Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
 

Britų karališkoji Metapsichinė draugija buvo įkurta prieš pusantro šimtmečio. Vidutiniškai kartą per metus joje užfiksuojamas praeities, dabarties ir ateities sąveikos atvejis. Dauguma tokių atvejų nevalingi, tačiau vienas atvejų ypatingas. Mažai kas patikėjo ir tiki neįtikėtinu vokiečių lakūno susidūrimu su senovine rusų valtimi virš rusų Ilmeno ežero. Tačiau 1942-aisiais toks susidūrimas buvo ne vienintelis. Ghost Ship

20 m. ilgio medinis laivas su balta bure; irkluotojai ritmingai irklavo. Laivo priekyje keli vyrai baltais drabužiais. Tokį vaizdą pamatė leitenantas Bliutvaisas budėjimo skrydžio metu virš ežero, su kuriuo susiję tūkstantmečiai Novgorodo padavimai. Kvailesnio vaizdo nepamatysi.

Lakūnas nusprendė atakuoti, jo „Meseršmitas-109“ pikiravo. Dvi 20 mm patrankos ir du kulkosvaidžiai turėjo lengvai sunaikinti ir valtį ir jo ekipažą. Tačiau tylėjo ir patrankos, ir kulkosvaidžiai. Keistai turėjo jaustis lakūnas, pajutęs senovinės magijos jėgas. Tačiau jis vertas pagarbos. Nukreipė lėktuvą į šalį ir aukštyn. Patikrino ginkluotę – ji veikė puikiai. Vėl atakavo. Matė, kaip žmonės pakėlė aukštyn sugniaužtus kumščius, matė jų plaukus,barzdas, drabužius, netgi rėkiančias burnas. Paspaudė mygtukus – ginklai vėl tylėjo.

Pilotas vėl atsitraukė, baimindamas atsakomosios ugnies. Tačiau tada užgeso variklis – beliko sklęsti virš vandens iki kranto. Tačiau kažkas pilotui trinktelėjo per galvą. Nuostaba ir išgąstis. Į lėktuvo bortą įsikibino neregėto paukščio metalinėmis plunksnomis nagai – jis nutūpė ant piloto kabinos. Pilotas trenkė jam kumščiu ir paukštis nusirito žemyn. Ir iškart ėmė veikti variklis. Bliutvaisas nusiėmė šalmą – jame žiojėjo skylė. Metalinio paukščio snapui trūko vos kelių milimetrų iki galvos. Beje, lakūnas tą paukštį vėl išvydo – jis sklendė už kelių metrų greta nė kiek neatsilikdamas, o juk lėktuvas skriejo greičiau nei 500 km/val. Šūvis iš “Walter” – kulka pažėrė kibirkštis paukščio plunksnose, tačiau jis tebesekė lėktuvą. Staigus manevras žemyn. Paukštis dingo, dingo ir valtis.

Apie tokį nuotykį po skrydžio nepapasakosi. Užjuoks negyvai. Ir Bliutvaisas tylėjo, o jo tylėjimas kainavo gyvybę dviem kitiems vokiečių lakūnams. Po savaitės po šio įvykio jie negrįžo į aerodromą. O visa istorija kažkaip keistai primena Strugackių apsakymą (žr. >>>>>).

O miglota piloto mintelė apie magiją buvo suprantama - niekuo kitu viso to nepaaiškinsi. Bet kokio pobūdžio toji magija?

Pakeltame laivo priešaky buvo medinės figūros, panašios į arklių galvas. Vėliau Bliutvaisas senovinėje knygoje pamatė lygiai tokią rusų valtį. Slavai nuo seno turėjo paprotį po arklio galva talpinti žaibo ženklą. Būtent taip buvo įrengiamas šiaurės trobų stogo arkliukas. Ženklas gynė trobą ir jos gyventojus. Valties atveju jis suveikė puikiai. O tai susiję su tikėjimu – tiki – veikia, netiki – neveikia.

Pažvelkim į seniausius šaltinius. Du skandinavų mitų dievų grupės – asai ir vanai – buvo sudievinti skandinavų ir slavų (venedų) protėviai. Būtent vanais vadina venedus islandų Eda. Vanų kunigaikštis turėjo Ghost Ship nuostabų laivą, kurį pastatė nykštukai. Jis vadinosi „Skidbladnyras“. Anot Edos, jis pastatytas taip nepaprastai, kad jį galima suvynioti į nosinę ir paslėpti kapše. Čia perteikta jūrininkų – venedų, valdžiusių visą pietinę Baltijos pakrantę mūsų eros pradžioje, epocha.

O venedai atėjo iš Mažosios Azijos, seniausių pasaulių miestų regiono. Iį ten galėto ateiti magų paslaptys, tokios, kaip mūsų trimatės erdvės „suvyniojimas“. Laivas „suvyniojamas“, o tada „išvyniojimas“ ir atsiranda tarsi iš niekur. O štai dievas Loki pasiversdavo paukščiu. Kartą jis pasiskolino sakalo plunksnas ir išskrido gelbėti princesės Idunės, jaunystės obuolių valdytojos. O Eda Loki vadina Sleipniro, aštuonkojo Odino žirgo, giminaičiu. Juk būtent Loki, pasivertęs žirgu, kartą įveikė Sleipnirą. Dvi žirgų galvos laive, plaukusiame per Ilmeno ežerą, simbolizuoja patį Loki ir aštuonias Sleipniro kojas. Iš čia ir paukščio, ir valties greičiai.

Seniausiame ir įdomaiusiame skandinavų kūrinyje „Violvos “ kalbama apie dievų karą su pabaisomis, tame tarpe ir vilku Fenriru. Štai frazė iš to kūrinio: „Iš rytų Muspelio laive žmonės plaukia per bangas, o Loki vairuoja“. Su kuo Loki – neaišku, tai su asais, tai prieš juso. Toks jau jis... Tačiau laivas su dviem žirgo galvomis – iš Loki pasaulio; jis jį vairuoja. Ar tik ne jį išvydo vokiečių lakūnas?


Ikonos kariniai pasiekimai

Per visą Antrąjį pasaulinį karą Rusijoje sklido pasakojimai apie nepaprastą Kazanės Dievo motinos ikoną. Ja susidomėjo net tarybiniai karo vadai.

1941 m. Valaamo vienuolyne, tuo metu priklaususiam Suomijai, savo dienas leido vienas paskutinių stačiatikių senolių. Kartą tris dienas iš eilės be jo nebuvo kam vesti pamaldų. Ir tų pamaldų metu jis turėjo tris vizijas.

Pirmąją dieną jis išvydo Dievo motiną ir visą šventųjų būrį, su ašaromis akyse meldžiančius Nukryžiuotąjį nepalikti Rusijos nelaimėje. Antrą dieną to paties Jėzaus Kristaus meldė Dievo motina ir Jonas Krikštytojas. Trečiąją – viena Dievo motina. Ir Kristus, į ankstesnius maldavimus atsakinėjęs, kad padėtis Rusijoje tokia bjauri, kad jos daugiau kęsti negalima, Motinai atsakė: „Žinau, kaip tu myli Rusiją, ir dėl tavęs nepaliksiu jos. Nubausiu, bet išsaugosiu..“

Prasidėjus karui, Antiochijos patriarchas Aleksandras III kreipėsi į viso pasaulio krikščionis melstis ir aukoti Rusijai. Tačiau tuo metu pasaulyje liko mažai draugų bolševikų Rusijai. Tačiau bėda tėvynei juos vienijo. Hierovienuolis Serafimas Vyrickis 1000 dienų ir naktų klūpėjo melsdamasis. Meldėsi ir Libano kalnų metropolitas (Antriochijos patriarchatas). Metropolitas Ilja nusprendė užsidaryti ir melsti Dievo motiną, kad ji atskleistų, kuo galima padėti Rusijai. Jis nusileido į akmeninį požymį, kur nesiekė joks garsas ir nebuvo nieko išskyrus Dievo motinos ikoną. Jis nevalgė, negėrė, nemiegojo, o tik klūpėdamas meldėsi prieš ikoną su spingsule.

Kasryt jam atnešdavo žuvusiųjų suvestines iš fronto ir iki kur nužygiavo priešas. Po trijų budėjimo parų jam ant ugninio stulpo apsireiškė pati Dievo motina ir pareiškė, kad jis, tikrasis tikintysis ir Rusijos draugas, pasirinktas, kad perduotų Dievo žinutę Rusijai ir jos žmonėms:

Turi būti visoje šalyje atidarytos visos cerkvės, vienuolynai, dvasinės akademijos ir seminarijos. Šventikai turi būti gražinti iš fronto ir kalėjimų ir imti tarnauti. Dabar rengiasi atiduoti Leningradą – atiduoti negalima. Tegu išneša stebuklingąją Kazanės Dievo motinos ikoną ir apneša aplink miestą, tada joks priešas neįžengs į šventą jos žemę. Tai išrinktasis miestas. Priešais Kazanės ikoną reikia surengti pamaldas Maskvoje, tada ji privalo pabūti ir Stalingrade, kurio priešui atiduoti negalima. Kazanės ikona turi keliauti su kariais iki Rusijos sienų. Kai karas baigsis, metropolitas Ilja privalo atvykti į Rusiją ir papasakoti, kaip buvo išgelbėta Rusija.

Metropolitas susisiekė su Rusų cerkvės atstovais, tarybine vyriausybe ir jiems perdavė viską, kas jam buvo susakyta. Stalinas pasikvietė Leningrado metropolitą Aleksiejų (Simanskį), patriarcho posto saugotoją metropolitą Sergijų (Stragogorodskį) ir pažadėjo išpildyti visa, ką perdavė Ilja.

Kaqzanės Dievo motinos ikona Kazanės ikona ne kartą pasitarnavo Rusijai. Jos istorija prasidėjo vienu sunkiausiu laikotarpių – paskutiniais Ivano Žiauriojo valdymo metais. 1579 m. birželį Kazanėje įvyko didelis gaisras, sunaikinęs pusę miesto. Gyventojai buvo mišrūs: didesnę dalį sudarė musulmonai, mažesnę – stačiatikiai. Ir įsigalėjo nuomonė, kad dėl gaisro kalta ta mažuma. Tada 9-metei Matronai, Daniilo Onučino dukrai, prisisapnavo Dievo motinos ikona. Tada ji susapnavo pati Dievo motina, pasakiusi, kad jos ikona randasi krašte, kur iki gaisro buvo mergaitės tėvų namas, ir apie tai reikia papasakoti arkivyskupui bei miesto valdžiai. Trečios vizijos metu mergaitė stebuklingai buvo perkelta į savo namų degimvietę.

Tačiau „miesto tėvai“ neįsiklauso į vaiko žodžius. Tada motina pati ėmė kasti žemę ieškodama ikonos. Apie tai sužinoję daugelis atėjo padėti – perkasė visą kiemą, tačiau ikonos nerado, kol pati Matrona į rankas nepaėmė kastuvo ir nepradėjo kasti. Į atrado į drobę suvyniotą Dievo motinos su kūdikiu ikoną. Tai, pagal senąjį kalendorių, nutiko liepos 8 d. (liepos 21 d. Pagal naująjį kalendorių).

To liudininku buvo vietos šventikas Hermogenas, kuriam vėliau buvo lemta tapti visos Rusios ir Maskvos patriarchu. Jis rašė: „Stebuklingasis paveikslas stebuklingai šviežiai spindėjo, tarsi ką tik būtų nutapytas“.

Tas įvykis sutraukė daugybę žmonių. Tada ir prasidėjo pirmieji stebuklai – išgijo keli ikoną palietę ligoniai. Visos Rusijos mastu ikona pasireiškė Neramiaisiais (Smutnye) laikais, kai Rusiją užpuolė lenkų (ir lietuvių) armija. Užimta Maskva, suimtas patriarchas Hermogenas. Kalėjime patriarchas meldėsi Dievo motinai, kad išgelbėtų Rusiją, jam pavyko slapta išsiųsti kreipimąsi patriotams, kad jie būtų tvirtai už tikėjimą... netrukus kilo Minino ir Požarskio sukilimas.

Su Kazanės ikona Požarskio kariai priėjo prie Maskvos. Ruošdamiesi šturmui jie tris paras pasninkavo ir meldėsi prie ikoną. Iš bado kalėjime mirštančiam arkivyskupui Arsenijui prisisapnavo Sergijus Radonežskio, savo laiku palaiminusio Dmitrijų Donskį Kulikovo mūšiui, pasakęs: „Arsenijų, mūsų maldos išgirstos, Dievo motinai tarpininkaujant Dievo teismas dėl Tėvynės perduotas malonei, ir rytoj Maskva bus apgultųjų rankose, o Rusija išgelbėta“.

1612 m. spalio 22 d. buvo paimtas Kitai-miestas, o po dviejų dienų – Kremlius. O kitą dieną kariai įžengė į Raudonąją aikštę priekyje nešdami Kazanės ikoną...

1709 m. Poltavos mūšio išvakarėse, įsakius Petrui, Kazanės ikona buvo pristatyta į armijos stovyklą prie Charkovo. Caras ilgai meldėsi prieš ją ir liepė atvaizdą apnešti per pulkus. Birželio 27 d. mūšio metu ikona buvo mūšio lauke. Rusai sumušė priešą...

1811 m., prieš pat karą su Napoleonu, ikona buvo pernešta į St. Peterburgo Kazanės soborą, specialiai jai pastatytą.

1812 m. karo vadas Michailas Kutuzovas, prieš vykdamas pas kariuomenę, ant kelių prieš Kazanės ikoną klausė pamaldų ir su ašaromis akyse prašė Dievo motiną gelbėti Rusiją. Po pamaldų protojerėjus ikonos kopiją medalione padavė feldmaršalui ir jisai jį nešiojosi ant krūtinės. Lapkričio 4 d., Kazanės Dievo motinos šventės dieną, rusų kariai, vadovaujami Miloradovičiaus ir Platovo, sumušė prancūzų Davu ariergardą. Priešas neteko 7 tūkst. žmonių. Tądien iškrito pirmas sniegas ir prasidėjo dideli šalčiai, žudančiai paveikę priešą.

Ir štai per 1941 m. karą viskas įvyko, kaip buvo išpranašauta. Jau nebuvo jėgų gintis; Leningradą spaudė baisus badas, - tačiau tikėjimas pergale dar tebegyvavo. Iš Vladimiro soboro išnešė Kazanės Dievo motinos ikoną ir apnešė aplink Leningradą. Dešimtyse cerkvių prasidėjo reguliarios pamaldos. Ir staiga Hitleris sustabdė tankus prie pat Leningrado – ir praleido patogų momentą miesto užėmimui. Ir taip išsipildė Mitrofano (Voronežo) žodžiai Petrui I, kad, kol Kazanės ikona ir besimeldžiančių jai bus mieste, priešas į jį neįžengs. Po Leningrado, Kazanės Dievo motinos ikona buvo Kremliaus Dievo apsireiškimo sobore, iš kur vėliau ją pervežė į Stalingradą. Aplink Maskvą ji apskraidinta lėktuvu Li-2, kurį pilotavo asmeninis Stalino pilotas, vėliau aviacijos maršalas Aleksandras Golovanovas. Ikoną lydėjo šventikas ir trys giesmininkės.

Stalino įsakymu buvo atidarytos ir Troice-Sergijaus, ir Kijevo Pečioros lauros. Kažkuriam laikui religijos draudimas liovėsi, už pergalę meldėsi visa Rusija. Frontininkams jau nebuvo paslaptis, kad aukštesnioji vadovybė šaukiasi Dievo. Pasakojama, kad po automobilio įranga maršalas Žukovas vežiojosi Kazanės ikonos kopiją.

Bet dar laukė Stalingradas, kur ikona pabuvojo sunkiausiuose kovos frontuose. Tik jos poveikis mokslinėse apžvalgose nepasirodė. Tačiau štai ką straipsnyje „Stalingrado ženklai“ rašė istorikas V. Jakuninas:

... man pateko unikalus dokumentas – Tarybos įgaliotinio USSR Rusų stačiatikių cerkvės klausimais Chodchenko ataskaita tos Tarybos pirmininkui G.G. Karpovui. Joje užkietėjęs ateistas, kovotojas su religija viršininkui praneša tai, kad kertasi su jo įsitikinimais. O jisai rašė nei daug, nei mažai – apie stebuklą, kurio liudininkais buvo viso karinio dalinio, atvykusio į Ukrainą iš Stalingrado fronto, kariai...
1942 m. lapkričio 11 d. nacistai surengė eilinį miesto puolimą. Tądien jie įstengė užimti pietinę „Barikadų“ gamyklos dalį ir prasimušti iki Volgos. Herojiškai gynęsi generolo Čuikovo kariai buvo išskirti į tris dalis. Tačiau kritiniu mūšio momentu vienos dalies kariai danguje pamatė kažką, kas privertė juos krūptelėti – rudeniniame nakties danguje pasirodė Ženklas, rodantis miesto ir armijos išsigelbėjimą bei greitą tarybinių karių pergalę. Gaila, bet nutylėta, ką konkrečiai pamatė kariai Stalingrado danguje...

Papildomai skaitykite:
Laivas-vaiduoklis
Tarybiniai alchemikai
Paslaptingi Dropa diskai
Rusų kosminė mintis
Nuo lakūnės iki ufologės
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Ką rodo laiko rodyklė?
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Tamsiųjų purvynų jėgos ir bildukai
Datos ir Atlantida: Datų tikslinimas
Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Erdvės ir laiko iškreivinimai
Paleovizitai: idėjos istorija
Baikalas: piešiniai ant uolų
Slaptasis kazokų ginklas
Tarp sapno ir tikrovės
Gyvenimas 2021 metais
Gigantiški objektai
Slibinai-gundytojai
Juodasis riteris
Po gulbės sparnu
10 keistų radinių
Tunguskos sprogimas
Indijos kolonos
Antigravitacija
Lenino marsiečiai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis