NSO tyrinėjimai JAV. UFO Page. Lithuanian

Apie šiauriau Ruzvelo sudužusį NSO pirmąkart paminima su „Majestic-12" operacija (žr. ir >>>>>) supažindinančiame dokumente, skirtame prezidentui Eizenhaueriui, kurį 1952 m. parengė admirolas Chilenkoteris. Jis turėjo grifą aukščiausią slaptumo lygį „Visiškai slapta, tik akims". Jame nurodoma, kad buvo nustatyta nežemiška Ruzvelo objekto kilmė, tačiau išsiaiškinti jo judėjimo principo nepavyko (žr. daugiau apie Ruzvelo incidentą).

F. Korso knygoje „Diena po Ruzvelo" rašo, kad mokslininkai nustatė, kad NSO buvo milžiniškas kondensatorius, kurio viduje buvo nežinomas elektros šaltinis, o objekto korpusas galėjo saugoti ir praleisti didelės galios sroves. Aplink objektą buvo sukuriamas stiprus elektromagnetinis laukas, kompensuojantis gravitacijos poveikį. Laive nerasta jokios valdymo įrangos. Rasti ateivių kūnai neturėjo virškinimo organų, o laive nebuvo nei vandens, nei jokių maisto atsargų – tad buvo išsakyta prielaida, kad tos būtybės „maitinosi" elektromagnetine energija ir buvo robotai. Tyrinėtojams susidarė įspūdis, kad laivą ateiviai valdė per galvos raiščius. Tačiau svarbiausia, kad buvo gauta praktinės informacijos, pagal kurią kai kurios idėjos buvo „mestelėtos" stambioms korporacijoms, kad jos išbaigtų sprendimus, kartu neįtardamos, kad tai susiję su Ruzvelo NSO (pvz., tranzistorių ir integracinių schemų sukūrimas, neprašaunamas audinys, o vėliau „šatlų" ir „stelsų" dangos...). De Korso rašė ir tai, kad Kremliaus agentai bandė pagrobti tas paslaptis ir net sutrukdė amerikiečiams Mėnulyje įrengti bazę su termobranduolinėmis bombomis (ta tema skaitykite Ar rusai sunaikino JAV bazę Mėnulyje?). Tad ragino amerikiečius būti budriems.

Ir staiga Trumenas pasisako už lėktuvų kiekio JAV kariuomenėje sumažinimą! „New York Times“ korespondentui 1948 m. balandžio 7 d. jis tai aiškina taip: „Mes ties atradimo skraidymo dalykuose slenksčiu, kuris padarys nereikalingu viską, ką padarėme iki šiol“. Istorikai iki šiol neišsiaiškino šių prezidento žodžių prasmės... Beje, kaip ir admirolo Ričardo Evelino Berdo: „Jei Jungtinėms valstijoms kada nors vėl bus lemta įsipainioti į karą, joms teks susidurti su priešininku, kuro skraidantys aparatai geba greitai ir be sunkumų įveikti didelius atstumus“.

1993 m. vienos slaptų tarnybų darbuotojas perdavė L. Strinfildui ataskaitos kopiją, kurioje kalbama apie netoli Niu-Meksiko bandymų poligono sudužusią skraidančią lėkštę. Dokumentą 1947 m. liepos 16 d. buvo pasirašęs generolas N. Tuainingas, o jis skirtas Oro pajėgų štabo vadui Ch. Vandenbergui. Jame sakoma, kad, matyt, tai antrasis disko formos NSO, kuriame buvo nežinomas variklis, o taip pat pateikiamo jo dalių aprašas. Į jo tyrimą buvo įtraukti vokiečių mokslininkai Verneris fon Braunas, Augustas Štainhoveris ir Teodoras fon Karmanas.

1952 m. Oro pajėgų instrukcijoje „200-2" nurodoma, kad aptiktos diskų dalys privalo būti nedelsiant pristatytos į Rait-Patersono bazės Mokslinį-techninį centrą. 1994 m. į ufologų rankas pateko dar vienas visiškai slaptas, 1954 m. dokumentas, susijęs su „Majestic-12". Tai buvo „Kitų planetų būtybės. Instrukcija apie aptikimą, evakavimą, laikymą ir saugojimą". Minima, kad jau surasta pakankamas kiekis sudužusių kosminių laivų nuolaužų bei nežemiečių kūnų; ir tai tiriama įvairiuose mokslo centruose. Tačiau jų atskridimo į Žemę motyvai nėra žinomi. Išvardijami 4 laivų tipai ir aprašomi 2 ateivių tipai. Išvadoje nurodoma, kad nuolaužos ir kūnai pristatyti į Zoną-51, Zoną S-4, Mėlynąją laboratoriją Rait Patersono bazėje ir 21 korpusą Albukerke esančioje Kirtlendo bazėje. Rašoma, kad pagrindiniu „Majestic-12" uždaviniu yra visų nežemiškos kilmės medžiagų, detalių ir būtybių aptikimas ir išvežimas (o prireikus ir, slapta kartu su CŽV, iš kitų valstybių teritorijų), kad galima būtų tai moksliškai ištirti. Operacijų metu rekomenduojama laikytis didžiausio slaptumo.

NSO formų klasifikacija pagal „New Scientist“

Iškart, aptikus nežemiečių laivo sudužimą, pradėdavo veikti projektas „Mėlynoji musė", kurio tikslas – svetimos technologijos ir medžiagos. O projektas „Mėnulio dulkės" buvo skirtas kosminių laivų lokalizacijai, nuolaužų surinkimui ir išvežimui. JAV pasiuntinybėms ir konsulatams buvo nurodyta pranešti visą informaciją apie kitose šalyse atliekamus kosminių laivų, taip pat ir nežemiškos kilmės, tyrimus (tuo pačiu „Mėnulio dulkių" kodiniu pavadinimu). Va tik nesuprantama, kaip 1954 m. pasirodžiusiame dokumente galėjo būti kalbama apie dirbtinius Žemės palydovus, kai pirmasis jų pakilo tik po 3 m, bei gabenti radinius į Zoną-51, kurią rengti imta tik 1955 m. Todėl dėl dokumento tikrumo ir kilo abejonių.

Ufologams pavyko gauti ir cenzūros „sutrumpintą" dokumentą „Aquarius projektas", kuris buvo sukurtas Eizenhauerio nurodymu ir priklauso „Majestic-12". Pavadinimas „Aquarius" jam suteiktas 1969 m. nutraukus „Mėlynosios knygos" projektą. Jo tikslas – rinkti mokslinę, techninę, medicininę ir žvalgybinę informaciją apie NSO ir kontaktus su nežemiškomis gyvybės formomis. Jame pateikiama duomenų dar apie 4 visiškai slaptus projektus: a) "Redlight" – perimtų nežemiečių laivų išbandymas ore; b) „Snowbird" – „skraidančios lėkštės" sukūrimas ir išbandymas ore; c) „Pawns" – visų NSO įvertinimas siekiant gauti informacijos apie technologijas; d) "Sigma" – kontaktų su ateiviais nustatymas (atseit, projektui pavyko 1959-ais, kai įvyko primityvus kontaktas, o 1964 m. balandžio 25 d., tarytum, Oro pajėgų karininkas susitiko su dviem ateiviais sutartoje dykumos vietoje Niu Meksiko valstijoje; susitikimas truko 3 val.). 1986 m. Timoti Gud užklausė apie šį projektą Nacionalinio saugumo agentūrą ir gavo atsakymą, kad gali susipažinti su dokumentais sumokėjęs 15 tūkst. dolerių, tačiau vėliau NSA pranešė, kad projektas tebėra įslaptintas. Taigi, bent jau pripažinta, kad „Aquarius projektas" egzistavo.

O kaip nuteka tokia informacija? Kai kas mano, kad tai organizuoja kariškių ir specialiųjų tarnybų tarpe egzistuojanti įtakinga grupuotė, laikanti, kad jau laikas praskleisti paslapties uždangą. Tuo tarpu JAV spaudoje buvo nemažai pranešimų apie NSO avarijas. Dar 1951 m. buvęs valstybės sekretorius generolas Dž. Maršalas pareiškė, kad trimis priverstinio nusileidimo atvejais ir žuvus ekipažams, JAV valdžiai pavyko perimti tuos objektus. 1983 m. Vašingtono technologijų instituto prezidentas R. Sarbačeras rašė, kad „įvairios medžiagos, gautos iš avarijas patyrusių skraidančių lėkščių, pasirodė ypatingai patvarios ir kruopščiai tiriamos mūsų laboratorijose“. 1989 m. buvęs NSA direktorius admirolas N. Inmanas patvirtino, kad Gynybos ministerija turi kelis disko formos NSO, kurių skersmuo kaip dviejų sunkvežimių, kurie tebetiriami. Tais pačiais metais brigados generolas A. Eksonas, 1947 m. tarnavęs Rait-Petersono bazėje, patvirtino, kad į bazę buvo pristatytos NSO nuolaužos.

Daugiaprasmis ir Dž. Bušo pareiškimas, 2003 m. pristatant Kongresui kitų metų biudžetą: „keletas per paskutinį dešimtmetį padarytų svarbių mokslinių atradimų rodo, kad gyvenami pasauliai už Žemės ribų kur kas realesni, nei laikyta anksčiau. Tikriausiai egzistuoja ateiviai iš kosmoso, o jų aptikimas – tik laiko klausimas".

Atrodo, kad informacija apie NSO taip smarkiai slepiama, kad ją sunkiai gauna net JAV prezidentai. Išsakyta keli galimi tokio įslaptinimo paaiškinimai: visuomenės panikos baimė, valdžios autoritetas, technologinio pranašumo išsaugojimas. Ir galiausiai VSETI direktorius S. Griras pateikė savo versiją, pagal kurią buvo atrasti tokie pažangūs metodai, kad dabartinės technologijos galėtų tapti nereikalingos, nereiktų naudoti naftos, dujų, anglies ir net atominės energijos. Tačiau tai sukeltų masinį didžiųjų korporacijų žlugimą ir chaosą pasaulio ekonomikoje. O kartu siekiama ir nuslėpti nuo ateivių, kad tiriamos jų technologijos, siekiant sukurti apsigynimo nuo jų priemones.

Entuziastai 8-me dešimtmetyje nerimo. Teksaso valstijos centre laboratorijoje ant kalvos šlaito inžinierių grupė prietaisų apsuptyje budėjo trimis pamainomis, kad nepražiopsotų kito NSO pasirodymo. Arizonos laboratorijoje grupė „Antžeminiai NSO stebėjimai“ su ESM sujungtu fotometru tirtos NSO nuotraukos užtikrinant ypač tikslius matavimus, o išskydusių nuotraukų kontrasto padidinimui naudojant specialius metodus. Ilinojaus skaičiavimo centre apdorojo milžinišką kiekį duomenų apie NSO pasirodymus siekiant nuspėti, kur kitą kartą įvyks „skraidančių lėkščių“ protrūkis. Ir galiausiai 1975 m. spalį Fort-Smite (Arkanzaso valst.) apie 250 tiek NSO šalininkų, tiek priešininkų (iš įvairių šalių) susirinko, kad pasiaiškintų, kiek mokslas pažengė aiškindamasis šiuos reiškinius. Dalyvavo ir dvi valstybinės agentūros, Federalinė aviacijos administracija ir Šiaurės Amerikos Oro gynybos komanda, kartu su dalyviais, susijusiais su NASA. Informaciją pateikė 3 NSO tiriančios agentūros: Tuksono Oro reiškinių tyrimų organizacija, MUFON⁵⁾ (iš Seguine) ir NSO tyrimų centras (vadovaujamas Dž.A. Chaineko).

Konferencija vyko vietinio entuziasto, verslininko Bilo Pitso iniciatyva. Ji nuo ankstesnių išsiskyrė tuo, kad joje nebuvo įprastų pranešimų ir pasikeitimų istorijomis bei gandais apie paskutinius NSO pasirodymus. Turėta du tikslai: a) įrodyti „netikintiems“, kad „tame kažkas yra“; b) pabandyti išsiaiškinti, kokiais fizikiniais principais galėjo naudotis NSO kūrėjai („sužinoti, kaip įrengtos pavaros tarpžvaigždiniams skrydžiams – ir tai vertas žaidimas“).

Skeptikų grupę joje sudarė daugiausia buvę „Mėlynosios knygos“ projekto dalyviai, vadinamųjų „angelų“ (radarų trikdžių, kartais palaikomų NSO) specialistai. Jai priklausė ir neseniai išleistos knygos „NSO reiškinio paaiškinimas“ (1974) autorius inžinierius Filipas Klasas⁶⁾.

Buvo prieita išvados, kad 80-99% visų atvejų gali turėti visai patenkinamus paaiškinimus (pvz., pagal vienos grupės nuomonę, bent pusė atvejų galėjo būti supainiojami su Venera; kitas galimas šaltinis – meteorai ir krintančios raketų pakopos, kaip ir balionai bei lėktuvai; o kur dar pokštautojų išdaigos?!). Vis tik stebėtų atvejų kiekis labai didelis, tad nemaža visuomenės dalis laiko, kad NSO gali būti kažkas realaus.
NSO nuotrauka McMinnville 1973
Dažnai publikuota, bet vis dar kelianti ginčus Paul Trent’o 1950 m. gegužės 11 d. nuotrauka iš Mak-Minvilio Oregono valst. Teigiama, kad ji nufotografuota 19:30, tačiau yra neatitikimų, leidžiančių spėti ją darytą ryte. Jos tirti važiavo F. Klasas

O minėta Arizonos grupė sako nustačiusi, kad 90-95% nuotraukų yra padirbiniai (falsifikatai), nors ir pripažįsta, kad jų sistema nėra tobula ir kartais „tikras“ nuotraukas palaiko padirbiniais.

Vieno posėdžio „vinimi“ tapo inžinierių iš Teksaso, pasivadinusių tarptautiniu projektu „Žvaigždžių šviesa“, ataskaita. Jie ką tik pastatė specialią observatoriją, užimančią 160 ha plotą netoli Ostino. Be kelių fotokamerų blokų, kuriuose jos išdėliotos kelių šimtų metrų intervalu ir suveikiančių sinchroniškai, yra centrinė laboratorija iš šlakoblokų, „prikimšta“ įvairiausios sudėtingos aparatūros: registruojantis magnetofonas, fotokameros su difrakcinėmis gardelėmis šviesos spektro nustatymui, teleskopas su fotodaugintuvu ir videostiprintuvu, video kamera su videomagnetofonu, mikrofonas su metriniu paraboliniu reflektoriumi, tiesinis akselerometras su sekančia sistema naudojamas kaip gravitometras, ... Tie prietaisai turėjo registruoti reiškinius, kylančius praskrendant NSO.

Be įrangos pasyviam stebėjimui, laboratorija turi instrumentus ryšio su NSO pilotais nustatymui: tai 30 m skersmens ratu išdėstytas 91 signalinis žibintas bei mažos galios moduliuojamas helio-neoninis lazeris, skleidžiantis raudoną spindulį. Jais siekiama pritraukti netoliese atsidūrusių NSO pilotų dėmesį.

Teksasas laboratorijai pasirinktas todėl, kad pagal statistiką NSO čia pasirodo dažniausia. Jau statybos metu kelis kartus buvo stebėti NSO. Jei NSO ims vengti šios vietos, įrangą bus nesunku išmontuoti ir perkelti ir perkelti į kitą vietą.

Dar vienas liudijimo tikrumo patikrinimo būdų yra hipnozė ar „melo detektorius“. Tad su dideliu nekantrumu laukta Čarlzo Chiksono, kuris buvo, tariamai, vienu iš dviejų laivų statyklos Paskagule (Misisipės valst.) darbininkų, 1973 m. rudenį paimtų į ateivių laivą tyrimams, apklausos „melo detektoriumi“ ataskaitos. Pirmoji, iškart po incidento atlikta apklausa nebuvo atlikta kvalifikuotai, tad visi dalyviai ragino atlikti naują, tačiau prieš pat naują seansą Chiksonas jo atsisakė.

Konferencijoje buvo galima sutiktą senyvą ledi, kurią kasnakt lankė marsiečiai. Per pertraukas ji su malonumu pasakojo apie „ilgus pokalbius su kosminiais pilotais, savo ‚skraidančiąją lėkštę‘ priparkavusiais po jos numerio motelyje langais“. Iš mandagumo jos klausėsi, tačiau mažai kas ja patikėjo. O jos absoliučiu antipodu buvo skeptikas ir žurnalo „Aviation Week“ redaktorius Filipas Klasas, pats ėmęsis tirti kai kuriuos atvejus. Vienas jų buvo nutikęs 1973 m. Ohajo valstijoje, kur karinio malūnsparnio įgula pasakojo, kad virš jų skrido NSO juos apšviesdamas žaliu spinduliu, o tada timptelėjo jų malūnsparnį kelis šimtus metrų aukštyn. Radijo ryšis nutrūko. F. Klasas bandė įtikinti dalyvius, kad atvejį gali paaiškinti gana paprastai – šviesa galėjo būti iš Orionidų meteorų srauto bolido, kurį stebėjo per žalią malūnsparnio gaubtą, o mašina šoktelėjo aukštyn, pilotui nevalingai patraukus vairolazdę, o radijo ryšis nutrūko, nes buvo nusileista per žemai, į „mirtiną zoną“. Kai kurie tokį aiškinimą pavadino absurdišku.

Dž. Chainekas sakė, kad Oro pajėgų reiškinių tyrimai išsigimė į brangias, nemokslines tūkstančių stebėjimų paneigimo operacijas reikalaujant paaiškinimų pagal žinomus mokslo ir gamtos reiškinius. Jis žadėjo, kad nauja sistema leis per metus arba gauti įrodymų apie NSO egzistavimą, arba, kad jų nėra.

Tik štai Fort Smito gyventojams konferencija nepadarė jokio įspūdžio. Atpažinę gatvėse jos dalyvius pagal prisegtas korteles, jie sveikindamiesi mojavo ir rodydami į dangą šaukė: „Skrenda! Skrenda!“

¹⁾ Natanas Tvainingas (Nathan Farragut Twining, 1897-1982) – JAV Oro pajėgų generolas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo paskirtas į Ramiojo vandenyno pietinę dalį. Po karo 1945 m. paskirtas vadovauti Oro pajėgų materialinio tiekimo daliai, o 1947 m. pradėjo vadovauti Oro pajėgoms Aliaskoje. Jo vardu pavadinta mėgėjiška observatorija Niu Meksikos mažai apgyvendintame rajone.

²⁾ Choitas Vandenbergas (Hoyt Sanford Vandenberg, 1899-1954) – JAV Oro pajėgų generolas. Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Devintajai Oro pajėgų armijai, taktiniam oro pajėgų daliniui Anglijoje ir Prancūzijoje. 1946-45 m. trumpai pabuvo CŽV vadu; 1948-53 m. buvo Oro pajėgų štabo vadas. Oro pajėgų bazė Kalifornijos pakrantėje pavadinta jo vardu (1958).

³⁾ Džonas Edgaras Huveris (John Edgar Hoover, 1895-1972) – JAV valstybės veikėjas, FTB direktorius (1924-72). Dėl prieštaringo jo vertinimo (buvo kaltinamas daugybe piktnaudžiavimų įgaliojimais ir žmogaus teisių pažeidimų) ir ilgo užimamų pareigų laiko, po jo maksimalus darbo laikas šiose pareigose nustatytas 10 m. Buvo viengungis; sklido gandai, kad jis gėjus. Į masonų ložę įstojo 1920-ais, o 1955 m. pasiekė 33 lygį. Jo vardu parašyta nemažai knygų ir straipsnių, tačiau paplitusi nuomonė, kad iš tikro tai parašė FTB darbuotojai. Jo figūra dažnai panaudojama populiarioje kultūroje ir kine.

⁴⁾ Džordžas Šulgenas (George Francis Schulgen, 1900-1955) – JAV Oro pajėgų kariškis, nuo 1943 m. brigados generolas; išgarsėjo sąryšyje su NSO, laikytas susijusiu su „Majestic-12“ projektu.

⁵⁾ MUFON (Mutual UFO Network) – JAV ne pelno siekianti civilių savanorių organizacija, tyrinėjanti pranešimus apie NSO, turinti apie 4 tūkst. narių per 40 šalių. Įkurta Allen R. Utke ir kt. 1969 m. gegužės 31 d. Kvinsyje (Ilinojaus valst.), o dabar bazuojasi Sinsinatyje (Ohajo valst.). Ji rengia simpoziumus ir leidžia MUFON NSO žurnalą. 2015 m. įsteigė MUFON universitetą. Organizacija sulaukia kritikos dėl savo pseudomoksliškumo kalbant apie ateivių pagrobimus, sąmokslo teorijas, hipnozinę regresiją ir „nuslopintus prisiminimus“.

⁶⁾ Filipas Klasas (Philip Julian Klass, 1919-2005) – amerikiečių žurnalistas, NSO tyrinėtojas, išgarsėjęs savo skeptiškumu NSO atžvilgiu. Dirbo „General Electrics“ kaip aviacijos elektronikos inžinierius. Į Vašingtoną persikėlė 1952 m. pradėjęs dirbti „Aviation Week“ žurnale ir jo vyr. redaktoriumi išbuvo 34 m. Jo knyga „Slapti stebėtojai kosmose“ (1971) buvo pirmąja knyga apie šnipinėjančių palydovų technologijas. Į NSO sritį, apie kurią išleido kelias knygas, įsitraukė maždaug nuo 1966 m. incidento Ekseteryje (Nju Hempšyro valst.), kurį jis bandė aiškinti plazmos dariniais, kilusiais nuo aukštos įtampos linijų. Šį jo požiūrį stipriai kritikavo.
Taip pat skaitykite >>>>>