Ištraukos iš būsimos knygos

Lukas Devita

Žinios apie anomalinę zoną ir visatos suvyniojimas

Pradedant maždaug nuo 1987-ųjų, viena didžiausių pasaulio šalių, tuomet vis dar vadinama "blogio imperija", pasitiko dramatiškas transformacijas. Įsisiūbavus glastnost politikai, tapo nebeįmanoma sulaikyti ir slėpti "gyvenimo faktų", o tuo pačiu į viešumą pradėjo apsireikšti informacija, praplečianti bet kokio "realaus" gyvenimo ribas. Tokios žinios ir reiškiniai tapo vadinami "anomalijomis". Nuskambėjo terminai "parapsichologija","ekstrasensai", skindami kelią viskam, kas vėliau atsidurs "ezoterikos" prieglobstyje.

Galima buvo numatyti, kad viešumui atsiskleis daugybė gyvenimiškų negerovių. Senai užguitos politinės ar istorinės tiesos atgys ir palengva išjudins tautas, skatins būsimus politikus planuoti karjeras. Žvaliu tempu kūrėsi demokratiškos televizijos laidos, saikingai pilstančios laisvės žinias visai liaudžiai. Skirtingai nuo vadinamųjų "stagnacijos" laikų, kai televizija buvo visuotinai suprantama kaip melaginga propaganda, dabar ji įsigalėjo, kaip absoliutus valdymo įrankis, nes žiūrovai pradėjo ja tikėti!. Nauji jauni veidai užėmė vedėjų pozicijas ir savo nuoširdumu, bent jau pradiniame etape, užkariavo nenusakomą žmonių pasitikėjimą ( kaip kad "centrinės" TV laida "Požiūris").

Žiniasklaida susidūrė su gausybe iki tol slėptų temų, ir kai kurios jų neįsipaišė į jokias įprastines kategorijas, tačiau neretai buvo dokumentine medžiaga. Tuo pačiu, maždaug nuo 1989-ųjų buvo panaikintas Tarybų Sąjungos vyriausybinis apribojimas dėl "anomalinių reiškinių" nušvietimo visuomenei. Spauda tikriausiai pajautė seniai varžyto susidomėjimo bangą ar net spaudimą. Be to, periodiniai leidiniai tuomet dar neturėjo griežtų "formatų", prioritetų ar reputacijos nuostatų.

Pripažinti ir populiarūs, dideliu tiražu leidžiami laikraščiai kaip tik ir pabandė spausdinti pranešimus apie "kosmines keistenybes". Tuomet dar galiojo taisyklė - jei tai išdrįso didieji "centriniai" dienraščiai, kultūros ar mokslo leidiniai, tuoj pat panašios publikacijos pasirodė mažesniuose, "respublikiniuose" leidiniuose. Tačiau laisvėjant spaudai, "vietinės reikšmės" periodikoje kartais apsireikšdavo tai, ko nebūtų "prariję" didieji oficioziniai organai. Taip įvyko ir tuomet, kai Rygos laikraščio rusų kalba "Tarybinis jaunimas" korespondentas Pavel Muchortov ėmė publikuoti reportažus iš Permės "anomalinės zonos", pagyvindamas susidomėjimą anonsais apie "pirmąjį žemiečių ir ateivių kontaktą". Šiandien tai galima būtų priskirti "sensacijų vaikymuisi" ir prarast pasitikėjimą nė nepradėjus skaityti. Bet anuomet žurnalistų ir redaktorių idealizmas buvo nepalyginamai grynesnis, manau jie vadovavosi pažiūra - jei iš žvaigždžių nukritęs įvykis reikšmingas žmonijos mastu, kaip galiu jį nutylėti, tekstą mes į šiukšles, o vietoj to ramiai sumaketuoti reportažą apie vietinės "žvaigždės" apatinius drabužius. Kas kaip tik įvyktų šiais laikais.

1989-ųjų pabaigoje, per visą tuometinę Tarybų Sąjungą pasklido pasakojimai apie "Permės fenomeną". Labiausiai jį išgarsino minėto Latvijos laikraščio žurnalistai, vienas paskui kitą patraukę į Rusijos gilumą, atlikti tyrimą "vietoje". Rezultatai pranoko pačią lakiausią fantaziją ir taip pasirodė reportažai iš "M- zonos" - kaip buvo papildomai pavadinta Permės anomalinė teritorija - pagal Moliobkos kaimelį, išpuolusį tapt visų kosminių įvykių epicentru. Straipsniai ne tik susilaukė be galo plataus atgarsio, bet tiesiogiai paskatino šimtus tyrinėtojų, smalsuolių bei klajoklių patraukti į "zoną". Gal būt nenuostabu, turint minty, kad tekstai atviriau nei bet kada pateikė duomenis apie žurnalistų, mokslininkų ir vietinių gyventojų susidūrimus su "nepaaiškinama jėga",erdvės bei laiko iškraipymais. Asmeninių įspūdžių forma buvo pasakojami kontaktai su nežemiškomis būtybėmis, bei apsilankymai skraidančiuose objektuose, dažniausiai "išėjus iš kūno" (OBE) ir kiti stulbinantys potyriai.

Perme Zona Keli žurnalistai iš "Tarybinio jaunimo" laikraščio, dalyvavę Moliobkos ekspedicijoje apsilankė ir Vilniuje, organizuodami susitikimus, sausakimšoje salėje. Ganėtinai išsami tų paskaitų-pokalbių stenograma, buvo parengta Artūro Laskausko straipsnyje, išspausdintame "Vakarinėse naujienose", 1990-ųjų vasarį, pavadinimu: "Ar tiesą sakote ufonautai?", su prierašu "Nervingiems neskaityti". Ir man išpuolė, kad po vaikystės fantazijų, tai tapo vienu pirmųjų šiuolaikinių tekstų apie NSO ir ateivius. Pasakojimai ten ypač nuoširdūs ir gyvybingi, gal ir dėl to, kad pašnekovai iki tol buvo visiški skeptikai, ilgamečiai partinės spaudos adeptai - juk du iš jų važiavo į Moliobką patikrinti, kokias "erezijas" skleidžia jų kolega, pirmasis puolęs į "sensacingus pareiškimus" ! Ir galiausiai visi ten išgyveno nepaprastus pokyčius, tikras vidines permainas. Vėliau trijulė draugiškai apsilankė pas psichiatrą. Pasitikrinę ir gavę pažymas, kad yra visiškai sveiki, jie ėmė pasakoti įspūdžius "atviru tekstu".

Vienas mano pažįstamas gavo paskaitos Vilniuje "piratinį" įrašą audio kasetėje ir paskolino paklausyti. Tuomet kažkodėl maniau, kad tai kalba mokslininkai, ir pamenu tik pranešėjo nuščiuvusį balsą, tvirtinantį apie tai, kad nežemiškos civilizacijos tikrai egzistuoja, kontaktas su jų atstovais įmanomas, ir kad ateiviai kviečia žmones... atsigręžti į Bibliją bei tikėjimo tiesas.

Bet gilesnį įspūdį paliko spausdintinis pasakojimas - juoda ant balto, koncentruotas, nelyg uogienė. Žurnalistų gyvybinguose pokalbiuose apsireiškia daugybė svarbių "ateities temų", įskaitant žmogaus prigimtį, telepatinį ryšį, astralinę projekciją, arba laikiną išėjimą iš kūno, samprotaujama apie "zoną" kaip apie "jėgos vietą", jei įvardinti šamanistiniu terminu, vėliau tapusiu kur kas populiaresniu. Taip pat svarstoma apie fantastiškas, mokslo požiūriu, keliones laike ir erdvėje.

Kelionės mane ypač sudomino ir pamenu, užvedžiau kalbą apie NSO judėjimą erdvėje su viena bendramoksle, labai skaidraus žvalaus proto mergina. Ji nustebo: " tai tu nežinai, kaip įveikiami dideli atstumai, nežinai kaip suvyniojama visata ?" Na , ne. Ir ji ramiausiai pademonstravo, paėmusi popieriaus lapą, kaip pavyzdį. Sakėsi mačiusi televizijos laidoje, kaip sulenkiama į puslankį horizonto linija, - vaizdas palengva "riečiasi", kol dingsta ir staiga atsiranda visai kitas landšaftas. O minėtame straipsnyje buvo iškelta hipotezė, kad nežemiškos kilmės erdvėlaiviai skraido kaip tik pasitelkdami "visatos suvyniojimo" principą. Ji pakštelėjo tušinuku du taškus, tolimiausiuose popieriaus lapo kraštuose ir po to, sulenkė lapą cilindro forma, sudėdama pažymėtus erdvės taškus vienas ant kito. "Įsivaizduok"- komentavo, "kad tie taškai, - tolimiausiose galaktikos dalyse ir mūsų manymu, nuskristi nuo vieno iki kito beveik neįmanoma. Tačiau surietęs visatą, tu gali tiesiog perlipti iš vieno taško į kitą, kaip per slenkstį, kaip pro duris". Buvau apstulbęs. Taip ryškiai ji perdavė man visai naują erdvės ir tikrovės suvokimą.

Atradimų grožis glūdi paprastume.

Tą momentą aš prisiminiau, po ilgos užmaršties, straipsnelį apie ketvirtąjį matavimą, kažkada rastą šiukšlių dėžėje ir sumojau, kad galbūt tai susieta. Ketvirtojo matavimo objektas ar būtybė gali tiesiog apsireikšti trimačiame pasaulyje, tad dažniausiai nežemiški erdvėlaiviai kaip tik taip pasirodo danguje, vietoj to, kad regėtume jų palaipsnį artėjimą - šitaip atrodytų bet kokio žemiško aparato judėjimas. Lygiai taip pat NSO gali nesučiumpamai išnykti iš akių.

Tuo pačiu, man švystelėjo, kad jau regėjau kartą frazę apie erdvės suvyniojimą, ir pakankamai netikėtoje vietoje. Dar sykį atsiverčiau senąjį Gnostiškosios bibliotekos veikalą, žymiąją "Evangeliją pagal Tomą", ir ten, viename iš mįslingų filosofinių pamokymų, rašoma:

111. Jėzus tarė: Dangus, taip pat ir žemė susivynios jūsų akivaizdoje, ir gyvasis, (kilęs) is gyvojo, neregės nei mirties, nei [baimės], nes Jezus pasakė: Kuris ras pats save, pasaulis nėra vertas jo.

[ angliškame vertime: (111) Jesus said, "The heavens and the earth will roll up in your (plur.) presence. - pabraukta mano ]

Na, labiau įprasta tokius apibūdinimus priimti kaip metaforą, kas šiuo atveju gal būt kaip tik taip. Tačiau sutapimas, bent man, pasirodė intriguojantis ir tapo įžanga kur kas gilesnėms sąsajoms tarp, rodos, skirtingų sričių - gnostinių tekstų ir NSO bei ateivių egzistavimo problemos.

O iki tol, kaip ir visada, svarbus išlieka Jėzaus Kristaus skatinimas pažinti save, įamžintas tam pačiam aforizme.

Gnostinė mąstysena, senųjų raštų esencija, manyčiau, gali būt patirta ir suprasta nepriklausomai nuo to, kiek jus domitės pačiu gnosticizmu ar žinote krikščionybės istoriją. Gal būt tai tik pažangiau, kai šventojo žinojimo ir atskleidimo idėja bus išgryninta, laisva nuo teologinių interpretacijų, lyg jūs gautumėte slaptą visraktį į bet kurią margaspalvio pasaulio sferą.

 

Naujai aplankant Permės anomalinę zoną

Rašydamas apie Permės anomalinę zoną, pagaliau prisiruošiau šviežiai žvilgtelt seną laikraščio iškarpą, vieną iš vos keleto mano išsaugotų devinto dešimtmečio straipsnių ufologine tema. Pageltęs, išblukęs laikraštinis lapas pasirodė esąs tik viena pasakojimo dalimi. Šiaip ne taip suradau bibliotekoje antrąją skiltį, suskaitytame 1990-ųjų "Vakarinių naujienų" segtuve, kurį įteikdama skaityklos darbuotoja tarė: "pameni, kaip kas vakarą sustodavo prie kiosko didžiulė eilė, laukianti kol atveš šviežią numerį?". Taip, sunku patikėt, bet tikra tiesa - pats tai regėjau anais laikais.

Perme Zona Dabar, sudėjęs vieną senąjį, kitą šviežiai "iškeptą" baltą kopijos lapą išvien, lyg simboliškai sujungiau pirmąją pažintį su pasakojimais apie "zoną" ir šiandieninio pažinimo tęsinį. Pasirodo mano "archyve" trūko kaip tik įvadinės dalies, kur labiau nušviečiama priešistorė ir tai, kaip vieta buvo atrasta. O būtent tai dabar mirgėjo mano kompiuterio ekrane, Rusijos internetinėse svetainėse, skirtose Permės anomalinei zonai. Tokių visai nemažai, nors pirmą dieną spėjau pavartyt tik vieną, entuziasto ir žinovo sukurtą duomenų bazę, kur šalia nuoširdžių asmeninių pasakojimų išvydau kelias įkvėpiančias gamtovaizdžių nuotraukas - žaliuojančių miškuotų tolių, kažkuo keistai artimų, ar neįprastai patrauklių.

Tą pat pirmos "studijų" dienos naktį susapnavau lyg ir trumpą, bet nenusakomai ryškų sapną, - staiga plaukiu valtyje - srovė neša ramia, tyro skaidraus vandens upe: kiek užmetu žvilgsnį atgalios, tolimesniame krante liūliuoja tuščia valtis, o šalia - dar viena, ir staiga, maža mergaitė praeina artimesne pakrante, akylai kažką stebėdama anoje pusėje, nors ten nieko nematyt - tačiau bendras jausmas viską apgaubia, lyg būtum stebimas neprilygstamos, didžiulės visareginčios sąmonės. Dar viena, savotiškai tibetietiškų bruožų, mažo ūgio žmogysta šmėkštelna vandens krūmuose prie kranto, ir nerimas verčia mane atsigręžti į neatpažįstamą irkluotoją, kuris, lyg suprasdamas, imasi linguoti vis žvaliau. Stoviu atsisukęs veidu į priekį, kai valtis akimirksniu neria į baltą šviesą, ištirpdančią tikrovės kontūrus ir siluetus, prasklaidančią ribotumo baimę.

Pirma mintis nubudus naktį šmėkštelėjo - "tai vyko zonoje...". Bet negalėjau patikėt ir tiesiai taip įvardint net sau pačiam, tuo labiau, kad "...ten nė iš tolo nėra jokios upės", - mąsčiau, prisimindamas tiesiog "gyvenimo upės" archetipą, dažną sapnuose ir nesusietą su konkrečia geografine vieta. Tačiau ryte, tik prisėdus prie tolimesnių Permės zonos virtualių puslapių, iškart ir atsiverčiau upės nuotraukas, su tokiais pat medžiais apaugusiais krantais, kaip ir sapnavau ! Keliautojams paprastai reikia persikelti per upę, netoli Moliobkos kaimo tekančią Silvą, norint patraukti gilyn į zoną.

Žvilgtelėjęs "iš aukščiau", t.y. į stambesnį Permės regiono žemėlapį, staiga supratu, kad ir pats buvau iš tiesų privažiavęs prie tos teritorijos genėtinai arti, pagal Rusijos mąstą. 1987-ųjų rudenį, kareiviško traukinio vagone, ilgoje kelionėje nuo Odesos link Uralo, gabenant priešlėktuvinę raketą remonto darbams, atidundėjau iki Gorkio, tuomet uždaro miesto, reik manyt, apsupto karinėmis gamyklomis ir bazėmis. Galiausiai pasiekėme Dzeržinską - pamenu jį lyg miestą-vaiduoklį - o dabar atsitiktinai užtikau karinį dokumentą, kad būtent į ten panašiu metu buvo siunčiamas TSRS Mokslų akademijos Kosminių tyrimų instituto inžinierius konsultacijai " dėl temos "Setka" ( taip buvo vadinama "atmosferos anomalijomis" pridengta NSO tyrimo programa, veikianti nuo 1978-ųjų ). Vėliau tapo išviešinta nemažai liudijimų apie neatpažintų, daugiausiai rutulio formos raudonų objektų pasirodymus šalia Dzeržinskio karinių dalinių. Panašu, kad ne tik Permės apskritis, bet visas didžiulis Rusijos regionas tuomet pasižymėjo padidintu anomaliniu aktyvumu. Nors negaliu pasigirt, kad kelionėje mačiau ką nors neįprasto, bet papildyčiau, kad vien gamtovaizdis, spygliuočių toliai ir keista dangaus pilkuma ten įsiskverbia giliai vidun, bylodami nesuprantamą ilgesį.

Bet žinoma, niekas neprilygtų užburtiems Moliobkos kaimo miškams. Nuo pat devinto dešimtmečio Permės fenomenui išpuolė tapti "anomalinės zonos" sinonimu, nors ji ne vienintelė tokia didžiojoje šalyje - pastaruoju metu "Permės anomalinių reiškinių komisija" ištyrė, kad pagal surinktus aprašymus, susidarytų daugiau kaip 100 tokių "zonų" visoje Rusijos teritorijoje.

Čia negali neprisimint Aleksandro Tarkovskio kino juostos "Stalkeris" (1978), kuri, šiame kontekste, būtų stulbinančiai avangardinė. Sakoma, kad iš jos ir atėjo pats terminas "zona", būtent ta didingai mįslinga prasme ( iki tol "zona" reiškė kur kas negatyvesnę, įkalinimo vietą ). A.Tarkovskis, rašydamas scenarijų kartu su broliais Strugackiais, filmą įkvėpusio apsakymo "Piknikas pakrašty" autoriais, išplėtojo "zoną" filosofine linkme, pilnai atverdamas mąstymo grožį rusiškos sibirietiškos gamtos vaizdais. Filmo pradžioje kalbama apie galimą "zonos" kilmę, kad gal būt ten buvo nusileidęs ateivių erdvėlaivis, o gal nukritęs meteoritas, bet po to menamoje vietoje atsirado "kambarys", kur išsipildo labiausiai išpuoselėti vidiniai troškimai. Nors viename interviu A.Tarkovskis prisipažino, kad "zona" jam yra grynai metafora, savotiška herojaus Stalkerio išmonė, tačiau pranašiškas vizijų pasakojimas stebina lig šiolei. Net ir pats "stalkerio" vaidmuo tapo realybe - kaip tik Permės "zonoje" šiais laikais taip save vadina kelionių iniciatorius, tyrinėtojas ir internetinės svetainės kūrėjas Valerijus Jakimovas. Būsimas "stalkeris" lankėsi tuose kraštuose nuo vaikystės, nes Moliobkoje gyveno jo senelė, ir dabar tyrinėtojas globoja šią unikalią gamtos šventyklą bei vis dar neįmintą kosminę mįslę.Savo nuostatuose jis pasižada kiek galįs padėti susidomėjusiems žmonėms nuvykti į "zoną" (manoma, kad ji apima apie 70 kvadratinių kilometrų plotą), o taip pat - lyg tiesiai iš filmo - jis pamini, kad "zonoje" pildosi svajonės, bent jau ta prasme, kad mąstymas, ten būnant ,darosi ypač skaidrus ir grynas, išryškėja bet kokių klausimų atsakymai ir iki tol nepatirtas supratimas, sustiprėja asmenybės gerosios savybės. Moliobkos anomalinis "prieglobstis" visuotinai minimas kaip neprilygstamos ramybės, vidinio susitelkimo vieta. Kartais, apsilankiusieji ten patiria apsivalymą ir išgijimą, pradingsta fizinės ligos. Na, kartais, tiesa pasakius, įvyksta ir atvirkščiai. Kaip ten bebūtų, keliautojų, tyrinėtojų, pramogautojų ar užsienio turistų būriai nenustoja judėt link Permės ir po šiai dienai. Dabar į ten atvykstama ir kaip į "jėgos vietą", gal būt, pasitelkus žinias iš Carlos Castaneda'os knygų, ar nuodugniai susipažinus su šamanistiniais mokymais. O tai puikiai dera, nepriklausomai nuo "vietos" kilmės. Šamanui lyg ir ne prie veido būtų analizuoti, jis labiau priima pasaulį tokį, koks yra, nevertindamas, ir ne tiek tyrinėdamas , kiek bandydamas mokytis iš suteiktų pažinimo dovanų.

Jei ne senųjų laikų šamanai, tai pirmasis Permės "zoną" atrado geologas Emilis Bačiūrinas, 1984-ųjų spalio mėnesį. Atrado beveik atsitiktinai. Tačiau įspūdingai - jis išvydo, kaip toli iš miško pakilo švytintis sferos pavidalo, švelnaus violetinio atspalvio objektas. Šunys užkaukė, lyg per apylinkę šuoliuotų būrys meškų. Emilis nedelsdamas patraukė link tos vietos, kur buvo nusileidęs NSO. Galulaukyje jis atrado savotišką 62 metrų diametro "įspaudą" – ištirpusio sniego skritulį. Paėmus žemės bei augmenijos mėginius išaiškėjo, kad retųjų elementų kiekis juose viršijo normą tris kartus.

Per visus tolimesnius metus, dabar jau septyniasdešimtmetis Emilis Bačiūrinas, tapo vienu žymiausiu Rusijos ufologų, bet ir vienu kukliausių. Nors jis turi šiokį tokį namelį Moliobkos kaime, vaikštinėja ten, apsirėdęs nušiurusiais drabužiais bei rūko pigias cigaretes "Prima". Tačiau Emilis Bačiūrinas yra ne tik vienas labiausiai pažengusių Permės zonos žinovų, bet dar ir kontaktuotojas. Palaipsniui jis virto savotišku "tarpininku", kosminiu šamanu. O taip pat, sakosi, galėtų apsiginti mokslinę disertaciją ufologijos tema, jei oficialus mokslas būtų progresyvesnis. Nors ir pasaulinė ufologų bendruomenė, didžiąja savo dauguma pakankamai konservatyvi, nepripažįstanti besąlygiškų nežemiško pasaulio liudijimų. Gal būt Rusijos tyrinėtojams labiau būdingas dvasinis polėkis, tikėjimo bei empirinio proto Perme Zona sugretinimas, ne veltui visa dabartinė Rusija išlieka šalimi, kur bene šilčiausiai ir operatyviausiai reaguojama į žinias apie mįslingus kosminius ar kitus anomalinius reiškinius.

Žvilgtelėjus atgalios, į tuos senuosius straipsnius apie Permės zoną, nustembu, kokie drąsūs, nuoširdūs ir įprasminti yra dalyvių pasakojimai. Apie kontaktą su nežemiškąja sąmone, ar linksmai vadinamais "sąmonės broliais", kalbama paprastai, tarybinio auklėjimo žmonių akimis ir lūpomis. Žurnalistai laikė save neturėjusiais nieko bendro su religija. Bet "zonos" siurprizai, patyrimai bei pažinimo dovanos keičia juos ir ugdo tiesiog pokalbių eigoje. Įkvėpiantys 1990-ųjų straipsniai "Vakarinėse naujienose" teigia drąsiau nei viskas, ką kada nors rašė, sakykim garsioji Britų ufologė Jenny Randels.

Permės anomalinę zoną sunku aprėpti. Nemažai vietų, į kurias kelią žino tik patyrę stalkeriai, gavo savo liaudiškus pavadinimus ir taip susidarė ištisas mitologinis žemėlapis, nupieštas panašiai į Mikės Pūkuotuko gyvenvietę. Ten pūpso "Minotauro namelis", "Mukortovo stovykla", "Piramidės", atokiau laukia "Siaubų slėnis","Stulpai" ar "Neigiamų energijų terasa", taip pat galima atrasti "Astralinę Pievelę".

O visos teritorijos centre puikuojasi "Kosmodromas" - vieta, kur iki šiol išlikus didžiausia tikimybė išvysti šmėkšteliant nežemišką erdvėlaivį.

Štai kuomet prisiminiau savo paauglystės vizijas, apie kosmodromą, esantį kažkur anapus tvoros, lyg prieangį į svajonių šalį... kol bręsdamas nutariau, kad visa tai tik išgalvotas mitas.

Bręskim iš naujo.

Papildomi skaitiniai:
Paslaptingosios zonos
NSO tyrinėjimai Rusijoje
Omsko ir Čeliabinsko keistenybės
Ufa: "Sutvėrėjo" žemėlapis
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų
Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės, I dalis
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Hiperborėja Rusijoje
Gnostikų koncepcijos
Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Pro-civilizacijos ir milžinai
Žemės kolonizacijos dalyviai
Šventasis pranašas Slavikas
Orknėjų Brodgaro valdovas
Pastabos apie kūrybiškumą
K. Jungas ir mandala
Paranormalus mokslas
Slibinai-gundytojai
Tarybiniai alchemikai
Paaukotieji kosmonautai
Stalinas ir NSO
Mima kalvos
Literatūriniai skaitiniai
NSO svetainė