|
Keista Ciolkovskio filosofija
Papildomai skaitykite: K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau Apie prioritetus
Kai kurie šių dienų kritikai tvirtina, kad atseit Konstantinas Eduardovičius Ciolkovskis
nieko nauja neišrado: viskas jau buvo pasirodę iki jo, o patentų jis neapiformino.
Tarkim, jo vardo formulę šie kritikai priskiria teoretikui Ivanui Vsevolodičiui Meščerskiui. Ir
iš tikro, šią formulę, aprašančią raketos greitį priklausomai nuo sunaudoto kuro kiekio, dar iki
Ciolkovskio galėjo išvesti bet kuris, geriau susipažinęs su matematika. Matyt todėl ir
paaiškinama tai, kad ją, nepriklausomai nuo Ciolkovskio, gavo visi kosmonautikos pionieriai:
Hodardas, Obertas,
Esno-Petri, Canderas, Kondratiukas... Be to, Ciolkovskio formulės
išvedimas buvo Kembridžo universiteto uždavinyne, pirmąkart išleistame 1856 m., o paskutinį
kartą 1900 m. Taigi 40 m. tūkstančiai studentų išvedinėjo ją. Tačiau K. Ciolkovskio
nuopelnas tame, kad jis išvedė ne tiesiog abstrakčią matematinę priklausomybę, o taikomąją
formulę, leidžiančią kokybiškai įvertinti tarpplanetinių skrydžių raketas. Taigi, straipsnis
Taipogi kritikai sako, kad daugiapakopės raketos principą pasiūlė Sirano de Beržerakas
"Kelionėje į Mėnulį". O pirmąjį patentą už dvipakopės raketos projektą 1914 m. užregistravo
amerikietis Hodardas; 1923 m. techniškai pagrįstą tokios raketos idėją paskelbė vokietis
Hermanas Obertas.
Pačią "raketinio paketo" koncepciją 1947 m. sumąstė tarybinis inžinierius
Michailas Tichonravovas (ir ją galiausiai pasirinko
S. Koroliovas). Tuo tarpu Ciolkovskis tuo
metu su tuo tebuvo susijęs tik tuo, kad 1937 m. mokslo populiarizatorius
Jakovas Perelmanas
pasiūlė Ciolkovskio "raketų eskadrą" apjungti į vieną visumą.
Reikia prisiminti, kad būtent daugiapakopė paketinio tipo raketa R-7 į kosmosą iškėlė
pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, o vėliau ir pirmąjį kosmonautą.
Vienok poetas Sirano de Beržerakas tikrai aprašė kažką, kas primena daugiapakopės
raketos startą: "raketos užsidegė ne iš karto, o paeiliui: jos buvo išdėliotas skirtinguose
aukštuose, po šešias kiekviename; ir naujas aukštas užsiliepsnodavo sudegus ankstesniam.
Dėka to aš išvengiau pavojaus sudegti sprogus visoms raketoms vienu metu". Gražu...
tačiau tai satyra, o ne populiarizavimo rašinys joje pateikiami ir kiti "keliavimo į Mėnulį
būdai", tarp kurių yra ir ryto rasa, ir jaučio smegenys, ir pametėjamas magnetas, ir metalinis
mongolfjeras.
Robertui Hodardui patentas Nr. 1102653 išduotas 1914 m. liepos mėn. Ir čia reikia
prisiminti, kad daugiapakopės parako raketos randamos Haazo veikaluose parašytuose 1529-
1569 m., o taip pat belgo Žano Bovi 1591 m. veikale, kaip ir italo Biringučo knygoje "Apie
pirotechniką" (1540 m.) bei lietuvių generolo Kazimiero Simenovičiaus 1650 m. Amsterdame
išleistoje knygoje, kuri buvo išversta į daugelį Europos kalbų.
Taigi, R. Hodardas nėra pirmasis tai sugalvojęs ir tada reikšmę įgyja kiti konceptualūs
aspektai. Ir būtent paketinis raketų išdėstymas, kai vienodos raketos sujungtos viena su kita
ir veikia lygiagrečiai ir keičiasi kuru. Tad grįžkime prie K. Ciolkovskio, kuris pirmąkart vieno
tipo raketų bendrą schemą pateikė mokslo fantastikos romane "Toli nuo Žemės", pradėtame
spausdinti 1918 m. (beje, užfiksuota, kad rankraštį
P. Soikino
spaustuvei jis atidavė prieš du
metus). Jis rašė: Tačiau tai tebuvo pradžia. 1926 m. Ciolkovskis parengia aprašymą kosminės raketos,
"susidedančios iš kelių atskirų, sujungtų šonais, be to, sujungimo vietos sutvirtintos
pertvaromis". Tai jau paketinė schema, po kurios sekė "kosminis traukinys" (1929 m.) ir
"raketų eskadra" (1935 m.), tačiau šiedu projektai (skirtingai nuo 1926-ųjų) neturėjo
perspektyvos dėl pernelyg sudėtingos konstrukcijos.
Apie mokslą ir fantastiką
"Noriu būti Čechovu moksle, nedidelėse apybraižose, prieinamose pasirengusiam ar
nepasirengusiam skaitytojui, pateikti rimtą loginį mokslo apie kosmosą pažinimą".
J. Perelmanui Ciolkovskis
skundėsi: "Labai sunku išleisti grynai mokslinius darbus,
todėl sumaniau parašyti kažką panašaus į 'Toli nuo Žemės', tik patraukliau, be sunkių vietų,
pokalbio forma. Apsimetus fantastika galima pasakyti daug dalykų... Fantaziją gi praleis
gerokai lengviau".
"Fantastiniai apsakymai tarpplanetinių reisų tema į mases neša naują mintį.
Užsiimantis tuo daro naudingą darbą: sukelia susidomėjimą, skatina veikti smegenis, gimdo
prijaučiančius ir būsimus didžiųjų ketinimų darbuotojus".
Apie humanizmą ir fašizmą
Kalugos mąstytojo archyvuose suradus jo straipsnius apie pasaulėžiūrą, kaip tik neimtas
jis vadinti: rasistu, fašistu, nekenčiančiu žmonių, mistiku, tamsos šėtonu, Antikristu... Pvz.,
atiduodamas duoklę 3 dešimtm. populiariai eugenikai, Ciolkovskis rašė apie būtinybę tobulinti
žmonių rasę pirmiausia, sterilizuojant "nepilnaverčius" asmenis. Tačiau pažvelkim, kaip jis
tai darė: "Visi turi siekti, kad nebūtų netikusių asmenų, pavyzdžiui, prievartautojų, luošių, ligotų,
silpnapročių, nesąmoningų ir pan. Jais reikia ypatingai rūpintis, tačiau jie neturi palikti
palikuonių. Taip neskausmingai, tikėtinai laimingi, jie užges" (1928 m.)
Tačiau kalbos apie eugeniką dar tik gėlytės. Ciolkovskis išsakė mintį, kad kosmose nuo
gilios senovės gyvena kažkokios būtybės, kurios kraustosi per planetas, šiose sunaikindamos
žemesniąsias gyvybės formas ir žemesniąsias rases, atlaisvindamos vietą aukštesniosios. Ir
žemesniosiomis gyvybės formomis Ciolkovskis įvardino vabzdžius, žuvis, paukščius ir
gyvulius, o žemesniosiomis rasėmis negrus ir indėnus.
Pačiu Ciolkovskio kosminės filosofijos (pavadinamos ir kaip panpsichizmas) pagrindu
buvo tikėjimas apie atomo dvasingumą, tačiau su tam tikrais apribojimais: Taigi, pagal šią teoriją, atomas-dvasia, patekęs į nepalankias sąlygas, nepaprastai kenčia
ir geriau būtų jį išlaisvinti ir suteikti galimybę geresnei realizacijai. Taigi, tikrasis humanistas
turėtų siekti, kad nepalankių vietų nepaprastai mažėtų, o laimingų daugėtų. Sveikame
žmoguje toks atomas jaučiasi gerokai geriau nei ligotame ar trumpai gyvenančiame gyvūne.
O ypač primityviame augale. Neorganiniame pasaulyje jam tai prilygsta mirčiai. Tad
neskausmingas žemesniųjų formų numarinimas ir atsilaisvinusioje vietoje gausinimas
aukštesniųjų formų yra geras darbas.
Tolimesni Ciolkovskio samprotavimai labai logiški ir remiasi panašumo teorija, išreikšta
Visatos monizme (apie vieningą bendrą pradžią). Monizmas laiko, kad viskas aplinkiniame
pasaulyje (makrokosme ir mikrokosme) yra droma pagal vienodą etaloną. Visata sandara
panaši į atomą, atomas į save sutalpina visą Visatą. Iš monizmo daroma liginė išvada, kad ir
žmonių visuomenė formuojasi pagal tam tikrą pavyzdį, vienodą ir aukštesniosioms
civilizacijoms, ir žemesniosioms (tokioms, kaip mūsų). Bandydamas suvokti, kokius tikslus
sau kelia kosminė supercivilizacija, atsiradusi gerokai anksčiau už žmogaus atsiradimą,
Ciolkovskis rašo, kad ji, greičiausia, panaši į mūsų norą padaryti aplinkinį pasaulį gerokai
patogesniu, labiau pritaikytu gyvenimui. Kaiptai darome mes? Naikiname gamtos
kraštovaizdžius, kad įrengtume laukus ir sodus. Išdegimai piktžoles, kad jos nenustelbtų
kultūrinių augalų. Naikiname plėšrūnus, kurie gali mums grėsti, ir auginame naminius
gyvulius. Taip turi elgtis ir aukštesniosios civilizacijos, - tik tai darydamos kosminiu masteliu.
"Daugeliu atvejų jie rado atsilikusią gyvybę, minkštakūnių, kirminų, vienaląsčių ar dar
žemesne forma. Nebuvo jokios prasmės kankinamai milijardus metų laukti jos vystymosi, kol
atsiras mąstančios ir protingos būtybės. Žymiai greičiau, paprasčiau ir neskausmingiau
padauginti jau parengtas, tobulesnes rūšis.... Taip be kančių buvo apgyvendinami ir kiti
Paukščių takai (saulių grupės arba spiraliniai ūkai) Taip vyko ir visose eterinėse salose ir
visoje beribėje Visatoje (1925 m.).
Papildomai skaitykite:
|
"Pasaulio erdvių tyrinas reaktyviniais įrenginiais" 1903 m. "Mokslo apžvalgoje" užtikrino
Ciolkovskiui ne reaktyvinio judėjimo, o kosminio skrydžio pradininko prioritetą.
