|
Žinios apie anomalinę zoną ir visatos suvyniojimas
Lukas Devita
Pradedant maždaug nuo 1987-ųjų, viena didžiausių pasaulio šalių, tuomet vis dar vadinama blogio
imperija, pasitiko dramatiškas transformacijas. Įsisiūbavus glastnost politikai, tapo nebeįmanoma
sulaikyti ir slėpti gyvenimo faktų, o tuo pačiu į viešumą pradėjo apsireikšti informacija, praplečianti bet
kokio realaus" gyvenimo ribas. Tokios žinios ir reiškiniai tapo vadinami anomalijomis. Nuskambėjo
terminai parapsichologija, ekstrasensai, skindami kelią viskam, kas vėliau atsidurs ezoterikos prieglobstyje.
Galima buvo numatyti, kad viešumui atsiskleis daugybė gyvenimiškų negerovių. Senai užguitos
politinės ar istorinės tiesos atgys ir palengva išjudins tautas, skatins būsimus politikus planuoti karjeras.
Žvaliu tempu kūrėsi demokratiškos televizijos laidos, saikingai pilstančios laisvės žinias visai liaudžiai.
Skirtingai nuo vadinamųjų stagnacijos laikų, kai televizija buvo visuotinai suprantama kaip melaginga
propaganda, dabar ji įsigalėjo, kaip absoliutus valdymo įrankis, nes žiūrovai pradėjo ja tikėti!. Nauji jauni
veidai užėmė vedėjų pozicijas ir savo nuoširdumu, bent jau pradiniame etape, užkariavo nenusakomą
žmonių pasitikėjimą (kaip kad centrinės TV laida Požiūris).
Žiniasklaida susidūrė su gausybe iki tol slėptų temų, ir kai kurios jų neįsipaišė į jokias įprastines
kategorijas, tačiau neretai buvo dokumentine medžiaga. Tuo pačiu, maždaug nuo 1989-ųjų buvo
panaikintas Tarybų Sąjungos vyriausybinis apribojimas dėl anomalinių reiškinių nušvietimo visuomenei.
Spauda tikriausiai pajautė seniai varžyto susidomėjimo bangą ar net spaudimą. Be to, periodiniai leidiniai
tuomet dar neturėjo griežtų formatų, prioritetų ar reputacijos nuostatų.
Pripažinti ir populiarūs, dideliu tiražu leidžiami laikraščiai kaip tik ir pabandė spausdinti pranešimus
apie "kosmines keistenybes". Tuomet dar galiojo taisyklė - jei tai išdrįso didieji "centriniai" dienraščiai,
kultūros ar mokslo leidiniai, tuoj pat panašios publikacijos pasirodė mažesniuose, "respublikiniuose"
leidiniuose. Tačiau laisvėjant spaudai, "vietinės reikšmės" periodikoje kartais apsireikšdavo tai, ko nebūtų
"prariję" didieji oficioziniai organai. Taip įvyko ir tuomet, kai Rygos laikraščio rusų kalba "Tarybinis
jaunimas" korespondentas Pavel Muchortov ėmė publikuoti reportažus iš Permės "anomalinės zonos",
pagyvindamas susidomėjimą anonsais apie "pirmąjį žemiečių ir ateivių kontaktą". Šiandien tai galima būtų
priskirti "sensacijų vaikymuisi" ir prarast pasitikėjimą nė nepradėjus skaityti. Bet anuomet žurnalistų ir
redaktorių idealizmas buvo nepalyginamai grynesnis, manau jie vadovavosi pažiūra - jei iš žvaigždžių
nukritęs įvykis reikšmingas žmonijos mastu, kaip galiu jį nutylėti, tekstą mes į šiukšles, o vietoj to ramiai
sumaketuoti reportažą apie vietinės "žvaigždės" apatinius drabužius. Kas kaip tik įvyktų šiais laikais.
1989-ųjų pabaigoje, per visą tuometinę Tarybų Sąjungą pasklido pasakojimai apie "Permės
fenomeną". Labiausiai jį išgarsino minėto Latvijos laikraščio žurnalistai, vienas paskui kitą patraukę į
Rusijos gilumą, atlikti tyrimą "vietoje". Rezultatai pranoko pačią lakiausią fantaziją ir taip pasirodė
reportažai iš "M- zonos" - kaip buvo papildomai pavadinta Permės anomalinė teritorija - pagal Moliobkos
kaimelį, išpuolusį tapt visų kosminių įvykių epicentru. Straipsniai ne tik susilaukė be galo plataus atgarsio,
bet tiesiogiai paskatino šimtus tyrinėtojų, smalsuolių bei klajoklių patraukti į "zoną". Gal būt nenuostabu,
turint minty, kad tekstai atviriau nei bet kada pateikė duomenis apie žurnalistų, mokslininkų ir vietinių
gyventojų susidūrimus su "nepaaiškinama jėga",erdvės bei laiko iškraipymais. Asmeninių įspūdžių forma
buvo pasakojami kontaktai su nežemiškomis būtybėmis, bei apsilankymai skraidančiuose objektuose,
dažniausiai "išėjus iš kūno" (OBE) ir kiti stulbinantys potyriai.
Keli žurnalistai iš "Tarybinio jaunimo" laikraščio, dalyvavę Moliobkos ekspedicijoje apsilankė ir
Vilniuje, organizuodami susitikimus, sausakimšoje salėje. Ganėtinai išsami tų paskaitų-pokalbių
stenograma, buvo parengta Artūro Laskausko straipsnyje, išspausdintame "Vakarinėse naujienose",
1990-ųjų vasarį, pavadinimu: "Ar tiesą sakote ufonautai?", su prierašu "Nervingiems neskaityti". Ir man
išpuolė, kad po vaikystės fantazijų, tai tapo vienu pirmųjų šiuolaikinių tekstų apie NSO ir ateivius.
Pasakojimai ten ypač nuoširdūs ir gyvybingi, gal ir dėl to, kad pašnekovai iki tol buvo visiški skeptikai,
ilgamečiai partinės spaudos adeptai - juk du iš jų važiavo į Moliobką patikrinti, kokias "erezijas" skleidžia
jų kolega, pirmasis puolęs į "sensacingus pareiškimus" ! Ir galiausiai visi ten išgyveno nepaprastus
pokyčius, tikras vidines permainas. Vėliau trijulė draugiškai apsilankė pas psichiatrą. Pasitikrinę ir gavę
pažymas, kad yra visiškai sveiki, jie ėmė pasakoti įspūdžius "atviru tekstu".
Vienas mano pažįstamas gavo paskaitos Vilniuje "piratinį" įrašą audio kasetėje ir paskolino
paklausyti. Tuomet kažkodėl maniau, kad tai kalba mokslininkai, ir pamenu tik pranešėjo nuščiuvusį
balsą, tvirtinantį apie tai, kad nežemiškos civilizacijos tikrai egzistuoja, kontaktas su jų atstovais
įmanomas, ir kad ateiviai kviečia žmones... atsigręžti į Bibliją bei tikėjimo tiesas.
Bet gilesnį įspūdį paliko spausdintinis pasakojimas - juoda ant balto, koncentruotas, nelyg uogienė.
Žurnalistų gyvybinguose pokalbiuose apsireiškia daugybė svarbių "ateities temų", įskaitant žmogaus
prigimtį, telepatinį ryšį, astralinę projekciją, arba laikiną išėjimą iš kūno, samprotaujama apie "zoną" kaip
apie "jėgos vietą", jei įvardinti šamanistiniu terminu, vėliau tapusiu kur kas populiaresniu. Taip pat
svarstoma apie fantastiškas, mokslo požiūriu, keliones laike ir erdvėje.
Kelionės mane ypač sudomino ir pamenu, užvedžiau kalbą apie NSO judėjimą erdvėje su viena
bendramoksle, labai skaidraus žvalaus proto mergina. Ji nustebo: " tai tu nežinai, kaip įveikiami dideli
atstumai, nežinai kaip suvyniojama visata ?" Na , ne. Ir ji ramiausiai pademonstravo, paėmusi popieriaus
lapą, kaip pavyzdį. Sakėsi mačiusi televizijos laidoje, kaip sulenkiama į puslankį horizonto linija, - vaizdas
palengva "riečiasi", kol dingsta ir staiga atsiranda visai kitas landšaftas. O minėtame straipsnyje buvo
iškelta hipotezė, kad nežemiškos kilmės erdvėlaiviai skraido kaip tik pasitelkdami "visatos suvyniojimo"
principą. Ji pakštelėjo tušinuku du taškus, tolimiausiuose popieriaus lapo kraštuose ir po to, sulenkė lapą
cilindro forma, sudėdama pažymėtus erdvės taškus vienas ant kito. "Įsivaizduok"- komentavo, "kad tie
taškai, - tolimiausiose galaktikos dalyse ir mūsų manymu, nuskristi nuo vieno iki kito beveik neįmanoma.
Tačiau surietęs visatą, tu gali tiesiog perlipti iš vieno taško į kitą, kaip per slenkstį, kaip pro duris". Buvau
apstulbęs. Taip ryškiai ji perdavė man visai naują erdvės ir tikrovės suvokimą.
Atradimų grožis glūdi paprastume.
Tą momentą aš prisiminiau, po ilgos užmaršties, straipsnelį apie ketvirtąjį matavimą, kažkada rastą
šiukšlių dėžėje ir sumojau, kad galbūt tai susieta. Ketvirtojo matavimo objektas ar būtybė gali tiesiog
apsireikšti trimačiame pasaulyje, tad dažniausiai nežemiški erdvėlaiviai kaip tik taip pasirodo danguje,
vietoj to, kad regėtume jų palaipsnį artėjimą - šitaip atrodytų bet kokio žemiško aparato judėjimas. Lygiai
taip pat NSO gali nesučiumpamai išnykti iš akių.
Tuo pačiu, man švystelėjo, kad jau regėjau kartą frazę apie erdvės suvyniojimą, ir pakankamai netikėtoje vietoje. Dar sykį atsiverčiau senąjį
Gnostiškosios bibliotekos veikalą, žymiąją "Evangeliją pagal
Tomą", ir ten, viename iš mįslingų filosofinių pamokymų, rašoma:
111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susivynios jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) is gyvojo,
neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jezus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo.
[ angliškame vertime: (111) Jesus said, "The heavens and the earth will roll up in your (plur.)
presence. - pabraukta mano ]
Na, labiau įprasta tokius apibūdinimus priimti kaip metaforą, kas šiuo atveju gal būt kaip tik taip.
Tačiau sutapimas, bent man, pasirodė intriguojantis ir tapo įžanga kur kas gilesnėms sąsajoms tarp, rodos, skirtingų sričių -
gnostinių tekstų ir NSO bei ateivių egzistavimo problemos.
O iki tol, kaip ir visada, svarbus išlieka Jėzaus Kristaus skatinimas pažinti save, įamžintas tam pačiam aforizme.
Gnostinė mąstysena, senųjų raštų esencija, manyčiau, gali būt patirta ir
suprasta nepriklausomai nuo to, kiek jus domitės pačiu
gnosticizmu ar žinote krikščionybės istoriją. Gal būt tai tik pažangiau, kai
šventojo žinojimo ir atskleidimo idėja bus išgryninta, laisva nuo teologinių interpretacijų, lyg jūs gautumėte
slaptą visraktį į bet kurią margaspalvio pasaulio sferą.
Naujai aplankant Permės anomalinę zoną
Rašydamas apie Permės anomalinę zoną, pagaliau prisiruošiau šviežiai žvilgtelt seną laikraščio
iškarpą, vieną iš vos keleto mano išsaugotų devinto dešimtmečio straipsnių ufologine tema. Pageltęs,
išblukęs laikraštinis lapas pasirodė esąs tik viena pasakojimo dalimi. Šiaip ne taip suradau bibliotekoje
antrąją skiltį, suskaitytame 1990-ųjų "Vakarinių naujienų" segtuve, kurį įteikdama skaityklos darbuotoja
tarė: "pameni, kaip kas vakarą sustodavo prie kiosko didžiulė eilė, laukianti kol atveš šviežią numerį?".
Taip, sunku patikėt, bet tikra tiesa - pats tai regėjau anais laikais.
Dabar, sudėjęs vieną senąjį, kitą šviežiai "iškeptą" baltą kopijos lapą išvien, lyg simboliškai sujungiau
pirmąją pažintį su pasakojimais apie "zoną" ir šiandieninio pažinimo tęsinį. Pasirodo mano "archyve" trūko
kaip tik įvadinės dalies, kur labiau nušviečiama priešistorė ir tai, kaip vieta buvo atrasta. O būtent tai
dabar mirgėjo mano kompiuterio ekrane, Rusijos internetinėse svetainėse, skirtose Permės anomalinei
zonai. Tokių visai nemažai, nors pirmą dieną spėjau pavartyt tik vieną, entuziasto ir žinovo sukurtą
duomenų bazę, kur šalia nuoširdžių asmeninių pasakojimų išvydau kelias įkvėpiančias gamtovaizdžių
nuotraukas - žaliuojančių miškuotų tolių, kažkuo keistai artimų, ar neįprastai patrauklių.
Tą pat pirmos "studijų" dienos naktį susapnavau lyg ir trumpą, bet nenusakomai ryškų sapną, - staiga
plaukiu valtyje - srovė neša ramia, tyro skaidraus vandens upe: kiek užmetu žvilgsnį atgalios,
tolimesniame krante liūliuoja tuščia valtis, o šalia - dar viena, ir staiga, maža mergaitė praeina artimesne
pakrante, akylai kažką stebėdama anoje pusėje, nors ten nieko nematyt - tačiau bendras jausmas viską
apgaubia, lyg būtum stebimas neprilygstamos, didžiulės visareginčios sąmonės. Dar viena, savotiškai
tibetietiškų bruožų, mažo ūgio žmogysta šmėkštelna vandens krūmuose prie kranto, ir nerimas verčia
mane atsigręžti į neatpažįstamą irkluotoją, kuris, lyg suprasdamas, imasi linguoti vis žvaliau. Stoviu atsisukęs veidu į priekį,
kai valtis akimirksniu neria į baltą šviesą, ištirpdančią tikrovės kontūrus ir siluetus, prasklaidančią ribotumo baimę.
Pirma mintis nubudus naktį šmėkštelėjo - "tai vyko zonoje...". Bet negalėjau patikėt ir tiesiai taip
įvardint net sau pačiam, tuo labiau, kad "...ten nė iš tolo nėra jokios upės", - mąsčiau, prisimindamas
tiesiog "gyvenimo upės" archetipą, dažną sapnuose ir nesusietą su konkrečia geografine vieta. Tačiau
ryte, tik prisėdus prie tolimesnių Permės zonos virtualių puslapių, iškart ir atsiverčiau upės nuotraukas, su
tokiais pat medžiais apaugusiais krantais, kaip ir sapnavau ! Keliautojams paprastai reikia persikelti per
upę, netoli Moliobkos kaimo tekančią Silvą, norint patraukti gilyn į zoną.
Žvilgtelėjęs "iš aukščiau", t.y. į stambesnį Permės regiono žemėlapį, staiga supratu, kad ir pats buvau
iš tiesų privažiavęs prie tos teritorijos genėtinai arti, pagal Rusijos mąstą. 1987-ųjų rudenį, kareiviško
traukinio vagone, ilgoje kelionėje nuo Odesos link Uralo, gabenant priešlėktuvinę raketą remonto
darbams, atidundėjau iki Gorkio, tuomet uždaro miesto, reik manyt, apsupto karinėmis gamyklomis ir
bazėmis. Galiausiai pasiekėme Dzeržinską - pamenu jį lyg miestą-vaiduoklį - o dabar atsitiktinai užtikau
karinį dokumentą, kad būtent į ten panašiu metu buvo siunčiamas TSRS Mokslų akademijos Kosminių
tyrimų instituto inžinierius konsultacijai " dėl temos "Setka" ( taip buvo vadinama "atmosferos
anomalijomis" pridengta NSO tyrimo programa, veikianti nuo 1978-ųjų ). Vėliau tapo išviešinta nemažai
liudijimų apie neatpažintų, daugiausiai rutulio formos raudonų objektų pasirodymus šalia Dzeržinskio
karinių dalinių. Panašu, kad ne tik Permės apskritis, bet visas didžiulis Rusijos regionas tuomet
pasižymėjo padidintu anomaliniu aktyvumu. Nors negaliu pasigirt, kad kelionėje mačiau ką nors
neįprasto, bet papildyčiau, kad vien gamtovaizdis, spygliuočių toliai ir keista dangaus pilkuma ten
įsiskverbia giliai vidun, bylodami nesuprantamą ilgesį.
Bet žinoma, niekas neprilygtų užburtiems Moliobkos kaimo miškams. Nuo pat devinto dešimtmečio
Permės fenomenui išpuolė tapti "anomalinės zonos" sinonimu, nors ji ne vienintelė tokia didžiojoje šalyje -
pastaruoju metu "Permės anomalinių reiškinių komisija" ištyrė, kad pagal surinktus aprašymus, susidarytų
daugiau kaip 100 tokių "zonų" visoje Rusijos teritorijoje.
Čia negali neprisimint Aleksandro Tarkovskio kino juostos "Stalkeris" (1978),
kuri, šiame kontekste, būtų stulbinančiai avangardinė. Sakoma, kad iš jos ir atėjo pats terminas "zona", būtent ta didingai
mįslinga prasme ( iki tol "zona" reiškė kur kas negatyvesnę, įkalinimo vietą ). A.Tarkovskis, rašydamas
scenarijų kartu su broliais Strugackiais, filmą įkvėpusio apsakymo "Piknikas pakrašty" autoriais, išplėtojo
"zoną" filosofine linkme, pilnai atverdamas mąstymo grožį rusiškos sibirietiškos gamtos vaizdais. Filmo
pradžioje kalbama apie galimą "zonos" kilmę, kad gal būt ten buvo nusileidęs ateivių erdvėlaivis, o gal
nukritęs meteoritas, bet po to menamoje vietoje atsirado "kambarys", kur išsipildo labiausiai išpuoselėti
vidiniai troškimai. Nors viename interviu A.Tarkovskis prisipažino, kad "zona" jam yra grynai metafora,
savotiška herojaus Stalkerio išmonė, tačiau pranašiškas vizijų pasakojimas stebina lig šiolei. Net ir pats
"stalkerio" vaidmuo tapo realybe - kaip tik Permės "zonoje" šiais laikais taip save vadina kelionių
iniciatorius, tyrinėtojas ir internetinės svetainės kūrėjas Valerijus Jakimovas. Būsimas "stalkeris" lankėsi
tuose kraštuose nuo vaikystės, nes Moliobkoje gyveno jo senelė, ir dabar tyrinėtojas globoja šią unikalią
gamtos šventyklą bei vis dar neįmintą kosminę mįslę.Savo nuostatuose jis pasižada kiek galįs padėti
susidomėjusiems žmonėms nuvykti į "zoną" (manoma, kad ji apima apie 70 kvadratinių kilometrų plotą), o
taip pat - lyg tiesiai iš filmo - jis pamini, kad "zonoje" pildosi svajonės, bent jau ta prasme, kad mąstymas,
ten būnant ,darosi ypač skaidrus ir grynas, išryškėja bet kokių klausimų atsakymai ir iki tol nepatirtas
supratimas, sustiprėja asmenybės gerosios savybės. Moliobkos anomalinis "prieglobstis" visuotinai
minimas kaip neprilygstamos ramybės, vidinio susitelkimo vieta. Kartais, apsilankiusieji ten patiria
apsivalymą ir išgijimą, pradingsta fizinės ligos. Na, kartais, tiesa pasakius, įvyksta ir atvirkščiai. Kaip ten
bebūtų, keliautojų, tyrinėtojų, pramogautojų ar užsienio turistų būriai nenustoja judėt link Permės ir po šiai
dienai. Dabar į ten atvykstama ir kaip į "jėgos vietą", gal būt, pasitelkus žinias iš Carlos Castaneda'os knygų, ar nuodugniai susipažinus su
šamanistiniais mokymais. O tai puikiai dera, nepriklausomai nuo
"vietos" kilmės. Šamanui lyg ir ne prie veido būtų analizuoti, jis labiau priima pasaulį tokį, koks yra,
nevertindamas, ir ne tiek tyrinėdamas , kiek bandydamas mokytis iš suteiktų pažinimo dovanų.
Jei ne senųjų laikų šamanai, tai pirmasis Permės "zoną" atrado geologas Emilis Bačiūrinas, 1984-ųjų
spalio mėnesį. Atrado beveik atsitiktinai. Tačiau įspūdingai - jis išvydo, kaip toli iš miško pakilo švytintis
sferos pavidalo, švelnaus violetinio atspalvio objektas. Šunys užkaukė, lyg per apylinkę šuoliuotų būrys
meškų. Emilis nedelsdamas patraukė link tos vietos, kur buvo nusileidęs NSO. Galulaukyje jis atrado
savotišką 62 metrų diametro "įspaudą" ištirpusio sniego skritulį. Paėmus žemės bei augmenijos
mėginius išaiškėjo, kad retųjų elementų kiekis juose viršijo normą tris kartus.
Per visus tolimesnius metus, dabar jau septyniasdešimtmetis Emilis Bačiūrinas, tapo vienu žymiausiu
Rusijos ufologų, bet ir vienu kukliausių. Nors jis turi šiokį tokį namelį Moliobkos kaime, vaikštinėja ten,
apsirėdęs nušiurusiais drabužiais bei rūko pigias cigaretes "Prima". Tačiau Emilis Bačiūrinas yra ne tik
vienas labiausiai pažengusių Permės zonos žinovų, bet dar ir kontaktuotojas. Palaipsniui jis virto
savotišku "tarpininku", kosminiu šamanu. O taip pat, sakosi, galėtų apsiginti mokslinę disertaciją
ufologijos tema, jei oficialus mokslas būtų progresyvesnis. Nors ir pasaulinė ufologų bendruomenė,
didžiąja savo dauguma pakankamai konservatyvi, nepripažįstanti besąlygiškų nežemiško pasaulio
liudijimų. Gal būt Rusijos tyrinėtojams labiau būdingas dvasinis polėkis, tikėjimo bei empirinio proto
sugretinimas, ne veltui visa dabartinė Rusija išlieka šalimi, kur bene šilčiausiai ir operatyviausiai
reaguojama į žinias apie mįslingus kosminius ar kitus anomalinius reiškinius.
Žvilgtelėjus atgalios, į tuos senuosius straipsnius apie Permės zoną, nustembu, kokie drąsūs,
nuoširdūs ir įprasminti yra dalyvių pasakojimai. Apie kontaktą su nežemiškąja sąmone, ar linksmai
vadinamais sąmonės broliais, kalbama paprastai, tarybinio auklėjimo žmonių akimis ir lūpomis.
Žurnalistai laikė save neturėjusiais nieko bendro su religija. Bet zonos siurprizai, patyrimai bei pažinimo
dovanos keičia juos ir ugdo tiesiog pokalbių eigoje. Įkvėpiantys 1990-ųjų straipsniai Vakarinėse
naujienose teigia drąsiau nei viskas, ką kada nors rašė, sakykim garsioji Britų ufologė Jenny Randels.
Permės anomalinę zoną sunku aprėpti. Nemažai vietų, į kurias kelią žino tik patyrę stalkeriai, gavo
savo liaudiškus pavadinimus ir taip susidarė ištisas mitologinis žemėlapis, nupieštas panašiai į Mikės
Pūkuotuko gyvenvietę. Ten pūpso Minotauro namelis, Mukortovo stovykla, Piramidės, atokiau laukia
Siaubų slėnis, Stulpai ar Neigiamų energijų terasa, taip pat galima atrasti Astralinę Pievelę.
O visos teritorijos centre puikuojasi Kosmodromas - vieta, kur iki šiol išlikus didžiausia tikimybė
išvysti šmėkšteliant nežemišką erdvėlaivį.
Štai kuomet prisiminiau savo paauglystės vizijas, apie kosmodromą, esantį kažkur anapus tvoros, lyg
prieangį į svajonių šalį... kol bręsdamas nutariau, kad visa tai tik išgalvotas mitas.
Bręskim iš naujo.
Pastaba: Anomaliai zonai Permėje pažymėti Molebkos kaime pastatytas paminklas ateiviui
skaitykite Paminklai NSO.
Papildomi skaitiniai:
Hiperborėja Rusijoje
Paslaptingosios zonos
NSO tyrinėjimai Rusijoje
Ufa: "Sutvėrėjo" žemėlapis
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Omsko ir Čeliabinsko keistenybės
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Aleksejus Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Pro-civilizacijos ir milžinai
Žemės kolonizacijos dalyviai
Šventasis pranašas Slavikas
Orknėjų Brodgaro valdovas
Pastabos apie kūrybiškumą
NSO reikalai TSRS
Paranormalus mokslas
K. Jungas ir mandala
Gnostikų koncepcijos
Slibinai-gundytojai
Tarybiniai alchemikai
Stalinas ir NSO
Mima kalvos
Literatūriniai skaitiniai
NSO svetainė
|