Global Lithuanian Net:    san-taka station:

NSO nusileidžia žemiau

(Ištraukos iš būsimos knygos)

Terminas-akronimas UFO, lietuviškai besitvirtinantis NSO pavidalu, taip giliai įsišaknijo plačioje visuomenėje, kad be jo neįsivaizduojama šiuolaikinio žmogaus kalba. Nesvarbu, kad pastarasis gali netikėti reiškinio egzistavimu, UFO pilnavertiškai įtrauktas į tarptautinių žodžių žodyną, išvien su "ufologu" bei "ufonautais" * (* Tarptautinių žodžių žodynas. - V.Vaitkevičiūtė. - Vilnius, 2002)

Papildomai skaitykite: Arnoldas regėjo baltuosius pelikanus?
Arnoldas regėjo meteorus?

Sutrumpinimą 5-6 dešimtmetyje įtvirtino JAV kariniai darbuotojai, tiriantys fenomeną. Dažnai manoma, kad pirmuoju žodžiu yra "nežinomas", bet tiksliausias vertimas būtų - "Neatpažintas Skraidantis Objektas". Net stebėtina, kad terminas UFO dar toks jaunas, gal neturintis ir penkiasdešimties metų. Iki tol populiariu spėjo tapti "skraidanti lėkštė", neabejotinai išliekanti gyva kalbos dalimi visame pasaulyje. Šio apibūdinimo kilmė turi gan tikslią datą - 1947-ųjų birželio 24-tą, kai privatus lakūnas Kenneth Arnold, skrisdamas netoli Rainerio kalno (Vašingtono valstija, JAV) išvydo danguje devynis švytinčius pusmėnulio formos objektus, išvien skriejančius taip, kaip tuomet niekas žemiška nebūtų galėję (maždaug 1700 mylių per valandą greičiu) (apie tai skaitykite >>>>). Kenneth Arnold'o pasakojimas buvo išspausdintas laikraštyje ir redaktorius, pasilikęs nežinomu, tuomet mestelėjo sparnuotą frazę "skraidančios lėkštės" (nors tai tik iš dalies atitiktų lakūno nupasakotą objektų formą).

Savotiška NSO "mitologija" išlieka giliai įtvirtinta tuzinu įvykių, tapusių ufologijos klasika. Tai - gausiai aprašyti atvejai, atlaikę laiko išbandymus, ilgamečius tyrimus ir "nepasidavę" tiksliam išaiškinimui. Ar tai būtų neatpažintų objektų stebėjimai, ar artimesni kontaktai jiems nusileidus, bei erdvėlaivių katastrofos, kaip taisyklė "rimtiems" įvykiams būdingas nemažas liudininkų skaičius, dažniausiai raštiški patvirtinimai, netgi dalyvių testavimas melo detektoriumi. Pasakojimų svarbą taip pat didina fizinio įrodymo buvimas, kaip fotografija, kūno žymės, nepaaiškinamas radiacijos padidėjimas vyksmo vietoje ir pan.

"Klasikiniai" atvejai ypač reikšmingi ufologijai - studijoms, kurių pavadinimo ir po šiai dienai negali praryti akademinė mąstysena. Tačiau yra "kosminių" istorijų, kurios nuskambėjo taip plačiai pasauliniu mastu, kad tapo savotiškomis "miesto legendomis". Dažnai pastaruoju apibūdinti bandoma pabrėžti įvykio "nerealumą", tačiau kai kurie žymus senieji įvykiai, laikui bėgant tik pasipildo naujais liudininkais, atsiskleidimais bei patvirtinimais, o fenomenalus susidomėjimas - tai dar vienas jų tikrumo išbandymas. Vien jau pagal posakį - "nėra dūmų be ugnies". O taip pat - gausus dėmesys be abejonės skatina daug aktyvesnį tyrimą, kuris tampa įvairiapusiškas, nuo policijos, žurnalistų, mokslininkų iki šamanų, mistikų ar ekstrasensų.

Iš kurios pusės beateitų domėjimasis anomaliniais kosminiais reiškiniais, paieškos erdvėje pasirodys keletas pavadinimų - įvykių, kurių negalėtų aplenkti net tamsiausi skeptikai. Tai neabejotinai gyva klasika, bet kartu, - istorijos, kurių pilnutinis išaiškinimas ir šiandien sudrebintų visą žmoniją ir gal būt tokios tiesos nušvitimas kaip tik dar netolimoje ateityje.

Vienas šitokių įvykių, - skraidančios lėkštės katastrofa Roswell'e (Niu Meksikas), 1947-ais.


Roswell'o mįslė

Papildomai skaitykite: Roswello avarija 

Liepos 4 dienos rytą, dykynėje netoli rančos vietovėje Corona, ūkininkas William W. "Mack" Brazel užtiko nukritusį disko formos objektą, bent jau sudužusio erdvėlaivio nuolaužas - metalo foliją primenančią medžiagą, nepanašia į nieką, gaminamą mūsų planetoje. Apie radinį jis pranešė vietinei radijo stočiai. Netrukus į veiksmo eigą įsijungė kariniai padaliniai iš Roswell'o oro pajėgų bazės. Vienas kertinių istorijos patvirtinimų tapo radijo žinių laida, apie tai, kad karinis oro dalinys atrado nežinomos, greičiausiai nežemiškos kilmės erdvėlaivį. Suprantama, kad daug kam "nulinko ausys" išgirdus tokią naujieną ir greitai pranešimas buvo atšauktas, įsakymu iš aukščiausių valdžios sluoksnių. Paneigta tapo visa istorija, įtraukiant aišku ir tai, kad sudužusiame erdvėlaivyje būta negyvų pilotų-ateivių. Vietoj to, pasklido oficiali versija apie nukritusį militaristinės operacijos "Mogul" oro balioną, o vėliau, nuo 1997-ųjų, papildyta dar ir žmogaus pavidalo muliažais, neva naudotais bandymuose bei "nukritusiais" į dykynę Roswell'e. Tačiau ne tik minėtos radijo laidos įrašas yra išlikęs iki šių dienų, bet nuo pat 1976-ųjų, kai Roswell'o įvykio tyrimą atnaujino ufologas William Moore bei fizikas Stanton R. Friedman, kasmet vis daugiau liudininkų atsiskleidė, siekdami į gyvenimo pabaigą išpasakoti kas jiems buvo uždrausta ir "gulėjo" ant sąžinės ilgus dešimtmečius. "Nežemišką versiją" patvirtino ir buvę JAV karinių pajėgų darbuotojai, tiesiogiai dalyvavę Roswell'o operacijoje. Be to, 1984-aisiais šviesą išvydo dokumentai, bylojantys apie slapto vyriausybinio komiteto įkūrimą 1947-ais, JAV prezidento Harry S. Truman'o įsakymu suburtą specialiai "Roswell'o NSO incidentui" tirti. Manoma, kad grupę sudarė aukščiausio mąsto mokslininkai (kaip Albert Enstein), kariniai vadovai, vyriausybės įgaliotiniai bei saugumo darbuotojai ir ji tapo vadinama Majestic - 12 arba Majic 12 (žinoma ir sutrumpinimu MJ-12). Suprantama, kad komiteto egzistavimas nėra patvirtintas, tačiau pareiškimas atvėrė naują studijų pobūdį, vedantį link "NSO sąmokslo teorijos", kuri teigia, kad JAV ir kitų stambiųjų vastybių vadovybės turi pilniausių ateivių egzistavimo įrodymų, kaip kad karinių padalinių žinioje atsidūrė nežemiški erdvėlaiviai ! Tačiau viskas be išlygų slepiama, idant išvengti socialinių, psichologinių ar religinių krizių, o gal būt, neatskleisti nelegalių sutarčių su ateivių atstovais, leidžiančių jiems grobstyti Žemės gyventojus, mainais į technologinę pagalbą.

Kaip ten bebūtų, Roswell'o saga tapo pavyzdine, pagal kurią lyginamos kitos panašios istorijos apie nežemiškų erdvėlaivių avarijas. Ji įtraukia pagrindinius elementus: "skraidančią lėkštę" su tikrais ateiviais, gausybę liudininkų, operatyvų karinių pajėgų dalyvavimą, brutalų viešumo apribojimą, įskaitant vietinės radijo stoties "revizavimą", valstybinio mąsto įslaptinimą, sukuriant menamą "nekaltą" įvykio versiją (cover up) ir skatinant žiniasklaidos priemones ją įtvirtinti. Dauguma nežemiškų erdvėlaivių katastrofų, iki ar po 1947-ųjų, apsireiškė pagal maždaug panašų scenarijų, kas pavertė Roswell'ą "kanonu", su visais tam būdingais privalumais ir tr8kumais. 1994-aisiais ekranuose pasirodė labai vykusiai pastatytas meninis filmas, detaliai atpasakojantis kvapą gniaužiančią istoriją, nekalbant apie daugybė dokumentinių vaizdajuosčių bei televizijos laidų. 1995-ais metais apsireiškė ir 16mm filmo juosta, užfiksavusi ateivių skrodimo operaciją slaptoje karinėje laboratorijoje. Medžiagos autentiškumas sukėlė nesibaigiančius ginčus ir nors ekspertizė vėliau patvirtino ją tikrai esant 5 dešimtmečio "Kodak" juosta, neįmanoma teigti, kad filmas siejasi būtent su minėtais Roswell'o įvykiais.

Nuo 1991-ųjų atsidarė "Roswell'o NSO muziejus ir tyrimų centras" (Roswell UFO Museum and Research Center), kurio vienas įkūrėjų - JAV karinių oro pajėgų leitenantas Walter Hout, 1947-ais tarnavęs Viešojo Informavimo skyriaus įgaliotiniu Roswell'o padalinyje.Tai būtent jis, savo vadovo nurodymu, parengė žymųjį liepos 8-sios raportą, pagal kurį pasirodė straipsnis laikraštyje Roswell Daily Record.

Pranešime buvo rašoma:
"Daugelis gandų apie skraidantį diską vakar pasitvirtino, kai Roswell'o bazės 8-ųjų Oro pajėgų 509-am bombonešių grupės žvalgybos skyriui pasisekė gauti diską. Operacija pagelbėjo vietinis ūkininkas bei Chaves apygardos šerifas."
o taip pat:
"Praeitą savaitę skraidantis objektas nusileido prie rančos netoli Roswell'o. Neturėdamas telefono [ ūkininkas W.W.Brazel ] saugojo diską tol, kol susisiekė su šerifo skyriumi, savo ruožtu pranešusiam majorui Jesse A.Marcel'ui iš 509-os bombonešių grupės žvalgybos skyriaus. Iškart imtasi veiksmų ir iš dykynės diskas paimtas, ištirtas [ oro bazėje ] ir vėliau perduotas aukštesnei institucijai".

Kaip žinia, vos spėjęs pasiekti šviesą, pranešimas buvo atšauktas ir jau kitą rytą tame pačiame laikraštyje pasirodė visai kita istorija apie subliūškusį oro balioną.

Tuo tarpu, neatpažintų skraidančių objektų katastrofos neaplenkė ir kitų šalių - kiekviename pasaulio kontinente menama apie vieną-kitą sunkiai paneigiamą atvejį.

Vienas tokių, manoma, išpuolė tuometinei Tarybų Sąjungai, kai 1969-ų kovo mėnesį Sverdlovsko srityje nukrito neaiškios kilmės skraidantis diskas. Tarybiniai kariniai daliniai tuoj pat "atkirto" visą sritį ir rado sudužusią skraidančią lėkštę bei negyvą ateivį viduje. Suprantama, viskas buvo nugabenta į požeminę karinę bazę ir pilnutinai įslaptinta. Tik šiais laikais į viešumą iškilo vaizdo medžiaga, kaip tvirtinama, iš slaptų KGB archyvų, parodyta JAV televizijos "TNT" laidoje. Nepaisant šokiruojančio dokumentikos atvirumo, kurioje užfiksuota objekto "apžiūra" ir net ateivio lavono skrodimas, nepanašu, kad tai būtų įžūliai-drąsi klastotė. Ekspertai linkę pripažinti, kad kino juosta tikra, taip pat filme yra nemažai aiškiai autentiškų detalių, kaip kad 1950-ųjų metų modelio sunkvežimis ZIS 151. Pagaliau, iškilo ir gyvi išlikę liudininkai, tvirtinantys, kad NSO kritimas bei karinė operacija tikrai egzistavo.

Milžiniškoje, pagal savo geografinius plotus, Tarybų Sąjungoje tai, reik manyt, buvo ne vienintelis nežemiško erdvėlaivio "atradimas", turint minty nemažą kiekį įspūdingų pasakojimų bei gandų. Jei nors keli jų pasitvirtintų, kaip ir JAV atveju, logiška būtų teigti, kad egzistuoja slaptos bazės bei laboratorijos, kuriose iki šiol saugomi ateivių kūnai bei tyrinėjama - be jokios abejonės - ateivių technika.

Viena tokių galimų vietų - ir pati žinomiausia iš visų - vadinama keletu vardų - Sritis 51 (Area 51), "Sapnų šalis" (Dreamland), ar... "Rojaus Ranča" (Paradise Ranch).
Adamski

"Zona 51" ir Bob Lazar

Papildomai skaitykite: Bob Lazar prieštaravimai
C.W.Fitch pokalbis su W.Smith

Iš ties tai didžiulė negyvenama teritorija Nevadoje, apie 15 mylių į pietus nuo išdžiuvusio Groom ežero, apie 90 mylių į šiaurę nuo Las Vegas, prijungta prie JAV oro pajėgų bazės "Nellis". Vien vadinamoji "neskraidymo zona" apima apie 1000 kv. mylių ir visa sritis griežčiausiai saugoma, neprileidžiant stebėtojų arčiau, nei per šūvio atstumą. O ten už tvoros, - prabangiai išsikerojusi paslaptinga šalis, su masyviais angarais ir pastatų kompleksais, kurių egzistavimą patvirtino Tarybų Sąjungos žvalgybinio satelito nuotrauka, 1988-ais pasklidus po pasaulį. JAV vadovybė nei paneigė, nei pripažino nieko, susieto su "Sapnų šalimi", tačiau prezidento George W. Bush įsakymu, nuo 2002-ųjų metų "vietovės prie Groom ežero" įslaptinimas buvo pratęstas, "užtikrinant šalies nacionalinį saugumą".

Gal užtenka to, kad minėta teritorija - Nevados vietovė bandymams Nr.51 - priklauso karinių oro pajėgų skrydžių testavimo centrui. Teigiama, čia išmėginami įmantriausi lėktuvai ir kita karinė technika, neretai susieta su vadinamaisiais "juodo biudžeto" projektais. Bazė įkurta 1954-ais ir tiksliai žinoma, kad joje buvo testuojamas žvalgybinis lėktuvas U-2, vėliau tapęs tikra "įžymybe". O taip pat "Juodasis paukštis" SR-71 bei naikintuvas F-117 buvo konstruojami ir skraidinami zonoje Nr.51. Reiktų pastebėti, kad didžiuliai išdžiuvusių ežerų plotai idealiai tinka, kaip natūraliai lygus kietas paviršius lėktuvų pakilimui ar nusileidimui. Kita palanki savybė ta, kad gyventojų tankumas šiame Nevados krašte - vos vienas žmogus į kvadratinę mylią. Tačiau devintame dešimtmetyje link "zonos 51" patraukė daugybė "turistų", ufologų, smalsuolių, kurie liudija stebėję ten švytinčių objektų pasirodymus, kažkam netgi pavyko užfiksuoti vaizdajuostėje neįprastą, skraidančią lėkštę primenantį objektą šalia angarų. Gaila, filmuota buvo iš tolimo atstumo, tad pritrauktas vaizdas nėra tikslus. "Draudžiama zona" aplink bazę palaipsniui išsiplėtė, buvo uždaryti privažiavimai prie vietų, iš kur nors kiek geriau matosi bazės kompleksai, o jų nemažai naujų pastatyta nuo pat 1980-ųjų metų.

Bet turbūt niekas kitas taip neišgarsino "51-osios zonos" kaip ramaus būdo fizikas Bob Lazar. 1989-ųjų lapkritį žymi Las Vegas televizijos stotis "KLAS-TV" rodė seriją ufologinių laidų ir vienoje, žurnalistas bei vedantysis George Knapp pristatė šešėlyje pasislėpusį asmenį vardu "Dennis". Laidos svečias teigė dirbęs ypač slaptame projekte "Galileo", Nevados "51-oje zonoje" esančiame padalinyje "S-4". Jį sudaro mažiausiai devynių angarų kompleksas, įrengtas kalno šlaite, - angarų durys priderintos prie kalvos nuožulnumo ir nudažytos maskuojančia spalva, susiliejančia su aplinkiniu reljefu. Įėjimas į "S-4" yra posūkyje už 9-ojo angaro, paslėptos įduboje. Visa tai tūno šalia išdžiuvusio Papoose ežero, kalnų grandinės atskirtame nuo minėtos Groom dykynės ir visos geriau žinomos 51-os teritorijos. "Dennis" su kitais mokslininkais buvo pasamdytas išanalizuoti ir rekonstruoti nežemiškos kilmės erdvėlaivį, kažkokiu būdu patekusį kariniams daliniams ir galiausiai slaptai mažai tyrimų grupei. Sekančioje televizijos laidoje "Dennis" atskleidė savo tikrąją tapatybę ir ekrane apsireiškė romus bet atkaklus fizikas Robert "Bob" Lazar, anuomet pripažintas patikimu ir gavęs gan aukšto lygio leidimą dirbti minėtame projekte. Dennis Mariani buvo Bob Lazar'o "bosu", kuriam akibrokštas aiškiai ir skirtas pirmoje TV laidoje. Bob Lazar buvo pasamdytas skubotai ir netipiškai tokio slaptumo militaristinei organizacijai, bet greičiausiai tai susieta su poreikiu pakeisti trūkstamą, gal būt žuvusį specialistą. "Naujoko" tyrimų ir darbo sritis tapo erdvėlaivio variklio sistema, susieta su manipuliavimu pačia gravitacija ! Tai buvo vienas iš stulbinančių įtikinimų, kad skraidymo aparatas yra tikrai nežemiškos kilmės, nepaisant JAV vėliavėlės, priklijuotos prie erdvėlaivio korpuso. Pagal Bob Lazar'o pasakojimus ir eskizus, apsireiškė tipiška skraidanti lėkštė, vidutinio dydžio, fiziko šmaikščiai pavadinta "sportiniu modeliu". Be jos angaruose slypėjo dar bent aštuoni erdvėlaiviai, galbūt skirtingų konstrukcijų, tačiau nei vieno jų Bob Lazar tiksliai nematė, kaip ir ateivių, nes buvo griežtai apsaugos darbuotojų lydimas tik į savo darbo patalpas.

Nuo pat pirmojo, "anonimiško" kuklaus fiziko pasirodymo televizijoje, laida sulaukė fenomenalaus dėmesio. Didžiausios naujienų agentūros nugriebė pasakojimą ir išviešino jį tiesiog žinių laidose, skirtose milijonams žiūrovų, į kur retai patenka ufologinė informacija. Japonijos televizija tuoj pat pertransliavo pranešimą ir stulbinančiu greičiu sukūrė neilgą animacinį filmuką, pagal Bob Lazar'o pasakojimą.

Iki tol buvęs nežinomas, guvaus mąstymo, išradingas fizikas dabar tapo legendine asmenybe, be kurios nepilnas joks pasakojimas apie "51-ą zoną". Žinoma, po minėtų "sėkmingų" laidų, Bob Lazar'ui nelengva buvo atrasti ramybę, tačiau jis neturėjo to gerojo pojūčio jau nuo tada, kai susipykęs su savo darbo vadovais bei apsauga, nebegrįžo į darbą, o taip pat ir į specializuotus apartamentus Nevadoje. Nesutarimus su "darbdaviais" dar labiau kurstė ir vidinis Bob Lazar'o nusiteikimas, kad tokia svarbi informacija neturi būt slepiama nuo visuomenės. Galiausiai, artimų draugų skatinamas jis sutiko apsireikšti viešumoje ir iškloti visą tiesą, tokiu būdų apsaugodamas savo gyvybę - juk per savaitę tapo plačiai žinomu asmeniu, kurio dingimas jau neliktų nepastebėtas. O tokia "dingimo" grėsmė buvo labai reali ir vargu ar šitoks "nepaklusnus darbuotojas" būtų lengvai išslydęs iš slaptos karinės bazės su neabejotinai griežta valdžia. Sakoma, jų telefoninio skambučio Bob Lazar sulaukė iš kart po pirmos TV laidos. Taip,vadovai buvo nepatenkinti. Laidos "žvaigždė" nutarė tą vakarą negrįžti namo ir kurį laiką slapčiomis apsistojo savo bičiulio name.

Iš kart po drastiško viešumo laidos, o ir laikui bėgant Bob Lazar pritraukė tiek jį palaikančius "tikinčiuosius", tiek kritikus ir skeptikus. Bob niekad neįsitraukė į tipišką "UFO-guru" veiklą su paskaitomis ar pranašystėmis, vengė interviu ir pasirodymų, tačiau neišsižadėjo savo pareiškimo. Jis taip pat nevystė komercinės veiklos, susietos su savo "skandalingu" pasakojimu. O tai ne toks dažnas atvėjis - kaip taisyklė, dauguma herojų, pagarsėjusių kur kas menkesniais "nežemiškais nuotykiais" išleidžia bent po vieną knygelę, vaizdajuosčių, plakatų, atidaro interneto svetaines su narystės mokesčiu ir pan. Bob Lazar kažkuo išsiskiria iš kitų "dalyvių slaptuose projektuose", jo charakteris gerai atsiskleidžia neprilygstamo radijo laidų vedėjo Art Bell'o ilguose pokalbiuose. Natūraliai ramus santūrus Lazar'o būdas vargu ar pirštų mintį, kad fizikas suklastojo visą istoriją idant išgarsėtų. O tai buvo vienas populiariausių teiginių, nukreiptų prieš Bob Lazar'ą. Kai kurie kritikai net netikėjo jį esant fiziku - neva Lazar'o nupasakota nežemiška skraidymo įranga pranoksta mūsų fizikos dėsnius (lyg galėtų būt kitaip). Suprantama ir tai, kad buvo forsuojama daug "atskleidimų", siekiant pilnai diskredituoti Bob Lazar'ą, sumanant ir tokius, kaip bandymas "prikabinti" jam prostitutę. Arba teigiant, kad šis "fizikas" yra vyriausybės agentas, skirtas dezinformuoti ir pridengti tai, kas iš tiesų vyksta 51-oje zonoje. Būtent taip pilnu rimtumu nusako kai kurie kritikai - įdomu, kas iš tiesų vyksta karinėje bazėje dar svarbesnio už ateivių erdvėlaivio bandymus?

Kaip besiraukytų skeptikai, ar tiesiog pavydintys Bob Lazar'o "sėkmei", jo istorija tapo etalonu "buvusio slapto mokslinio darbuotojo" tipui. Tačiau, jei pamąsčius giliau, kitokios eigos nelabai ir sumanytum. Pasamdomas žmogus, iš pašalies, arba tiesiog "kitoks" iš vidaus, kuris ateityje negalės likt ramus neatvėręs tiesos. Išėjęs į viešumą jis pasakoja apie slaptą projektą, laboratoriją ar bazes, ar požeminių tunelių tinklą. Ir tokiu būdų, kaip nebūtų paradoksalu, šis "maištininkas", ex-darbuotojas apsaugo save nuo slapto susidorojimo. Čia dėra išminties sentencija, "ir tiesa padarys jus laisvus". Išskyrus gal atvejus, kai pasisako buvę kariškiai, išėję į pensiją, tuomet tai grynai jų sąžinės ir gyvenimo filosofijos išdava.

Tačiau net ir plačiausias viešumas neužtikrina pilno įtaigumo. Dažniausiai žiūrovai ir klausytojai tiesiog nepasiruošę "nežemiškoms" naujienoms. Kaip kad Bob Lazar prisimena - vieną iš pirmų darbo dienų S-4 skyriuje, stebėdamasis paklausė senbuvių: "ir kaip jums, vyrai, pavyksta išlaikyti tokius dalykus paslaptyje?". Kažkas jų tik šyptelėjo, "Tai lengviausias dalykas pasaulyje, kokį gali išsaugot slaptai". O nesunku pamanyti, kad nežinomasis tarnautojas teisus... ir visai ramus, kramsnodamas sumuštinį, atsirėmęs į ateivių erdvėlaivį... gerai žinodamas, kuo žmonės gali ir kuo nepajėgūs patikėti.

Gal būt, iš dalies savotiškas nusivylimas paskatino Bob Lazar'ą laikytis atokiau nuo triukšmingų ufologinių debatų. Dabar jis gyvena provincialioje vietovėje, gan kukliame name, prie kurio sunku ir prisigauti netvarkytu purvinu keliu. Ir tai greičiausiai privalumas, nes mažai šansų, kad atsibels smalsuoliai norėdami "ištirti" kas gi tas fizikas ir jo skraidanti lėkštė. Užtai Bob Lazar'ą neretai aplanko vyriausybinės kontrolės atstovai, patikrinti, ar kartais jis nestato atominės jėgainės namo palėpėje. Tačiau niekas nesumanė iškelti buvusiam dalyviui bylos už tokio mąsto šmeižtą - tikrą viešą iššūkį vyriausybei bei karinėms struktūroms. O gal tą "šmeižtą" galima buvo lengvai demaskuoti, tiesiog atvėrus bazės vartus ir parodžius, kad jokių skraidančių lėkščių ten nėra?

Na, laimei, ne viskas karinių padalinių rankose. Daugybė skirtingiausių žmonių, iš netikėčiausių pasaulio kampelių praneša apie susidūrimus tiek su nežemiška skraidymo įranga, nutūpusia kur lauke, tiek su pačiais ateiviais - kas tapo vadinama artimaisiais trečiojo laipsnio kontaktais. Net ir skeptiškiems ufologams teko pripažinti šį terminą dėl milžiniško kiekio pranešimų.

Dramatiškiausi iš tokių susidūrimų tapo vadinami "pagrobimais" (abductions), kai žmonės teigė buvę paimti, neretai prieš savo valią, į ateivių erdvėlaivius ar net nuskraidinti į kitas planetas. Labai dažnai šie reiškiniai vykdavo sapno arba "labai tikroviško" sapno metu, taigi dažniausiai naktį miegant. Bet, pilnam abstulbimui, tai atsitikdavo ir pačiu normaliausiu budriu kasdienybės metu.

Bene pats žymiausias tokių įvykių, klasikinis bet kokioms ufologinėms studijoms - Betty ir Barney Hill'ų istorija.


Betty ir Barney Hill

Viskas nutiko 1961-ųjų rugsėjo 19-tą. Amerikiečiai,vyras ir žmona, 41-ių metų Betty ir 39-ių Barney važiavo automobiliu visą naktį, nuo pat Kanados link namų Portsmouth mieste, Niu Hampšyro valstijoje. Švietė mėnesiena, kai pora riedėjo tuščiu, miškais apgludusiu 3-uoju greitkeliu, besidriekiančiu per Niu Hampšyro centrinę dalį, Baltuosius kalnus. Pravažiavus Lankaster'į, apie dešimtą vakaro, Barney pastebėjo pro automobilio langą, keistą švytulį danguje, lyg neįprastai judančią planetą. Bet objektas pradėjo dinginėti ir vėl atsirasti, kol gerokai priartėjo. Dabar vyras ir žmona abu nenuleido nuo jo akių, svarstydami, kokio tipo tai lėktuvas. Po kurio laiko, beveik pasiekus Indian Head poilsiavietę, Barney sustabdė mašiną, išlipo, paėmęs žiūronus, kad geriau įsižiūrėt ir...apstulbo. Jis aiškiai regėjo margaspalves šviesas ir net virtinę langų, apvalainame, plokščios formos skraidančiam aparate. Ir panašu, kad erdvėlaivis skrido artyn. Tikriausiai dideliu greičiu, nes netrukus Barney galėjo įžiūrėti net ir pilotų siluetus iliuminatoriuose. Išsigandęs vyras šoko atgal į automobilį ir pora bandė dumti visu greičiu pirmyn. Tačiau nė nespėjus susivokti, kelios valandos nuo to momento "dingo" iš jųdviejų gyvenimo.

Toliau sutuoktiniai pamena ramiai važiuojantys automobiliu, be jokių neįprastų ženklų aplinkui, tarytum praėjus vos keletui minučių. Netikėtai jie kelissyk išgirdo savotiškai pypsintį elektroninį garsą, ir tuomet susigaudė, kad yra jau netoli Ashla vietovės, taigi 35-iom myliom toliau, nei buvo prieš minutėlę. Tačiau abu keliauninkus buvo apėmęs nuovargis, beveik tylomis jie parsirado namo ir išmiegojo ik kitos dienos pavakario. Tuomet Betty atgijo, ir savo sesers paskatinta, susisiekė su artimiausia karinių oro pajėgų baze, pranešdama apie tai, ką jie matė. Įdomu, kad karinės bazės "Pease" majoras Paul W. Henderson atsakė, kad NSO buvo užfiksuotas ir jų radarų.

Tačiau nei Betty, nei Barney tuomet neturėjo minčių apie "pagrobimą", iki kol Betty pradėjo sapnuoti košmarus, lyg juos su vyru kaži kas tempiasi į keistos konstrukcijos skraidantį laivą. Panašūs sapnai pradėjo varginti ir Barney'į. Galiausiai Hill'ams buvo pasiūlyta praeiti regresinės hipnozės seansą, padėsiantį prisiminti tų pamirštų dviejų valandų įvykius. Žymus Boston'o psichiatras ir neurologas Dr. Benjamin Simon, ypač gerbiamas šioje srityje, pasisiūlė tai padaryti. Viskas užtruko keletą mėnesių ir teko atlikti nemažai seansų, paeiliui, vyrui ir žmonai, kol istorija pradėjo ryškėti. Judviejų pasakojimai stebėtinai tiksliai sutapo. Gydytojas įrašė visus seansus, pradžioje nenorėdamas jų viešinti, ko nenorėjo ir "dalyviai", bet Betty ir Barney įvykis jau buvo taip pagarsėjęs, kad žiniasklaidos spaudimas "išmušė" visus duomenis į paviršių. Pasakojimų stenogramos tapo medžiaga žymaus tyrinėtojo John G. Fuller'io knygai "Nutraukta kelionė" (The Interrupted Journey), taip pat daugeliui straipsniui ir meniniam televizijos filmui "NSO incidentas" (The UFO Incident, 1976).

"Slaptoji" istorijos dalis, "ištraukta" iš sutuoktinių pasąmonės, piešė pritrenkiančio susidūrimo vaizdą. Panašu, kad erdvėlaiviui priskridus artyn, automobilis sustojo savaime, gal būt išsijungė visi prietaisai (kas taps tikru "klasikiniu" niuansu) ir pora buvo paimta į "skraidančią lėkštę", kur ateiviai, gražiai paguldę juos ant "medicininių" gultų, atliko apžiūrą, neskausmingai ėmė mėginius, nustebo pamatę Betty'ės įdedamus dantis. Vienu įdomiausių "papildomų" momentų buvo tai, kad Betty paklausė, iš kur svečiai atvykę, ir vienas jų parodė žvaigždžių žemėlapį. Tikriausiai būta linksmuolio, nes ateivis perklausė Betty'ės," O kur jūs esat šioje schemoje?". Žemietė atsakė "Nežinau". Tuomet svečias parodė žvaigždžių sistemą, iš kur jie atvykę. Visas žvaigždžių vaizdelis, pasak Betty'ės, atrodė lyg trimatis, nors buvo plokštumoje, o ne erdvinis modelis. Panašu į hologramą, kurias vargu ar kas galėjo įsivaizduoti 1961-ais. Vėlesniuose hipnozės seansuose, jau 1964-ais Betty nupiešė tas žvaigždes, kurias parodė jai ateivis. 1969-ais ji aptarė žvaigždžių išdėstymą su astronome mėgėja, mokytoja Marjorie Fish, kuri siekė išsiaiškinti ar įmanoma atrasti realius dangaus kūnus, atitinkančius Betty'ės piešinį. Ohio universiteto astronomijos profesorius Walter Mitchell susižavėjo Marjorie Fish tyrinėjimais, ir jam prisijungus buvo patikslinta, kad Betty Hill'ės atkurta schema tiksliai atitinka Zeta Reticuli žvaigždžių poros, bei aplinkinių 16 geltonųjų saulių išsidėstymą. Nuostabiausia, kad tik 1969-ais pasirodė atnaujintas katalogas "Gliese Star Catalog", su atrastom dviem svarbiosiom žvaigždėm, tad 1961-ais ar 1964-ais net ir labiausiai apsišvietęs astronomas nebūtų galėjęs išpiešti Zeta Reticuli sistemos.

Tai tapo svariu patvirtinimu, kad Betty ir Barney'io istorija yra neišgalvota. Šitai tvirtino ir psichiatras Dr. Benjamin Simon,per ilgą laiką gerai pažinęs abu dalyvius. Prie viso to, sutuoktiniai buvo tvarkingi bei gerbiami visuomeniniai darbuotojai. Tačiau nepatiklumo srautas vis vien sudrumstė šią skambią istoriją. Tam nemažai įtakos turėjo, rodos, toli nuo kosminių įvykių esantis faktas, kad Betty buvo baltoji, Barney - juodaodis. "Mišrių rasių" šeimos, kaip žinia, buvo ne ypač mėgiamos JAV, ypač 1961-ais, ir tokios poros išgarsėjimas būtų visais atvejais sulaukės tendencingos kritikos antpuolio.

Betty Hill, hipnozės seansų pagalba nupasakojo savo pagrobėjų išvaizdą ir bene pirmą kart ufologijos istorijoje buvo "pristatyti" nedidelio ūgio, lašo galvos formos, ir "migdolinių" juodų hipnotizuojančių akių būtybės, vėliau pavadinti pilkaisiais jie tapo bene plačiausiai "žinomi" ateiviai planetoje Žemė. Daugeliui žmonių pilkieji iki šiol įkūnija vienintelį nežemišką "tipažą", mažiau išprusę žemiečiai priskiria tik šios rasės atstovą žodžiui "ateivis", kaip vienintelį įvaizdį. Bet tam yra nemažai pagrindo. Pilkieji, arba dar vadinami "zetos", minimi beveik visose šiuolaikinėse pagrobimų istorijose. Įvairių pasaulio šalių, kultūrų ar tautybių atstovai nupasakoja juos vienodai. Teigiama, kad zetos, kaip nurodo "pravardė", yra atvykę iš žvaigždžių sistemos Zeta Reticuli. Apie tai liudija ir intriguojantis Betty Hill "žvaigždėlapis", bei daugybė kitų šaltinių. Įdomu, kad minėto fiziko Bob Lazar'o nupasakota skraidanti lėkštė turėtų taip pat priklausyti pilkiesiems. Erdvėlaivis, pramintas "sportiniu modeliu" aiškiai sukurtas, pasak Lazar'o, daug mažesnio dydžio būtybėms, lyginant su homo sapiens. Apie tai byloja pilotų kėdės bei kita įranga. Legendinėje Roswell'o istorijoje ateivių kūnai liudininkų apibūdinami vėlgi panašūs į zetas. Nenuostabu, kad galėtų iškilti klausimas, o ar yra dar ir kitokie "ateiviai" ?

Sunku būtų bent keliais sakiniais aprėpti tą gausybę šių dienų pranešimų apie pagrobimus. Apie tai, kaip žmonės paimami į nežemiškus erdvėlaivius, dažniausiai testams, panašiems į medicininę apžiūrą, kartais skausmingiems, keliantiems nenusakomas baimes. Tačiau grįžus į įprastinę aplinką, žemiečiai dažniausiai neprisimena įvykio, neretai priskirdami likusius atminties blyksnius košmariškiems sapnams. Pagrobimai naktį išliko patys populiariausi. Nukentėję pasakoja apie keisčiausius pojūčius, garsus, kaustančią jėgą ir šviesą, kuri įsiveržia į kambarį. Žmogus gali būt tiesiai iš lovos nuskraidintas į erdvėlaivį šviesos spindulio pagalbą. Kartais jis keliauja kiaurai sienų ar langų, lyg astralinėje projekcijoje. Bet gali būt paimtas visam žemiškam kūne. Bent vienas toks atvejis, 1989-ųjų lapkričio 30 d. įvykęs Manheteno saloje, Niu Jorke (JAV) apie 3 val. nakties, sulaukė daugybės liudininkų patvirtinimo. Jie, kaip ir pati dalyvė Linda Cortile pasakoja, regėję didelį kosminį lavą pakibusį šalia daugiaaukščio pastato.Iš jo lyg strėlė pykštelėjo šviesos spindulys tiesiai į langą. Po kiek laiko, tuo spinduliu, lyg magnetiniu tiltu pro langą į viršų pakilo trys ar keturios ateivių figūros bei moteris naktiniais rūbais, jų žaismingoje apsuptyje. Visa grupė galiausiai pasiekė erdvėlaivį. Tuo tarpu automobiliai, važiavę apylinkėje, užgeso, keleiviai ar praeiviai išvydę neįtikėtiną incidentą, stovėjo lyg įbesti,negalėdami patikėti savo akimis. Kosminis laivas akimirksniu pajudėjo žemyn,nerdamas tiesiog į upę (East River) prieš pat Bruklino tiltą. Viename limuzine, taip ir sustingusiame ant tilto, sėdėjo aukšto rango politinis veikėjas, vykęs į svarbų pasitarimą, bei jį lydintys saugumo darbuotojai.Pastarieji, pradžioje prisistatę, kaip policininkai, kreipėsi į ufologą Budd Hopkins'ą, paskatindami įvykio tyrimą. Nereikia ir minėti, kad Linda Cortile taip pat patvirtino buvusi ta "skraidančia" moterimi ir žinoma, po šios nakties gyvenimas jai niekad nebuvo toks, kaip anksčiau. Galiausiai Hopkins gavo laišką ir iš žymiojo politiko, prisipažinusio viską mačiusiu. Deja, šis visuomenės išrinktasis nei už ką nepanoro viešai pripažinti įvykio, o tai būtų aiškiai pakreipę naujai visą istorijos vingį. Manoma, kad "nežinomasis politikas" - tuometinis Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Perez de Cuellar. Arba, bet kuriuo atveju, ne mažesnio mąsto aukštuomenės "žuvis". Be minėtos trijulės atsirado daugiau liudininkų, kas įtvirtino Lindos istoriją, kaip nenuginčijamą. Budd Hopkins detaliai išdėsto pasakojimus ilgai ruoštoje knygoje "Liudytojų akimis" (Witnessed, 1996), išleistoje ir lietuvių kalba.

"Kosminiais pagrobimai" keliaujant automobiliu tikriausiai nenusileidžia savo dažnumu ir tai tapo neatsiejama fantastinių filmų dalimi. Tuomet, kai švytėjimas priartėja, variklis ir bet kokia elektros įranga išsijungia... turbūt jau kiekvienam žinoma susidūrimo su nežemiškos kilmės objektu ypatybė. Taip pat ir "dingęs laikas", apie kurį kasdieninė sąmonė gali nepanorėt duot jokių paaiškinimų.

Tuo tarpu egzistuoja dar viena kontaktų forma, kuri pakylėja, atgaivina ir įkvėpia, rodos, nepalikdama vietos baimei ir abejonėms. Žmonės, apie ją prabilę, švyti pozityvumu ir teigia pasitikę savo nežemišką permainą su žavesio kupinu jauduliu.

George Adamski ir svečiai iš Veneros

Vienas pirmųjų šių dienų "kontaktuotojų" tapo lenkų kilmės amerikietis George Adamski. Penktame dešimtmetyje jo atvirumas ir drąsa kalbėti, viešai pareikšti naujas kosmines tiesas buvo neįsivaizduojamas. Teigiama, kad 1952-ųjų lapkričio 20-tos rytą George Adamski su šešių draugų būriu iškeliavo apsižvalgyti į Mojave dykynę (Kalifornija, JAV). Bičiuliai akylai stebėjo dangų, kas buvo jų iškylos tikslu, ir netrukus po pusryčių atviram lauke, jie pastebėjo tolumoje gigantišką cigaro formos objektą. Trys iš būrio patraukė giliau į dykynę, galiausiai George Adamski atsiskyrė, ieškodamas geresnės vietos fotografavimui (jis turėjo su savimi nešiojamą teleskopą per kurį galėjo daryti nuotraukas). Suspėjus užpaveiksluoti keletą milžiniško erdvėlaivio atvaizdų, objektas pakylėjo aukštyn į dangų, kol išnyko visiškai. Tačiau tuo pikniko įspūdžiai nesibaigė.

Po kurio laiko, nedidelis skraidantis diskas išnyro į akiratį, sklandydamas tarp dviejų kalvų, slūgstančių priešais Adamski'į. O dar arčiau, maždaug už keturių šimtų metrų, pasirodė žmogaus siluetas, mojuojantis George Adamskiui. Bet, kaip vėliau pasirodė, tai buvo ne paprastas žmogus. Humanoidinė figūra stiebėsi virš pusantro metro į ūgį, ilgais šviesiais plaukais, lygia įdegusia oda. "Jo grožis pranoko viską, ką gyvenime buvau matęs" - vėliau prisimins Adamski. Neapžįstamasis dėvėjo rusvą kombinezoną, lyg išlietą,be siūlių, ir raudonus batus. Jį taip pat matė ir du draugai, stovintis tik keletą šimtu metrų nuo susidūrimo vietos. George Adamski ir aukštaūgė būtybė paspaudė viens kitam rankas, o toliau jie tęsė bendravimą, pasitelkdami telepatiją bei ženklų kalbą. Adamski

Atvykėlis prisistatė esąs iš Veneros, vardu Orthon. Jis siekė perduoti žemiečiams įspėjimą dėl atominės energijos pavojų bei užterštumo grėsmės. Taip pat jis išreiškė tikėjimą į Dievą ir užtikrino, kad Veneros gyventojai yra dvasingos, tyros būtybės.

Atsisakęs fotografuotis, svečias patraukė link erdvėlaivio, kuris vėliau nuskriejo tolyn.

Štai toks buvo pirmasis kontaktas.

George Adamski detaliai nupasakojo įvykį savo knygoje "Skraidančios lėkštės nusileido" (Flying Saurces Have Landed, 1953), parašytoje kartu su Desmond Leslie'iu. Knyga tapo bestseleriu, pritraukė gausybę vertintojų ir supykdė tiek pat daug skeptikų.

Vėliau George Adamski susitiko dar su keliais vadinamo "nordinio" tipo ateiviais (pasivadinusiais Firkon bei Ramu), lankėsi jų erdvėlaivyje ir net gi buvo paimtas į "ekskursinius" skrydžius, aplankant Mėnulį ir keletą artimesnių planetų. Šie pasakojimai, ko ir reikėjo tikėtis, sukėlė nepatiklumo bangą, tačiau tapo sekančios sėkmingos knygos pagrindu, pavadintos "Kosminių laivų viduje" (Inside The Space Ships, 1955).

Susidomėjimas George Adamski'io istorija tapo pasaulinis ir jis apkeliavo Europą, skleisdamas pacifistiškus "kosmoso brolių" panešimus - rengdamas paskaitas bei konferencijas, buvo pakviestas į priėmimą pas Nyderlandų karalienę, o taip pat teigė susitikęs su popiežiumi Jonu XXIII-uoju, tam kad perduoti nedidelį bet svarbų paketėlį nuo "kosminių žmonių". Suprantama, Vatikanas neigė šį pareiškimą, tačiau dvi bendražygės, May Morlet bei Lousie (Lou) Zinsstag, lydėję Adamski'į kelionėje, liudija, kad jis įėjo į Vatikaną pro šonines duris (kas paaiškina, kodėl vizitas nebuvo oficialiai užregistruotas) ir užtruko apie valandą. Visa tai vyko gegužės 1963-ųjų gegužės 31-ą, ir, sakoma, popiežius pasitiko Adamski'į šiltai bei dėkingai, atsisveikinant įteikdamas ekumeninę monetą-medalį. Su popiežiaus mirtimi vos po kelių dienų nuo minėto susitikimo, šis pasakojimas pilnai užsitraukia paslapties migla.

Trečioji George Adamski'io knyga vadinosi "Skraidanti lėkštė atsisveikina" (Flying Saurcer Farewell, 1961) ir nebuvo tokia sėkminga, kaip ankstesnės, tačiau filosofiškiausia iš visų.

Žaismingo, nuoširdaus ir atviro "keistuolio" pasakojimai suskaldė tuomet besiformuojančią ufologų bendruomenę į griežtai neigiančius ir toleruojančius.

George Adamski labiausiai išgarsėjo savo nuotraukomis, vienoje kurių vos šimto pėdų atstumu užfiksuotas vadinamasis žvalgybinis erdvėlaivis (scout ship) iš Veneros, sklandantis ore (žymioji nuotrauka datuojama 1952-ųjų metų gruodžio 13-ta ir daryta Palomar Gardens vietovėje, Kalifornija). Ne mažiau įspūdingos ir didžiųjų "motininių" kosminių laivų fotografijos - beveik visose jų pagautas momentas, kaip žvalgybiniai švytintys diskai atsiskiria nuo didžiojo cigaro formos "kelto".

Adamskio nuotraukos sulaukė aštraus kritikų antpuolio, nors dažnai remiantis vien išankstiniu nusiteikimu bei prielaida, kad jos "per daug geros" tikram atvėjui. Per eilę dešimtmečių, rodos, pilnai nusistovėjo nuomonė, kad George Adamski'io istorija ir atvaizdai seniai demaskuoti ir pamiršti, tačiau niekur nėra pateikta teigiamos falsifikacijos įrodymų. Nors kaip skeptikui rėžia ausį vien frazė "kosminis laivas iš Veneros" - tokios pat formos žvalgybinį erdvėlaivį (iš kur jis bebūtų) tais laikais yra užpaveikslavęs ne vienas žmogus kitose pasaulio šalyse, iki tol net negirdėjęs apie Adamski'io nuotraukas. Taip pat, ir šiai dienai atrodo nekvailai Adamski'io patiektos erdvėlaivių vidaus schemos bei veikimo principai. Panašu, kad tokie dalykai tuomet galėjo tik "nukristi iš dangaus".

Regis, George Adamski'io istorija verčia patikėti ir abejoti lygiai per pusę. Greičiausiai jis nemažai pagadino savo reputaciją tokiais "egzotiškais" pasakojimais, kaip vizitas pas popiežių, nekalbant apie drąsius teiginius, kad visos Saulės sistemos planetos yra apgyvendintos. Tačiau jei ir beveik visa Adamskio "stebuklingo gyvenimo" dalis būtų išgalvota, ji vis vien vertinga, nenustoja žavėti. Kupina nesuvaržomo įkvėpimo, George Adamski'io istorija buvo ypač reikalinga, kad išjudinti siaurą sustabarėjusį mąstymą.


Bilis Mejeris

Panašus motyvas tiktų ir kito žymaus kontaktuotojo atvejui. Šveicaras Eduard "Billy" Meier (gimęs 1937 m. vasario 3 d.) nuo pat 1975-ųjų metų pateikė daugybę nežemiško erdvėlaivio fotografijų, kurios būtų kokybiškiausios visoje ufologijos istorijoje... jei būtų pilnai pripažintos. Vėl gi, kaip ir tradicinė mokslininkų bendruomenė, didžiosios, plačiai žinomos ufologų organizacijos dažniausiai išlieka konservatyvios. Gal būt tai kompromisas, siekiant įsilieti į visuomeninę sistemą bei tapti įteisinta mokslininių tyrinėjimų grandimi, tačiau šitokia "savisauga" sukausto tobulėjimą.

Kaip ir George Adamskio atveju, Billy Meier'io fotografijos, dokumentinės 8 mm filmo juostos, netgi erdvėlaivio skleidžiamo garso įrašai sulaukė nenuilstamo dėmesio ir tapo pakartotinų tyrimų objektais. Nors jokių užtikrintų klastotės žymių nebuvo atrasta, dauguma autoritetingų ufologų vienbalsiai paskelbė Billy Meier'io faktinę medžiagą esant netikra. Akivaizdu, kad stulbinanti nuotraukų kokybė kelia sąmyšį ir pripažinti jas, daug kam reikštų pereiti į šiurpinantį, visiškai naują mąstymą. O kaip sutalpinti dar ir visą Billy Meier'io istoriją. Nors kaip neįtikėtinai ji atrodytų, kontaktuotojo pasakojimai mažų mažiausiai paaiškintų minėtų fotografijų bei filmo juostų kokybę.

Majeris teigė 8-9 dešimmečiais turėjęs 130 fizinių kontaktų su Plejadžių planetos Eros gyventojais, skraidęs jų laivais, netgi nufilmavęs "Apollo" ir "Sojuz" susijungimą 1975 m. birželį.

Pirmuosius ryšius su nežemiškomis būtybėmis Eduard patyrė dar būdamas vos penkerių metų. Jis pradėjo girdėti balsą viduje, prašanti atsakyti. Pradžioje šis reiškinys toli gražu nedžiugino jaunojo Eduard'o ir berniukas kreipėsi į pastorių Zimmerman'ą, kuris, kaip ne mažiau stebėtina, patarė atsiliepti, kadangi "balso" intencijos pozityvios. Išmaningo pastoriaus neglumino nežemiškų būtybių egzistavimo galimybė ir Eduard Meier dar ne kartą su juo konsultavosi.

Taigi, kontaktai prasidėjo "vidinių" pokalbių forma ir balsas, prisistatęs kaip Sfath iš Plejadiečių civilizacijos, suteikdavo savotiškas pamokas, permainydamas visą ankstesnį Eduard'o gyvenimą. Pakankamai pasiruošus, 1942-aisiais balsas nuvedė Meier'į į atokesnę miško aikštelę, kur apsireiškė erdvėlaivis, grakščiai nusileisdamas, iš jo išlipo pagyvenusio žmogaus išvaizdą primenanti būtybė, pasirodo ir esanti Sfath. Tą patį kartą įvyko ir pirmasis Eduard'o paskraidinimas kosminiu laivu. Female pilot of Pleiadian at Semjace

Eduard Meier'iui darėsi vis sunkiau "įsipaišyti" į aplinkinės visuomenės gyvenimą. Nors niekam viešai neskelbęs apie savo patirtis, vis vien jis kažkuo išsiskyrė, mokykloje tapo priimamas kaip "kitoks". Nesusivokdamas gintis ar ginčytis, "keistuolis" Eduardas atsidurdavo "atpirkimo ožio" rolėje ir kentėjo nuo pastovių pašaipų bei moksleivių intrigų. Galiausiai Meier ėmė praleidinėti pamokas taip pilnai ir nebaigdamas mokyklos. Tačiau Sfath'o suteikiamos pamokos tęsėsi, nušviesdamos pasakiškus dalykus.

1944-ųjų vasarą Meier'iui buvo suteiktos sąlygos apsispręsti dėl savo gyvenimo kelio. Jis galėjo pasirinkti atsisakyti ryšio su nežemiškais mokytojais arba priimti - visiškai laisva valia. Billy Meier sutiko tęsti, pažinti ir išpildyti savo misiją kuo geriau.

Tuo tarpu, didieji išbandymai kaip tik ir prasidėjo, nublokšdami jaunąjį Meier'į į svetimas šalis, taip pat, nemažai metų jis buvo uždarytas Rheinau psichiatrinėje klinikoje.

1956-ais, vasario 3-ą, lyg gimtadienio proga, nuošalioje vietovėje Billy Meier susitiko su naujuoju savo mokytojų, pasivadinusiu Asket. Pasirodo tai buvo moteriška būtybė, nepaprasto grožio ir švytėjimo, apsireiškusi iš paralelinės Dal visatos.

Tačiau patys žymiausi kontaktai ir mokymai atėjo iš Plejadiečių būtybės, taip pat moteriškos, vardu Semjase, su kuria pirmasis Meier'io susitikimas įvyko 1975-ųjų sausio 28-tą. Nuo to laiko, Billy Meier ėmėsi užrašinėti įvykusius pokalbius, kiek įmanoma tiksliau, ir per ilgus metus viso susidarė virš 1800 puslapių teksto, vėliau išleisto serija knygų, žinomų pasaulyje kaip "kontaktų užrašai", kurių fragmentai paplitę anglų kalba.Pilna jų publikacija "Semjase pranešimai" (Semjase Berichte) išleisti tik vokiečių kalba. 2003-aisiais pasirodė jau 16-toji stenogramų dalis (beje, pradinė 13 tomų kolekcija saugoma ir Lietuvos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje). Aptariamos pokalbių temos įtraukia Kūrėjo bei sukūrimo problemą, visatos sandarą, tarpplanetinius skrydžius, Žemės istoriją, mokslą, religiją, dvasinius mokymus, ateivių apsilankymus planetoje, didžiųjų valstybių vadovų apgaules, karines paslaptis, ekologines problemas ir kt.
Pagal ją, plejadiečių protėviai kažkada gyveno Lyros žvaigždyno planetose, tačiau po žiauraus karo buvo priversti persikelti į Plejades ir Hiadžių žvaigždyną. Ir būtent plejadiečiai Žemėje įkūrė pirmąją civilizaciją, o dabar jų pasiekimai žemiškuosius lenkia 5500 m.

Billy Meier'iui buvo leista fotografuoti erdvėlaivius, apsilankymų ar susitikimų metu. Kaip taisyklė tai vykdavo dienos metu, atviroje, gerai apšviestoje aplinkoje, kas papildomai paaiškiną puikią nuotraukų kokybę. Nors pačių būtybių užpaveiksluoti nebuvo galima (kaip ir George Adamski'io atveju), Meier'io mokytojai skatino dokumentuoti ir viešai pademonstruoti gerus ryškius nežemiškų erdvėlaivių atvaizdus. Greičiausiai buvo numatyta, kad informacija pasklis po pasaulį, padėdama žmonėms pasirengti sąmonės šuoliui. Gal būt tai ir buvo svarbiausia Billy Meier'io misija.

Beveik tūkstantis fotografijų atspindi penkių rūšių erdvėlaivius (nuo 3,5 iki 7 metrų diametro), skriejančius erdvėje, atliekančius nusileidimo manevrus. Objektai užfiksuoti įvairiausiu atstumu ar santykiu su aplinka, skirtingoje šviesoje, pavieniu ir grupinio skrydžio metu. Taip pat yra 8 mm kino juostos filmai, dokumentuojantys erdvėlaivių parodomuosius skrydžius palei žemės paviršių.

Minėta medžiaga buvo ne kartą nuodugniai analizuojama, elektroniniu mikroskopu, lazeriniu skenavimu, termograminiu identifikatoriumi, infraredometru ir kitomis įmanomomis priemonėmis. Nemažai tokių tyrimų buvo atlikta pažangiausiose JAV laboratorijose ir išvada buvo tik viena...nuotraukos yra tikros.

Stulbinantis, daugiau kaip pusę valandos trunkantis, garso įrašas pristato kiaurai persmelkiantį skriejančio erdvėlaivio garsą. Tai buvo bene trečioji įrašinėjimo sesija, įvykusi liepos 7-tą, 1980-ais. Billy Meier atvyko į miško aikštelę, kartu su žmona, vaikais, bičiuliais, taigi, nemaža grupe žmonių. Jie atsivežė su savim keturis AIWA magnetofonus. Paties erdvėlaivio nesimatė, bet stiprus garsas liejosi kažkur iš aukštai ir, kaip teigia liudininkais tapę vietiniai gyventojai, sklido aplink keturių kilometrų atstumu.

Įrašo mokslinė analizė parodė garsą esant sudarytu iš neįprasto tonų bei dažnių kiekio,su anomaliniais svyravimais, kuriuos vargu ar būtų įmanoma pakartoti ir pačiu įmantriausiu elektroniniu muzikos instrumentu, o ypač tais laikais.

Papildomai prie tokių svarių dokumentų, Billy Meier ištraukė į dienos šviesą ir metalų bei kristalų pavyzdžių. Keletas jų buvo tyrinėti IBM firmos laboratorijoje ir vienas vedančiųjų chemikų, Dr. Marcel Vogel pareiškė: "šitokie metalų komponentai negalėjo būt sukurti mums žinomų technologijų pagalba, tokių Žemėje nėra".

Be viso to, daugiau kaip 70 liudininkų patvirtina matę ką nors susieto su Billy Meier'io bei Plejadiečių veikla, erdvėlaivių apsilankymais. Kaip taisyklė buvo atrandamos ir objektų nusileidimo žymės, cirkuliariniai "sukiniai" žolėje, išsilaikydavę ištisus mėnesius po pastebėto apsilankymo.

Rodos, kokio rimtesnio ateivių egzistavimo įrodymo būtų dar galima ieškot, užtikus šiuos duomenis. Tačiau nauja tiesa aiškiai būtų per daug sukrečianti net ir pakankamai atviro mąstymo žmogui. Taip pat, galima numanyti, kad nemažai institucijų siektų užkirsti kelią tokių žinių plitimui, o tuo tikslu reikėtų "demaskuoti prasimanymus". Tad kažkokiu būdu lengviau pasaulyje įsigalėjo "oficiali" Billy Meier'io istorijos versija: neva šis keistuolis pagamino skraidančių lėkščių modelių ir juos fotografuodavo, beje, būdamas vienarankiu (nuo 1965-ųjų, kai pateko į autobuso avariją Turkijoje). O konstruodavo erdvėlaivius iš puodų ir samčių, iš ko gi kito. Patys sau prieštaraudami, kritikai pridurdavo, kad vienarankis fermeris vargu ar sugebėtų iš vis gerai valdyti kamerą. Tačiau jokių Meier'io "bendrininkų" nebuvo išaiškinta.

Manoma, kad ne kartą buvo bandoma diskredituoti Eduard Meier'į pakišant netikras nuotraukas šalia jo darytų autentiškų, kas yra būdinga tokių organizacijų kaip FBI bei kitų slaptų tarnybų darbo taktikai.

Skeptikų teiginiai "neatmušė" daugelio entuziastingų Billy Meier'io pasekėjų. Artimesni jo draugai vėliau padėjo sukurti mažą jaukų nekomercinį tyrimų centrą ten pat, kur gyvena Meier.

Vis dėlto net ir geranoriškai nusiteikusius šalininkus kartais glumina kai kurie Eduard Meier'io pareiškimai, kaip tai, kad jis esąs vienintelis tikras kontaktuotojas su nežemiškų civilizacijų atstovais. Eduard Meier, savo draugo iš Amerikos pramintas Billy'u (nes rengėsi panašiai į kaubojišką herojų Billy the Kid) iš esmės išliko pačiu savimi, nepaisant visų stulbinančių patirčių ir permainų. Kaip kažkas taikliai pastebėjo, kontaktuotojams nelengva pilnai įvaldyti savo naują gyvenimo būdą, susidoroti su visais užgriuvusiais sunkumais ar šlove (kartais, tai - ne lengvoji dalis), todėl kai kurie svarbūs jų asmenybės bruožai gali įtakoti tiek perduodamas žinias, tiek visą istoriją. Tuo sunkiau išpuolė Billy Meier'iui, kuris tapo "dvigubu" kontaktuotoju - tikroviškoje fizinėje plotmėje, bei telepatiniu būdu - užrašant pokalbius vykstančius "dvasiniame plane", kas tapo žinoma kaip channeling'u. Tačiau, atmetus asmeniškumus, išlieka kur kas svarbesnė dalis - faktinė medžiaga, atvaizdai bei garsai. Ir šiandien jie prieinami kiekvienam, kas ieško atvirai nusiteikęs.

Parengė Lukas Devita   

Papildomai skaitykite:
Fenikso šviesos
Svetimųjų rūšys
Anomalinė zona
Ateivių civilizacijos
Gigantiški objektai
Svedenborgo nežemiečiai
Neutraliosios civilizacijos
Laiko tėkmės pokeitimai
Bredberis prieš Azimovą
NSO „apsėdimas“ Puerto Rike
Į susitikimą su nežemiečiais
Pilkieji: spekuliatyviosios mintys
Kreipimasis į ateivius
NSO tyrinėjimai JAV
Įsiveržimas į Žemę
Valdžia įtaigos taikinyje
Žmonių rasės tyrinėjimas
Pelikanai apgavo pilotą?
Erdvės ir laiko iškreivinimai
Rasės: terai ir derai
Skraido ir nepavejami – tarsi miražai
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Vartų į žvaigždes rankraščiai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Valdomas nuotolinis matymas
Nuo lakūnės iki ufologės
Ar tai buvo pusiau ateivė?
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Plutono pavaizdavimas pas šumerus
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Paslaptingoji Žemė
Fermi paradoksas
Saulės kreiseriai
NSO hipotezės
NSO per amžius
Roswello avarija
Marsiečio kapas
NSO kilmė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis