Gyvybės paieškos Marse ir kosmose. UFO Page. Lithuanian

Andras Horvath, Tibor Ganti ir Eors Szathmary iš Budapešto spėja jas esant Marso mikrobų kolonijomis, kurios sezoniškai suklesti ir nunyksta.

Malcolm Fridlun'as iš "Darwin" projekto (ESA misija gyvybėms paieškoms kitose planetose) mano, kad sunku tikėtis, jei Marse prieš 3,5 mln. metų klestėjo gyvybė, ją esant visiškai išnykus. Gerai, kad Europa tebesidomi Marso tyrinėjimu, nes NASA nukapojo biudžetus fondų palikus praktiškai tik kariniams tikslams.

Po Marso paviršiumi nemažai vandens ledo, sako William Boyton, nustatęs vandenilio (vandens sudėtinės dalies) požymius. Jis spėja jį esant po šiaurės poliaus anglies dioksido ledo kepure. Daugiau paaiškės pavasarį ištirpus anglies dioksido kepurėms. Tai spėjama iš "Mars Odyssey: perduotų duomenų. Pirmąkart galima daryti Marso paviršiaus cheminę analizę. Apie tai buvo paskelbta ir JPL spaudos konferencijoje.

Mokslininkai jau senokai įtikėję, kad kadaise (kažkur prieš 10 mln. metų) vanduo gausiai tekėjo Marso paviršiumi. Įrodymų pagausino jau senokai apie Marsą besisukantis "Mars Global Surveyor". Skystas vanduo tekėjo iš šalia ekvatoriaus buvusių lūšių, tų pačių, pro kuriuos gausiai veržėsi lava. Devon Burr ir Alfred McEven iš Arizinos un-to rado įrodymų lava padengtose Cerberus lygumose [jų straipsnis kartu su Susan Sakimoto išspausdintas "Geophysical Research letters"].

Kai Marsas prieš milijonus metų atvėso, paviršiaus vanduo sušalo arba išgaravo. Bet kažkiek sušalusio jo galėjo likti požeminėse ertmėse. Periodiškai jo kažkiek ištirpsta. Jau 8-o dešimtmečio "Viking" perduoti vaizdai nuteikė mokslininkus Marse buvus milžiniškus vandens srautus, kurie išgraužė milžiniškas griovas. Athabacka slėnis [kiek į šiaurę nuo ekvatoriaus] yra gana nesenas darinys.

Bet gyvybei reikalingas skystas vanduo, tad tirpstantis ledas gali palaikyti gyvybę. Marse galėjo likti geoterminių reiškinių padedančių savo šiluma išlaikyti skystą vandenį.

Ar yra gyvybė Žemėje?

Štai jau daugelį metų kosmose ieškome kitaplanečių. Bet vis dar veltui. O ar jie ieško mūsų? Ir jei turi panašų į mūsų išsivystymo lygį, kaip jei gali mus aptikti? Kokie požymiai gali mus „išduoti“?

Vanduo ir atmosfera. Gali būti, kad jie pastebės Žemės atmosferą spektrą – tai nesunku šiuolaikiniai astronomijai. Jie gali nustatyti atmosferoje esant vandens, deguonies, metano ir ozono. Pvz., amerikiečiai Gliese 1214b planetoje nustatė esant didelį vandens kiekį. Kranas Tai jau svarus argumentas gyvybės buvimo galimybei.
Ypatybė. Nežemiečių biochemija gali būti visai kitu pagrindu, tad jų koks nors mokslininkas gali teigti: „Žemės paviršių supa deguonis ir vanduo. Tokiomis sąlygomis net geležis virsta rūdimis. Gyvybė ten neįmanoma!“.

Radijo signalai. Keisti ir sudėtingos struktūros radijo signalai diapazonuose, kurių negalima paaiškinti natūraliomis priežastimis. Jau per šimtą metų mes artimąjį kosmosą užpylėme savo spinduliavimu – tik jį sunkoka pagauti, nes sparčiai silpsta. Tačiau į žvaigždes buvo pasiųsta kelios dešimtys specialių stiprių signalų. Vieni jų buvo parasti, tokie, kaip „Taika, Leninas, TSRS“ Morzės abėcėle, o kiti sudėtingi, tokie kaip išsiųsti „Aresibo“ (žr. >>>>> ). Tai dvejetainis kodas, kurį galima vizualizuoti, jei teisingai suskaidysime į eilutes. Ir net jei vaizdo prasmė liks neaiški, bus akivaizdu, kad kažkas siuntė tokį signalą – tai negali būti atsitiktiniai trikdžiai.
Problema. Kol kas tik vienas toks signalas pasiekė tikslą – 1983 m. pasiųstas į Altairo žvaigždę, signalas ją pasiekė 1999 m. Dauguma pranešimų adresatus pasieks link šio amžiaus vidurio ar net pabaigos. Pvz., Gliese 581 (apie kurią sukasi dvi Žemės tipo planetos) juos gaus apie 2030-uosius. O „Aresibo“ žinutė Heraklio žvaigždyne esantį kamuolinį spiečių pasieks tik po 25 tūkst. m.

Šviesos. Miestų apšvietimas naktį. Žemės naktinė pusė dėl miestų apšvietimų yra ryškesnė! Tai galima pastebėti per galingus teleskopus.
Alternatyvos. Techninės problemos, daugybė alternatyvių paaiškinimų tokiam šviesumo skirtumui. Žemės teleskopai dar nepajėgūs pastebėti tokį skirtumą. Bet „Hubble“ orbitinį teleskopą pakeitus nauju, vadintiną Dž. Webb‘o vardu, tasai įstengs tai įžvelgti. Tačiau tai galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis. Pvz., kai kurios kalnų uolienos gali fosforizuoti. O gal veikia ypatingi ugnikalniai? O ir kitaplanečiai neprivalo apšviesti savo miestų (ar jų net nebūti).

Ieškom vienas kito Mūsų kosminiai aparatai. Saulės sistemą palikę zondai. Jau 4 zondai (du „Pioneer“ ir du „Voyager“) paliko Saulės sistemą. Kiekvienas jų kitų pasaulių gyventojams gabena pranešimus: „Pioneer“ paprasčiausiai Saulės sistemos ir žmonių pavaizdavimas metalo plokštelėje, o „Voyager“ – aukso plokšteles su grotuvo adata ir detalias instrukcijas. O plokštelėse įrašyti Žemės garsai (griaustinis, vaiko verksmas, traukinio važiavimas, choro dainavimas, Dž. Karterio kreipimasis...).
Tikimybė. Tokius aparatus pastebėti labai sunku. O ir greta artimiausių žvaigždžių jie praskries tik po dešimčių tūkstančių metų. Mes negali paskaičiuoti jų trajektorijų, o kontaktai su jais bus prarasti jau po kelių metų („Voyager“ termoelektriniai generatoriai dar veiks apie dešimtį metų). O negyvas zondas mažai skiriasi nuo paprasto asteroido, jei jo neapžiūrėsi iš arti.

Jų aparatai. O jei jie į mūsų sistemą atsiųs zondą, gal net su nusileidimo moduliu? Tarsi mūsų „Cassini-Huygens“... Ar jis aptiks, kad Žemėje yra gyvybė? Mažų mažiausia iš orbitos matosi miškai. Net jiems nežinant apie fotosintezę, jie tikrai turėtų sukelti smalsumą. O nusileidimo modulis su fotokamera lengvai pastebės gyvybę. Aišku,, jei nusileis miške ar prie miesto. O atsidūrus vandenyne nebus toks vienareikšmis. Problema. Tarpžvaigždinio ryšio trukmė ir signalo galingumas. Zondas privalo turėti galingą perdavimo aparatūrą arba ilgą retransliatorių grandinę. O kartu tai susiję ir su aparatūros susidėvėjimu, energijos šaltiniais, mikrometeoritų padarytais pažeidimais. O ir duomenis iš zondo gaus tik po daugybės metų.

Taigi, gyvybę Žemėje gali rasti – bet ar yra, kas jos gali (ar nori) ieškoti?

Idaho valstijos Beaverhead kalnuose yra Lidy karštieji šaltiniai. Methanogenais vadinami mikroorganizmai gyvena 660 pėdų gylyje hidroterminiuose vandenyse. Jiem išgyventi tereikia vandenilio ir anglies dioksido. Jie nesinaudoja fotosinteze. Jie dalis Archaea, pirmąkart atrastų 8 dešimtmetyje. Archaea gyvena tokiose nepalankiose sąlygose kaip vandenynų dugnas, naftos telkiniai ir karvių virškinimo traktas.

Archaea gerokai skiriasi nuo įprastų bakterijų, kurios reikia organinės anglies ir kurios naudoja fotosintezę. Archaea nereikia organinės anglies. Idaho rytuose ugnikalnių veikla sudegino beveik visą organinę anglį. Bet vanduo turėjo nemažą kiekį geologiškai išsiskyrusio vandenilio. Ištyrus DNR paaiškėjo, kad virš 95 % mikroorganizmų yra Archaea, o vėliau nustatyta juos esant methanogenais, gaminančiais metaną iš vandenilio.

David Donaldson Wynn Williams (1946.07.16-2002.03.24), mikrobiologas, ypatingą dėmesį skyrė fotosintezę naudojančių mikroorganizmų ekologijai ir išgyvenimui Antarktidos ledynuose. Jis vystė idėją, kad jie gali būti analogas gyvybei kitose planetose, ypač Marse. Jis domėjosi, kaip tokios gyvybės formos reaguoja į aplinkos (ypač, klimato) pasikeitimus ir padidintą UV-B spinduliavimą. Tam jis panaudojo įvairias technologijas: epifluorescencinę mikroskopiją, vaizdų apdorojimą, FT Raman spektroskopiją (su Bradford un-tu) - ieškodamas UV atsparių pigmentų ir kt, Jo domėjimasis astronomija sudarė pagrindą jo idėjoms apie gyvybės kilmę.

Pasak jo, jūros dugne gyvenančios bakterijos pirmosios panaudojo fotosintezę ir palaipsniui kolonizavo Žemę.

Paslaptingas juodo vandens prie Floridos darinys, pastebėtas iš palydovo, greičiausiai yra algae bakterijų telkinys.

Pasiekęs savo piką apie 2002 m. vasario 4 d., darinys yra giminingas "raudonajai bangai", plakančiai pietvakarių Floridą nuo rugpjūčio. Spėjama jį nesant žalingu žmogui ir, panašu, nėra susidaręs iš upės atneštų teršalų ir jo nesukėlė paslaptingos priežastys.

Jo nuotraukas padarė NASA "SeaWiFS" palydovas. Nuotraukos paskelbtos kovo 22 d. Pilotai, ieškodami žuvų būrių, tamsaus vandens sritį buvo pastebėję jau sausio mėn. Nors nebuvo rasta nugaišusių žuvų, žvejai minęjo nežuvingą periodą ir keistą kai kurių žuvų elgseną.

Spalvos išnykimas buvo iki tol neregėtas, - ir gali būti sukeltas papildomos augalinės medžiagos kiekio vandenyje. Jai nusėdus jūros dugne gali kilti problemų ten įsikūrusiems augalams ir gyvūnams.

Reiškinį sukėlė diatomų mikroorganizmai. Kodėl jie taip pradėjo visti, nežinia. Gal sukėlė kitų organizmų poveikis (bei "raudonosios bangos" poveikis).

Stebėjimai rodo reiškinį nykstant. Jis suskilo į kelias dalis esančias už šimtų mylių nuo pietvakarių Floridos ir į vakarus nuo Majamio bei Meksikos srovės.

^*) Kenetas Nilsonas (Keneth Nealson) - Žemės ir biologijos mokslų profesorius. 1997 m. pradėjo dirbti NASA JPL Gyvybės paieškų centre, o taip pat dirbo pavyzdžių iš Marso atgabenimo projekte. Tyrinėjo mangano ir geležies biogeochemiją – bakterijas, kurios oksiduoja metalus. Tiria ekstremalias sąlygas gyvybei Žemėje: Mono ežere (JAV), vandenynų gelmėse, antarktidoje ir Sibiro amžino įšalo zonose, dykumose.