NSO: nenaudoti ginklo pirmiems / Tylos zona Meksikoje. UFO Page. Lithuanian

F. Korso savo knygoje rašė, kad 1974 m. gegužę VFR prie JAV oro pajėgų bazės Ramšteino zenitine raketa buvo numuštas NSO, kuris nukrito ant žemės, buvo užgrobtas ir išvežtas į JAV Nellis bazę.

Buvęs JAV žvalgybos darbuotojas Ch. Streigas pareiškė, kad iki 1995-ųjų JAV sistemos atmosferos prieigose sunaikino 34 NSO, nors oficialių patvirtinimų nėra.

1999 m. birželį į Daglasą važiuojančio autobuso keleiviai stebėjo, kaip du naikintuvai, besivejantys disko formos NSO, atidengė ugnį ir NSO paviršiuje matėsi sviedinių sproginėjimai. Tačiau NSO padidino greitį ir dingo. Fighter attacking UFO

1976 m., išbandant naują zenitinę tolimojo poveikio raketą Kazachstano „Emba“ paligone virš starto aikštelės pasirodė 500 m skersmens rutulio formos NSO. Generolas įsakė jį sunaikinti zenitine raketa. Nuskridusią kelis šimtus metrų NSO raketą susprogdino raudonu spinduliu.

Naikintuvų pulko vadas pulkininkas N. Osaulenko skrisdamas prie Afganistano sienos matė didelį rutulį su įvairiaspalvėmis šviesomis, skridusį dideliu greičiu lygiagrečiu kursu ir manevravusį, aplenkiant kalnagūbrius. Kai naikintuvas pasuko atgal, rutulys padarė tą patį. Supratęs, kad tai NSO, Osaulenko pranešė apie valdymo centrui; jo paklausė, kokiu atsumu nuo sienos yra objektas. Atsakė, kad 10 km ir „spindi tarsi Sirijus!“ - ir gavo nurodymą stebėti ir jei tols į šalies gilumą - numušti. Objektas toliau manevravo - ir tada Nilplajus gavo komandą „Numušti!“. O tada NSO akimirksniu dingo. [apie tą atvejį jis papasakojo Marinai Popovič]. Ir tai nebuvo vienintelis N. Osaulenko susidūrimas su NSO.

1988 m. Japonijoje naikintuvas nusprendė atakuoti raudoną rutulį, skridusį virš Chonsiu salos, tačiau radijo ryšis su lėktuvu nutrūko, o vėliau jūroje rado tik jo sparno dalį.

1998 m. suomių naikintuvas, pakilęs iš Rovaniemi aerodromo, gavo įsakymą perimti 5-is disko formos NSO, skridusius „pleištu“ virš Inarsiarvi ežero. Užėjęs už galinio, pilotas paspaudė raketų paleidimo mygtuką, tačiau kompiuteris ir raketų paleidimo sistema neveikė.

2005 m. virš Australijos Perto miesto praskrido milžiniškas ugninis rutulys ir viską, kas su juo vyko, nufilmavo vietos teleoperatorius. Juostoje matosi, kaip rutulys greitėja, netikėtai stabčioja ir staigiai keičia judėjimo kryptį. Priešlėktuvinės gynybos padalinys jį palaikė meteoru ir paleido į jį dvi zenitines raketas, kurių atskridimas aiškiai matosi juostoje. Raketoms sprogus, rutulys staigiai pakeitė savo spalvą iš akinančiai mėlynos į sidabrinę ir suskilo į 4 dalis, kurios virš televizijos bokšto nupiešė vieną į kitą įdėtas stačiakampio, trikampio ir apskritimo figūras, o tada į šio piešinio centrą trenkė dar viena raketa. O rutulys atstatė ankstesnę formą, pakeitė ją, ėmė ristis dangaus skliautu, nulėkė žemyn ir sprogo. Izraelio ufologai, išnagrinėję to rutulio apšaudymo istoriją, padarė išvadą, kad tai buvo ne meteoras, o nežemiškas laivas – dėl jo darytų neįprastų manevrų ir danguje kurtų geometrinių figūrų, išsilaikiusių net 1,5 val.

2003 m. JAV Jūrų laivyno akustikai prie Indonezijos krantų aptiko nežinomą povandeninį objektą. Kai viena povandeninis laivas priartėjo prie jo, nugriaudėjo milžiniškas sprogimas. Netrukus akustikai pranešė, kad aplink sprogimo vietą pasirodė 15 NSO, kurių skersmuo buvo apie 200 m. Jie užblokavo šį rajoną ir jame sukūrė zoną, nepralaidžią hidrolokatoriams. Kai vienas povandeninis laivas priartėjo prie šios zonos, visi prietaisai sugedo ir laivas vargais negalais sugebėjo iškilti. Į bandymus kontaktuoti NSO neatsakinėjo, po kelių valandų jie dingo. Po kruopščių paieškų nebuvo rasta nei amerikiečių povandeninio laivo, nei NPO pėdsakų. Terastas nedidelis nežinomo metalo gabalas. Visi duomenys buvo užslaptinti.

Artimo tipo susidūrimai Meksikoje

Mūsų planetoje daugybė „prakeiktų vietų“, kurių savybės vis dar išlieką nepaaiškintos 3-io tūkstantmečio mokslo – tokių, kaip aplink Elbos salą Viduržemio jūroje (kurioje kalėjo Napoleonas), esančia pragaištimi jūrinei aviacijai, arba Stredohori kalnynas Čekijoje, kur per 25 m kelio atkarpa dingsta automobilio galia. O štai Meksikos šiaurinėje dalyje, Durango valstijos Mapimi rezervate, yra paslaptinga 50 km skersmens „Tylos zona“, kurioje „sugeriami“ radijo ir TV signalai. Aplamai dykumos jau savaime laikomos keistomis ir be jokių papildomų keistenybių, tačiau šis lopinėlis paskutiniu metu siejamas su NSO.

Žmonės šioje meskitų ir guamis (larėjų⁴⁾) krūmynų bei kaktusų pilnoje Čihuahua dykumoje ir aplink ją gyveno nuo priešistorinių laikų, kol nežinoma vietinių gyventojų gentis susitelkė aplink vis dar tebeegzistuojantį vandens šaltinį, leidusį susidaryti oazei. Iš principo, ši vietovė niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos dykumos. Dabar artimiausia gyvenviete prie šios zonos yra už 20 mylių besirandanti Ceballos su maždaug 3000 gyventojų. Tylos zona Meksikoje

Anot ilgus metus šiai vietai skyrusio Santiago Garcia, apie jos neįprastas savybes buvo spėjama jau nuo 19 a. vidurio, kai ūkininkai, bandantys užsidirbti pragyvenimui draudžiamoje vietoje, sužinojo apie „karštus akmenukus“, krentančius iš giedro dangaus. O kai 20 a, 4-me dešimtm. aviatorius iš šiaurinės Meksikos Koahuilos valstijos Francisco Sarabia, pranešė, kad ten paslaptingai nustojo veikti jo radijas, jis buvo pripažintas pirmąja „Tylos zonos“ auka. Tačiau tik 1970-ais zona pateko į platesnį visuomenės akiratį, kai amerikiečių raketa „Athena“, paleista karinės bazės prie Green upės Jutos valst., nepaaiškinamai nukrypo nuo kurso į White Sands (Naujosios Meksikos valst.) ir sudužo „Tylos zonoje“. Įvykio tirti atvyko net raketų kūrėjas V. fon Braunas, čia „Cessna“ lėktuvu žvalgęs įvykio vietą. Atvykę amerikiečiai iškasė ir išsivežė nuolaužas. O po kelerių metų tame pačiame plote sudužo „Apollo“ projekte naudotos „Saturn“ raketos viršutinė pakopa. Ir JAV kariuomenė į regioną išsiuntė komandą, kad ištirtų nepaprastas jo gamtines savybes. Tada Meksikos vyriausybė čia įrengė Mapimi rezervatą (be kitų, čia gyvena ir didieji Gopherus vėžliai). Į jame pastatytą tyrimų centrą plūsta mokslininkai iš viso pasaulio, o kiek intriguojantį pavadinimą pakeitė į Mar de Tetys, nes čia kadaise tyvuliavo Tetidės jūra, pačią turimų laboratoriją ėmus pravardžiuoti „biosfera“. Didesnė vietovės dalis į šiaurės rytus yra bolsón (įdubos) dalimi, kur yra išsilaikiusi drėgmė. Čia kastuvais ir karučiais darbininkai kasa druską.

Pirmuoju, atradusiu zoną ir jos gluminančias radijo trukdžių savybes, buvo inžinierius Augusto Harry de la Pena, kurį 1966 m. tirti vietovės pasiuntė naftos bendrovė „Pemex“. Būtent jis ir „pakrikštijo tą vietą „Tylos zona“ (La Zona De Silencio). Jo grupė suprato, kad joje neįmanoma bendrauti per racijas. Portatyviniai radimo imtuvai, įjungti visu garsu, perduodavo tik tylų šnabždesį. Net ir dabar TV signalai nepriimami nei Ceballos, nei aplinkiniuose ūkiuose.

Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad čia yra magnetito depozitų. Ir patvirtinta, kad aplinkiniuose kalnuose gausu urano rūdos.
Įėjimas į B. Palacios rančą

„Zonos“ pakraštyje Benjamin Palacios įrengė su NSO tema siejamą fermą. Jis svajoja paversti turistų „Meka“. Mat 20 a. zona sulaukė kelių „dangaus lankytojų“ – du; 1938 ir 1954 m. (šis turi kristalinę struktūrą, kas rodo jį kilus ne Saulės sistemoje), nukrito pačioje rančos teritorijoje, o trečias Allende slėnyje. Tariamai, čia buvo stebimi NSO ir yra nežemiškos gyvybės (spėjama, „nordikų“) buvimo požymių, kaip tvirtina vietinis ufologas Geraldo Rivera.

Net pats B. Palacios turi savo istoriją: „Buvau 12-os, kai pasirodė šviesa viršuje ir sukosi aplink. Aš vykau su broliu per Zoną. Mes nežinojome, kas vyksta. Kai grįžome į rančą, pamatėme, kad praradome dvi valandas“.

Keliautojai, kertantys zoną, pastoviai praneša, kad naktį matė keistas šviesas ar ugnies kamuolius, kurie manevruoja, keičia spalvas, kabo nejudėdami ir kyla dideliu greičiu. Netgi galima rasti fizinių šių naktinių apsilankymų pėdsakų.

1975 m. spalio 13 d. naujatėlaičiu „Fordo“ „pikapu“ Ernesto ir Josefina Diaz’ai nuvažiavo į „zoną“ pasirinkti įdomių akmenų ir fosilijų, kurių čia buvo gausu. Ten būnant, jie pastebėjo, kad artinasi audra, tad bandė automobiliu nuo jos pasitraukti, tik nespėjo: viskas aplink virto klampyne ir „pikapas“ ėmė skęsti minkštoje dirvoje. Jiems bandant sustabdyti automobilio skendimą, priartėjo dvi keistokos aukštos figūros ir pamojavo jiems rankomis ir pasisiūlė padėti. Jie liepė jiems susėsti į automobilį, o jie jį „pastums“. Kol pora spėjo kažką susivokti, jų mašina iššoko iš duobės ir atsidūrė ant tvirtesnio grunto. Kai vyras panoro jiems padėkoti, tų ir „pėdos jau buvo ataušusios“.

1976 m. netoli vadinamosios „Magnetinės kalvos“ buvo nufotografuotas ir nusileidęs NSO. Nuotraukoje aiškiai matomas spindintis sidabriškas objektas, primenantis didelį garo puodą. Zonos lankytojui pavyko padaryti ir daugiau nuotraukų, kai riaumodamas NSO pakilo ir išnyko vakarų kryptimi.

O vietinę nedidelę rančą nuolat lanko trys aukšti, šviesiaplaukiai, ilgaplaukiai lankytojai – du vyrai ir viena moteris, kurie apibūdinami kaip mandagūs, nepaprastai gražūs ir apsirengę „juokingai“. Jų ispanų kalba buvo nepriekaištinga ir turi muzikiniu sąskambį. Jų tikslu buvo gauti vandens iš rančos šulinio – ir jie nieko daugiau neprašydavo. Paklausti, iš kur jie, jie atsakydavo „iš aukščiau“ (tai primena „blondines“ iš Pirėnų kalnų Rozelono apylinkių, prašančias tik duonos ir pieno, atsilyginančių aukso grynuoliais, ar šviesiaplaukius „nordikus“ iš Siera Nevados, retkarčiais prekiaujančius su miestiečiais).

Patirties „zonoje“ lengvai nepamirš ir žurnalistas Luis Ramirez Reyes, čia lankęsis 1978 m. lapkritį, kad parengtų pasakojimą apie neįprastą vietą. Pasiryžęs kartu su fotografu važiuoti priekyje pagrindinės grupės, jie orientavosi greičiau intuicija nei tikslia „biosferos“ buvimo vieta. Tad nenuostabu, kad jiedu atsidūrė dykynėje ir susivokė, kad jie neturi nei vandens, nei maisto. Pasiekę Y formos išsišakojimą, jei, aišku, pasirinko ne tą šaką. Staiga jie pastebėjo, kad priekyje link jų eina trys figūros, apsirengusios panašiai į vietinius. Jis paprašė vairuojančio bendrakeleivio sulėtinti greitį ir pasikalbėti su jais, tačiau liko sukrėstas, kai tasai pravažiavo pro šalį tarsi jų nepastebėdamas. Ir jį pribloškė, kad jie juos vėl sutiko – ir šįkart griežtai liepė fotografui sustoti. Tie paaiškino, kad jie nematė kitos mašinos, o pravažiavus akmeninga vietove pasieks „biosferą“. Ir kad jie ieško benamių gyvūnų, tačiau jie neturėjo vandens ar ko nors kita, kas padėtų išgyventi šioje dykumoje. Ir atvykę į „biosfera“, jie aptarė įvykį su Harry de la Pena, kuris patvirtino, kad dykumoje nėra stoties darbuotojų, o taip pat ir galvijų bandos, kurios galėtų ieškoti valstiečiai. Vėlesnis fotografavimas iš oro įrodė visišką vietovės apleistumą.

Ir „nordikai“ ne vieninteliai čia pastebėti „nordikai“ – buvo pranešimų apie keistai apsirengusias vos kelių pėdų būtybes. Jų galvos buvo su šalmais, primenančiais amerikietiško futbolo žaidėjų šalmus.

Kita „Tylos zonos“ mįsle yra labai seni nenustatyto amžiaus statiniai, primenantys senovinę observatoriją.

Mintys apie nežemiškas civilizacijas kildavo dar senovės Graikijoje. Viduramžiais ant laužo sudegino žmogų už tai, kad jis ištarė, kad Žemė nėra Visatos centras ir kad yra kitų pasaulių, kuriuose yra gyvybė.

Ir net Biblija gali būti šaltiniu apie ateivius. Kas buvo visi tie į Žemę nusileidžiantys angelai? O Ezekielio vizijos (jas skaitykite straipsnelyje „Bažnyčios paėmimas“)?

Yra teigiančiųjų, kad net pačią gyvybę Žemėje „pasodino“ ateiviai. Taigi net mes patys esame kitų pasaulių palikuonys. O kaip paaiškinti „trūkstamą grandį“ tarp beždžionių ir žmogaus? Gal buvo „sukryžminti“ dangiškoji ir Žemės (Biblijos molis) gyvybės (skaitykite Kaip jie mus darė)?

1947-ųjų balandžio 24 d. Vašingtono valstijoje netoli Kaskadinių kalnų Kenneth Arnold'as tvirtino, kad regėjo ryškią šviesą, užliejusią visą dangų ir devynis apvalius objektus, kurie „skriejo kaip lėkštės, sviestos virš vandens“. Ir nuo tada žiniasklaida „pasigavo“ terminą „skraidančios lėkštės“ (daugiau apie tai skaitykite Pelikanai apgavo pilotą?).

Ateivių aprašai visur panašūs. Tai ne tie senų knygų žali maži žmogeliukai, o normalūs humanoidai, neretai dėvintys uniformas. Didelės galvos ir įkypos akys yra kitas bendras ateivių bruožas - kaip ir galimybė bendrauti telepatijos pagalba.

1967-ųjų sausio 25 d. Betty Andreasson šeima žiūrėjo TV. Staiga lempos užgeso, o pro langą iš lauko sklido kraupi violetinė šviesa. Tik po kelių mėnesių šeimos nariai atsiminė, kad jų judėjimo galimybės tą akimirką buvo suvaržytos (ir tai bendras visų „pagrobtųjų“ jausmas). Tik po 10 metų hipnozės seanso metu Betty prisiminė buvusi laive su keistomis būtybėmis, kurios tarpusavyje bendravo telepatijos būdu. Betty tvirtino, kad ją ištyrė mediciniškai. Ji nejuto skausmo, ateiviai buvo nusiteikę draugiškai. Jų galvos buvo didelės, o jie dėvėjo uniformas su skiriamaisiais ženklais. Tačiau net ir hipnozės metu „ištrauktas“ pasakojimas buvo laikomas apgaule.

JAV oro pajėgų „Sign“ projektas prasidėjo 1947-ais ir užfiksavo per 250 NSO pasirodymo atvejų. Vėliau projektas buvo pavadintas „Grudge“, o 1951-ais - „Mėlynąja knyga“, kurioje iki 1969-ųjų įrašyta per 10 tūkst. NSO faktų. Daugelį jų JAV oro pajėgos aiškino gamtos reiškiniais (neįprasti debesų dariniai, planetos, ypatingos oro sąlygos, pelkių dujos ir t.t.), bet vis tiek liko nepaaiškinta apie 700 atvejų.