Minėta prasme planetą galima sulyginti su inkubatoriumi - lizdu, kuriame žmonija gimsta ir vystosi, kurį galiausiai palieka, kad niekada ten daugiau negrįžti. Sugrįžimas reikštų žingsnį atgal, jis taip pat neįmanomas, kaip kad suaugusio paukščio parskridimas į ten, kur jis buvo išperėtas. Kas norės pakartoti tuos pačius žingsnius iš naujo?

Tokios “subrendę” civilizacijos suteikia didelį dėmesį jaunesnioms, besivystančioms visuomenėms, stebi ir tiria jas, dar gyvenančias savo pasauliuose.

Aukščiau pateikta hipotezė gal būt labiau atitinka fizinio arba trimačio gyvenimo supratimą. Daugelis kosminės informacijos šaltinių vaizduoja gyvybės evoliuciją kiek kitaip (skaitykite Kuo taps Homo sapiens?).

Planetos fizinės sąlygos iš tiesų kinta ir po ilgo, labai ilgo laiko ji tampa neįtin tinkama, sakykim, ir įprastiniam žmonių gyvenimui. Akivaizdu, kad dažnai protingosios būtybės yra gerokai prisidėję prie negailestingos planetos “eksploatacijos”, - tai ir užterštumas, branduolinių ginklų įsigalėjimas, - visuotinė ekologinė krizė.

Būtybės, egzistuojančios aukštesniuose matavimuose, kaip žinia, yra nematomos fizine akimi, tad Žemė tolimoje ateityje galėtų atrodyti negyvenama planeta “trimačių būtybių”, dabartinių žmonių, akimis. Norit tikėkit, norit ne, - bet kaip tik tokia planeta dabartiniu metu yra mūsų “sesuo” - Venera. Jos gyventojų skaičius, kaip teigia kai kurie šaltiniai, gerokai viršija Žemės, bet jokie “trimačiai” prietaisai neįstengs užfiksuoti Veneros miestų, nebent tik vandens lašelius, sustingusius uolienose, bylojančius čia kažkada buvusią, mokslininkams tikėtiną, gyvybės formą.