|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
NSO tyrinėjimai JAV
Taip pat skaitykite: NSO tyrinėjimai Rusijoje JAV irgi ilgai vyko diskusijos dėl NSO egzistavimo, o Gynybos, Karinių oro pajėgų ministerijos
bei CŽV rinko pranešimus apie NSO pasirodymus visame pasaulyje ir vykdė slaptus tų objektų
tyrimus. Tačiau, skirtingai nuo TSRS, amerikiečiai iškart pagrindinį dėmesį skyrė avariją patyrusių
objektų paieškai bei jų nuolaužų tyrinėjimui.
Netrukus po 1947 m. rugsėjo mėn. įvykio Ruzvele, Oro pajėgų
materialinio-techninio tiekimo viršininkas generolas N. Tvainingas1) (Twining) Oro pajėgų štabo vadui generolui-leitenantui
Ch. Vandenbergui2) nusiuntė slaptą dokumentą Nuomonė apie skraidančius diskus", skirtą ginkluotųjų pajėgų štabams ir
Pentagono tarnyboms. Jame pažymima, kad kol nėra fizinių įrodymų sudužusių diskų nuolaužų
pavidalu, išlieka neužtikrintumas dėl tokių objektų tikrumo". Tuo tarpu F. Korso
savo knygoje rašo, kad tai buvo apgalvota dezinformacija. Tad nekeista, kad 1947 m. spalio mėn. Oro pajėgų
Žvalgybos vadas generolas Šulgenas į visas JAV žvalgybos tarnybas išsiuntinėjo slaptą raštą, kuriame
prašė visame pasaulyje užtikrinti skraidančių lėkščių" tipo lėktuvų paiešką. Jame kalbama apie
neaiškios kilmės pilotuojamus metalinius skraidančius aparatus, pasižyminčius neįtikėtina galia,
neregėtu greičiu, išskirtiniu manevringumu ir gebėjimu pakibti ore, netikėtai atsirasti ir išnykti. Tie
aparatai yra diskų, rutulio ar lėkščių formos su visai nežinomais varikliais ir pagaminti iš nepaprastai
lengvų medžiagų. Ir tais pačiais 1947-ais FTB direktorius E. Guveris sutiko padėti rinkti duomenis apie
skraidančius diskus su sąlyga, kad FTB bus leista naudotis informacija apie paimtus objektus.
F. Korso knygoje Diena po Ruzvelo" rašo, kad mokslininkai nustatė,
kad NSO buvo milžiniškas kondensatorius, kurio viduje buvo nežinomas elektros šaltinis, o objekto korpusas galėjo saugoti ir
praleisti didelės galios sroves. Aplink objektą buvo sukuriamas stiprus elektromagnetinis laukas,
kompensuojantis gravitacijos poveikį. Laive nerasta jokios valdymo įrangos. Rasti ateivių kūnai
neturėjo virškinimo organų, o laive nebuvo nei vandens, nei jokių maisto atsargų tad buvo išsakyta
prielaida, kad tos būtybės maitinosi" elektromagnetine energija ir buvo robotai. Tyrinėtojams susidarė
įspūdis, kad laivą ateiviai valdė per galvos raiščius. Tačiau svarbiausia, kad buvo gauta praktinės
informacijos, pagal kurią kai kurios idėjos buvo mestelėtos" stambioms korporacijoms, kad jos
išbaigtų sprendimus, kartu neįtardamos, kad tai susiję su Ruzvelo NSO (pvz., tranzistorių ir
integracinių schemų sukūrimas, neprašaunamas audinys, o vėliau šatlų" ir stelsų" dangos...).
1993 m. vienos slaptų tarnybų darbuotojas perdavė L. Strinfildui ataskaitos kopiją, kurioje kalbama
apie netoli Niu-Meksiko bandymų poligono sudužusią skraidančią lėkštę. Dokumentą 1947 m. liepos
16 d. buvo pasirašęs generolas N. Tuainingas, o jis skirtas Oro pajėgų štabo vadui Ch. Vandenbergui.
Jame sakoma, kad, matyt, tai antrasis disko formos NSO, kuriame buvo nežinomas variklis, o taip pat
pateikiamo jo dalių aprašas. Į jo tyrimą buvo įtraukti vokiečių mokslininkai Verneris fon Braunas,
Augustas Štainhoveris ir Teodoras fon Karmanas.
1952 m. Oro pajėgų instrukcijoje 200-2" nurodoma, kad aptiktos diskų dalys privalo būti
nedelsiant pristatytos į Rait-Patersono bazės Mokslinį-techninį centrą. 1994 m. į ufologų rankas pateko
dar vienas visiškai slaptas, 1954 m. dokumentas, susijęs su Majestic-12". Tai buvo Kitų planetų
būtybės. Instrukcija apie aptikimą, evakavimą, laikymą ir saugojimą". Minima, kad jau surasta
pakankamas kiekis sudužusių kosminių laivų nuolaužų bei nežemiečių kūnų; ir tai tiriama įvairiuose
mokslo centruose. Tačiau jų atskridimo į Žemę motyvai nėra žinomi. Išvardijami 4 laivų tipai ir
aprašomi 2 ateivių tipai. Išvadoje nurodoma, kad nuolaužos ir kūnai pristatyti į Zoną-51, Zoną S-4,
Mėlynąją laboratoriją Rait Patersono bazėje ir 21 korpusą Albukerke esančioje Kirtlendo bazėje.
Rašoma, kad pagrindiniu Majestic-12" uždaviniu yra visų nežemiškos kilmės medžiagų, detalių ir
būtybių aptikimas ir išvežimas (o prireikus ir, slapta kartu su CŽV, iš kitų valstybių teritorijų), kad
galima būtų tai moksliškai ištirti. Operacijų metu rekomenduojama laikytis didžiausio slaptumo.
Iškart, aptikus nežemiečių laivo sudužimą, pradėdavo veikti projektas Mėlynoji musė", kurio
tikslas svetimos technologijos ir medžiagos. O projektas Mėnulio dulkės" buvo skirtas kosminių
laivų lokalizacijai, nuolaužų surinkimui ir išvežimui. JAV pasiuntinybėms ir konsulatams buvo
nurodyta pranešti visą informaciją apie kitose šalyse atliekamus kosminių laivų, taip pat ir nežemiškos
kilmės, tyrimus (tuo pačiu Mėnulio dulkių" kodiniu pavadinimu). Va tik nesuprantama, kaip 1954 m.
pasirodžiusiame dokumente galėjo būti kalbama apie dirbtinius Žemės palydovus, kai pirmasis jų
pakilo tik po 3 m, bei gabenti radinius į Zoną-51, kurią rengti imta tik 1955 m. Todėl dėl dokumento tikrumo ir kilo abejonių.
Ufologams pavyko gauti ir cenzūros sutrumpintą" dokumentą Aquarius projektas", kuris buvo
sukurtas Eizenhauerio nurodymu ir priklauso Majestic-12". Pavadinimas Aquarius" jam suteiktas
1969 m. nutraukus Mėlynosios knygos" projektą. Jo tikslas rinkti mokslinę, techninę, medicininę ir
žvalgybinę informaciją apie NSO ir kontaktus su nežemiškomis gyvybės formomis. Jame pateikiama
duomenų dar apie 4 visiškai slaptus projektus: a) "Redlight" perimtų nežemiečių laivų išbandymas
ore; b) Snowbird" skraidančios lėkštės" sukūrimas ir išbandymas ore; c) Pawns" visų NSO
įvertinimas siekiant gauti informacijos apie technologijas; d) "Sigma" kontaktų su ateiviais
nustatymas (atseit, projektui pavyko 1959-ais, kai įvyko primityvus kontaktas, o 1964 m. balandžio 25
d., tarytum, Oro pajėgų karininkas susitiko su dviem ateiviais sutartoje dykumos vietoje Niu Meksiko
valstijoje; susitikimas truko 3 val.). 1986 m. Timoti Gud užklausė apie šį projektą Nacionalinio
saugumo agentūrą ir gavo atsakymą, kad gali susipažinti su dokumentais sumokėjęs 15 tūkst. dolerių,
tačiau vėliau NSA pranešė, kad projektas tebėra įslaptintas. Taigi, bent jau pripažinta, kad Aquarius projektas" egzistavo.
O kaip nuteka tokia informacija? Kai kas mano, kad tai organizuoja kariškių ir specialiųjų tarnybų
tarpe egzistuojanti įtakinga grupuotė, laikanti, kad jau laikas praskleisti paslapties uždangą. Tuo tarpu
JAV spaudoje buvo nemažai pranešimų apie NSO avarijas. Dar 1951 m. buvęs valstybės sekretorius
generolas Maršalas pareiškė, kad trimis priverstinio nusileidimo atvejais ir žuvus ekipažams, JAV
valdžiai pavyko perimti tuos objektus. 1983 m. Vašingtono technologijų instituto prezidentas R.
Sarbačeras rašė, kad "įvairios medžiagos, gautos iš avarijas patyrusių skraidančių lėkščių, pasirodė
ypatingai patvarios ir kruopščiai tiriamos mūsų laboratorijose". 1989 m. buvęs NSA direktorius
admirolas N. Inmanas patvirtino, kad Gynybos ministerija turi kelis disko formos NSO, kurių skersmuo
kaip dviejų sunkvežimių, kurie tebetiriami. Tais pačiais metais brigados generolas A. Eksonas, 1947 m.
tarnavęs Rait-Petersono bazėje, patvirtino, kad į bazę buvo pristatytos NSO nuolaužos.
Daugiaprasmis ir Dž. Bušo pareiškimas, 2003 m. pristatant Kongresui kitų metų biudžetą:
keletas per paskutinį dešimtmetį padarytų svarbių mokslinių atradimų rodo, kad gyvenami
pasauliai už Žemės ribų kur kas realesni, nei laikyta anksčiau. Tikriausiai egzistuoja ateiviai iš
kosmoso, o jų aptikimas tik laiko klausimas".
Atrodo, kad informacija apie NSO taip smarkiai slepiama, kad ją sunkiai gauna net JAV prezidentai.
Išsakyta keli galimi tokio įslaptinimo paaiškinimai: visuomenės panikos baimė, valdžios autoritetas,
technologinio pranašumo išsaugojimas. Ir galiausiai VSETI direktorius S. Griras pateikė savo versiją,
pagal kurią buvo atrasti tokie pažangūs metodai, kad dabartinės technologijos galėtų tapti
nereikalingos, nereiktų naudoti naftos, dujų, anglies ir net atominės energijos. Tačiau tai sukeltų masinį
didžiųjų korporacijų žlugimą ir chaosą pasaulio ekonomikoje. O kartu siekiama ir nuslėpti nuo ateivių,
kad tiriamos jų technologijos, siekiant sukurti apsigynimo nuo jų priemones.
Taip pat skaitykite: NSO tyrinėjimai Rusijoje 1) Natanas Tvainingas (Nathan Farragut Twining, 1897-1982) JAV Oro pajėgų
generolas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo paskirtas į Ramiojo vandenyno pietinę dalį. Po karo 1945
m. paskirtas vadovauti Oro pajėgų materialinio tiekimo daliai, o 1947 m. pradėjo vadovauti Oro pajėgoms
Aliaskoje. Jo vardu pavadinta mėgėjiška observatorija Niu Meksikos mažai apgyvendintame rajone.
2) Choitas Vandenbergas (Hoyt Sanford Vandenberg, 1899-1954) JAV Oro pajėgų
generolas. Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo Devintajai Oro pajėgų armijai, taktiniam oro pajėgų
daliniui Anglijoje ir Prancūzijoje. 1946-45 m. trumpai pabuvo CŽV vadu; 1948-53 m. buvo Oro pajėgų štabo vadas.
Oro pajėgų bazė Kalifornijos pakrantėje pavadinta jo vardu (1958). Papildomai skaitykite:
|
Apie šiauriau Ruzvelo sudužusį NSO pirmąkart paminima su
Majestic-12" operacija (žr. ir 
