Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istorinis diskursas

Svajokliai prieš imperiją
 

Rusija – viena pirmųjų valstybių, ėmusi užkariauti kosmosą, nemažai pasiekusi šioje srityje. Tad įdomu pasižiūrėti, kaip joje pradėjo vystytis kosminių skrydžių mintis. Pateikiama ankstyvoji idėjos apie skrydžius į kosmosą vystymosi Rusijoje istorija…

Raketų Rusijoje buvo – ir net sėkmingai naudotos mūšio lauke. Tačiau jų ryšis su galimais kosminiais skrydžiais dar turėjo subręsti. Ilgą laiką niekas (išskyrus aštrialiežuvį Sirano de Beržeraką) reaktyvinio judėjimo būdo nesiejo su kosminiais skrydžiais. Parako raketos buvo per silpnos, kad pakeltų naudingą krovinį į orbitą ar Mėnulį, tad buvo ieškoma kitų būdų: milžiniška patranka, oro balionai, magnetai, antigravitaciniai mišiniai.

Tačiau 1867 m. Nikolajus Afanasevičius Telešovas Prancūzijoje išsiėmė patentą reaktyvinio lėktuvo, kurį pavadino "orlaivystės sistema", projektui. Sprendžiant iš aprašymo paraiškoje, tai buvo sunkesnis už orą aparatas, varomas dujų, susidarančių sprogus pailgame cilindre, kuris buvo degimo kamera. Kuru buvo neįvardintas sprogstamasis mišinys, o oksidatoriumi – oro deguonis. Štai kaip Telešovo "sistemą" įvertino tarybinis aviakonstruktorius Bolchovitinovas:
"Telešovo projektų originalumus tame, kad konstruktorius sumąstė varomąja jėga panaudoti reaktyvinį variklį. Žinoma, N. Telešovo pasiūlyta varomoji sistema, jei pažiūrėtume iš šiandienos pozicijų, netobula. Tačiau įdomu ir svarbu, kad jau tuomet (1867) rusų išradėjai svarstė galimybę panaudoti degimo produktų išmetamosios jėgos reaktyvinę jėgą".
Skaidantis Telešovo sparnas/ Flying Wing of Teleshov

Tačiau to meto visi Mokslų akademijos nariai palaikė jo sistemą fantazija. Juk jis nepaaiškino svarbiausio dalyko: koks būtent sprogstamasis mišinys turi būti naudojamas variklyje. Ir vis tik 19 a. buvo garo, o ne sprogstamųjų mišinių amžiumi. Tad ir daugelis projektų susiję su garo reaktyviniu poveikiu.

Vienas jų priklauso architektui Fiodorui Romanovičiui Gešvendui, kuris 1887 m. išleido brošiūrą "Bendrieji skaidančio garlėkio konstrukcijos pagrindai", kurioje pateikiamas tam tikro aeroplano trijų projekcijų brėžinys ir paskaičiavimai. Pagal sumanymą, garo reaktyvinė srovė turi pakelti į dangų medinį keturratį aparatą smailia nosimi, pasibaigiantį dviem elipsoidiniais sparnais. Reikia paminėti, kad Gešvendas ir iki tol domėjosi reaktyvinio judėjimo klausimais, pasiūlęs garo srove pagreitinti garvežius.

Gešvendo garlėkis/ Flying device of Geshwend Garlėkis daro įspūdį. Pagal paskaičiavimus, jos greitis kylant – 1010 km/ val., keliamoji galia – 1,33 t, garo sąnaudos – 213 kg/ val. Skrydis iš Kijevo į Sankt Peterburgą su penkiais tarpiniais nusileidimais po 10 min. turėjo trukti 6 val. Turint kondensatorių, vandens sąnaudas galima sumažinti iki 107 kg/ val. Žibalo atsargos vienai skrydžio valandai yra 16 litrų. Aparate telpa trys keleiviai ir vienas "mašinistas". Aparatas valdomas vairu ir posūkio anga garui.

Gešvendas tikėjo jo įgyvendinimu ir manė, kad jis patikimas ir saugus: "bus gerokai nepavojingesnis, jei važiavimas geležinkeliais ar arkliais, nes … nepriklausys nuo jokių atsitiktinumų, oriklausiančių nuo bėgių, jų remonto ir sargų…; o dėl mašinos gedimo, tai nesant reaktyviniame variklyje sudėtingo, besisukančio mechanizmo, nei tepimo, nėra kam gesti… Skrydis gi ore nevaržomas". Gešvendas paskaičiavo netgi garlėkio savikainą – 1400 rublių. Tačiau tiek pinigų jus neturėjo, o rėmėjo nesurado. Būdingas pulkininko Kirpičevo iš Orlaivystės pritaikymui kariniams tikslams komisijos atsiliepimas:
"Iš pirmo žvilgsnio atrodantis prietaiso naudingumas paralyžiuojamas dideliu garo išleidžiamųjų kūgių, išdėstytų abiejose garo katilo pusėse, dydžiu ir būtinybe skaidančiame aparate turėti žymių apimčių garo katilą, reikalaujantį atitinkamų kuro ir vandens atsargų".

Gešvendas gyvenimą baigė psichiatrinėje, sulaukęs 49 m. amžiaus. Kaip žinome, garlėkiai neužkariavo dangaus. Tik alternatyviose istorinėse rekonstrukcijose smailianosiai garlėkiai skrodžia dangaus žydrynę aplenkdami nerangius aerostatus ir dirižablius. Ir vis garas rado panaudojimą kosmose. Europos UK-DMC palydove, paleistame 2003 m. rugsėjo 27 d., buvo išbandytas garo mikrovariklis. 2 g vandens įkaitino 3 W šaltiniu iki 200o. 13 g sveriantis variklis veikė pusę minutės, išvystęs 3,3 mH trauką. Tai parodė, kadd garas gali būti panaudotas nedidelių palydovų padėties valdymui.

* * *

Kitas, galvojęs apie reaktyvinio judėjimo perspektyvas, buvo Maskvos un-to fizikos- matematikos fakulteto absolventas Sergejus Sergejevičius Neždanovskis, 1880-ųjų liepą išreiškęs galimybę sukurti reaktyvinį skraidantį aparatą. Jis atiko kai kuriuos paskaičiavimus dviem variklio variantams (150 ir 200 atmosferų slėgio) ir ir padarė išvadą: "Jis gali skraidinti žmogų oru bent 5 min.".

1882 m. jis vėl grįžta prie tos idėjos ir išanalizuoja teorines variklių, veikiančių Neždanovskio orlėkis/ Flying rocket angliarūgštės, vandens garų ir suspausto oro reakcija, schemas. Jis išsako mintį apie galimybę sukurti dviejų tipų skraidykles – su sparnais ir be jų. Taip pat nurodo, kad suspausto oro varomą reaktyvinį variklį galima panaudoti "cigaro formos oro baliono" horizontaliam skridimui. Jis beveik nenagrinėjo skraidančio aparato konstrukcija visą dėmesį teskirdamas varikliui ir jo kurui. Ypač pabrėžtinas jo pasiūlymas naudoti sprogstamąjį mišinį, susidedantį iš dviejų skysčių – kuro ir oksidatoriaus. 1882-84 m. rankraštyje jis rašė: "Toks azoto rūgštis NO2 ir žibalas, pirmos 2 dalys, antros 1 dalis. Toks azoto rūgštis ir pikrino rūgštis… Vienu vamzdžiu siurbliu varomas vienas skysti, kitu kitas, abu sumaišomi, sprogsta ir sudaro srovę…".

Vėliau Neždanovskis sumanė reaktyvinius variklius įrengti malūnsparnyje. Mat 19 a. pabaigoje miglotos Leonardo da Vinči idėjos apie statmeną propelerio ašį labai traukė išradėjus. Pas jį randame prototipą, labai panašų į sparnuotas raketas, tokias, kaip vokiečių V-1, kėlusią siaubą anglams. Neždanovskis buvo arti jo įgyvendinimo. 1904 m. Kučine, kur buvo pirklio Riabušinskio sukurtas Aerodinamikos institutas, buvo pradėti darbai, kuriuose aktyviai dalyvavo Neždanovskis. Jis sukritikavo iš Prancūzijos užsakytą variklį ir pasiūlė savąjį, kuriame benzinas degė specialioje kameroje , o karštos dujos veržėsi pro žiotis. Jų srovė ir turėjo sukti propelerį. Tačiau Riabušinskis tą idėją palaikė netinkama ir atsisakė bendrai dirbti su Neždanovskiu. Šis tarybiniais metais dirbo CAGI (Centriniame aerohidrodinamikos institute), mirė 1940 m., sulaukęs 90 m. Jo rankraščius šeimos archyve atrado tik po mirties, ir juos publikavo tik 1957 m. – po pirmojo palydovo skrydžio.

O liaudininkas Nikolajus Ivanovičius Kibalčičas sukūrė pirmojo aparato, galinčio pasiekti kosmosą, projektą. Jo variante atmosfera ne tik nebuvo reikalinga, bet ir trukdė, nes sudarė papildomą trintį. Tačiau išradėjo galvoje knibždėjo mintys apie valdžios nuvertimą.

N. Kibalčičas gimė Černigovo gubernijos Korop Krolevecko valsčiuje 1853 m. šventiko šeimoje. Mokėsi Novgorodo-Seversko dvasinėje seminarijoje, tačiau vėliau perėjo į gimnaziją. Kibalčičo raketa/ Flying rocket of Kibalchich Jis priklausė tam sluoksniui, kuris užtikrino mokslą, tačiau pasmerkė pusbadžiam gyvenimui. Tai suprato, tačiau vis tik persikėlė į Peterburgą. 1871 m. rugsėjo 19 d. jį priėmė į Aleksandro I vardo Susisiekimo kelių inžinierių institutą, kuriame dėstė iškilūs dėstytojai. Tačiau Nikolajus būti inžinieriumi nepanoro ir pasitraukė iš 3 kurso ir įstojo į Medicinos-chirurgijos akademiją. Tačiau jis netapo ir mediku – utopija šaukė, reikalavo aktyvių veiksmų. Jis tarp valstiečių išplatino draudžiamą knygelę ir buvo nuteistas 2 m. ir 8 mėn. kalėti. Jis kalėjimo išėjo jau kaip radikalus kovotojas, susisiekęs su "Liaudies valios" komitetu.

1881 m. kovo 13 d. liaudininkai nužudė carą Aleksandrą II. Kibalčičą suėmė už bombų gaminimą ir apmokymą jomis naudotis. Jis suprato, kad mirties bausmė neišvengiama ir tai jo dvasiai davė ramybę. Ir būtent mirtininkų kameroje jis padarė savo atradimą, kurį aprašė. Tas aprašas dabar vadinamas "Skraidančio oru prietaiso projektas". Jis buvo pridėtas prie bylos ir saugotas Policijos departamento archyve.

Tas prietaisas buvo panašus į platformą su anga centre. Virš angos buvo cilindro formos "sprogstamoji kamera", į kurią turėjo būti paduodamos presuoto parako "žvakutės". Jų pristatymui ir uždegimui buvo sukonstruoti "automatiniai mechanizmai". Mašina pradžioje turėjo pakilti it tada imti skristi horizontaliai, kai kamera kiek palenkiama. Greitis valdomas parako lazdelių dydžiu arba jų kiekiu.

Kibalčičas kelis kartus kreipėsi į valdžią, kad kuo greičiau galėtų įgyvendinti. Apie jį kalbėjo savo paskutiniame žodyje, kad projektas nedingtų archyvuose. Ir vis tik jį "nugulė dulkės". Grafas M. T. Loris-Melikovas parašė tokią rezoliuciją: "Atiduoti mokslininkų nagrinėjimui šiuo metu vargu ar savalaikiška ir gali sukelti tik netinkamas kalbas".

Ir vis tik gandai apie kažkokį neįprastą išradimą, kurį padarė caro žudikas, pasiekė Europą ir sukėlė kalbas. Pra4jus maždaug 3 m. po mirties bausmės, Londone išėjo vieno iš Kibalčičo draugų prisiminimai. Juose minimas ir Kibalčičo atradimas: "jis buvo toks: visi dabar naudojami varikliai (garas, elektra ir t.t.) nepakankamai galingi, kad valdytų oro balionus. Atrodo, Kibalčičo idėja buvo tame, kad esami varikliai būtų pakeisti kokia nors sprogstamąja medžiaga, perduodama po stūmokliu. Pati idėja, kiek žinau, nenauja; tačiau čia svarbios detalės: kokia medžiaga pateikiama, kokiomis sąlygomis ir pan.".

Kibalčičo raketa skrenda horizontaliai/ Flying rocket of Kibalchich Šiame fragmente keistai susipina tiesa ir išmonė. Projekte net nebuvo žodžio "oro balionas". Ir tik 1918 m. istorijos žurnale "Praeitis" (Byloje) prof. Nikolajus Ryninas parašys:
" Kibalčičui turi būti suteikti reaktyvinių variklių panaudojimo orlaivystėje idėjos pirmenybė; idėjos, tiesa, praktiškai dar neįgyvendintos, tačiau iš pagrindų teisingos ir suteikiančios patrauklias perspektyvas ateičiai, ypač svajojant apie tarpplanetines keliones".

Tačiau net jei Kibalčičas būtų galėjęs pradėti projekto realizavimą, tai būtų užtrukę iki 30 m. Mat jis buvo labai silpnas techniniu požiūriu. Kibalčičas buvo sprogmenų specialistas ir jam svarbiausia buvo užtikrinti pakankamą sprogimų dažnį, o apie aerodinamiką jis nemąstė. Jo platforma būtų sukėlusi nepaprastą aplinkos pasipriešinimą. Jis neatsižvelgė į smūgio perkrovas ir parako sprogimai būtų gana greitai sudraskę net patvariausią kamerą. Be to, tos traukos būtų nepakakę atplėšti sunkiai platformai nuo žemės.

* * *

Ž. Verno ir K. Flamariono kūrinių populiarumas skatino šio žanro vystymąsi. Rusijoje atsirado leidėjas, pasirengęs leisti Piotras Petrovičius Soikinas / Russian publisher Soikin mokslo populiarinimo ir fantastikos knygas. Tai buvo Piotras Petrovičius Soikinas.

Jis gimė 1862 m. Piteryje. Pasiekė vidurinį išsilavinimą (klasikinė gimnazija ir apskaitos kursai), tačiau nuo jaunystės svajojo apie savą tipografiją. 1885 m. surinko 2000 rublių ir nupirko mažutę Spredovos tipografiją Voznesenskio prospekte, kurios įrangą sudarė rankinės staklės ir 30 pūdų šriftų.

1889 m. lapkritį pasirodė iliustruotas savaitraštis šeimai "Gamta ir žmonės", kurio leidyboje dirbo tik dviese. Skelbdama prenumeratą 1890-iesiems, redakcija aiškiai nusakė jo pobūdį – numatyti skyriai: istorinis-biografinis, meninės prozos, geografijos-etnografinis, mokslo ir naujienų. Žurnalas ėjo 28 m., buvo išleista 1470 numerių. Nuo 1910 m. imtas spausdinti priedas "Nuotykių pasaulis", kuris leido susipažinti su nuotykių ir fantastikos žanru.

P. Soikinas savo verslą grindė pigumu ir dideliais tiražais, nevengė ir rizikuoti. Jis išleido kelias serijas ant prasto popieriaus minkštais viršeliais – kai knygos kaina nesiekė nė 50 kapeikų. Serijų pavadinimai iškalbingi: "Naudinga biblioteka" (35 knygos, 1894-1904), "Liaudies universitetas" (12; 1901-02), "Savamokslio biblioteka" (8; 1903), "Liaudies biblioteka" (21; 1903-04), "Filosofija paprastai" (12; 1900-04), "Mokslo biblioteka" (11; 1898- 1902), "Pažinimo biblioteka" (34; 1913-17), "Pasaulio tautos" (12; 1916).

Veikiant Europai, sparčiai augo poreikis populiariajai literatūrai apie astronomiją. P. Soikinas prof. S. Glazenapui, "Gamta ir žmonės" bendradarbiui, parengti "Naudingos bibliotekos" serijai populiarias knygas apie astronomiją. Jo patarimu buvo išleistos 4 knygos. Ir būtent šioje serijoje buvo išleisti K. Flamariono "Tikri ir įsivaizduojami pasauliai", o vėliau ir "Atmosferą" bei "Populiariąją astronomiją". P. Soikino pavyzdžiu netrukus pasekė ir kiti leidėjai ir netrukus rusų kalba buvo visas K. Flamariono palikimas.

Dėmesio sulaukė ir Ž. Vernas, kurio knygos leistos ir atskirai, ir įtraukiamos į serijas. 1906- 08 m. kaip "Gamta ir žmonės" priedas išleistas 88 tomų Ž. Verno raštų rinkinys. Leisti ir H. Velso, A. Konan-Doilo, M. Pembertono, R. Stivensono raštų rinkiniai. Gaila tik, kad ne visi leidiniai buvo aukštos kokybės – siekiant aplenkti konkurentus buvo skubama.

Jakovas Izidorovičius Perelmanas / Russian popular science writer Perelman P. Soikinas rūpinosi ir rašytojų ir mokslininkų pritraukimu. Vienas iškilesnių bendradarbių buvo Jakovas Izidorovičius Perelmanas.

J. Perelmanas gimė 1882 m. ir jo gyvenimu tapo žurnalistika. Dar gimnazijoje paskelbė žinutę "Apie laukiamą ugnies lietų", skirtą meteoritų lietui. Dar mokydamas Peterburgo miškų institute žinojo, kad miškininku nebus. Ir pagal profesiją teišdirbo metus. Vien "Gamtoje ir žmonėse" 1901-18 m. paskelbė per 1000 straipsnių. Ir būtent jis pasiūlė leisti "Nuotykių pasaulį".

Išpopuliarino J. Perelmaną serija "Įdomusis mokslas", kurioje buvo ir fundamentaliosios "Tarpplanetinės kelionės" (1915), kurios per 20 m. pasirodė 10 leidimų.

"Gamtoje ir žmonėse" bendradarbiavo ir Vladimiras Vladimirovičius Riuminas.

V. Riuminas gimė 1874 m., mokėsi aukštesniojoje Lodzinsko amatų mokykloje, buvo Rygos un-to studentu, klausė paskaitų Maskvos un-te, gavo Charkovo technologijų instituto diplomą. Galiausiai užsiėmė mokslo populiarinimu – garsios jo "Įdomioji elektrotechnika", "Mūsų dienų įdomioji technika", "Įdomioji chemija" ir t.t. Parengė 6 tomų "Technikos stebuklus". Apie kosmonautiką paskelbė dešimtis straipsnių ir keletą brošiūrų.
N.I. Miuro pseudonimu pasirašinėjo fantastinius kūrinius (apie tai žr. >>>>>).

(Bus daugiau)      

Papildomai skaitykite:
Lenino marsiečiai
Baikonūro tremtyje
Nežinomi kosmonautai
Mokslininkai fantastikai
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Keista Ciolkovskio filosofija
Žmogaus misija kosmose
Daktaro Filipovo atradimas
Kosminė opera ir Marsas
Rusų fantastai apie Marsą
Pirmieji tarybiniai raketų profesionalai
S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Permė: žinios apie anomalinę zoną
NASA liečiasi su privačiu verslu
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (20 a.)
Apie: inžinieriaus Garino hiperboloidas
Prasideda nauja kosminė era
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Didžioji Marso revoliucija
Kosminės operos bangomis
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Tunguskos sprogimas
Mūšis dėl Veneros
Raketų eros ištakose
Daugiaveidis Marsas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokiusJūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklio naujienos