Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Slibinai-gundytojai

 

Žemėje pasirodžius pirmiesiems žmonėms, ji nebuvo tuščia. Joje gyveno įvairios augalų ir gyvūnų rūšys. Ir buvo dar KAŽKAS...

Slavų mitologijoje sutinkamas mažai tyrinėtas Ugninių slibinų motyvas. 18 a. istorikai pastebėjo, kad rusų valstiečiai tiki, kad Ugniniai slibinai – tai „velniai, kurie skraido ir gundo moteris“. Jie kibirkščiuoja virš kamino, praninka per jį ir troboje apsireiškia gražiu jaunikaičiu ar mirusiu vyru.

Jie netgi turi savo vardus. Smolensko ir Riazanės srityse juos vadina Liubiaku, Orlovo srityje – Volokita, Tambovo gubernijoje – Liubostajum, Jaroslavlio ir Vladimiro srityse irgi yra padavimas apie nelabojo atskridimą milžiniškos ugninės šluotos pavidalu. Manoma, kad jie lanko žmones, liūdinčiais savo mirusių artimųjų. Fire dragon

Samaros krašte liko padavimas apie su slibinais kalbančius žmones. Ugninį slibiną sustabdyti ir priversti paklusti galima jam ištarus „Tprrrrru!“ Tada tasai žmogui atskleidžia Žemės ir Dangaus, praeities ir ateities paslaptis. Paleidžiant Slibiną, reikėdama ant savęs nuo apačios persiplėšti marškinius (kitaip Slibinas neišskrisdavo ir nužudydavo jį suvaldžiusį asmenį).

Anot Samaros srities senbuvių, kažkur rytuose yra „ypatingas“ Šichano kalnas. Išvertus iš mordų kalbos tai reiškia „šamano užkeikimas“. Aplink jį plyti ežerai. Ten gyvena Vandenų dvasia. Atlikus tam tikrą ritualą, ją galima įprašyti atsiųsti arba, atvirkščiai, nutraukti lietų. Iki revoliucijos žmonės ėjo melstis prie ežero. Dvasios gyvenamoji vieta buvo pažymėta akmeniu. Ant jo ir palikdavo lauktuves: duoną, druską, medų. Greta ežero buvo griuvėsiai, kuriuos senbuviai vadino „Stepono Razino žemine“ (Steponas Razinas Pavolgyje apibendrintas vaizdinys, gana tolimas nuo savo realaus prototipo – jis burtininkas, atsivertėlis). Po revoliucijos prie kalno liovėsi ėją. Aukojimai liovėsi ir supykusi dvasia išpilstė ežerus paversdama juos pelkėmis. O kalne apsigyveno laukinės čuškės (šernai), puolantys žmones, įsiveržusius į jų valdas.

1984 m. gegužės 28 d. tyrinėtojų grupė išvyko ieškoti to mistinio kalno. Jie greitai rado nuokalnę, sudaryta iš kietų kvarco uolienų, padengtų plonu nuosėdų sluoksniu. Viršūnė apaugusi mišku. Gausi drėgmė, tankūs brūzgynai, vabzdžių gausa trukdė paieškoms. Vietiniai atsisakė lydėti prie kalno, aiškindami, kad bijo šernų. Vieninių apklausa leido spėti, kad dvasia paliko šias vietas.

Kita ekspedicija buvo surengta į Samaros srities šiaurės vakarus, kur irgi išlikę tikėjimai Ugniniais slibinais. Mokslininkus pasišovė lydėti Samaros istorijos-ekologijos asociacijos „Pavolgis“ etnografas Kirilas Serebrenitskis*).

Sunku patikėti, kad mūsų laikais greta stambių miestų išlieka praktiškai neliestų laukinės gamtos kampelių. Liaudis juos vadina Volgos Alpėmis. Tai neapsakomai gražios, nebyliai pasakiškos vietos. Gilioje praeityje čia bangavo Tečio jūra, o dabartinės uolos buvo i6 vandens kyšančiomis salomis. Vietiniai su tomis vietomis sieja niūrias legendas. Atseit šiose uolose, miškuose ir pelkėse apsigyveno piktos dvasios. Artimiausiose gyvenvietėse gyvenama tik keturiose sodybose, viso 8 čiuvašai.

Kirilas Serebrenitskis išsiaiškino, kad beveik visi, nors kartą pabuvę naktį tose pelkėse, matė klajojančias ugneles – skrajojantį nelabąjį, kurį jie vadina Pata-Kabusia. Arba kitaip, senoviškiau, Patavka-busj, „skraidanti galva“. Vėliau, grįžęs į Samarą, Kirilas pasikonsultavo su Čekoksarų etnografais ir sužinojo, kad žodis „patavka“ dabartinėje čiuvašų kalboje iki šiol neturi vertimo. Jam artimiausias „pudovka“ reiškia „senovinį pūdą talpinantį kibirą“. Taigi būtų, kad Pata-Kabusia – skraidanti kibiro formos galva.

Anot senovės padavimų, Pata-Kabusia gyvena didelėje apsamanojusioje pelkėje – keistu būdu išlikusiu ledynmečio epochos relikte. Jei kas nors kaime mirdavo prievartine mirtimi ir jį laidodavo, kaip įprasta, galėjo atskristi Pata-Kabusia. „Ugninis kamuolys skrenda tarsi slibinas, galva stora ir link uodegos vis plonėjantis; ir skrenda tiesiai į kaimą...“ Ten jis, atseit, atgaivina mirusįjį, o tada, pavedžiojęs po apylinkes, nusiveda į savo pelkę. Daugiau mirusiojo jau niekas nemato.

Ištyrę pelkę, tyrinėtojai pajuto gniuždančią, grėsmę keliančią tų vietų dvasią. Senbuviai prisimena, kad visai nesenai tuose kraštuose gyveno „kalbantys“ su slibinais. Jie pasakojo, kad „mūsų Šiaurės gyventojų tikėjimu skraidantys ugniniai rutuliai yra piktojo burtininkavimo rezultatas. Tokiais rutuliais, vilnijančiais visomis vaivorykštės spalvomis, burtininkai užsiundo žmogų, kurio vardas prasideda jų pasirinkta raide. Subyrėję į savo auką rutuliai sukelia sunkius susirgimus“. Šį meną įvaldę burtininkai (ir tarp jų, aišku įvardija Steponą Raziną) gyveno Akmens troboje (savitos formos uoloje), kažkur pelkėse ir išsišakojusiose olose, nusitęsiančiose tūkstančius kilometrų (papildomai apie tunelius po žeme žr. >>>>> ) ir išeinančių prie Volgos.

Apklausę vietinius gyventojus, mokslininkai patraukė olų link. Ėjo per seną pušų mišką. Netrukus paviršinis dirvos sluoksnis dingo, apnuogindamas uolienas. Milžiniški plyšiai kirto masyvą, atverdami kelią į žemės gelmes. Laiko trūkumas neleido kruopščiai viską apžiūrėti. Rado tik vieną olą, iš kurios traukė šalčiu. Prasiskverbę ten grupės nariai pateko į kažkokį 3 m gylio požeminį šulinį. Tolimesnį kelią užtvėrė senas aštrus akmuo. Be specialaus pasiruošimo (atlikus kasimus ir pašalinus trukdančius akmenis) praeiti toliau buvo neįmanoma. Tad olos dar laukia savo tyrinėtojų.

Etnografai pažymi, kad 20 a. pradžioje į šias vietas susirinko praktiškai visų pagrindinių slaptųjų ir apokrifinių Rusijos mokymų atstovai ir saugotojai. Kas juos traukė į čia? Gal aktyvi šių vietų energetika...

Nemažai 19-20 a. teosofų rasė apie kelias protingas rases, kurios gyveno iki žmogaus pasirodymo. Anot jų, pirmosios rasės neturėjo standaus kūno, o buvo „ugniniai gumulai“. Galbūt, tai ir yra savotiški seniai praėjusių laikų reliktai, kuriuos mes žinome kaip Pata-Kabusius ar Ugninius slibinus. Pasislėpusių ypatinguose energetiniuose planetos taškuose, jų galimybės apribotos ir jiems reikia kitų protingų būtybių pagalbos.

Yra nemažai pranešimų apie ugninius rutulius tarsi prilipusios prie aukštos įtampos laidų. Galima spėti, kad paslaptingi „kamuoliniai žaibai“ – tai nepakankamai išsivystę jaunos būtybės, kitų energetinių gyvybės formų atstovai. Kada nors teks su jais artimiau susipažinti...


*) Kirilas Serebrenitskis - politologas, istorikas, etnopsichologas, keliautojas, publicistas, kilęs iš Samaros. Yra vienas iš „Committee Bonapartiste Oriental“ (įkurto 2005 m. ir vienijančio Napoleono karininkų palikuonis) steigėjų. Samaros MTI‘nste tiria religinę mitologiją. Daugelį metų praleido ekspedicijose – nuo Karpatų iki Krasnojarsko krašto.

Papildomai skaitykite:
Gyvosios ugnys
Kas yra slaideriai?
Žudyti per atstumą
Nežemiška gyvybė greta
4-ojo etapo evoliucija
Drakonų ežeras Kinijoje
Keista Ciolkovskio filosofija
Ateivių rasės: driežažmogiai
Nesė ir kiti: hipotezės ir realybė
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Išilginės bangos ir kelionės laike
Baltieji vandenys: legendos ištakos
L. Margulis ir Gajos koncepcija
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Tikrieji Žemės astronautai
Nepaprastos vandens savybės
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Oda: tarp kūno - dvasios
Sekant milžino pėdsakais
Amžinojo gyvenimo siekis
Ženklų paslaptys laukuose
Labynkyro ežero apžavai
Kur dūmai, ten ir ugnis
V. Vernadskio noosfera
Mano planeta artėja
Kogi telepatija
Kriptozoologija
Debesys žemėja
Jie tebegyvena!?
Musė cėcė
Mitologijos skyrius

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt svetainė
Fantastikos puslapis
Vartiklis