Baškirijos mokslininkų atradimas netelpa į tradicinės žmonijos istorijos traktavimo ribas – 120 mln. metų senumo akmens plokštėje pavaizduotas Uralo srities reljefas – panašus į tą, kokį naudoja kariškiai. Tai skamba neįtikėtinai!

Kalbama apie 1999 m. atrastą stambią plokštę. Joje pavaizduoti ir inžineriniai dariniai: 12 tūkst. km ilgio kanalų sistema, stambios užtvankos. Šalia kanalų kažkas vaizduojama rombais. Žemėlapyje yra keli įrašai. Iš pradžių manyta, kad jie senąją kinų kalba. Vėliau nustatyta, kad tai nežinomos kilmės hieroglifų-skiemeninis raštas. Įrašai neperskaityti.

Dar 1995 m. Aleksandras Čuvyrovas su kinų studente Huan Hun nusprendė ištirti hipotezę apie galėjusią įvykti senovės kinų migraciją į Sibirą ir Uralo sritį. Ekspedicijos Baškirijoje metu jie rado keletą senosios kinų kalbos įrašų, išraižytų ant uolų. Jie buvo perskaitomi ir daugiausia kalbama buvo apie prekybinius reikalus, vedybas ir mirusiuosius.

Tačiau buvo rastos ir įdomios pastabos 18 a. Ufos generalgubernatoriaus archyvuose. Jose buvo minima apie 200 keistų balto akmens plokščių su ženklais, buvusių prie Čandaro kaimelio Nurimanovo rajone. 20 a. pradžioje archeologas A. Šmidtas irgi buvo matęs Baškirijoje balto akmens plokščių. 1988 m., pasisamdę malūnsparnį, grupė surengė ekspediciją į minėtą rajoną, tačiau jokių plokščių nerado.

Sėkmė atėjo netikėtai. Čuvyrovo kelionės į kaimą metu, buvęs vietos žemės ūkio tarybos pirmininkas Vladimiras Krainovas priėjo prie Čuvyrovo ir pasakė, kad savo kieme turi keistą plokštę. Tai buvo 1999 m. liepos 21 d. Iš pradžių Čuvyroras to pasakymo nelaikė rimtu, bet vis tiek nuėjo pažiūrėti. Plokštė buvo sunki, ir jie negalėjo jos pakelti, tad Čuvyrovas išvyko į Ufą ieškoti pagalbos.

Plokštė buvo 148 cm aukščio, 106 cm pločio ir 16 cm storio ir svėrė apie toną. Ją pavadino "Daškos akmeniu, - dieną prieš gimusios dukros garbei. Nuvalę žemes, mokslininkai negalėjo patikėti savo akimis. Joje buvo trimatis Uralo žemėlapis. Kaip nustatė vietoves jame? Iš pradžių jie nemanė, kad žemėlapis toks senas. Jis padarytas masteliu 1:1,1.

Nustatyti ir geologinė plokštės struktūra. Ji susideda iš trijų sluoksnių. Pagrindas yra 14 cm dolomitas. Antrasis yra ko gero įdomiausias, nes sudarytas iš diopsido stiklo – pagal šiuolaikinio mokslo nežinomą technologiją. Ir žemėlapis, realiai, „sužymėtas“ šiame sluoksnyje. O viršutinis 2 mm sluoksnis yra iš kalcio porceliano, saugančio žemėlapį nuo išorės poveikio. Rentgeno tyrimai rodo, kad plokštė apdirbta technologiškai.

Iš pradžių tyrinėtojai manė, kad žemėlapį sukūrė senovės kinai – dėl vertikalių įrašų jame, kas buvo naudojama Kinijoje iki 3 a. pr.m.e. Bet jie nėra kiniški, o ir juos dengianti porceliano rūšis niekada nebuvo ten naudota.

Tolimesni plokštės tyrimai uždavė dar daugiau mįslių. Jame matoma milžiniška irigacijos sistema su dviem 500 m pločio kanalais, 12 užtvankų, kurių plotis 300-500 m. Lyginant su ja, Volgos-Dono kanalas yra tarsi įdrėskimas.

Sunku buvo nustatyti plokštės amžių. Buvo tiriama radioaktyvios anglies, o vėliau skenuojama urano chronometru. Paviršiuje rastos dvi kriauklelės. Viena jų, Navicopsina munitus, gyveno prieš 500 mln. metų; kita, Ecculiomphalus princes - prieš 120 mln. metų, t.y. tuo metu, kai Žemės magnetinis polius persikėlė į dabartinę vietą.

Plokštę tyrė ir JAV Viskonsino Istorinės kartografijos centras. Jų mokslininkai pritrenkti – atseit, toks žemėlapis galėjo turėti vieną paskirtį ir būtent ... navigacinę. Gal jis tik vienas didelio žemėlapio fragmentas? Juk minimos ir kitos plokštės... Pasaulio reljefinį žemėlapį tikimasi baigti tik 2010-ais ir naudojant superkompiuterius bei aerokosmines nuotraukas (žr. >>>>>). Kas galėjo sukurti tokį senovėje? Ar ne paprasčiau jį laikyti pasaulio „Sutvėrėjo žemėlapiu“?

Bronzos amžiaus reljefinis žemėlapis

1900 m. Prancūzijos vakaruose kasinėjo ankstyvojo bronzos amžiaus laidojimų vietą (maždaug 1900-1640 m. pr.m.e. laikotarpio), kurios vieną sieną sudarė plokščias akmuo – 385 cm ilgio ir 210 cm pločio ir 186 cm aukščio kristalinio skalūno nuolauža. Pradžioje nelygių kontūrų 16 cm storio plokštė su joje išraižytomis linijomis nepatraukė ypatingo dėmesio, tačiau vis dėlto kasinėjimų vadovas Paul du Chatellier’as (1833-1911) ją išsaugojo savo pilies rūsyje. Jis paliko radinį vietos muziejui, tačiau tasai nepasirūpino ją eksponuoti savo salėse. Todėl tik paskutiniu metu archeologai į jį atkreipė dėmesį.

5 m. trukęs jos tyrimas parodė, kad tai reljefinis žemėlapis, matyt vaizdavęs vietos vado valdas. Ji galėjo būti jo galios demonstravimu bei žymėjo duoklę, kurią gaudavo iš jame pavaizduotų naudmenų. Ženklai galėjo žymėti jų panaudojimą ir priklausomybę. Planas apėmė maždaug 630 km² (21x30) sritį ir ją vaizduoja maždaug 80% tikslumu. Jame pavaizduotos kalvos ir žemumos. Šiuo metu radinys pergabentas į Nacionalinį archeologijos muziejų netoli Paryžiaus.

Neaišku, kam buvo skirti tie keisti, iš oro matomi, senovinį miestą supę ratai – gynybai, ritualams ar kažkam kitam (orlaiviams) [skaitykite apie Naska figūras]. Namai buvo apsaugoti nuo gaisrų, medieną paveikiant nedegia medžiaga. Jie turėjo "visus patogumus".

Arkaimas: laikmečių veidrodis

Arkaimas - maždaug 17 a. pr.m.e. archeologinis miestas pietų Urale, Čeliabinsko srities Bredinsko rajone, maždaug 8 km šiauriau Amursko gyvenvietės. Kad pritrauktų dėmesį, ankstyvieji tyrinėtojai jį vadino :svastikos miestu“ arba „miestu-mandala“. Išvesta daug egzotinių teorijų dėl jo kilties.
Taip pat žr. >>>>>

Šis miestas senesnis už Troją, Kretos-Mikėnų civilizacijos amžininkas, tačiau atrastas tik 1987 m. pavasarį (S.G. Botalovo vadovaujamų archeologų) - ir iškart jį teko gelbėti, nes apylinkė turėjo būti užtvindyta įrengiant dirbtinę drėkinimo sistemą. Jis sudegė prieš 3,5 tūkst. m. ir nuo tada liko tik sienų pagrindai. Antrąją jo mirtį pavyko atitolinti 3 m. - atskridęs Čeliabinsko KP sekretorius N. Švyriovas nurodė: 3 m. kasinėjimams, o tada užtvindymas. Vėliau paaiškėjo - atidėti pavyko tik dėl neįprastų radinių. Labai skubėta, todėl nukentėjo tyrinėjimų kokybė. Tačiau 1991 m. statyba buvo nutraukta, vietovė paskelbta saugoma ir įtraukta į Ilmensko draustinį. 2005 m. gegužę čia apsilankė V. Putinas.

Arkaimo miesto planas primena Atlantidos sostinę: toks pats dvigubų sienų ratas, radialinės gatvės, centrinė apeigų aikštė. Ir jo likimas tarsi pakartoja Atlantidos likimą, kai ji buvo sunaikinta dangaus ugnies (galbūt, asteroido). Tokius sutapimus galima paaiškinti nebent simpatine magija.

Arkaimo siena pločiu ir masyvumu prilygsta Trojos sienoms, kurios netgi vėlesnės visu puse tūkstantmečio. Taigi rusų archeologai (išskirti reiktų Genadijų Zdanovičių) prie Uralo aptiko kažką tokio nepaprasto, kuo būtų nusistebėjęs ir senelis Homeras, ir visi antikos istorikai: Strabonas, Fukididas, Polibijus, Pausanijus, abudu Plinijai...

Miestas slepia daug paslapčių. Tai ir nežinomi jo istorijos puslapiai, ir gaisro tragedija, ir jo palikimas: gyventojai vežimais ir ant savęs išgabeno visas vertybes. Tačiau ir to, kas liko, užteks ilgiems apmąstymams. Ir kai miestas mirs, liks kultūrinio sluoksnio radiniai, straipsniai, disertacijos.

Jis užima vos per 3 ha, tačiau lyginant su tuometiniu Uralo gyventojų skaičiumi (vos per 200 tūkst.), jo vaidmens sunku neįvertinti. Greta miesto - ariamos žemės ir gyvenvietės, tiekusios maisto produktus. Viskas gerai sumąstyta. Miesto siena sudaryta tarsi iš modulių, kurių kiekvienas yra medinis 3x4 m narvas, užpiltas skystu gruntu su klintimis. Prie vidinės sienos pusės šliejosi namai, matyt, dviaukščiai. Taigi mieste galėjo gyventi apie 2 tūkst. gyventojų.

Sienos viduje buvo nišos, kurios jungėsi praėjimais. Jos buvo netoli miesto vartų. Galima manyti, kad jos skirtos gynybai. Namai ištęsti link centro, tada ratu eina gatvė, į kurią išeina namų galai. Tarp jų ir gatvės 2-5 m pločio kiemeliai, nuo gatvės atitverti tvora iš žemės blokų. Tarp tvoros blokų mediniai stulpai. Gatvė grįsta (moščena) medžiu, kaip šiaurės miestuose daroma iki šiol. Po gatvės medine danga 1,5x1,5 m kanalas, skirtas kanalizacijai. Yra nuotekos, yra gilios duobės. Sistemą išvalydavo lietūs, o jiems padėdavo tirpstančio sniego vanduo.

Už medžiu grįsto šaligatvio iškart kilo antroji siena, tačiau ne tokia masyvi, kaip išorinė. Už jos vėl namai, kurių galai išėjo į centrinę aikštę. Čia taip pat buvo kiemeliai ir dengtos galerijos (likę stulpai). Aikštė lygi, suplūkta, stačiakampio formos. Spėjama, kad buvo padengta ar užlieta cementuojančiu tirpalu. Aplink 25 pastatai, už jų, prie sienos, dar 35-i. Kiekvieno namo plotas - iki 200 m².

Arkaimo namų sienos irgi neįprastos - dvigubas lentų, pritvirtintų prie įkastų stulpų, sluoksnis. Tarpas (iki 1 m) tarp jų pripiltas žemių arba užpildytas nedegtomis plytomis. Namo vidus medinėmis pertvaromis padalintas į kambarius. Kiekvienas namas turėjo krosnį, rūsį ir šulinį. Beje, iš šulinio, ties vandens lygiu, ėjo dvi atšakos – viena link krosnies, o kita prie kupolo formos rūsio. Kam? Nuo šulinio visada „traukia“. Krosnis sudarydavo tokią trauką, kad buvo galima lydyti bronzą nenaudojant dumplių. O kita atšaka užtikrino vėsą rūsyje. Tad kiekvienas namas – savotiškos dirbtuvės ir tvirtovė su išėjimu ant stogo.

Šiaurės vakarų pusėje - siena ir griovys prieš ją, kurio gylis kartais per 2 m įsiterpusi į miesto vidų. Tai klaidinantis įėjimas. Priešas, verždamasis į jį, patekdavo į aklavietę - po strėlių lietumi nuo bokštų ir sienų. Ir griovus čia buvo gilesnis bei platesnis. Prie šiaurinio ir pietinio įėjimų vaizdas panašus į vakarinį, kuris buvo pagrindinis. Vienas įėjimų ėjo sienos vidumi - jis kartu buvo tunelis bei labirintas. Nedraugų laukė užmaskuoti spąstai-duobės, o prasibrovusiems į žiedinę gatvę buvo nelengva ja judėti tarp vidinės sienos ir karkasinės tvoros. Nuo sienų ir namų galėjo pasipilti strėlių lietus. Patekimui į vidinį namų ratą reikėjo praeiti visu žiedu iki ypatingų vartų.

Dėmesys atkreipiamas į skirtingos spalvos blokų naudojimą. Juodi naudoti išorei, o viduje, namų pusėje, naudoti tik geltoni (grįžtant prie analogijų, anot Platono, spalvų vaidmuo buvo svarbus ir Atlantidoje). Stebina židinių ir pečių įvairovė.

Bronzos epochos mieste svarbiausia gamyba buvo metalurgija. Lydymo krosnys, kalvės, kūjai ir priekalai. Metalas kariniams vežimams. Kalvių įrankių rasta kapuose. Ten rasta ir naminių gyvūnų (arklių, raguočių) kaulų - dalis jų, matyt, puotos už numirėlius likučiai.

Be to, Arkaimo namų šuliniuose rastos ugnyje pabuvojusios arklių ir karvių kanopos, mentys ir apatiniai žandikauliai. Jie ne šiaip ten sumesti, o tvarkingai pritvirtinti prie ratu sukaltų beržinių kuoliukų. O tai tiesiogiai iliustruoja senąjį arijų mita apie Agni (Ugnies) dievo gimimą. Jis gimė vandenyje, tamsiame ir paslaptingame. Aukos šulinyje; o šulinio dėka krosnyje susidaro trauka, kuri ne tik įpučia ugnį, bet ir gimdo Agni, kuris lydo metalą!

Gretinti Arkaimą su Novgorodu ar kitais rusų miestais pernelyg drąsu. Juos skiria tūkstantmečiai. Tiesiog nežinome, su kuo susidūrėme, - gali būti, kad Arkaimas ne palaipsnio vystymosi rezultatas, o senųjų civilizacijų prisiminimas. Arijų bendrija vystėsi milžiniškoje teritorijoje. Tolimoje Islandijoje buvo sueiliuota Eda, o joje tiesiai sakoma, kad žmonių protėviais buvo dievai. O skandinavų protėviai atsikėlė iš Kopetdago rajono - vieno iš arijų pro-tėvynės regionų. Islandijos runos su dievų vardais yra panašios visame jų kelyje iš Kopetdago ir netgi Mongolijoje.

Tačiau stebina panašumas su Asgardo statyba: „Pradžioje jis [vienas asų-dievų] sušaukė pasaulio valdytojus, kad nuspręstų žmonių likimą ir aptartų, kaip statyti miestą. Tai vyko lauke, kuris vadinamas Idaveliu, miesto viduryje“. Toliau pasakojama apie šventyklos pastatymą, sosto pirmajam asui, Džiaugsmo rūmus, ir kitus rūmus dievybėms. „Tada pastatė namą, kuriame įrengė kalvės žaizdrą, o kartu pagamino kūjį, reples, priekalą ir kitus įrankius“.

Tikrasis Arkaimo pavadinimas nežinomas - šį pavadinimą miestui davė archeologai pagal netoliese esančios kalvos pavadinimą (taip vadinosi ir netoli buvęs baškirų kaimas, išnykęs 20 a. pradžioje). Be to Arkaimas nėra vienišas - maždaug 400 km palei rytinius Uralo šlaitus rasta per 20 stambių to paties laikmečio gyvenviečių. Anksčiau už jį buvo atrasta Sintašta, vėliau atrastos kitos, tačiau visos jos tyrinėtojams atrodė tarsi netikros, kuriomis sunku patikėti. Į jas numojo ranka - ir tikrai, 9-ojo dešimtm. Moksliniuose straipsniuose beveik neminima Sintašta ir kitos senosios Uralo gyvenvietės. O Sintašta kaip ir Arkaimas - rato formos (tai ir kosminė moteriškoji pradžia, ir Saulės simbolis); Ustjė ir Čekotajus iš viršaus atrodo kaip kvadratai (tai jau vyriškasis pradas, o kartu ir senosios Varos, arijų dievų miesto, forma). O čia rasta ir piktogramų - senųjų raštų ženklų. Ant keramikos jie jų paskirtis, tikriausiai, buvo tarnybinė, pvz., nurodydavo puodžių.

Vėliau šiam rajonui prilipo pavadinimas „Miestų šalis“. Čia 18-17 a. pr.m.e. suklestėjo bronzos laikotarpio civilizacija. Tai vyko tuo pat metu, kai buvo statomos Egipto Viduriniosios karalystės piramidės, to meto yra Mikėnų-Kretos rūmais su liūtais. Įdomu, ką iš to meto atėjo pas mums pasakose ir legendose - gal tai pasaka apie gulbes, kurios padėdavo žmonėms (taip pat skaitykite Po gulbės sparnu).

Tradiciškai manoma, kad Arkaimo ir Sintaštos tipo gyvenvietės atsirado migruojant indoeuropiečių gentims. Šios neužsibūdavo ilgai vienoje vietoje, palikdavo gyvenvietes ir traukdavo toliau. Egzistuoja trys pagrindinės teorijos apie šių gyvenviečių priklausomybę: a) vietinės kilmės (neatlaiko jokios kritikos); b) Artimųjų rytų (S.A. Grigorjevas; jos beveik niekas nepalaiko); c) ateivių iš vakarų dėl metalurgijos provincijos nuopuolio (populiariausia). Kapinynuose randamos kaukolės rodo, kad gyventojai buvo europietiško tipo.

Dar apie Arkaimo paslaptis

Arkaime, pradedant 1995-aisiais, kas vasarą dirbo Nižnyj Novgorodo telekompanijos „Volga“ grupė, sukūrusi dviejų serijų dok. filmą „Didžioji Arkaimo paslaptis“.

Jau 1952-aisiais buvo padarytos areonuotraukos, o vėliau ir palydovai perdavė kelių neįprastų ratų nuotraukas. Tuo metu jau virė ginčai, iš kur kilę indoeuropiečiai - studijuojami senovės šaltiniai, legendos, padavimai, rengiamos ekspedicijos į Uralą, Tibetą, Altajų... ir atradimas padarytas netikėtai – 1987 m. pietų Urale turėjo būti užtvindytas slėnis, kuriame ir buvo tie paslaptingi ratai. Užvirė kova dėl Arkaimo išsaugojimo. Čeliabinsko un-to istorijos ir etnografijos vadovas G.B. Zdanovičius, rizikuodamas karjera, važiuoja į Maskvą. Ir įvyko stebuklas – statyba buvo pristabdyta.

Čia gali būti indo-iranėnų ištakos. Arkaimas gali būti ne tik miestu, bet ir šventykla bei astronomine observatorija. Tai 160 m skersmens ratas, kurį supo 2 m gylio griovys su vandeniu. Išorinė siena labai masyvi – 5,5 m aukščio ir 5 m pločio. Ji turėjo 4 įėjimus – didžiausias pietvakarių pusėje. Vidinė siena dar masyvesnė – 7 m aukščio ir 3 m pločio. Ji teturi siaurą praėjimą pietryčių pusėje. Centre – 25 x 27 m kvadrato formos aikštė, kurioje rasta laužų pėdsakų.

Taigi matome mandalą, į ratą įbrėžtą kvadratą. Senovės kosmologijoje ratas simbolizuoja Visatą, o kvadratas – Žemę. Taigi Arkaimas – tarsi Visatos modelis. Keturių įėjimų vaizdas suformuoja „teisingą“ (t.y., orientuotą į Saulę) svastiką. Arkaimo apylinkių ornamentuose (ir keramikoje) rasta abiejų tipų svastikos.

[ Svastika (sanskr. „susijus su gerove“, „sėkmė“) – vienas archaiškiausių simbolių, sutinkamas daugelyje tautų (Indija, senovės Rusia, Kinija, Egiptas ir net majai). „Teisinga“ svastika – Saulės, laimės, kūrimo simbolis, tuo tarpu priešingos krypties svastika – tamsos, sugriovimų, „nakties Saulės“. Tame gili prasmė – dieną keičia naktis, šviesą – tamsa, po mirties vėl atgimstama. Tai Visatos tvarkos dėsnis.
Taip pat skaitykite Svastikos keliais ir klystkeliai ]

Įdomūs astroarcheologo K.K. Bystruškino (beje, jis Arkaimo amžių „padidino“ iki 28 a. pr.m.e.) tyrinėjimai 1990-91 m. Anot jo, tai nepraprastai sudėtingas statinys, turintis panašumų į Stounhendžą Anglijoje. Štai vidinis ratas – iš tikro, tai žiedas, kurio spinduliai 40 ir 43,2 m (Stounhendžo „mėnuliukų“ spindulys – 43,2 m ! ). Ir Arkaimas, ir Stounhendžas yra toje pat platumoje, abu taurės formos lygumų centre. Bystruškinas spėja, kad Arkaimas buvo ir observatorija, kurioje buvo stebimas Saulės patekėjimas ir nusileidimas. Pagal tai nustatytas Arkaimo ilgio matas – 80 cm. Bystruškinas sako, kas išorinis ratas buvo skirtas Mėnuliui, o vidinis Saulei.

Papildomai skaitykite:
DM=XF
Dropa diskai
Stalinas ir NSO
NSO reikalai TSRS
Hiperborėja Rusijoje
Paslaptingosios zonos
Paaukotieji kosmonautai
NSO tyrinėjimai Rusijoje
Tunguskos sprogimo tyrimai
Šventasis pranašas Slavikas
Ką slepia Primorsko piramidės?
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Permė: žinios apie anomalinę zoną
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Žemės kolonizacijos dalyviai
Nežinoma pirmapradė jėga
Pro-civilizacijos ir milžinai
Paleovizitai: idėjos istorija
Orknėjų Brodgaro valdovas
Pro-civilizacijos ir milžinai
Indo-iranėnai ir kalba
Ką rodo laiko rodyklė?
Senojo pasaulio ženklai
Nauja dėl Stounhendžo
Lukianas. Apie gulbes
Languedoko akmenys
Senovės astronautai
Tarybiniai alchemikai
Galios vietos: Optina
Akvilonijos sfinksas
Piramidžių mistika
DOGU skulptūros
Nojaus arka

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis