Tie maži žali žmogeliukai... Kaip visuomenė priima NSO reiškinius? Lithuanian

Jie sukėlė sąmyšį. Oro pajėgos uždraudė juos aptarinėti ir OOS tyrė visus pranešimus, nes buvo galvota, kad tai slaptas priešo ginklas. Ir vėl jų „pateikimą“ visuomenei valdė kariškiai, o personalai draudė apie ta kalbėti, nes buvo baiminimasi, kad tai gali būti priešo „super-technologija“ ar „ginklas“. Ir žiniasklaidoje apie juos nebuvo minima iki pat 1944 m., kai paaiškėjo, kad „Fū naikintuvus“ matė ir vokiečių bei japonų pilotai, laikę juos sąjungininkų technologijos „kūriniais“.

1946 m. buvo pranešimų apie „vaiduokles raketas“ virš Skandinavijos ir Baltijos jūros. Vakarai spėjo, kad sovietai testuoja naują slaptą ginklą, nors kremlius ir neigė tai. 1946 m. rugpjūčio 22 d. Britų „Daily Telegraph“ pareiškė, kad Norvegijos karinė vadovybė uždraudė jas minėti spaudoje, o pranešimus apie jas perduoti Žvalgybos departamentui. Ir vėl faktas, kas informacija nuslepiama ir prižiūrima vyriausybės.

Ir kitą vasarą įvyko pagarsėjęs įvykis. Verslininkas ir patyręs pilotas Kenneth Arnold skrido per Kaskadų kalnus iš Chehalis į Yakima (Vašingtono v.), kai išvydo blyksnį, o vėliau pastebėjo keistą objektų darinį, skrendantį netoli Baker'o kalno. Nuo jo apibūdinimo prigijo „skraidančių lėkščių“ terminas.

Pranešimai pylėsi iš JAV ir kt. šalių Centrinė žvalgybos grupė (CIG, CŽV pirmtakė) registravo pranešimus apie „raketas vaiduokles“ Švedijoje, o kontržvalgyba (CIC) su FTB tyrė JAV pranešimus. Tuntais ėjo žinutės laikraščiuose. Ir pagaliau TAI įvyko!

Šiuo metu JAV vyriausybė sakosi nesidominti NSO nuo pat 1969 m. „Mėlynosios knygos“ projekto užbaigimo „Condon ataskaita“. Bet šiuolaikinėmis technologijomis registruojama daug neaiškių reiškinių. NSO daug kartų persekiojo naikintuvai (kai kurie jų dingo). Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų tiki, kad esame ne vieni.

Parengė Cpt.Astera's advisor
Skaitykite ir apie tikėtinai pirmąjį „indų“ panaudojimą NSO įvardijimui >>>>>

Šansas iškilti į viešumą

JAV nuo 2008 m. ketverius metus vykdė AATIP (Advanced Aerospace Threat Identification Program) programą. Valdininkai ir mokslininkai analizavo NSO video įrašus, tyrė tariamai avariją patyrusius ateivių erdvėlaivius ir pan. Apie tai kalbama Nick Pope dokumentiniame filme „Ateiviai Pentagone“ (2018). Jis taip pat teigia, kad vyriausybėje yra ištisa NSO „tikinčiųjų frakcija“. Tačiau JAV vyriausybė nori laikytis atokiau nuo tokių temų, tad didelę tyrimų dalį perleido R. Bigelow kompanijai (Bigelow Aerospace) – iš dalies ir dalies pagyvenusių valdininkų religinių įsitikinimų, tokius dalykus laikančių demoniškais.
Tačiau JAV Kongresas norėtų žinoti, kur nueina milijonai skirti NSO tyrimams. Kalbama, kad Baltųjų rūmų Ginkluotųjų pajėgų komitetas planuoja viešą išklausymą apie Pentagono projektą. Paaiškėjo, kad Nevados atstovas Harry Reid’as, 2007 m. skatinęs AATIP sukūrimą, manė, kad JAV iš NSO sužinotų technologijų gali įgauti pranašumo prieš priešus. Tad gali būti, kad visuomenė sužinos daugiau apie tai, ką JAV žino apie NSO.

Kas tie „prakeikti dalykai“?

JAV karinio laivyno pilotai ir šiaip kariškiai daugybę kartų susidūrė su keistai manevruojančiais nežinomais objektais – ir net jie juos pakrikštijo įvardindami: „mes vėl matome tuos prakeiktus dalykus“. Jų istorijos pradžia – „Tic Tac“ atvejis 2004 m. 2019 m. Karinis laivynas ėmė pabrėžti, kaip rimtai žiūri į tokius nutikimus su jų personalu. Žurnalistas Jan Tegler’is ⁴⁾ ir „Aerospace America“ reporterė Catherine Hofacker paieškojo galimų „žemiškų“ paaiškinimų jiems.

Tyrimų smaigalys yra Jūrų laivyno vado pavaduotojo informaciniam karui tarnyba. 2019 m. jos atstovai ėmė skatinti pilotus pranešti apie UAP (NAR, neatpažintus atmosferos reiškinius). Pati tarnyba nenurodė savo tyrimų krypties.

Viena iš problemų su tais manevrais yra jų motyvų neaiškumas (“o kodėl jie taip elgiasi?”).

2017 m. gruodį „Raytheon“ kompanija paskelbė, kad Jūrų laivyno „F/A-18 Super Hornet“ naikintuve įrengė video įrašymo priemonę pareikšdama, kad toji gali būti „pirmąja užfiksuosiančia nežemiečių buvimo įrodymą“. Tik kompanija atsisakė bendrauti su tyrinėtojais.

O ar gali būti, kad tie reiškiniai tebuvo aparatūros trikdžiai?! Juk tik Jūrų laivyno F/A-18 Hornet’ai registravo juos… Juose esantis APG-79 radaras, plokščias ekranas lėktuvo priekyje, elektroninėmis priemonėmis skenuojantis dangų. Jis leidžia sekti kelis taikinius keliolikos kilometrų atstumu, tačiau negali nustatyti, kas sukelia vaizdą. Tad pilotai priartėja tiek, kad taikinys būtų video įtaiso ATFLIR veikimo ribose. Šis, įrengtas prie lėktuvo kairiojo variklio, turi kamerą, registruojančią matomo ir infraraudonojo spektro diapazone. Į ją ir nurodė „Raytheon“ atstovas.
Kardanas

Video apie 2015 m. sausio 21 d. incidentą apie vadinamą „kardano pakabą“ (gimbal) „nutekėjo“ į viešumą: įvardijimas apibūdina, kaip sukosi objektas.
Greitis: 239 mazgai (Mach 0,58), aukštis 25 tūkst. pėdų.

Ir su minėtu reiškiniu susidūręs pilotas Ryan Graves sako, kad tai, kas buvo atvaizduota ekrane, neatrodė kaip normalus orlaivis. Paprastai matomos net kniedės, tuo tarpu atvaizde nebuvo išskiriamų detalių – nei sparnų, nei uodegos, nei išmetimo. Jis buvo tarsi aura. Ar tai galėjo būti realus objektas?!

Tačiau buvo atvejų, kai tuos objektus pilotai matė savo akimis. R. Graves pasakojo apie vieną šių pilotą, pagal kurį objektas buvo iš dalies skaidri sfera su kubu jos centre. Ar yra žemiškos kilmės tokių objektų?! Ir tikrai, žurnalistas Tyler Rogoway aptiko du patentus, vieną jų iš 1949 m., aprašančius, kaip kubo formos reflektorius gali būti įtaisomas balione, kad būtų išvengta aerodinaminio tąsymo. Tyrinėtojai nežino, ar tokie balionai buvo naudoti iš tikro, tačiau DARPA 2004-14 m. finansavo ISIS projektą, kuris tyrė radaro įrengimo galimybę futbolo aikštės dydžio skraidymo aparate. Vis tik ISIS niekada neskraidė. Ir aplamai, baliono versija kelia daug klausimų: turime manyti, kad arba lėktuvo radaras neveikė, arba radaras nenustatė reflektoriaus, kurio tikslas ir tam buvo, kad balionas būtų lengvai pastebimas.

Kartu tai sudaro prielaidą kitai galimybei, kad kažkokia kita agentūra vykdo kokią nors slaptą programą. R. Graves 2014 m. pabaigoje užpildė rizikos įvertinimo raportą Jūrų laivyno Saugumo centrui, nes baiminosi, kad anksčiau ar vėliau F/A-18 Hornet’as gali susidurti su vienu tų objektų. Tuo metu jis nežinojo kaip kitaip galima atkreipti Jūrų laivyno dėmesį į tai. Juk apie pusė 6-7 dešimtm. pranešimų apie NSO galėjo būti apie slaptojo U-2 skrydžius. Tačiau visuomenės, įskaitant užsienio šalių, klaidinimas skiriasi nuo slėpimo nuo savo pačių Karinio jūrų laivyno pajėgų.

Tai gal tai kitų šalių nepilotuojami aparatai? Informacinio karo pavaduotojas išsakė įdomią užuominą į klausimą apie tai: „šio tipo kiekis pagausėjo nuo 2014 m. iki dabar“. Tačiau bepiločiai orlaiviai negali būti tuo, ką matė pilotai. Taip, jie neturi išmetimo, tačiau neturi galimybių prasiskverbti pro pakrantę ir neskraido 80 tūkst. pėdų aukštyje (kaip buvo užregistruota Jūrų laivyno laivo). Be to, jie turėtų naudoti novatorišką variklį – pvz., pilotas Frevoras apibūdino, kad „Tic Tac“ pagreitėjo taip, „kaip jis niekad nėra matęs“. O gal Kinija ar Rusija jau sukūrė tokius variklius? Specialistai nemano, kad tos šalys šiuo metu būtų tam pajėgios – jų naujausi dronai vis dar per dideli, kad galėtų prasiskverbti pro JAV pakrantę.

O gal tie dronai atgabenami povandeniniais laivai ir tada išleidžiami, kad klaidintų pilotus ir daviklius dėl savo neįprastų greičių?! Netiesioginė tokios galimybės užuomina yra jau Frevoro raporte („Tic Tac“ pleveno prie pat vandens, prieš šaudamas aukštyn). Ir iš tikro, kai kurios šalys, tame tarpe ir JAV, vystė dronų paleidimą iš povandeninių laivų. 2016 m. JAV Jūrų laivynas leido Kalifornijoje įsikūrusiai „AeroVironment“ paskelbti, kad kai kurie JAV povandeniniai laivai bus aprūpinti jos nedideliais „Blackwing” žvalgybiniais ir ryšio bepiločiais orlaiviais. Vis tik keista, ar kitos šalys rizikuotų siųsti savo povandeninius laivus į JAV vidaus vandenis. Ir net jei taip būtų, būtų galima atsekti transmisiją iš drono į laivą – ir taip tą susekti.

Ir galiausiai, Rusijos ir Kinijos apibūdinti hipersoniniai ginklai neprimena to, ką matė pilotai. Taigi, mįslė lieka neįminta.
Beje, 2023 m. pradžioje, ryšium su skandalu dėl kinų šnipinėjančio baliono, R. Graves pateikė naujų faktų – kad apie 50-60 žmonių, tarnavusių kartu su juo 2014-15 m., gali papasakoti apie kasdienius NSO regėjimus. „The Hill“ leidinyje jis rašė: „Neatpažinti anomalūs reiškiniai – nacionalinio saugumo problema“.

¹⁾ Ikalai (ikhal) minimi Charles Berlitz'o knygoje „Keistų reiškinių pasaulis“ (1988). Atseit tzeltalių indėnai pasakoja apie mažas, 3 pėdų ūgio humanoidines būtybes, gyvenančias giliai džiunglėse esančiuose urvuose „kaip kokie kai šikšnosparniai“. Vietiniai vengia tų urvų. Jos visos plaukuotos ir gali pagrobti ir išprievartauti moteris, kurios tada pagimdo tamsiaodžius kūdikius. Tas būtybes indėnai vadina ikelais arba vendis.
Jacques Vallee knygoje „Pasas į Magoniją“ (1969) nurodo, kad apie ikalus iš tzeltalių sužinojo antropologas Brian Stross. Vietiniai senais laikais netgi bandydavo juos nukirsti mečetėmis – kai pavykdavo,, likdavo tik į pelenus panaši medžiaga. Be to, prisiartinus prie ikalų, žmonės būdavo tarsi „paralyžuojami“.

²⁾ Eršenas (Erchin) komuna Prancūzijos šiaurėje, Šiaurės departamente. Iki 800 gyv. Jame yra garsi pilis su dviem bokštais, kuri skirta vandens tiekimui ne tik Eršenui, bet ir aplinkinėms gyvenvietėms.

³⁾ Robertsono komisija - 1953 m. sausio mėn.susirinkęs H. Robertsono vadovaujamas mokslinis komitetas, sudarytas pagal 1952 m. gruodžio mėn. CŽV ataskaitos apie Oro pajėgų tyrimą dėl NSO rekomendacijas. Komitetas buvo supažindintas su JAV karine veikla ir žvalgyba, todėl jo ataskaita pradžioje buvo įslaptinta. Ji teigė, kad NSO nekelia tiesioginės grėsmės nacio naliniam saugumui, tačiau gali kelti netiesioginę grėsmę dėl visuomenės susidomėjimu tuo klausimu. Ji nusprendė, kad dauguma atvejų buvo klaidingai suprasti įprasti žemiški objektai, o likusi maža dalis irgi galėtų būti panašiai paaiškinama ištyrus detaliau.
Robertsono komisija rekomendavo, kad reikalinga vieša šviečiamoji kampanija, kad būtų sumažintas visuomenės dėmesys ir kad Oro pajėgos nebūtų užverstos pranešimais, o taip pat kad privalo būti stebimos civilinės NSO tyrimų grupės.
Komisiją sudarė: komiteto sekretorius CŽV karininkas F.C. Durantas, radarų ekspertas, Nobelio premijos laureatas L. Alvarezas; branduolinių tyrimų fizikas S.A. Goudsmitas; astrofizikas T.L. Peidžas, fizikas L. Berkneris, astronomas J.A. Hynekas. Apie komisiją pirmąkart knygoje „Ataskaita apie neatpažintus skraidančius objektus“ (1956) paskelbė E. Rupeltas.

⁴⁾ Janas Tegleris (Jan Tegler) – žurnalistas ir rašytojas, rašantis daugeliu temų – nuo verslo ir finansų iki karinių reikalų, nuo motosporto iki rankinių laikrodžių, aviacijos ir automobilių apžvalgas ir kt. Parašė knygą „Boeingo puikusis bombonešis“ (2000) apie B-47 Stratojet‘ą.

⁵⁾ Torntonas Peidžas (Thornton Leigh Page, 1913-1996) – amerikiečių astronomas. Čikagos un-to profesorius (1946-50), o vėliau Vesliano un-te (1958-1971). Po karo užsiėmė dvinarių galaktikų tyrimais. Žinomas tuo, kad įsivėlė į ginčą dėl NSO trumpai padirbėjęs Robertsono grupėje, ČŽV remiamame mokslininkų komitete 1953 m. sausio 14–18 d., skirtam turimų NSO liudijimų tyrimui.