Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Bermudų trikampis    

Bermuda Triangle, LT

Bermudų trikampis (dar vadinamas Velnio trikampiu) – 1,2 mln. km2 plotą apimanti sritis vakarų Atlante, prie JAV pietryčių pakrantės, kurioje, kaip manoma, paslaptingai dingsta laivai ir lėktuvai.

Skirtingi autorių nurodomos trikampio koordinatės kiek skiriasi. Dažniausiai jį sudaro linijos, brėžiamos
a) nuo pietų Floridos (Majamio) per Bahamų salas iki Puerto Riko (San Chuano);
b) nuo Puerto Riko iki Bermudų salų;
c) nuo Bermudų salų iki Floridos.

Per šimtmetį čia be pėdsakų dingo per 100 lėktuvų ir laivų, apie 1000 žmonių. Nemažai lėktuvų dingdavo iki pat galo esant geram ryšiui. Kai kuriais atvejais pranešdavo apie nustojusius veikti prietaisus, kad kompasas sukasi vilkeliu ar dangus darosi geltonas iš ūkanotas, pradeda šiauštis vandenynas.

Tačiau skeptikai teigia, kad čia dingimų ne daugiau nei kitur, ir juos aiškina natūraliomis priežastimis. Taip mano ir JAV pakrančių tarnyba bei Londono „Lloyd's“ draudimo kompanija.

Ir iš tikro, kai kuriais atvejais priežastys žinomos: japonų „Raifuku-Maru“ 1924 m. smarkios audros metu katastrofą stebėjo kitas laivas; „Star of Peace“ akimirksniu nuskendo sprogus dyzeliui. Kai kurios į sąrašus patekusios katastrofos iš tikro įvyko ne šiame rajone: vokiečių barža „Frėja“ 1902 m., trimaranas „Teignmouth Electron“ 1989 m. Pora kartų pavojaus signalas gautas dėl pusiau paskandintų „Akademiko Kurčiatovo“ 1978 m. plūdurų). Tad tikrų laivų dingimų tėra apie 10-15%.

Atlanto kapinės

Nors dažnai taip pavadinamas ir Bermudų trikampis, tačiau, iš tikro, tai dvi skirtingos vietos: prie Sabalų (Sable) salos Kanadoje ir, antra, prie Hatteras iškyšulio. Abi jos garsėja smarkiomis audromis, ypač žiemos metu.

Termino populiarėjimo istorija

Pirmąkart apie paslaptingus dingimus jame parašė 1950 m. rugsėjo 16 d. „Associated Press“ korespondentas E. Džonsas (E. Jones), apibūdinęs šį rajoną kaip „velnio jūra“ (17 puslapių brošiūrėlėje „Bermudų trikampis“ iliustruotoje 6 nuotraukomis). Tačiau įprasta termino „Bermudų trikampis“ autoriumi laikyti Vincent Gaddis, „Argosy“ žurnalo 1964 m. vasario mėn. numeryje išspausdinęs straipsnį „Pražūtingas Bermudų trikampis“. Papildytas variantas sudarė atskirą „Nematomų horizontų“ skyrių.

Bermuda Triangle Po E. Džonso publikacijos praėjus dviems metams, „Fate“ žurnalo 1952 m. spalio mėn. numeryje buvo išspausdintas trumpas George X. Sand straipsnis „Jūros paslaptis prie mūsų užpakalinių durų“, kuriami minimi keli laivų ir lėktuvų dingimai, įskaitant ir penkių „Flight 19“ skrydžio bombonešių „Avenger“ dingimą 1945 m. gruodžio 5 d. – tai pirmasis straipsnis apibrėžiantis probleminį rajoną. „Flight 19“ dingimui pašvęstas Allen W. Eckert'o straipsnis „Dingęs patrulis“ pasirodė „American legion“ žurnalo 1962 m. balandžio mėn. numeryje. Jame tvirtinta, kad eskadrilės vadas pasakė: „Leidžiamės į baltus vandenis, nieko gero. Nežinome kur esame, vanduo žalias, ne baltas“. Dar paminėta, kad Jūrų laivyno atstovai į užklausą atsakė, kad jie „išskrido į Marsą“. Tuo šis straipsnis yra pirmasis paminėjęs antgamtiškas ypatybes.

Tema pasidarė madinga, 7-8 dešimt. sankirtoje pasipylė publikacijų lavina. Pradžią padarė Džonas Spenseris knyga "Prakeiktųjų skaistykla" (J. Spencer. Limbo of the Lost, 1969). Juo pasekė A. Džefri, E. Nikolsas ir R. Vineris (R. Winer. Velnio trikampis, 1974). Tolimesnį populiarumo šuolį sukėlė 1974 m. pasirodžiusi Čarlzo Berlico (Ch. Berlitz) knyga "Bermudų trikampis" (keli leidimai bendru 20 mln. tiražu!). Tačiau racionaliai bandančių paaiškinti priežastis knygų yra reta – ir iš jų garsiausia Lourenso Deivido Kušė (L. Kusche) "Atskleista Bermudų trikampio paslaptis" (1975). Tačiau paskutiniais metais vis dažniau suabejojame Kušė argumentų patikimumu (ypač Gian J. Quasar rašiniuose).

Bermudų trikampis tapo kelių TV filmų tema. Pirmasis pilnametražis filmas 1970 m. (režisierius R. Vineris) buvo nufilmuotas gana meniškai su daug efektų. Jis pilnas paslapčių ir antgamtiškų reiškinių. Kito filmo (1976 m.) konsultantu buvo L. Kušė, kurio požiūris visiškai priešingas.

Ankstyvieji paminėjimai

Yra bandančių spėti, kad jau senovėje ta vieta buvo žinoma jūrininkams. Mat likęs 6 a. pr.m.e. Himilkono iš Kartaginos pastebėjimas: "Daugybė dumblių plaukioja paviršiuje ir limpa prie laivo. Jūrų pabaisos nardo tarp tingiai plaukiančių laivų".

Gali būti, kad jau Kolumbas pirmasis paminėjęs apie keistenybes šiame rajone. Minimos keistos liepsnos ties horizontu, ugnelės danguje, o kitoje vietoje laivo žurnale užrašyta apie keistus kompaso parodymus. Pvz., 1492 m. spalio 11 d. laivo žurnale užrašė:
"Pirmasis žemę išvydo jūreivis Rodrigo de Triana, nors admirolas 10 val. vakaro denyje matė šviesą, tačiau tokią mažą, kad negalėjo palaikyti žeme; pašaukęs Pero Gutierrez, Karaliaus rūbininką, jam pasakė matęs šviesą ir liepė pažiūrėti į tą pusę, ką tasai padarė ir pamatė; tą patį pakartojo su Rodrigo Sanchez iš Segovijos, kurį Karalius ir Karalienė pasiuntė su karių būriais, tačiau tasai neįžiūrėjo jos. Admirolas pastebėjo ją dar kartą ar du, kuri atrodė tarsi vaško žvakės liepsnelė plazdanti aukštyn ir žemyn, kurią kai kurie manė esant žemės požymiu. O admirolas buvo tikras, kad žemė netoliese..."

Mokslininkai mano, kad Kolumbo matytos šviesos galėjo būti Taino čiabuvių laužai kanojose ar pakrantėje, o kompaso problemos susiję su klaidingu interpretavimu dėl žvaigždžių judėjimo. Ugnys danguje galėjo būti meteorai.

Eskadrilė Nr. 19

1945 m. gruodžio 5 d. buvo su planuotas mokomasis 2 val. trukmės 5-ių "Avenger" bombonešių skrydis iš Fort-Loderdeilės bazės Floridoje į rytus, tada lėktuvai turėjo pasukti į šiaurę, o vėliau grįžti į bazę. Lėktuvai pakilo 14:10. Paprastai "Avenger" komandą sudaro trys žmonės, tačiau tądien vienas šturmanų liko bazėje. Oras buvo puikus [kamuoliniai debesys buvo 2500 pėdų aukštyje, vėjo greitis 35 m/s], prietaisai veikė normaliai. Tačiau 15:45, kai eskadrilė turėjo būti jau netoli bazės, dispečeris gavo pranešimą, kad eskadrilė pateko į bėdą ir nežino kaip grįžti ir nemato žemės. Bazė patarė skristi į vakarus, tačiau vadas nežinojo, kur yra vakarai.

16:45 eskadrilės vadas Teiloras perdavė keistą pranešimą: "Mes virš Meksikos įlankos", Jie ten tikrai negalėjo būti! 17:00 dispečeriams tapo aišku, kad pilotai ties nervinio šoko riba. Kiek atlėgo, kai lėktuvai pastebėjo kažkokias salas, radarai pagavo dingusiuosius. Tačiau viskas buvo veltui, lėktuvai negrįžo.

Eskadrilės ieškoti išskrido du hidroplanai "Martin Mariner", kurių vienas irgi dingo. Vėliau buvo pastebėtos jo nuolaužos, tačiau dėl blogų oro sąlygų jų surinkti nepavyko. Dingusių bombonešių nuolaužų nebuvo rasta.

"Martin Mariner" lėktuvai turėjo trūkumą, kad degalų garai patekdavo į kabiną ir pakakdavo kibirkšties, kad įvyktų sprogimas. Tankerio "Gaines Mills" kapitonas pranešė stebėjęs sprogimą ir matęs krentančias nuolaužas. Vėliau jūros paviršiuje matė degalų dėmes.

Intrigą kaitina ir tai, kad Jūrų laivynas incidentą apibūdino "priežastys nežinomos".

Skrydžio užduotis buvo skristi 90 km į rytus, numesti mokomąsias bombas, nuskristi dar 109 km į rytus, pasukti į šiaurę ir nuskristi 118 km, tada pasukti į bazę ir nuskristi likusius 193 km.

Lėktuvus pilotavo kursantai, o patyręs pilotas tebuvo jų instruktorius, leitenantas Charles Carrol Taylor, neseniai perkeltas į bazę ir blogai žinojo rajoną. Jis pranešė bazei, kad prarado orientaciją ir neveikia kompasai. Jis klaidingai nusprendė, kad yra virš Floridos Kis salų, piečiau Floridos, todėl jam patarė orientuotis pagal saulę ir skristi į šiaurę. Tačiau taip lėktuvai tik dar labiau nutolo nuo kranto. Blogos radijo ryšio sąlygos (kitų siųstuvų trikdžiai) trukdė nustatyti tikslią eskadrilės vietą. Po kiek laiko Teiloras nusprendė skristi į vakarus, tačiau kranto nepasiekė, nes baigėsi degalai. Teko leistis ant vandens, tačiau, laivų pranešimais, jūra buvo labai nerami.

Dėl paskutinių Teiloro žodžių tebesiginčijama. Radijo mėgėjai sugebėjo nugirsti: "Atrodo, kad mes tarsi... leidžiamės į baltus vandenis... visiškai paklydome". Tačiau A. Fordo tvirtinimu, 1974 m. (po 29 m.!) vienas radijo mėgėjas sakėsi nugirdęs, atseit, paskutiniai vado žodžiai buvo "Nesekite manęs... jie atrodo kaip ateiviai iš Visatos..."

O kas, jei lėktuvai tikrai buvo ir nuskendo Meksikos įlankoje. O jų bergždžiai ieškojo rytuose. Juk būtent Meksikos įlankos šelfiniuose vandenyse 1986 m. buvo rastas vienas 5-ojo dešimtmečio "Avenger" lėktuvas (gal kur netoli jo ir kiti 4?) Tik kaip niekieno nepastebėti lėktuvai galėjo persikelti 700 km vakarų kryptimi?

1986 m. Meksikos įlankos dugne į vakarus nuo Ki Vesto (Key West, Florida) amerikiečiai, ieškodomi „Challenger“ šatlo liekanų, aptiko 1940 m. gamybos lėktuvo „Avenger“ nuolaužas. Aviacijos archeologas Jon Myhre 1990 m. nuolaužas specialia aparatūra buvo iškeltos ir nugabentos į Ki Vestą tyrimams. Ar tai vienas iš tų 5 karinio jūrų laivyno lėktuvų, be žinios dingusių Bermudų trikampio rajone, nebuvo vienareikšmiškai. 1991 m. prie Floridos gelbėjimo laivas „Deep Sea“ 750 pėdų gylyje rado dar 5-ių „Avenger“ nuolaužos, tačiau variklių serijiniai numeriai skyrėsi nuo eskadrilės nr.19 (laikoma, kad karo metu į vandenis prie Floridos nukrito 139-i „Avenger“ lėktuvai).

Yra žinoma kaip, jei ir ne akimirksniu, tai gana per trumpą laiką lėktuvai atsidurdavo kitose vietovėse. Antrojo pasaulinio karo metu tarybinis bombarduotojas, grįždamas iš užduoties, vietoje aerodromo Pamaskvėje nusileido daugiau kaip už tūkstančio kilometrų Urale. 1934 m. Viktoras Hudardas išvis nuskrido nežinia kur, priartėjo prie nepažįstamo aerodromo, kuris akimirksniu "dingo iš regėjimo lauko". Visiems panašiems atvejams būdinga tai, kad "persikėlimai" vyksta kažkokiame keistame debesyje (baltame rūke, kažkokioje miglelėje, kibirkščiuojančioje migloje). Ir čia kyla asociacijos su Teiloro "baltaisiais vandenimis".

Prieš pora metų savaitraštis "News" rašė apie nutikimą su JAV atominiu povandeniniu laivu, plaukiojusiu Trikampyje 70 m gylyje. Netikėtai jūreiviai išgirdo keistą garsą už borto ir juto apie minutę trukusią vibraciją. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad komandos nariai tarsi pasenėjo. Pakilus į paviršių paaiškėjo, kad laivas randasi ... Indijos vandenyne. Tačiau JAV Jūrų laivynas nei patvirtina, nei paneigia šį faktą.

Greitas persikėlimas gali būti dėl laiko fokusų. O laiko tėkmei įtaką daryti gali visi judantys daiktai. N. Kozyrevo bandymai rodo, kad ją keisti gali ir švytuoklės (ar besisukantys kūnai, žr. torsioniniai laukai). O būtent tame rajone stipri Golfo srovė kartais sudaro šimto kilometrų skersmens sūkurius. Be to palydovai užfiksavo, kad tokių sūkurių centre vanduo būna 25-30 m žemiau jūros lygio. Gal tai irgi viena katastrofų priežasčių?

Garsesni nutikimai

Spėjama, kad 1780 m. čia nuskendo "General Gates", o po 60 m. kitas laivas surastas visiškai sveikas, tačiau be įgulos laivas.

1840 m. netoli Bahamų salų buvo surastas prancūzų laivas "Rozali", pakeltomis burėmis, tačiau be komandos. Nebuvo jokių pažeidimų, krovinys neliestas; ir atrodė, kad žmonės ką tik paliko laivą. Tačiau atidžiau įsigilinus paaiškėjo, kad laivo pavadinimas buvo "Rossini". Tada, patikrinus Lloyd registro duomenis, paaiškėjo, kas nutiko laivui: plaukdamas iš Hamburgo į Havaną laivas rugpjūčio 3 d. užplaukė ant seklumos prie Muares salos. Ekipažą ir keleivius išgelbėjo. Laivą atviroje jūroje pastebėjo rugpjūčio 17 d. – matyt potvyniai ir vėjai nunešė jį nuo seklumos.

1881 m. britų "Ellen Austin" rado škuną, be pažeidimų, pavadinimo ir ekipažo. Kai kur nurodoma, kad joje buvo nemažas raudonmedžio krovinys. Į laivą persikėlė keli jūreiviai ir abu laivai nuplaukė link Niufoundlendo. Tačiau rūke jie išsiskyrė; ir kai po kelių dienų vėl susitiko, toje škunoje vėl nieko nebuvo. Kitur rašyta, kad jūreiviai buvo mirę. Jūreiviai atsisakė lipti į škuną. Yra versija, kad keli jūreiviai perlipo į ją, tačiau tąkart škuna dingo visiems laikams. Lloyd registre surasta, kad 1854 m. pastatyta "Meta" buvo pervardinta į "Ellen Austin" 1880 m.

1918 m. kovo 4 d. iš Barbadoso salos į Baltimorę (ar, kitais duomenimis, į Norfolką) išplaukė krovininis garlaivis "Ciklopas" su mangano rūda, kurio vandens talpa buvo beveik 20 tūkst. tonų – vienas didžiausių JAV karinių laivų. Juo plaukė 309 žmonės. Jis dingo, nepasiuntęs jokio nelaimės signalo. Manyta, kad jį paskandino vokiečių povandeninis laivas, tačiau vokiečių archyvuose apie tai neužsimenama. 1968 m. naras Dinas Heivzas netoli Norfolko rado laivo liekanas (o 1974 m. jas rado ir naras Duglas Armstrongas). Paskaičiavus, "Ciklopas" ten galėjo būti apie kovo 10 d. Žinoma, kad tų metų kovo pradžioje vandenynas buvo labai audringas, bangų aukštis siekė 8 m.

1950 m. krovininis laivas "Sandra", plaukęs iš JAV į Venesuelą, be pėdsakų dingo audringoje jūroje. Laivo paieškos pradėtos tik po 6 d. Šis įvykis tapo pretekstu E. Džonso straipsniui.

1962 m. gegužės 27 d. dingo didžiausias JAV karinių pajėgų laivas C-133 su 25 t kroviniu, o po pusantrų metų kitas C-133.

1965 m. birželio 6 d. Bahamų salų rajone dingo lėktuvas S-119 su 10 žmonių įgula. Tiksli dingimo vieta ir laikas nežinomi. Būtent šį įvykį labiausiai mėgstama sieti, kad lėktuvą pagrobė ateiviai. Mat, atseit, tądien astronautas Džeimsas Makdivitt'as, skridęs "Džemini-4", matė ir nufotografavo NSO virš Karibų.

1968 m. gegužės 21 d. apie vidurnaktį atominis povandeninis laivas "Skorpionas", - iš Viduržemo jūros grįžtantis į Norfolko bazę, pranešė savo koordinates (netoli Azorų salų). Ir tai buvo jo paskutinis pranešimas. Komisijos ataskaita buvo slapta (buvo kalbama apie techninius gedimus). 1968 m. spalio mėn. laivą rado 600 km į pietvakarius nuo Azorų. Tad įvykis nesusijęs su Trikampiu.

1973 m. nuskendo į Hamburgą plaukusi "Anita". Po 5 d. rado tik jos gelbėjimo ratą. Įdomu, kad prieš kelias dienos nuskendo analogiškos konstrukcijos laivas "Nort Varient", kovo 21 d. išplaukęs iš Norfolko į Hamburgą su anglies kroviniu. Vidurdienį radistas pranešė, kad laivas skęsta ties Mei iškyšuliu. Gelbėtojai laivo nerado. Tačiau po 3 d. buvo rastas ant plausto išsigelbėjęs jūreivis. Jis papasakojo, kad vėjas nuplėšė liuko dangtį, vanduo plūstelėjo į triumą ir akimirksniu nuskandino laivą.

Bermuda Triangle Geologinės sąlygos

Bermudų trikampio dugno pagrindas – 6 km storio kalkakmenio platforma. Reljefas labai įvairus: šelfas su duobėmis, žemyno skardis, pakraštinės ir vidurio plokštės, gilūs sąsiauriai, abisalinės lygumos, giliavandenės įdubos (Puerto Riko – giliausia Atlante). Čia yra šiauriausi koraliniai rifai.

Vyrauja Golfo srovė, tačiau dar yra ir Floridos, Šiaurės Atlanto, Pietų ir Šiaurės pasatų, Tarppasatine priešpriešinė ir kitos. Golfo srovė stipriausia, dažnai be sistemos keičia kryptį, sudaro sūkurius ir atskiras atšakas. Jos pakraštyje dažni rūkai. Sunkiai nuspėjamos meteorologinės sąlygos.

Bermudų trikampio dugnas, vanduo ir orai

Šiame rajone buvo atlikta daug gręžinių ir geofizinių tyrimų. Tai viena geriausiai ištyrinėtų pasaulinio vandenyno vietų. Ir tikrai - čia sudėtingas dugno reljefas: negilūs vandenys kaitaliojasi su giliomis įdubomis, vyksta sudėtinga vandens cirkuliacija. Reljefo formos pasiskirsčiusios taip: abisalinės lygumos: 35%, šelfas: 25%, žemyno šlaitas ir papėdė: 18%, pakraščių ir vidurinės plokštės: 15%, giliavandenės įdubos: 5%, gilūs sąsiauriai: 2%, povandeniniai kalnai: 0,3%. Dugną sudaro nuosėdinės uolienos: kalkakmenis, smiltainiai, molis; kalnai - bazaltas padengtas koralais.

Pietinė Bermudų trikampio dalis priklauso tropikams, o šiaurinė subtropikams. Tropiniai vandenys šilti, paviršiuje 22-26o. Sūrumas įprastas, apie 36-37 promilės. Šiaurėje temperatūrų svyravimai didesni. Rajone teka kelios srovės:

SrovėPlotis, kmGreitis, cm/s
Floridos15-20100-250
Golfoiki 20080-140
Šiaurės Atlanto200-30050
Šiaurės ir pietų pasatų300-100020
Tarppasatinė300-50030

Didžioji Bermudų trikampio dalis yra pasatinių vėjų rajone. Tai pastovūs vėjai, pučiantys pietvakarių kryptimi - maždaug 3 km aukštyje; vėjo greitis 3-8 m/s. Dideliame aukštyje pučia priešingos krypties anti-pasatai. Šiaurėje yra štilių zona, dar burlaivių laikais gavusi "arklių platumos" vardą. Pietinėje trikampio srityje per metus būna apie 60 audringų dienų. Šiauriau, link Bermudų salų jų skaičius gali siekti ir 80 (taigi, vos ne ketvirtą dieną). Pietuose - dažniau vasarą, šiaurėje - dažniau žiemą. Gana dažni tropiniai ciklonai - kai vėjo greitis siekia 35 m/s, o gūsiai virš 80 m/s. Dar čia sutinkami ir jūrų tornadai (angl. waterspout) - oro sūkuriai. Jūrose susidaro tik tada, kai vandens paviršius pakankamai įšilęs. Jie sukasi tarsi vandens stulpai, juda sparčiai ir zigzagais.

Sargaso jūra

Rytinėje Bermudų trikampio dalyje įsiterpia legendinė Sargaso jūra. Ji vadinta įvairiai: Dvasių jūra, Nuolaužų jūra, Neperplaukiama jūra, Šmėklų jūra Vakaruose ir šiaurėje ji ribojasi su Golfo srove. Portugališkai "sargaco" reiškia vynuogės kekė. Būtent taip vadino vandenyje plaukiojančius jūrų dumblius, "Sargassum". Jie turi lapelius ir "uogeles", tad su trupučiu vaizduotės galima įsivaizduoti vynuogių kekę. Sargaso jūroje šių dumblių milžiniška sankaupa - bendra masė 4-11 mln. tonų.

Iš esmės, Sargaso jūra - stovinčio vandens zona. Tad viskas, kas ten patenka, užsilaiko ilgam - ir ne tik dumbliai, bet ir visokios šiukšlės. Vanduo iškilęs maždaug 1-2 m lyginant su aplinkiniu vandenynu - mat iš visų pusių į čia plūsta vandenyno vandenys. Iš jos vandenys išteka tik gelmėje. Tad Sargaso jūros vandenys šiltesni nei aplinkinio vandenyno ir jie patenka į gilesnius sluoksnius (1 km gylyje vanduo 10o lyginant su 5o). Be to ji "nemaistinga", maža planktono, todėl ji tai tarsi tamsiai mėlyna dykuma vandenyne.

Hipotezės

Tai tik išsigalvojimai. Visa tai tėra žurnalistų triukai.

Magnetinio lauko anomalijos (A. Jelkinas). Tai viena iš dviejų vietų, kur kompaso rodyklė rodo tiesiai į šiaurę. Netikėdami kompaso parodymais, žmonės galėjo pakeisti kursą savo nuožiūra ir taip pradingti. 1950 m. kanadietis V. B. Smitas pranešė nustatęs egzistuojant "sumažinto sukibimo" zonas, kurių skersmuo iki 300 m. Jos gali pakilti į didelį aukštį ir klaidžioti. Zonos gali veikti žmonių psichiką, o lėktuvas gali net suirti.

Infragarsas ("Jūros balsas") arba ultragarsas. Vandenyne vykstantis žemės drebėjimas sukelia laivo vibraciją; jūreiviai neatlaiko infragarso poveikio. Tačiau tai nepaaiškina lėktuvų dingimų.

Ši hipotezė remiasi rusų hidrologo V.A. Berezkino 1932 m. atradimu. Plaukiodamas "Taimyru" jis pastebėjo, kad, artinantis audrai, prie ausies 1-2 cm atstumu palaikius oro balioną, tai ausyse pajusime nemažą skausmą. Šį reiškinį tyrė akademikas V.V. Šuleikinas ir davęs jam pavadinimą. Buvo nustatyta, kad vėjo greičiui esant didesniam už bangų sklidimo greitį, oras ties bangų keteromis susilaiko ir sutankėja, o bangų apačioje išretėja. Tie oro pokyčiai sklinda skleisdami iki 10 Hz dažnio garso bangas. 6 Hz garsas žmogui sukelia nerimo ir baimės jausmą; 7 Hz garsas gali sustabdyti širdį; aukštesnio dažnio – sutrikdyti prietaisų veikimą. Infragarsas gali sukelti ir greitai atsirandantį bei išsisklaidantį tankų (lyg pienas) rūką.

Esant vėjo greičiui 20 m/s, kiekvienas bangos metras gali generuoti iki 3 vatų stiprumo garsą. Esant palankioms aplinkybėmis audros sukurtas infragarsas gali siekti kelis kilovatus. Be to "balso" sklidimo greitis yra didesnis nei vėjo, o infragarsas silpsta labai lėtai ir gali sklisti šimtus kilometrų – tiek oru, tiek vandeniu. Tad galima įsivaizduoti, kad kažkur siaučiant audrai, už šimtų kilometrų, esant ramiam orui, komanda gali nepakelti to infragarso ir palikti laivą. Ukrainiečio V. Šulgos tvirtinimu audros sukeltas infragarsas gali, atsispindėdamas nuo dugno nelygumų, koncentruotis tam tikrose srityse. Water bubbles

Metanas. Staiga pasikeičia vandens tankis dėl didelių metano burbulų ir laivas nuskęsta (A. A. Džadomas). Vandens paviršiuje susidaro "vakuumas", įtraukiantis lėktuvus. Tokią priežastį 1988 m. pasiūlė anglų geologas Benas Klenelas. Kad ši hipotezė gali būti teisinga, 2003 m., panaudoję matematinį modeliavimą, patvirtino australų matematikai Džozefas Monaganas ir Deividas Mėjus. 2005 m. savo įrodymus išdėstė rusai Visockis ir Kornilovas. Taip pat dėl metano gali sustoti lėktuvų varikliai, sumažėti oro tankumas. Panaši priežastis, kai, prisisotinusi dujų, pakyla dumblių masė (G. Zelkinas).

Klaidžiojančios bangos. Sukeltos giluminių povandeninių žemės drebėjimų (lenkų inžinieriaus E. Korchovo darbai) ar tolimų audrų, jos gali siekti 30 m aukštį. Kad toks aiškinimas turi pagrindą, parodo faktas, kad viena tokia banga 1916 m. rugpjūčio 29 d. nuskandino kreiserį "Memphis" ir pražudė 40 žmonių.

Tyčiniai nuskandinimai. Jie gali būti kariniai arba piratų. Buvo patikrinta dauguma priešų bylų, - ir nors nemažai paskandinimo atvejų atrandamo antvandeninių ar povandeninių laivų žurnaluose, tačiau nemažai lieka nepaminėtų. Pvz., vokiečių įrašų apie 1918 m. "Ciklopą" ir II pas. karo metu "Protėjų" bei "Nereus" nuskandinimus nerasta. Piratų "aukso amžius" Karibų jūroje buvo 1660-1720 m. Piratų veiklos pagyvėjimas pasikartojo 19 a. pradžioje (ir garsiausiu to meto piratu buvo Jean Lafitte). Pasakojama, kad viena to laikotarpio piratų auka buvo Theodosia Burr Alston, Aaron Burr dukra. Gali būti, kad ji tapo kitokio tipo piratų, vadinamųjų krantininkų arba sudužėlių, auka. Jie vaikščiojo pakrantėmis su siūbuodami žibintais. Kapitonai pamanydavo, kad tai kito laivo šviesos, o jų laivas išklydo iš kurso ir, bandydami "taisyti padėtį", įsibesdavo į krantą, kur būdavo apiplėšiami. Arklio galva Šiaurės Karolinoje pavadinta dėl krantininkų praktikos pakabinti žibintą ant šuoliuojančio žirgo galvos.

Natūralios priežastys. Priežastimi gali būti rajone dažniai siaučiantys uraganai. O Golfo srovė yra tarsi upė, nuneša tolyn visus bevaldomus daiktus. N. Fominas spėjo, kad pučiant šiaurės vėjui vandenyno gelmėse gali susidaryti kelių kilometrų aukščio "kriokliai". A. Pozdniakovas iškėlė idėją, kad sūkuriuose gali susidaryti aukštyn kylantys oro srautai.

Natūralus lazeris ir elektra. K. Anikino iškelta hipotezė, kad Saulė, vandenyno paviršius ir viršutiniai atmosferos sluoksniai gali veikti kaip lazerio komponentai. Tuo tarpu E. Algftanas pasiūlė hipotezę apie elektros srovę. Tuo tarpu A. P. Nevskis spėja priežastimi esant stiprias elektros iškrovas.

Žmonių klaidos. Viena dažnai minima priežastimi yra žmonių klaidos – tyčinės ar netyčinės. Spėjama, kad būtent todėl dingo "Marine Sulphur Queen" (1963) ir "V. A. Fogg" (1972). H. Conover užsispyrimas pražudė jachtą "Revonoc" (1958). Įdomu, kad vieno iš 19 eskadrilės šturmano Howell Tompson dukterėčia Joana 2005 m. lapkričio mėn. interviu "Associated Press" metu lėktuvų dingimą pakomentavo taip: "Tai tiesiog piloto klaida".

Anomalios priežastys. Kiti aiškinimai gerokai egzotiškesni: kad dingimus galėjo sukelti anomalūs ar nežinomi reiškiniai, kad "ranką pridėjo" ateiviai (NSO) ar kad laivai pateko į jų povandeninės aparatūros spindulių srautą, kad laivai ir lėktuvai pateko į kitą laiką ar matavimą, kad egzistuoja lokali "juodoji skylė". Kaltinami ir Atlantidos gyventojai (E. Cayce tvirtino, kad Atlantidos egzistavimą įrodo povandeninė siena prie Bimini) ar povandeninės civilizacijos. 2000 m. kontaktuotojas Leonidas Rusakas pateikė samprotavimus, kad dėl magnetinių sutrikimų 19 eskadrilės lėktuvai pateko į besikuriančios Neegzistuojančios visatos laiką.

Aiškinama ir milžiniškų gyvūnų (kalmarų) ir įvairių pabaisų užpuolimais.


Anomalios zonos Baltijos jūroje

Apie jas pranešė lenkų tyrinėtojai. 1979 m. rugpjūčio 23 d. iš Helės uosto į Gdansko įlanką išplaukė du žvejybos laivai, kad kartu su dviem tarybiniais trauleriais gaudytų žuvis (70 km atstumu nuo pakrantės prie
Round object at Baltic seabed, July 2011
Švedų rastas objektas Baltijoje, 2011 m. vasarą, >>>
TSRS sienos). Ties horizontu jie matė plaukiantį prekinį laivą. Oras ir jūra buvo ramūs. Staiga danguje pasirodė keli neįprasti raudoni rutuliai, atkartojantys kiekvieną laivo manevrą. Netrukus žvejybos laivo kapitoną ir komandą apėmė nepaprasta baimė, smarkiai įsiskaudo galvos ir pasireiškė vimdymo požymiai. Akimirksniu visi prietaisai liovėsi veikę, o žmonės ėmė dusti ir praradinėti sąmonę. Tik daugelį kartų pakeitus kursą, keistas raudonas rutulys šovė į viršų ir dingo. Iškart vėl atsigavo prietaisai, abu laivai nedelsdami nuplaukė link kranto, į Halę. Bazėje visus komandos narius ištyrė karo gydytojai, tačiau be stipraus nervinio sutrikimo ir nepaprasto jėgų praradimo nieko nenustatė.

1992 m. kovo 5 d. „Lenkijos kariuomenė“ laikraštyje išspausdintas pranešimas, kad Baltijoje randasi paslaptingas „Velnio trikampis“. Ten aprašomas ir nesuprantamas nedidelio žvejybos laivo dingimo atvejis. Viskas beveik akimirksniu įvyko giedrą nevėjuotą dieną. Laivas ir pagrindinė įranga buvo tvarkingi. Po žvejybos laivas dreifavo išjungtais varikliais. Tai visa komanda buvo užsiėmusi žuvų iš tinklų išėmimu, laivas be jokių aiškių priežasčių pasviro ir praktiškai atsigulė šonu. Mašinistas nuskubėjo į mašinų skyrių, tačiau nespėjo užvesti variklio - laivas apsivertė ir ėmė skęsti. Motoristas taip ir nesugebėjo išsigelbėti ir žuvo, o likę 7-i komandos nariai išsigelbėjo.

Lenkų ufologas Robertas Lesniakevičius aiškina, kad dėl nelaimių Baltijos jūroje kalti NSO. Scenarijus gali būti toks: NSO pakimba virš laivo ir paveikia žmones bei įrangą.

Papildomai skaitykite:
Juodasis riteris
Paslaptingi dingimai
Paslaptingosios zonos
Povandenines civilizacijos
Keisti garsai danguje
Naska linijas (Peru)
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Prasiplečia gyvybės ribos
Hugas Braunas ir HAB teorija
Tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Ar elektros tiekimą sutrikdė skraidančios lėkštės?
Dujininkas iš Virdžinijos
Stounhendžas: mistinis statinys
NSO Baltijos dugne?
Paslaptingieji javų ratai
Sprogimas virš Jukono
Didžiausias pasaulyje piešinys
Didžiojo kanjono tyrinėjimai
Paranoja skverbiasi giliai
Ayers Rock uola
Megalitai ir dolmenai
Jie tebegyvena!?
Holografinė visata
Valdžia ir NSO
Ateiviai Indijoje
Fū naikintuvai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis