|
Global Lithuanian Net:
san-taka station: |
|
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Britų karališkoji Metapsichinė draugija buvo įkurta prieš pusantro šimtmečio. Vidutiniškai kartą per metus
joje užfiksuojamas praeities, dabarties ir ateities sąveikos atvejis. Dauguma tokių atvejų nevalingi, tačiau
vienas atvejų ypatingas. Mažai kas patikėjo ir tiki neįtikėtinu vokiečių lakūno susidūrimu su senovine rusų
valtimi virš rusų Ilmeno ežero. Tačiau 1942-aisiais toks susidūrimas buvo ne vienintelis.
20 m. ilgio medinis laivas su balta bure; irkluotojai ritmingai irklavo. Laivo priekyje keli vyrai baltais drabužiais. Tokį vaizdą pamatė leitenantas Bliutvaisas budėjimo skrydžio metu virš ežero, su kuriuo susiję tūkstantmečiai Novgorodo padavimai. Kvailesnio vaizdo nepamatysi. Lakūnas nusprendė atakuoti, jo Meseršmitas-109 pikiravo. Dvi 20 mm patrankos ir du kulkosvaidžiai turėjo lengvai sunaikinti ir valtį, ir jo ekipažą. Tačiau tylėjo ir patrankos, ir kulkosvaidžiai. Keistai turėjo jaustis lakūnas, pajutęs senovinės magijos jėgas. Tačiau jis vertas pagarbos. Nukreipė lėktuvą į šalį ir aukštyn. Patikrino ginkluotę ji veikė puikiai. Vėl atakavo. Matė, kaip žmonės pakėlė aukštyn sugniaužtus kumščius, matė jų plaukus, barzdas, drabužius, netgi rėkiančias burnas. Paspaudė mygtukus ginklai vėl tylėjo. Pilotas vėl atsitraukė, baimindamas atsakomosios ugnies. Tačiau tada užgeso variklis beliko sklęsti virš vandens iki kranto. Tačiau kažkas pilotui trinktelėjo per galvą. Nuostaba ir išgąstis. Į lėktuvo bortą įsikibino neregėto paukščio metalinėmis plunksnomis nagai jis nutūpė ant piloto kabinos. Pilotas trenkė jam kumščiu ir paukštis nusirito žemyn. Ir iškart ėmė veikti variklis. Bliutvaisas nusiėmė šalmą jame žiojėjo skylė. Metalinio paukščio snapui trūko vos kelių milimetrų iki galvos. Beje, lakūnas tą paukštį vėl išvydo jis sklendė už kelių metrų greta nė kiek neatsilikdamas, o juk lėktuvas skriejo greičiau nei 500 km/val. Šūvis iš Walter kulka pažėrė kibirkštis paukščio plunksnose, tačiau jis tebesekė lėktuvą. Staigus manevras žemyn. Paukštis dingo, dingo ir valtis. Apie tokį nuotykį po skrydžio nepapasakosi. Užjuoks negyvai. Ir Bliutvaisas tylėjo, o jo tylėjimas kainavo gyvybę dviem kitiems vokiečių lakūnams. Po savaitės po šio įvykio jie negrįžo į aerodromą. O visa istorija kažkaip keistai primena Strugackių apsakymą (žr. >>>>>). O miglota piloto mintelė apie magiją buvo suprantama - niekuo kitu viso to nepaaiškinsi. Bet kokio pobūdžio toji magija? Pakeltame laivo priešaky buvo medinės figūros, panašios į arklių galvas. Vėliau Bliutvaisas senovinėje knygoje pamatė lygiai tokią rusų valtį. Slavai nuo seno turėjo paprotį po arklio galva talpinti žaibo ženklą. Būtent taip buvo įrengiamas šiaurės trobų stogo arkliukas. Ženklas gynė trobą ir jos gyventojus. Valties atveju jis suveikė puikiai. O tai susiję su tikėjimu tiki veikia, netiki neveikia. Pažvelkim į seniausius šaltinius. Dvi skandinavų mitų dievų grupės asai ir vanai buvo sudievinti
skandinavų ir slavų (venedų) protėviai. Būtent vanais venedus vadina islandų Eda.
Vanų kunigaikštis turėjo nuostabų laivą, kurį pastatė nykštukai. Jis vadinosi Skidbladnyras. Anot Edos, jis pastatytas taip
O venedai atėjo iš Mažosios Azijos, seniausių pasaulių miestų regiono. Iš ten galėjo ateiti magų paslaptys, tokios, kaip mūsų trimatės erdvės suvyniojimas. Laivas suvyniojamas, o tada išvyniojimas ir atsiranda tarsi iš niekur. O štai dievas Loki pasiversdavo paukščiu. Kartą jis pasiskolino sakalo plunksnas ir išskrido gelbėti princesės Idunės, jaunystės obuolių valdytojos. O Eda Loki vadina Sleipniro, aštuonkojo Odino žirgo, giminaičiu. Juk būtent Loki, pasivertęs žirgu, kartą įveikė Sleipnirą. Dvi žirgų galvos laive, plaukusiame per Ilmeno ežerą, simbolizuoja patį Loki ir aštuonias Sleipniro kojas. Iš čia ir paukščio, ir valties greičiai. Seniausiame ir įdomiausiame skandinavų kūrinyje Violvos kalbama apie dievų karą su pabaisomis, tame tarpe ir vilku Fenriru. Štai frazė iš to kūrinio: Iš rytų Muspelio laive žmonės plaukia per bangas, o Loki vairuoja. Su kuo Loki neaišku, tai su asais, tai prieš juos. Toks jau jis... Tačiau laivas su dviem žirgo galvomis iš Loki pasaulio; jis jį vairuoja. Ar tik ne jį išvydo vokiečių lakūnas? Ikonos kariniai pasiekimai Per visą Antrąjį pasaulinį karą Rusijoje sklido pasakojimai apie nepaprastą Kazanės Dievo motinos
ikoną. Ja susidomėjo net tarybiniai karo vadai.
1941 m. Valaamo vienuolyne, tuo metu priklaususiam Suomijai, savo dienas leido vienas paskutinių
stačiatikių senolių. Kartą tris dienas iš eilės be jo nebuvo kam vesti pamaldų. Ir tų pamaldų metu jis turėjo tris vizijas.
Pirmąją dieną jis išvydo Dievo motiną ir visą šventųjų būrį, su ašaromis akyse meldžiančius Nukryžiuotąjį
nepalikti Rusijos nelaimėje. Antrą dieną to paties Jėzaus Kristaus meldė Dievo motina ir Jonas Krikštytojas.
Trečiąją viena Dievo motina. Ir Kristus, į ankstesnius maldavimus atsakinėjęs, kad padėtis Rusijoje tokia
bjauri, kad jos daugiau kęsti negalima, Motinai atsakė: Žinau, kaip tu myli Rusiją, ir dėl tavęs nepaliksiu jos. Nubausiu, bet išsaugosiu..
Prasidėjus karui, Antiochijos patriarchas Aleksandras III kreipėsi į viso pasaulio krikščionis melstis ir aukoti
Rusijai. Tačiau tuo metu pasaulyje liko mažai draugų bolševikų Rusijai. Tačiau bėda tėvynei juos vienijo.
Hierovienuolis Serafimas Vyrickis*) 1000 dienų ir naktų klūpėjo melsdamasis. Meldėsi ir Libano kalnų
metropolitas (Antriochijos patriarchatas). Metropolitas Ilja nusprendė užsidaryti ir melsti Dievo motiną, kad ji
atskleistų, kuo galima padėti Rusijai. Jis nusileido į akmeninį požemį, kur nesiekė joks garsas ir nebuvo nieko,
išskyrus Dievo motinos ikoną. Jis nevalgė, negėrė, nemiegojo, o tik klūpėdamas meldėsi prieš ikoną su spingsule.
Kasryt jam atnešdavo žuvusiųjų suvestines iš fronto ir iki kur nužygiavo priešas. Po trijų budėjimo parų
jam ant ugninio stulpo apsireiškė pati Dievo motina ir pareiškė, kad jis, tikrasis tikintysis ir Rusijos draugas,
pasirinktas, kad perduotų Dievo žinutę Rusijai ir jos žmonėms:
Metropolitas susisiekė su Rusų cerkvės atstovais, tarybine vyriausybe ir jiems perdavė viską, kas jam
buvo susakyta. Stalinas pasikvietė Leningrado metropolitą Aleksiejų (Simanskį), patriarcho posto saugotoją
metropolitą Sergijų (Stragogorodskį) ir pažadėjo išpildyti visa, ką perdavė Ilja.
Tačiau miesto tėvai neįsiklauso į vaiko žodžius. Tada motina pati ėmė kasti žemę ieškodama ikonos.
Apie tai sužinoję daugelis atėjo padėti perkasė visą kiemą, tačiau ikonos nerado, kol pati Matrona į rankas
nepaėmė kastuvo ir nepradėjo kasti. Ir atrado į drobę suvyniotą Dievo motinos su kūdikiu ikoną. Tai, pagal
senąjį kalendorių, nutiko liepos 8 d. (liepos 21 d. pagal naująjį kalendorių).
To liudininku buvo vietos šventikas Hermogenas, kuriam vėliau buvo lemta tapti visos Rusios ir Maskvos
patriarchu. Jis rašė: Stebuklingasis paveikslas stebuklingai šviežiai spindėjo, tarsi ką tik būtų nutapytas.
Tas įvykis sutraukė daugybę žmonių. Tada ir prasidėjo pirmieji stebuklai išgijo keli ikoną palietę
ligoniai. Visos Rusijos mastu ikona pasireiškė Neramiaisiais (Smutnye) laikais, kai Rusiją užpuolė lenkų (ir
lietuvių) armija. Užimta Maskva, suimtas patriarchas Hermogenas. Kalėjime patriarchas meldėsi Dievo
motinai, kad išgelbėtų Rusiją, jam pavyko slapta išsiųsti kreipimąsi patriotams, kad jie būtų tvirtai už
tikėjimą... netrukus kilo Minino ir Požarskio sukilimas.
Su Kazanės ikona Požarskio kariai priėjo prie Maskvos. Ruošdamiesi šturmui jie tris paras pasninkavo ir
meldėsi prie ikoną. Iš bado kalėjime mirštančiam arkivyskupui Arsenijui prisisapnavo Sergijus Radonežskio,
savo laiku palaiminusio Dmitrijų Donskį Kulikovo mūšiui, pasakęs:
Arsenijų, mūsų maldos išgirstos, Dievo motinai tarpininkaujant Dievo teismas dėl Tėvynės perduotas malonei, ir rytoj Maskva bus apgultųjų
rankose, o Rusija išgelbėta.
1612 m. spalio 22 d. buvo paimtas Kitai-miestas, o po dviejų dienų Kremlius. O kitą dieną kariai įžengė į Raudonąją aikštę priekyje
nešdami Kazanės ikoną...
1709 m. Poltavos mūšio išvakarėse, įsakius Petrui, Kazanės ikona buvo pristatyta į armijos stovyklą prie
Charkovo. Caras ilgai meldėsi prieš ją ir liepė atvaizdą apnešti per pulkus. Birželio 27 d. mūšio metu ikona buvo mūšio lauke. Rusai sumušė priešą...
1811 m., prieš pat karą su Napoleonu, ikona buvo pernešta į St. Peterburgo Kazanės soborą, specialiai jai pastatytą.
1812 m. karo vadas Michailas Kutuzovas, prieš vykdamas pas kariuomenę, ant kelių prieš Kazanės ikoną
klausė pamaldų ir su ašaromis akyse prašė Dievo motiną gelbėti Rusiją. Po pamaldų protojerėjus ikonos
kopiją medalione padavė feldmaršalui ir jisai jį nešiojosi ant krūtinės. Lapkričio 4 d., Kazanės Dievo motinos
šventės dieną, rusų kariai, vadovaujami Miloradovičiaus ir Platovo, sumušė prancūzų Davu ariergardą.
Priešas neteko 7 tūkst. žmonių. Tądien iškrito pirmas sniegas ir prasidėjo dideli šalčiai, žudančiai paveikę priešą.
Ir štai per 1941 m. karą viskas įvyko, kaip buvo išpranašauta. Jau nebuvo jėgų gintis; Leningradą spaudė
baisus badas, - tačiau tikėjimas pergale dar tebegyvavo. Iš Vladimiro soboro išnešė Kazanės Dievo motinos
ikoną ir apnešė aplink Leningradą. Dešimtyse cerkvių prasidėjo reguliarios pamaldos. Ir staiga
Hitleris
sustabdė tankus prie pat Leningrado ir praleido patogų momentą miesto užėmimui. Ir taip išsipildė
Mitrofano (Voronežo) žodžiai Petrui I, kad, kol Kazanės ikona ir besimeldžiančių jai bus mieste, priešas į jį neįžengs.
Po Leningrado, Kazanės Dievo motinos ikona buvo Kremliaus Dievo apsireiškimo sobore, iš kur vėliau ją
pervežė į Stalingradą. Aplink Maskvą ji apskraidinta lėktuvu Li-2, kurį pilotavo asmeninis Stalino pilotas,
vėliau aviacijos maršalas Aleksandras Golovanovas. Ikoną lydėjo šventikas ir trys giesmininkės.
Stalino įsakymu buvo atidarytos ir Troice-Sergijaus, ir Kijevo Pečioros lauros. Kažkuriam laikui religijos
draudimas liovėsi, už pergalę meldėsi visa Rusija. Frontininkams jau nebuvo paslaptis, kad aukštesnioji
vadovybė šaukiasi Dievo. Pasakojama, kad po automobilio įranga maršalas Žukovas vežiojosi Kazanės ikonos kopiją.
Bet dar laukė Stalingradas, kur ikona pabuvojo sunkiausiuose kovos frontuose. Tik jos poveikis
mokslinėse apžvalgose nepasirodė. Tačiau štai ką straipsnyje Stalingrado ženklai rašė istorikas V. Jakuninas:
*) Serafimas Vyrickis (tikr. vardas Vasilijus Muravjovas, 1866-1949)
stačiatikių vienuolis (nuo 1920 m.), garbinamas kaip pranašingas. 2000 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios
kanonizuotas šventasis. 1926 m. pasivadino Serafimu. 1933 m. persikėlė į Vyricą, kur gyveno iki mirties; į čia pas jį
pasipylė lankytojai. 1941 m. Vyricoje atidaryta Kazanės Dievo Motinos ikonos cerkvė. Karo metu jis atliko žygdarbį ant
granito riedulio, prieš Kazanės ikoną, kuri buvo kabinama ant obelies, po kelias valandas į dieną melsdamasis už Rusijos
išsigelbėjimą. Kadangi labai sirgo, tai jį į maldos vietą nešė arba vedė už rankų nepriklausomai nuo oro sąlygų. Papildomai skaitykite:
|
nepaprastai, kad jį galima suvynioti į nosinę ir paslėpti kapše. Čia perteikta jūrininkų venedų, valdžiusių visą
pietinę Baltijos pakrantę mūsų eros pradžioje, epocha.
Kazanės ikona ne kartą pasitarnavo Rusijai. Jos istorija prasidėjo vienu sunkiausiu laikotarpių paskutiniais
