeliu ar dangus darosi geltonas iš ūkanotas, pradeda šiauštis vandenynas.

Tačiau skeptikai teigia, kad čia dingimų ne daugiau nei kitur, ir juos aiškina natūraliomis priežastimis. Taip mano ir JAV pakrančių tarnyba bei Londono „Lloyd's“ draudimo kompanija (kaip ir NOAA ir K. Krušelnickis).

Ir iš tikro, kai kuriais atvejais priežastys žinomos: japonų „Raifuku-Maru“ 1924 m. smarkios audros metu katastrofą stebėjo kitas laivas; „Star of Peace“ akimirksniu nuskendo sprogus dyzeliui. Kai kurios į sąrašus patekusios katastrofos iš tikro įvyko ne šiame rajone: vokiečių barža „Frėja“ 1902 m., trimaranas „Teignmouth Electron“ 1989 m. Pora kartų pavojaus signalas gautas dėl pusiau paskandintų „Akademiko Kurčiatovo“ 1978 m. plūdurų). Tad tikrų laivų dingimų tėra apie 10-15%.

Nors dažnai taip pavadinamas ir Bermudų trikampis, tačiau, iš tikro, tai dvi skirtingos vietos: prie Sabalų (Sable) salos Kanadoje ir, antra, prie Hatteras iškyšulio (prie Šiaurės Karolinos pakrantės). Abi jos garsėja smarkiomis audromis, ypač žiemos metu.

Bermudų trikampis tapo kelių TV filmų tema. Pirmasis pilnametražis filmas 1970 m. (režisierius R. Vineris) buvo nufilmuotas gana meniškai su daug efektų. Jis pilnas paslapčių ir antgamtiškų reiškinių. Kito filmo (1976 m.) konsultantu buvo L. Kušė, kurio požiūris visiškai priešingas.

Yra bandančių spėti, kad jau senovėje ta vieta buvo žinoma jūrininkams. Mat likęs 6 a. pr.m.e. Himilkono iš Kartaginos pastebėjimas: „Daugybė dumblių plaukioja paviršiuje ir limpa prie laivo. Jūrų pabaisos nardo tarp tingiai plaukiančių laivų“.

Gali būti, kad jau Kolumbas pirmasis paminėjęs apie keistenybes šiame rajone. Minimos keistos liepsnos ties horizontu, ugnelės danguje, o kitoje vietoje laivo žurnale užrašyta apie keistus kompaso parodymus. Pvz., 1492 m. spalio 11 d. laivo žurnale užrašė:
„Pirmasis žemę išvydo jūreivis Rodrigo de Triana, nors admirolas 10 val. vakaro denyje matė šviesą, tačiau tokią mažą, kad negalėjo palaikyti žeme; pašaukęs Pero Gutierrez, Karaliaus rūbininką, jam pasakė matęs šviesą ir liepė pažiūrėti į tą pusę, ką tasai padarė ir pamatė; tą patį pakartojo su Rodrigo Sanchez iš Segovijos, kurį Karalius ir Karalienė pasiuntė su karių būriais, tačiau tasai neįžiūrėjo jos. Admirolas pastebėjo ją dar kartą ar du, kuri atrodė tarsi vaško žvakės liepsnelė plazdanti aukštyn ir žemyn, kurią kai kurie manė esant žemės požymiu. O admirolas buvo tikras, kad žemė netoliese...“

Mokslininkai mano, kad Kolumbo matytos šviesos galėjo būti Taino čiabuvių laužai kanojose ar pakrantėje, o kompaso problemos susiję su klaidingu interpretavimu dėl žvaigždžių judėjimo. Ugnys danguje galėjo būti meteorai.

1945 m. gruodžio 5 d. buvo su planuotas mokomasis 2 val. trukmės 5-ių „Avenger“ bombonešių skrydis iš Fort-Loderdeilės bazės Floridoje į rytus, tada lėktuvai turėjo pasukti į šiaurę, o vėliau grįžti į bazę. Lėktuvai pakilo 14:10. Paprastai „Avenger“ komandą sudaro trys žmonės, tačiau tądien vienas šturmanų liko bazėje. Oras buvo puikus [kamuoliniai debesys buvo 2500 pėdų aukštyje, vėjo greitis 35 m/s], prietaisai veikė normaliai. Tačiau 15:45, kai eskadrilė turėjo būti jau netoli bazės, dispečeris gavo pranešimą, kad eskadrilė pateko į bėdą ir nežino kaip grįžti ir nemato žemės. Bazė patarė skristi į vakarus, tačiau vadas nežinojo, kur yra vakarai.

16:45 eskadrilės vadas Teiloras perdavė keistą pranešimą: „Mes virš Meksikos įlankos“, Jie ten tikrai negalėjo būti! 17:00 dispečeriams tapo aišku, kad pilotai ties nervinio šoko riba. Kiek atlėgo, kai lėktuvai pastebėjo kažkokias salas, radarai pagavo dingusiuosius. Tačiau viskas buvo veltui, lėktuvai negrįžo.

Eskadrilės ieškoti išskrido du hidroplanai „Martin Mariner“, kurių vienas irgi dingo. Vėliau buvo pastebėtos jo nuolaužos, tačiau dėl blogų oro sąlygų jų surinkti nepavyko. Dingusių bombonešių nuolaužų nebuvo rasta.

„Martin Mariner“ lėktuvai turėjo trūkumą, kad degalų garai patekdavo į kabiną ir pakakdavo kibirkšties, kad įvyktų sprogimas. Tankerio „Gaines Mills“ kapitonas pranešė stebėjęs sprogimą ir matęs krentančias nuolaužas. Vėliau jūros paviršiuje matė degalų dėmes.
Intrigą kaitina ir tai, kad Jūrų laivynas incidentą apibūdino „priežastys nežinomos“.

Skrydžio užduotis buvo skristi 90 km į rytus, numesti mokomąsias bombas, nuskristi dar 109 km į rytus, pasukti į šiaurę ir nuskristi 118 km, tada pasukti į bazę ir nuskristi likusius 193 km.

Lėktuvus pilotavo kursantai, o patyręs pilotas tebuvo jų instruktorius, leitenantas Charles Carrol Taylor, neseniai perkeltas į bazę ir blogai žinojo rajoną. Jis pranešė bazei, kad prarado orientaciją ir neveikia kompasai. Jis klaidingai nusprendė, kad yra virš Floridos Kis salų, piečiau Floridos, todėl jam patarė orientuotis pagal saulę ir skristi į šiaurę. Tačiau taip lėktuvai tik dar labiau nutolo nuo kranto. Blogos radijo ryšio sąlygos (kitų siųstuvų trikdžiai) trukdė nustatyti tikslią eskadrilės vietą. Po kiek laiko Teiloras nusprendė skristi į vakarus, tačiau kranto nepasiekė, nes baigėsi degalai. Teko leistis ant vandens, tačiau, laivų pranešimais, jūra buvo labai nerami.

Dėl paskutinių Teiloro žodžių tebesiginčijama. Radijo mėgėjai sugebėjo nugirsti: „Atrodo, kad mes tarsi... leidžiamės į baltus vandenis... visiškai paklydome“. Tačiau A. Fordo tvirtinimu, 1974 m. (po 29 m.!) vienas radijo mėgėjas sakėsi nugirdęs, atseit, paskutiniai vado žodžiai buvo „Nesekite manęs... jie atrodo kaip ateiviai iš Visatos...“

O kas, jei lėktuvai tikrai buvo ir nuskendo Meksikos įlankoje. O jų bergždžiai ieškojo rytuose. Juk būtent Meksikos įlankos šelfiniuose vandenyse 1986 m. buvo rastas vienas 5-ojo dešimtmečio „Avenger“ lėktuvas (gal kur netoli jo ir kiti 4?) Tik kaip niekieno nepastebėti lėktuvai galėjo persikelti 700 km vakarų kryptimi?

Greitas persikėlimas gali būti dėl laiko fokusų. O laiko tėkmei įtaką daryti gali visi judantys daiktai. N. Kozyrevo bandymai rodo, kad ją keisti gali ir švytuoklės (ar besisukantys kūnai, žr. torsioniniai laukai). O būtent tame rajone stipri Golfo srovė kartais sudaro šimto kilometrų skersmens sūkurius. Be to palydovai užfiksavo, kad tokių sūkurių centre vanduo būna 25-30 m žemiau jūros lygio. Gal tai irgi viena katastrofų priežasčių?

Spėjama, kad 1780 m. čia nuskendo „General Gates“, o po 60 m. kitas laivas surastas visiškai sveikas, tačiau be įgulos laivas.

1840 m. netoli Bahamų salų buvo surastas prancūzų laivas „Rozali“, pakeltomis burėmis, tačiau be komandos. Nebuvo jokių pažeidimų, krovinys neliestas; ir atrodė, kad žmonės ką tik paliko laivą. Tačiau atidžiau įsigilinus paaiškėjo, kad laivo pavadinimas buvo „Rossini“. Tada, patikrinus Lloyd registro duomenis, paaiškėjo, kas nutiko laivui: plaukdamas iš Hamburgo į Havaną laivas rugpjūčio 3 d. užplaukė ant seklumos prie Muares salos. Ekipažą ir keleivius išgelbėjo. Laivą atviroje jūroje pastebėjo rugpjūčio 17 d. – matyt potvyniai ir vėjai nunešė jį nuo seklumos.

1881 m. britų „Ellen Austin“ rado škuną, be pažeidimų, pavadinimo ir ekipažo. Kai kur nurodoma, kad joje buvo nemažas raudonmedžio krovinys. Į laivą persikėlė keli jūreiviai ir abu laivai nuplaukė link Niufoundlendo. Tačiau rūke jie išsiskyrė; ir kai po kelių dienų vėl susitiko, toje škunoje vėl nieko nebuvo. Kitur rašyta, kad jūreiviai buvo mirę. Jūreiviai atsisakė lipti į škuną. Yra versija, kad keli jūreiviai perlipo į ją, tačiau tąkart škuna dingo visiems laikams. Lloyd registre surasta, kad 1854 m. pastatyta „Meta“ buvo pervardinta į „Ellen Austin“ 1880 m.

1918 m. kovo 4 d. iš Barbadoso salos į Baltimorę (ar, kitais duomenimis, į Norfolką) išplaukė krovininis garlaivis „Ciklopas“ su mangano rūda, kurio vandens talpa buvo beveik 20 tūkst. tonų – vienas didžiausių JAV karinių laivų. Juo plaukė 309 žmonės. Jis dingo, nepasiuntęs jokio nelaimės signalo. Manyta, kad jį paskandino vokiečių povandeninis laivas, tačiau vokiečių archyvuose apie tai neužsimenama. 1968 m. naras Dinas Heivzas netoli Norfolko rado laivo liekanas (o 1974 m. jas rado ir naras Duglas Armstrongas). Paskaičiavus, „Ciklopas“ ten galėjo būti apie kovo 10 d. Žinoma, kad tų metų kovo pradžioje vandenynas buvo labai audringas, bangų aukštis siekė 8 m.

1950 m. krovininis laivas „Sandra“, plaukęs iš JAV į Venesuelą, be pėdsakų dingo audringoje jūroje. Laivo paieškos pradėtos tik po 6 d. Šis įvykis tapo pretekstu E. Džonso straipsniui.

1962 m. gegužės 27 d. dingo didžiausias JAV karinių pajėgų laivas C-133 su 25 t kroviniu, o po pusantrų metų kitas C-133.

1965 m. birželio 6 d. Bahamų salų rajone dingo lėktuvas S-119 su 10 žmonių įgula. Tiksli dingimo vieta ir laikas nežinomi. Būtent šį įvykį labiausiai mėgstama sieti, kad lėktuvą pagrobė ateiviai. Mat, atseit, tądien astronautas Džeimsas Makdivitt'as, skridęs „Džemini-4“, matė ir nufotografavo NSO virš Karibų.

1968 m. gegužės 21 d. apie vidurnaktį atominis povandeninis laivas „Skorpionas“, - iš Viduržemo jūros grįžtantis į Norfolko bazę, pranešė savo koordinates (netoli Azorų salų). Ir tai buvo jo paskutinis pranešimas. Komisijos ataskaita buvo slapta (buvo kalbama apie techninius gedimus). 1968 m. spalio mėn. laivą rado 600 km į pietvakarius nuo Azorų. Tad įvykis nesusijęs su Trikampiu.

1973 m. nuskendo į Hamburgą plaukusi „Anita“. Po 5 d. rado tik jos gelbėjimo ratą. Įdomu, kad prieš kelias dienos nuskendo analogiškos konstrukcijos laivas „Nort Varient“, kovo 21 d. išplaukęs iš Norfolko į Hamburgą su anglies kroviniu. Vidurdienį radistas pranešė, kad laivas skęsta ties Mei iškyšuliu. Gelbėtojai laivo nerado. Tačiau po 3 d. buvo rastas ant plausto išsigelbėjęs jūreivis. Jis papasakojo, kad vėjas nuplėšė liuko dangtį, vanduo plūstelėjo į triumą ir akimirksniu nuskandino laivą.

Bermudų trikampio dugno pagrindas – 6 km storio kalkakmenio platforma. Reljefas labai įvairus: šelfas su duobėmis, žemyno skardis, pakraštinės ir vidurio plokštės, gilūs sąsiauriai, abisalinės lygumos, giliavandenės įdubos (Puerto Riko – giliausia Atlante). Čia yra šiauriausi koraliniai rifai.

Vyrauja Golfo srovė, tačiau dar yra ir Floridos, Šiaurės Atlanto, Pietų ir Šiaurės pasatų, Tarppasatine priešpriešinė ir kitos. Golfo srovė stipriausia, dažnai be sistemos keičia kryptį, sudaro sūkurius ir atskiras atšakas. Jos pakraštyje dažni rūkai. Sunkiai nuspėjamos meteorologinės sąlygos.

Šiame rajone buvo atlikta daug gręžinių ir geofizinių tyrimų. Tai viena geriausiai ištyrinėtų pasaulinio vandenyno vietų. Ir tikrai - čia sudėtingas dugno reljefas: negilūs vandenys kaitaliojasi su giliomis įdubomis, vyksta sudėtinga vandens cirkuliacija. Reljefo formos pasiskirsčiusios taip: abisalinės lygumos: 35%, šelfas: 25%, žemyno šlaitas ir papėdė: 18%, pakraščių ir vidurinės plokštės: 15%, giliavandenės įdubos: 5%, gilūs sąsiauriai: 2%, povandeniniai kalnai: 0,3%. Dugną sudaro nuosėdinės uolienos: kalkakmenis, smiltainiai, molis; kalnai - bazaltas padengtas koralais.

Pietinė Bermudų trikampio dalis priklauso tropikams, o šiaurinė subtropikams. Tropiniai vandenys šilti, paviršiuje 22-26^o. Sūrumas įprastas, apie 36-37 promilės. Šiaurėje temperatūrų svyravimai didesni. Rajone teka kelios srovės:

Didžioji Bermudų trikampio dalis yra pasatinių vėjų rajone. Tai pastovūs vėjai, pučiantys pietvakarių kryptimi - maždaug 3 km aukštyje; vėjo greitis 3-8 m/s. Dideliame aukštyje pučia priešingos krypties anti-pasatai. Šiaurėje yra štilių zona, dar burlaivių laikais gavusi „arklių platumos“ vardą. Pietinėje trikampio srityje per metus būna apie 60 audringų dienų. Šiauriau, link Bermudų salų jų skaičius gali siekti ir 80 (taigi, vos ne ketvirtą dieną). Pietuose - dažniau vasarą, šiaurėje - dažniau žiemą. Gana dažni tropiniai ciklonai - kai vėjo greitis siekia 35 m/s, o gūsiai virš 80 m/s. Dar čia sutinkami ir jūrų tornadai (angl. waterspout) - oro sūkuriai. Jūrose susidaro tik tada, kai vandens paviršius pakankamai įšilęs. Jie sukasi tarsi vandens stulpai, juda sparčiai ir zigzagais.

Rytinėje Bermudų trikampio dalyje įsiterpia legendinė Sargaso jūra. Ji vadinta įvairiai: Dvasių jūra, Nuolaužų jūra, Neperplaukiama jūra, Šmėklų jūra Vakaruose ir šiaurėje ji ribojasi su Golfo srove. Portugališkai sargaco reiškia vynuogės kekė. Būtent taip vadino vandenyje plaukiojančius jūrų dumblius, Sargassum. Jie turi lapelius ir „uogeles“, tad su trupučiu vaizduotės galima įsivaizduoti vynuogių kekę. Sargaso jūroje šių dumblių milžiniška sankaupa - bendra masė 4-11 mln. tonų.

Iš esmės, Sargaso jūra - stovinčio vandens zona. Tad viskas, kas ten patenka, užsilaiko ilgam - ir ne tik dumbliai, bet ir visokios šiukšlės. Vanduo iškilęs maždaug 1-2 m lyginant su aplinkiniu vandenynu - mat iš visų pusių į čia plūsta vandenyno vandenys. Iš jos vandenys išteka tik gelmėje. Tad Sargaso jūros vandenys šiltesni nei aplinkinio vandenyno ir jie patenka į gilesnius sluoksnius (1 km gylyje vanduo 10^o lyginant su 5^o). Be to ji „nemaistinga“, maža planktono, todėl ji tai tarsi tamsiai mėlyna dykuma vandenyne.

Magnetinio lauko anomalijos (A. Jelkinas). Tai viena iš dviejų vietų, kur kompaso rodyklė rodo tiesiai į šiaurę. Netikėdami kompaso parodymais, žmonės galėjo pakeisti kursą savo nuožiūra ir taip pradingti. 1950 m. kanadietis V.B. Smitas pranešė nustatęs egzistuojant „sumažinto sukibimo“ zonas, kurių skersmuo iki 300 m. Jos gali pakilti į didelį aukštį ir klaidžioti. Zonos gali veikti žmonių psichiką, o lėktuvas gali net suirti.

Infragarsas („Jūros balsas“) arba ultragarsas. Vandenyne vykstantis žemės drebėjimas sukelia laivo vibraciją; jūreiviai neatlaiko infragarso poveikio. Tačiau tai nepaaiškina lėktuvų dingimų.

Ši hipotezė remiasi rusų hidrologo V.A. Berezkino 1932 m. atradimu. Plaukiodamas „Taimyru“ jis pastebėjo, kad, artinantis audrai, prie ausies 1-2 cm atstumu palaikius oro balioną, tai ausyse pajusime nemažą skausmą. Šį reiškinį tyrė akademikas V.V. Šuleikinas ir davęs jam pavadinimą. Buvo nustatyta, kad vėjo greičiui esant didesniam už bangų sklidimo greitį, oras ties bangų keteromis susilaiko ir sutankėja, o bangų apačioje išretėja. Tie oro pokyčiai sklinda skleisdami iki 10 Hz dažnio garso bangas. 6 Hz garsas žmogui sukelia nerimo ir baimės jausmą; 7 Hz garsas gali sustabdyti širdį; aukštesnio dažnio – sutrikdyti prietaisų veikimą. Infragarsas gali sukelti ir greitai atsirandantį bei išsisklaidantį tankų (lyg pienas) rūką.

Esant vėjo greičiui 20 m/s, kiekvienas bangos metras gali generuoti iki 3 vatų stiprumo garsą. Esant palankioms aplinkybėmis audros sukurtas infragarsas gali siekti kelis kilovatus. Be to „balso“ sklidimo greitis yra didesnis nei vėjo, o infragarsas silpsta labai lėtai ir gali sklisti šimtus kilometrų – tiek oru, tiek vandeniu. Tad galima įsivaizduoti, kad kažkur siaučiant audrai, už šimtų kilometrų, esant ramiam orui, komanda gali nepakelti to infragarso ir palikti laivą. Ukrainiečio V. Šulgos tvirtinimu audros sukeltas infragarsas gali, atsispindėdamas nuo dugno nelygumų, koncentruotis tam tikrose srityse. Water bubbles

Metanas. Staiga pasikeičia vandens tankis dėl didelių metano burbulų ir laivas nuskęsta (A. A. Džadomas). Vandens paviršiuje susidaro „vakuumas“, įtraukiantis lėktuvus. Tokią priežastį 1988 m. pasiūlė anglų geologas Benas Klenelas. Kad ši hipotezė gali būti teisinga, 2003 m., panaudoję matematinį modeliavimą, patvirtino australų matematikai Džozefas Monaganas ir Deividas Mėjus. 2005 m. savo įrodymus išdėstė rusai Visockis ir Kornilovas. Taip pat dėl metano gali sustoti lėktuvų varikliai, sumažėti oro tankumas. Panaši priežastis, kai, prisisotinusi dujų, pakyla dumblių masė (G. Zelkinas).

Klaidžiojančios bangos. Sukeltos giluminių povandeninių žemės drebėjimų (lenkų inžinieriaus E. Korchovo darbai) ar tolimų audrų, jos gali siekti 30 m aukštį. Kad toks aiškinimas turi pagrindą, parodo faktas, kad viena tokia banga 1916 m. rugpjūčio 29 d. nuskandino kreiserį „Memphis“ ir pražudė 40 žmonių.

Tyčiniai nuskandinimai. Jie gali būti kariniai arba piratų. Buvo patikrinta dauguma priešų bylų, - ir nors nemažai paskandinimo atvejų atrandamo antvandeninių ar povandeninių laivų žurnaluose, tačiau nemažai lieka nepaminėtų. Pvz., vokiečių įrašų apie 1918 m. „Ciklopą“ ir Antrojo pasaulinio karo metu „Protėjų“ bei „Nereus“ nuskandinimus nerasta. Piratų „aukso amžius“ Karibų jūroje buvo 1660-1720 m. Piratų veiklos pagyvėjimas pasikartojo 19 a. pradžioje (ir garsiausiu to meto piratu buvo Jean Lafitte). Pasakojama, kad viena to laikotarpio piratų auka buvo Theodosia Burr Alston, Aaron Burr dukra. Gali būti, kad ji tapo kitokio tipo piratų, vadinamųjų krantininkų arba sudužėlių, auka. Jie vaikščiojo pakrantėmis su siūbuodami žibintais. Kapitonai pamanydavo, kad tai kito laivo šviesos, o jų laivas išklydo iš kurso ir, bandydami „taisyti padėtį“, įsibesdavo į krantą, kur būdavo apiplėšiami. Arklio galva Šiaurės Karolinoje pavadinta dėl krantininkų praktikos pakabinti žibintą ant šuoliuojančio žirgo galvos.

Natūralios priežastys. Priežastimi gali būti rajone dažniai siaučiantys uraganai. O Golfo srovė yra tarsi upė, nuneša tolyn visus bevaldomus daiktus. N. Fominas spėjo, kad pučiant šiaurės vėjui vandenyno gelmėse gali susidaryti kelių kilometrų aukščio „kriokliai“. A. Pozdniakovas iškėlė idėją, kad sūkuriuose gali susidaryti aukštyn kylantys oro srautai.

Natūralus lazeris ir elektra. K. Anikino iškelta hipotezė, kad Saulė, vandenyno paviršius ir viršutiniai atmosferos sluoksniai gali veikti kaip lazerio komponentai. Tuo tarpu E. Algftanas pasiūlė hipotezę apie elektros srovę. Tuo tarpu A.P. Nevskis spėja priežastimi esant stiprias elektros iškrovas.

Žmonių klaidos. Viena dažnai minima priežastimi yra žmonių klaidos – tyčinės ar netyčinės. Spėjama, kad būtent todėl dingo „Marine Sulphur Queen“ (1963) ir „V.A. Fogg“ (1972). H. Conover'io užsispyrimas pražudė jachtą „Revonoc“ (1958). Įdomu, kad vieno iš 19 eskadrilės šturmano Howell Tompson dukterėčia Joana 2005 m. lapkričio mėn. interviu „Associated Press“ metu lėktuvų dingimą pakomentavo taip: „Tai tiesiog piloto klaida“.

Anomalios priežastys. Kiti aiškinimai gerokai egzotiškesni: kad dingimus galėjo sukelti anomalūs ar nežinomi reiškiniai, kad „ranką pridėjo“ ateiviai (NSO) ar kad laivai pateko į jų povandeninės aparatūros spindulių srautą, kad laivai ir lėktuvai pateko į kitą laiką ar matavimą, kad egzistuoja lokali „juodoji skylė“. Kaltinami ir Atlantidos gyventojai (E. Cayce tvirtino, kad Atlantidos egzistavimą įrodo povandeninė siena prie Bimini) ar povandeninės civilizacijos. 2000 m. kontaktuotojas Leonidas Rusakas pateikė samprotavimus, kad dėl magnetinių sutrikimų 19 eskadrilės lėktuvai pateko į besikuriančios Neegzistuojančios visatos laiką.

Aiškinama ir milžiniškų gyvūnų (kalmarų) ir įvairių pabaisų užpuolimais.

Tasai platus pasaulis

Mįslės jūrose vis dar glumina net mygtukų amžiuje
E.V.W. Jones, Miami Herald, 1950 m. rugsėjo 17 d.

Ar pasaulis jau ankštas? Ne, vis vis dar toks pat didelis rutulys, kokį žinojo ir senovės žmonės, su tokia pat nežinomybės tamsa.
Mes manome, kad jis mažas dėl greitų ratų ir sparnų bei iš tuštumos atsklindančių radijo balsų. Mylia – vos minutė kelio automobiliu ar kelios sekundės skrydžio – ir vis tik tai ta pati mylia.
Mylios susilieja į vieną milžinišką neištirtą sritį, į kurią per trumpą laiką suskrido ar suplaukė šimtai ir daugiau žmonių, kad būtų jos praryti taip, kaip būdavo ir senais buriavimo laikais.

„Sandra” turėjo radijo stotį. Tai buvo 350 pėdų ilgio krovininis laivas su 12 žmonių įgula plaukęs iš Majamio į Savaną. Jis gabeno 300 t insekcidų, skirtų Puerto Kabeljo miestui Venesueloje. „Sandra“ išplaukė ir dingobe pėdsakų.
Birželio 16 d., „mažo pasaulio“ 1950-ais metais, paieška buvo nutraukta; laivo ir tuzino juo plaukusių žmonių likimas buvo oficialiai paskelbtas mįsle.

Kur dabar tie vyrai, moterys ir pora kūdikių, viso 32 asmenys, kurie džiugiai sulipo į lėktuvą ir skrido 1000 mylių Majamio link? 1948 m. gruodžio 27 d. 4 val. ryto, radiju buvo pranešta, kad jie yra už 50 mylių į pietus nuo savo paskirties. Bet jie taip ir neatskrido.
Buvo patikrinta 310 tūkst. mylių jūros ir sausumos, tačiau sunkiai aptinkamos nežinia, į kurią jie pateko, žemėlapyje nepažymėta.

1949 m. sausio 18 d. didelė Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno specialioji pajėgų grupė vykdė manevrus į pietus nuo Bermudų. Tą pačią dieną britų lėktuvas „Ariel“ dingo praretėjusiame ore. Lėktuvas išskrido iš Bermudų su 20 žmonių jame, pakeliui iš Londono į Čilę.
Karinio jūrų laivyno pajėgos nutraukė manevrus. Lėktuvnešiai, kreiseriai, eskadriniai minininkai tyrinėjo vandenis stebimi tūkstančių porų akių. Jie nerado jokių užuominų apie „Ariel“ likimą.

Metais anksčiau, 1948 m. sausio 31 d., kitas britų lėktuvas „Star Tiger“ su 29 keleiviais priartėjo prie Bermudų. Lėktuvas kelis kartus radijo ryšiu pranešė apie savo buvimo vietą. Tada jį apgaubė tyla ir paslaptis. Iki šiol jokių pėdsakų nerasta.

Ankstesnė, bet labiau gluminanti paslaptis susijusi su penkiais torpediniais lėktuvais. Jie 1945 m. gruodžio 5 d. pakilo iš Karinio jūrų laivyno Fort Loderdeilio oro bazės navigaciniam mokymo skrydžiui. Ėjo valandos ir sutemo. Nerimastingi karininkai kvietė juos radijo ryšiu, bet jiems atsakyta tik tyla. Praėjo valanda, kai baigėsi jų kuras ir buvo išsiųsti paieškos lėktuvai. Tarp ieškotojų buvo didelis, gremėzdiškas gelbėjimo laivas – PBM su 13 narių įgula.
Nepaisant didžiausios Floridos istorijoje paieškos, nė vienas iš penkių torpedinių lėktuvų su 14 įgulos narių nebuvo rastas. PBM gelbėjimo laivas taip pat niekada negrįžo.

Šios ir kitos šiuolaikinės paslaptys leido nustatyti, kad maždaug 135 asmenys užtikrintai iškeliavo į pasaulį, kurį laikė mažu.

Tačiau tai tas pats didelis pasaulis, kurį pažinojo senovės žmonės, kuriame žmonės, jų mašinos ir laivai gali dingti be pėdsakų.

„Dat Ole Debbil4) “ jūra mįslėmis apgaubė 135 asmenų, pastaraisiais metais skridusių ar plaukiusių Atlanto vandenynu, likimus. Šiuolaikinis žmogus su savo mygtukais valdomais stebuklais neturi jokio supratimo, kas nutiko tiems, kurie žuvo be pėdsako šiame žemėlapyje minimus laivų ir lėktuvų žūtis.
Bermuda Triangle map

¹⁾ Vincent Hayes Gaddis (1913-1997) – amerikiečių rašytojas, laikomas termino „Bermudų trikampis“ autoriumi. Jį pavartojo „Argosy“ žurnalo 1964 m. vasario numerio straipsnyje „Pražūtingas Bermudų trikampis“. Jis laikėsi savaiminio žmonių užsidegimo hipotezės. Taip pat jis išpopuliarino daugelį istorijų apie anomalius ir paranormalius reiškinius Č. Forto stiliumi. Jo knygos: „Amerikos indėnų mitai ir paslaptys“ (1977; priimta kritiškai), „Aukso karšligės vaiduokliai“ (1990), „Nematomi horizontai: tikrosios jūrų paslaptys“ (1965) ir kt.

²⁾ Laris Kušė (Lawrence David Kusche, 1940-2024) – amerikiečių autorius, pilotas. Tyrinėjo dingimus ir kitus neįprastus su Bermudų trikampiu susijusius nutikimus. Kad galėtų labiau įsigilinti, 7-me dešimtm. tapo bibliotekininku. Apie tai parašė knygą „Atskleista Bermudų trikampio mįslė“ (1975), kurioje neigė daugelį paslapčių, minimų kitų autorių. Su ja sulaukęs sėkmės, baigė bibliotekininko darbą, užsiimdamas vien rašymu (tarp kitų knygų ir „Flight 19 dingimas“, 1980). Vėliau tapo skeptikų komiteto CSI nariu.

³⁾ Karlas Krušelnickis (Karl Sven Woytek Sas Konkovitch Matthew Kruszelnicki, g. 1948 m.) dažnai minimas kaip „Dr. Karlas“ – lenkų kilmės australų biomedikas, mokslo populiarintojas, visuomenės veikėjas. Nuo 1981 m. mokslo populiarino laidas radijuje, o 1985 m. pakviestas į TV laidų apie mokslą vedėju. 2002 m. gavo Ig Nobelio premiją „kompleksinį sankaupų žmogaus bamboje tyrinėjimą“. Išleido per 40 knygų. Serga prosopagnosia (nesugebėjimu atpažinti veidus). Jo garbei pavadintas asteroidas 18412. 2006 m. Australijos skeptikų draugija jį pripažino „Metų skeptiku“.

⁴⁾ Dat Ole Davil Sea - šnekamoji frazė, dažnai vartojama pietų ar jūreivių folklore, simbolizuojanti klastingą ar sudėtingą jūros prigimtį, kartais dėl jos pavojų personifikuojamą kaip „velnias“.