1917 m. spalio 25 d. (senuoju stiliumi) Vladimiras Iljičius Uljanovas-Leninas, nelaukdamas Žiemos rūmų pasidavimo, paskelbė apie socialistinės revoliucijos pergalę. Daugelis bolševikų požiūrio ypatybių priminė utopijas, kilusias Černyševskio,  Infantjevo,  Odojevskio ir Bogdanovo galvose. Tačiau tikrovėje utopijos buvo iškraipytos taip, kad tapo neatpažįstamos. Bogdanovo „Raudonojoje žvaigždėje“ (1908) pasiūlyta darbo organizavimo tvarka virto darbo prievole neatsižvelgiant į jokias ypatybes. Levas Trockis rašė:
„... mes pirmąkart istorijoje bandome organizuoti darbą daugumos labui. Tai, vienok, nepašalina prievartos elemento visomis jo formomis, švelniausiomis ir griežčiausiomis. Bendrai, žmogus siekia vengti darbo. Darbštumas visai ne įgimta savybė: jis sukuriamas ekonominiu spaudimu ir visuomeniniu auklėjimu. Galima sakyti, kad žmogus yra gana tingus gyvūnas. Šia jo savybe, iš esmės, nemaža dalimi pagrįstas progresas, nes jei žmogus nesistengtų ekonomiškai naudoti savo jėgą, nesiektų mažu energijos kiekiu gauti kuo daugiau produktų, tai nebūtų technikos ir visuomeninės kultūros vystymosi...

Ūkio pagrindas - darbo jėga... nėra jokios galimybės jos įsigyti rinkoje esant dabartinei niekingai perkamajai pinigų vertei... Vieninteliu būdu ... yra darbinės prievolės įvedimas. Pats jos principas komunistui neginčijamas: 'Kas nedirba, tas nevalgo'... Darbininkas ne prekiauja su tarybine valstybe, - ne, jis pavaldus valstybei, visiškai priklauso nuo jos, nes tai jo valstybė...“

Tačiau Spalio revoliucijos reikšmė nepaprasta - buvo pašalintos visos tradicijos, atsirado galimybė utopijas patikrinti praktikoje. O literatoriai privalėjo apdainuoti tą veržlų proveržį. V. Kirilovas^**) eiliavo:

Proto traktoriumi išrausim
Vergų sielų plėšinius,
Žvaigždes į eilę sukrausim,
Pakinkysim mėnulius...

Ir vėl - net pasąmonės lygyje kovotojai už šviesią ateitį jautė, kad Žemė - tik pusiaukelė, kad pertvarkos palies ir Mėnulį bei žvaigždes. Kažkas tvyrojo ore ir pirmasis tai suvokė poetas-fantastas Valerijus Briusovas, priėmęs revoliucijos romantiką ir ją apdainavęs: „Iš gyvenimo, prozos pasaulio mes įmesti į neįtikėtinumą“. Jis bandė rasti epochų sąryšį, apčiuopti giją tarp praeities ir ateities.

Ir nusprendė parašyti romaną apie skrydį į Marsą (Briusovas minimas >>>>> bei >>>>>). Pirmuosius jo štrichus jis padarė 1908 m. į kitų metų planus įtraukęs "Kelionių vadovo po Marsą" temą. Ir vėliau jis audė mintis ta kryptimi - 1912-13 m. straipsnyje "Fantazijos ribos" jis rašė:
„Ž. Ve[rnas] pateikė užuominą apie dar vieną galim[ybę] aplank[yti] dang[aus] pasaulį. Jo r[omane] "Aukštyn dugnu" herojai nori pastatyti milžinišką patranką, kuri savo šūvio sukrėtimu ... sukeistų Žemės polių padėtį, pvz., padarydama pol[ius] gyv[enamais]. Šis stumtelėjimas taip pat gal[ėtų] būti Žem[ės] judėj[imo orbita ]pratęs[imu]. Įdomu, kad rus[ų] filosofas Fiodorovas rimtai rengėsi valdyti Žemės judėjimą kosmose, pavert[ęs] ją milžin[išku] magn[etu]. Žeme, kaip gigant[išku] laivu, žmonės galėtų aplankyti ne t[ik] kt. planetas. bet ir kitas žvaigždes“.

Romaną "Pirmoji tarpplanetinė ekspedicija" V. Briusovas rengėsi 1918 m., tačiau taip ir neprisėdo prie jo. Tik vėliau jo archyve rasti atskiri lapai, datuoti 1918-21 m., veikėjų vardai skirtinguose skyriuose skiriasi, daugelis frazių nutrūksta nebaigtos, yra pastraipų be pradžios ir pabaigos. Tačiau jaučiama A. Bogdanovo „Raudonosios žvaigždės“ (1908) įtaka.

Komunistinėje ateityje trys mokslininkai Morli, Peris ir O'Rukas skrenda į Raudonąją planetą eteronefu „Piroentas“ (vienas sen. gr. Marso pavadinimų - Pyroeis, „ugninis“; Briusovo archyve yra drama „Piroentas“, kurios herojus yra sviedinio, skirto kelionėms kosmosu, išradėjas). Aparatas juda „pagal Bogdanovą“ - jame yra atominis raketinis variklis. Jau nuo pradžių kyla nesklandumai - kietai nusileidžiama nežinomoje Marso vietovėje. Keliautojai turi rinktis: apylinkėse paieškoti marsiečių miesto ar iškart skristi atgal. Gaila, rankraštis baigiasi, o mes tesužinome, kad visi trys dalyviai žūsta.

* * *

Vivianas A. Itinas, Peterburgo advokato sūnus, 1917 m. pradėjo rašyti apysaką „Rielio atradimas“, rankraštį atnešė į „Metraštį“ M. Gorkiui, kuriam ji labai patiko. Tačiau netrukus „Metraštis“ buvo uždarytas, o rankraštis nusimetė. Jį atrado tik 1922 m. ir pataisytas variantas išleistas pavadinimu „Gonguri šalis“, o po 5 m. žurnale „Sibiro šviesos“ - pradiniu pavadinimu.

V. Itino utopija tveriama ne pagal racionalu ir statistikos dėsnius, o pagal poezijos taisykles, jausmų harmoniją. Apysaka prasideda revoliucijos laikmečiu, kai jauną revoliucionierių Helijų hipnozės būdu užmigdo jo draugas gydytojas, kartu su juo praleidžiantis naktį prieš sušaudant Kolčako nelaisvėje. Pro vidinį Helijo žvilgsnį praslenka nuostabaus pasaulio vaizdai (ne tai šalia tolimos žvaigždės, ne tai lygiagrečiame pasaulyje). Apie jį jis papasakoja sugrįžęs iš transo.

Pagrindiniu apysakos „prieskoniu“ buvo „ontejitas“ - inžinieriaus Onte sukurtas antigravitacinis mišinys. Paplitęs jo naudojimas visai pakeitė pasaulį. Skraidymas žmonėms tapo toks pat įprastas, kaip kvėpavimas. Ir savaime aišku, kad jie ėmė keltis vis aukščiau ir aukščiau, užkariaudami Saulės sistemą ir svajodami apie dar tolimesnius pasaulius:
„Vyko nuolatinis bendravimas su Sanono planeta, artimiausiu mums išoriniu pasauliu. Ties jos pusiauju buvo mūsų kolonijos. Kitose planetose žmogus negalėjo gyventi, ten gyveno baisios pabaisos. Tų pasaulių tyrinėjimai truko amžius, žuvo daug ekspedicijų, o iš paskos joms veržėsi naujos...“

Ir štai vieną kartą link artimiausių žvaigždžių susiruošė mokslininko Tagorės laivas, kuriame buvo 20 vaikų kolonijos įkūrimui. Jam pasisekė, buvo surasta į Žemę panaši planeta, kurią pavadino Generi. Joje komunarai pastatė miestą ir pavergė vietinius. Tačiau naujų amatų pramokę čiabuviai susivienijo, kad išžudytu mišrius vaikus ir išvytų ateivius. Karas truko 20 m., kol komunarai neatstatė "kosmoso nugalėtojo" variklio ir neišsiuntė vieno saviškių pašaukti pagalbos. Tėvynėje jį džiaugsmingai sutiko ir iškart pastatė 10 didelių kovinių žvaigždėlėkių. Utopinė bendruomenė rengėsi kovai ir kerštui, o Helijus sugrįžo atgal į kamerą, kad ryte sutiktų mirtį.

Apysakos patosas aiškus: „Gyvybė prisotina negyvą materiją, pasikartodama įvairiomis formomis“. Siekdamas aukštesniųjų visuomeninių formų. protas turi pereiti pasikeitimų ratu, per žudynių ir karų kaitą, tačiau ir ten nebus ramybės, nes prasidės naujas ratas...

Tiesa, revoliucinės šalies simbolio pasirinkimo klausimas gerokai sudėtingesnis, nei gali atrodyti - jis formavosi per daugelį metų ir tame procese dalyvavo daugelis žmonių. Pvz., svastika, kurią pradžioje bandė panaudoti kaip komunistinio judėjimo simbolį, atėjo iš Jelenos Blavatskajos teosofijos, 20 a. pradžioje įsikūnijusi Rerichų "vakarietiškame" budizme, šalininkų.

Žvaigždė, kaip europietiško mąstymo simbolis, pradžioje buvo amžinybės simboliu, o vėliau tapo aukštų siekių, idealų simboliu. Žvaigždės heraldikoje skyrėsi tiek spindulių kiekiu, tiek spalva. Penkiakampė žvaigždė (pentagrama) - vienas seniausių apsaugos ir saugumo simbolių. Tačiau apversta ji tampa vienu baisiausių simbolių - nuo Viduramžių laikyta velnio ženklu.

Simbolio kilmė neaiški. Laikyta, kad europiečiai jį perėmė iš senovės Egipto ir Kinijos kultūrų. Tačiau pasirodė, kad penkiakampė žvaigždė nuo seno žinoma Šiaurės tautų. Laplandijos saamai ją laikė geriausia elnių apsauga; Šiaurės Karelijoje dar 19 a. viduryje ją garbino medžiotojai-karelai. Žiemą susidūręs su lokiu, medžiotojas sniege viena linija priešais save skubiai paišė tris penkiakampes žvaigždes. Manyta, kad lokys jų neperžengs. O rusų pagonys raudoną penkiakampę žvaigždę laikė dievo Jarilos, žemdirbių ir karių globėjo, simboliu.

Tarybine simbolika raudonoji žvaigždė pasirodė, kai 1917 m. gruodžio 20 d. Visos Rusijos kolegija Raudonosios Armijos formavimui ją pasiūlė kaip karinę emblemą (žr. >>>>>). 1918 m. balandžio 19 d. Karo reikalų narkomato įsakymu ji kaip visų karių skiriamasis ženklas. Šis pasirinkimas buvo aiškinamas tuo, kad žvaigždė yra "seniausias apsaugos simbolis", o raudona spalva simbolizuoja revoliuciją ir jos armiją.

Ir vargu ar buvo neatkreiptas dėmesys į dar vieną prasmė - tai Marso, karo dievo, simbolis. O dauguma revoliucionierių jis buvo priimtinas, nes priminė populiarų A. Bogdanovo romaną „Raudonoji žvaigždė“. 1923 m. raudoną žvaigždę įtraukė į TSRS herbą.

Vienas tiksliausių pagavusių slaptas simbolio prasmes buvo Aleksiejus N. Tolstojus: „Marsas laikomas raudonąja žvaigžde, o tai ... Raudonosios armijos emblema“.

Tai pasakyta ruošiantis „Aelitai“ (marsietiškas vardas, reiškiantis „paskutinį kartą matomos žvaigždės šviesa“) - tuo metu, kai rašytojas svarstė: likti emigracijoje ar grįžti į tėvynę. Rašytojas nekentė bolševikų, tačiau jie paskui save patraukė milijonus ir laimėjo - ir Tolstojus bando suprasti, kodėl; ir tuo persmelkta visa „Aelita“. Rašydamas pasikeitė ir pats rašytojas.

Romanas prasideda labai intriguojančiu epizodu:

Ketvirtą valandą, Peterburge, Raudonųjų žarų prospekte pasirodė keistas skelbimas, - nedidelis, ant pilko popieriaus lapo, vinutėm prikalto prie apleisto namo nusilaupusios sienos.

Amerikiečių laikraščių korespondentas Arčibaldis Skailsas, praeidamas pro šalį, priešais skelbimą išvydo basą jauną moterį tvarkinga suknele, - ji skaitė, judindama lūpas. Pavargęs ir mielas moters veidas nerodė nuostabos, - akys buvo abejingos, šviesios, su pamišimo ugnele. Ji nustūmė banguotų plaukų sruogą už ausies, nuo šaligatvio pakėlė pintinę su žalumynais ir perėjo per gatvę.

Skelbimas buvo vertas didelio dėmesio. Iš smalsumo Skailsas perskaitė jį, prisikišo arčiau, patrynė ranka akis, vėl perskaitė:
- Twenty three, - pratarė jis, pagaliau, kas turėjo reikšti: „Velniai mane griebtų su visais kaulais“.

Skelbimas skelbė:
„Inžinierius M.S. Losis kviečia norinčius skristi su juo rugpjūčio 18 d. į Marso planetą. atvykti asmeniniam pokalbiui vakare nuo 6 iki 8. Ždanovo krantinė, 11 namas, kieme“.

Tai buvo parašyta - kasdieniškai ir paprastai, paprastu cheminiu pieštuku. Nevalingai Skailsas pačiupinėjo pulsą, - įprastas. Pažvelgė į chronometrą: buvo 10 min. penktos, rausvo ciferblato rodyklėlė rodė rugpjūčio 14 d.

Tai bent! Iš sugriautos alkanos Rusijos - tiesiai į Marsą! Visata - už kampo! Viskas tikra - o ir šiomis dienomis Ždanovo 11-o namo kieme išvysime tą pačią daržinę, kurioje Losis (rus. "briedis") surinko savo kosminį laivą.

Priblokštas Skailsas nueina nurodytu adresu ir ima interviu. Tolstojus eilinį kartą pabrėžia: per revoliuciją atsiskleidžia snaudžiantys talentai, ji stimuliuoja progresą. Galbūt todėl raudonieji buvo stipresni už baltuosius, kad išreiškė progresą? Ne, ne! Juk jie galingą valstybę nubloškė kelis dešimtmečius atgal...

Ateidamas į Ždanovo krantinę Skailsas tarsi iš mūsų tikrovės prasmenga į lygiagrečią, kurioje kiekvienas gali statytis žvaigždėlėkį iš pagalbinių medžiagų ir juo skrieti į Marsą, kad sužinotų, ar ten yra protingų būtybių.

A. Tolstojus atvirai žaidžia svetimais siužetais ir vaizdais. Paimkim kad ir kosminį laivą - jis yra įvairių Europos literatūroje pasirodžiusių projektų rinkinys:

Losis ir Skailsas priėjo prie pastolių, kurie supo metalinį kiaušinį. Iš akies Skailsas primetė, kad kiaušinio formos aparatas yra ne mažiau 8,5 m aukščio ir 6 m skersmens. Viduryje jį juosė plieninė juosta, apačioje, prie aparato paviršiaus, atsilenkianti tarsi skėtis, - tai buvo parašiutinis stabdis, padidinantis pasipriešinimą krentant ore. Po parašiutu buvo trys apvalios durelės - įėjimo liukai. Apatinė kiaušinio dalis baigėsi siaura tūba. Ją supo dviguba, iš tvirto plieno, apvali spiralė, susukta į priešingas puses, - buferis. Toks buvo išorinis tarpplanetinio dirižablio vaizdas.

Pastuksendamas pieštuku į kiaušinio apvalkalą, Losis ėmė aiškinti detales. Aparatas buvo pastatytas iš lankstaus ir sunkiai besilydančio plieno, viduje sutvirtinto lankstais ir lengvomis fermomis. Tai buvo išorinis dėklas. Jame slėpėsi antrasis dėklas iš šešių gumos, veltinio ir odos sluoksnių. Viduje šio antrojo, odinio, užsegamo kiaušinio buvo stebėjimo ir judėjimo įrenginiai, deguonies bakai, dėžės anglies dvideginio sugėrimui, pagalvėlės instrumentams ir maisto atsargoms. Stebėjimui įstatytos, išeinančios už išorinio apvalkalo, specialios "akutės", atrodančios kaip krumpi metaliniai vamzdeliai su prizmės pavidalo stiklais.

Judėjimo mechanizmas buvo žiotyse, aplink kurias vijosi spiralė. Žiotys buvo nulietos iš "Obino" metalo, ypač atsparaus ir tvirtumu lenkiančiu astronominę bronzą. Žiotyse buvo išgręžti vertikalūs kanalai. Kiekvienas jų platėjo į viršų link vadinamosios sprogstamosios kameros. Kiekvienoje kameroje buvo bendrojo magneto pravesta kibirkščiuojanti žvakė ir tiekimo vamzdis. Kaip į variklio cilindrus patenka benzinas, taip į sprogstamąsias mameras buvo tiekiamas "Ultraliditas", smulkiausi milteliai, nepaprastos galios sprogstamoji medžiaga, išrasta 1920-aisiais Peterburgo ..... gamyklos laboratorijoje. "Ultralidito" sprogstamoji galia viršijo viską, kas žinoma šioje srityje. Sprogimo kūdis nepaprastai siauras. Kad sprogimo ašis sutaptų su vertikalių žiočių kanalų ašimis - į sprogstamąsias kameras "Ultraliditas" buvo tiekiamas per magnetinį lauką. Toks, bendrais bruožais, buvo judėjimo mechanizmo principas: tai buvo raketa. "Ultralidito" atsargų buvo 100-ui valandų. Didinant ar mažinant sprogimų kiekį per sekundę buvo galima reguliuoti aparato kilimo ir nusileidimo greitį.

Apatinė jo dalis buvo gerokai sunkesnė už viršutinę, todėl, patekęs į planetos traukos zoną, aparatas visada pasisukdavo į ją žiotimis.

"Svetimavimo" ženklai pastebimi ir įvairiose detalėse. Štai marsiečiai prie laužo dainuoja "ulla, ulla" - ir čia pat sukelia asociaciją su Velso marsiečiais. Pati marsiečių civilizacija tarsi paimta iš teosofų marsietiškos Atlantidos, aprašytos Kryžanovskos-Ročester (apie ją daugiau žr. >>>>>, o „Planetos mirtis“ pristatyta šiame puslapyje), su papildymais iš Edgaro R. Burouzo marsietiško ciklo (kiek daugiau žr. >). Tačiau A. Tolstojus sugebėjo savo romaną papildyti neužmirštamais veikėjais. Vienas jų - raudonarmietis A. Gusevas, sutikęs su Losiu skristi į Marsą.

Dabartiniai liberalūs kritikai Gusevą vadina "liumpenu", "marginalu" ir "Šarikovu", tačiau iš tikro jis "revoliucijos tepalas", žmogus, kurį ji ištraukė iš nuobodžios kaimo buities ir parodė akinantį didelių dalykų ir aistrų pasaulį. Grįžti į tą buitį jis jau nenori, todėl sutinka skristi kad ir patį velnią... Kad tik toliau... Šimtai tūkstančių tokių atgulė Pilietinio karo laukuose, bet būtent todėl, kad jie ėjo už raudonuosius, bolševikai laimėjo.

A. Tolstojus sąmoningai stichišką revoliucionierių Gusevą priešpastato Bogdanovo „Raudonosios žvaigždės“ profesionaliajam revoliucionieriui Leonidui, kuris mąsto apie ateities organizaciją, kai Gusevas ją kuria savo rankomis. Ir jis daro ir darys revoliuciją, nes jo širdis sklidina gailesčio tiems, kurie gyvena skurde, tačiau saugo tą skurdą, tarsi tai būtų didžiausia pasaulio vertybė: „Neteisinga viskas pasaulyje. Neteisinga ši planeta, tebūnie prakeikta!“

Atskridę į Marsą Losis ir Gusevas susiduria su senąja jo civilizacija, kurią valdo technokratai. Buržuazinei technokratijai A. Tolstojus priešpastatė naująją, tarybinę - ir vėliau ideologai aktyviai panaudojo tokią priešstatą. Štai Glebovas-Putilovskis rašo apie Sen-Simono darbus:
„Tai, ką jis numatė ir siūlė: 'mokslininkų, technikų ir menininkų sąveika geresniems gamybos ir auklėjimo pasiekimams' - įgyvendinama (žinoma ribotai) ir šių dienų monarchinių buržuazinių vyriausybių... Tačiau ... galutinai įmanoma tik esant socializmo statybai ir santvarkai“.

Būdamas emigracijoje, A. Tolstojus padarė principinę išvadą: ikirevoliucinė Europa ritosi į prarają, neturėjo ateities ir tik socialistinė Rusija galėjo išvaduoti pasaulį iš sąstingio ir palaipsnio užgesimo. Tačiau Rusijoje jo tokio gesto neįvertino - romaną sutiko užgauliais atsiliepimais: „Aelita visų pirma neslepiamas Velso pamėgdžiojimas ... nuobodu ir tuštoka“ (Šklovskis), „Romanas prastokas“ (K. Čiukovskis, kuris pakeliui priploja ir visą žanrą: „Kam mums, techniškai atsilikusios tautos rašytojams, kurti romanus apie mašinas ir skrydžius į kitas planetas!“). Teko A. Tolstojui apsiraminti, vėl sėsti prie rašomojo stato ir kurti „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“.

Pagal „Aelitą“ 1924 m. buvo pastatytas žinomiausias tarybinis fantastinis filmas - bent jau paminėtas visose Vakarų kino enciklopedijose. Pats rašytojas šaltokai reagavo į ekranizaciją ir lengva jį suprasti, peržiūrėjus tą nebylią J. A. Protazanovo juostą. Visi ryškūs personažai (Losis, Gusevas, Aelita, Tuskubas), kelionės į Marsą romantika, revoliucijos pertvarkomosios galios patosas buvo atmesti, pateikiant kažkokį savą kratinį. Taigi jau Maskvoje inžinierius Losis vadovauja radijo stočiai, kuri 1921 m. gruodžio 4 d. pagauna keistą pranešimą: "Anta.. Odeli... Utl...". Laisvu laiku Losis su draugužiu Spiridonovu konstruoja raketą skrydžiui į Marsą ir svajoja apie nuostabią ir tolimą Aelitą, Raudonosios pplanetos valdovo Tuskubo dukterį. Gautas signalas uždega jo vaizduotę ir jis ima fantazuoti, kaip Marse pastatė aparatą, parodantį marsiečiams Žemės gyventojus. Aelita per jį išvysta Losį ir jį įsimyli. Tuo metu prie jo jaunos žmonos ima mergintis jos bendradarbis, Losis supykęs nužudo žmoną, pabūgsta savo poelgio ir raketa sprunka į Marsą. Jį lydi raudonarmietis Gusevas ir seklys Kravcovas, į raketą patekęs "zuikiu". Marsiečiai nori nužudyti ateivius, tačiau šie sukelia revoliuciją, prikėlę požemiuose buvusius užšaldytus proletariato atstovus, o vėliau Aelita sukelia kontrrevoliuciją... Čia Losio vizijos nutrūksta, jis grįžta namo, randa gyvą žmoną, o jos priekabiautojas suimtas. Atskleidžiama ir paslaptingų signalų paslaptis - tai tik automobilių padangų gamintojo reklaminis triukas. Losis sudegina raketos brėžinius, o ekrane pasirodo titrai: "Užtenka svajoti, mūsų laukia tikras darbas".

* * *

Tačiau ryškus J. Protazanovo antikosmizmas ir Naujosios ekonominės politikos (Nepo) mieščioniškumo aukštinimas buvo gana retas to meto reiškinys. Tuo tarpu 1923-24 m. tapo ne tik tarybinės fantastikos vystymosi svarbiausiu momentu, bet ir pirmuoju postūmiu tikrosios kosmonautikos vystymuisi. Kalugoje vargo Konstantinas Ciolkovskis, kuriam reikėjo valdžios pripažinimo, tačiau neskubėjo tai daryti.

Pirmasis pripažinęs K. Ciolkovskio darbus buvo Nikolajus Morozovas, mokslo populiarizatorius ir fantastinių apsakymų apie skrydžius į Mėnulį ir kitus matavimus autorius. Jam buvo pavesta vadovauti Lesgafto varto Gamtos mokslų institutui. Be to, nuo 1909 m. N. Morozovas vadovavo Rusijos pasaulio tvarkymo mėgėjų sąjungai. Ir visų pirma jis pasiūlė tapti šios sąjungos nariu. Tačiau Pilietinio karo metu mažai ką domino kitų pasaulių apgyvendinimo idėja. Kur kas patrauklesnė buvo metalinio dirižablio idėja, - su ja Ciolkovskis kreipėsi keliais adresais. Tema sudomino, buvo gauta parama, skiriama personalinė pensija, kurios skyrimo protokolą pasirašė ir V. Leninas.

Taigi klaidingas tvirtinimas, kad paramą Ciolkovskis gavo už pripažinimą kosmonautikos srityje. Vėliau tarybiniai ideologai nutapė drobę, kurioje V. Leninas mąsto apie kosminės erdvės įsisavinimą. Deja, šiuo klausimu tėra tik vienas, H. Velso, paliudijimas.

Tai kuo čia dėtas Ciolkovskis? Matyt V. Leninas patikėjo draugų patikinimas, kad dirižablis yra verta dėmesio užmačia. Be to, V. Leninui tiko ir K. Ciolkovskio vaizdinys - nukaršusio senioko, kuris prie carinės valdžios buvo niekas, o dabar gali tapti viskuo. Kaip bevertinsime tą proletariato vado parašą, savamokslį padariusiu mokslo autoritetu, tačiau, atėjus kosmonautikos erai, šalis jau turėjo pripažintą švyturį. K. Ciolkovskis tapo ta smiltele, aplink kurią prasideda kristalizacija prisotintame tirpale.

O pati tarybinės kosmonautikos istorija prasidėjo 1923 m. spalio 2 d „VCIK žiniose“ pasirodžius inž. Davydovo žinutei „Argi ne utopija?“, kurioje kalbama apie H. Oberto knygą „Raketa skrydžiui į planetas“. Žinutėje daug kas pripainiota, tačiau ji pateko į akis Natūralistų asociacijos pirmininkui Modestovui. kuris laikraščiui nusiuntė laišką tuo klausimu:
„... Laikome būtina paskelbti pirmumą mūsų žinomo rusų išradėjo Natūralistų asociacijos (savamokslių sąjungos) nario - draugo K. E. Ciolkovskio, kuris dar prieš 30 m., 1896 m., rimtų matematinių paskaičiavimų dėka pirmasis atrado ypatingą 'reaktyvinį prietaisą' - raketą skrydžiams už atmosferos ir tarpplanetinėms kelionėms... “

Sunerimo ir pats K. Ciolkovskis, jautriai reaguojantis į savo prioritetus, ir nusprendė iš naujo išleisti 1903 m. darbą „Raketa kosminėje erdvėje“. Kalugietis A. Čiževskis, būsimas heliobiologijos pradininkas, parašė pratarmę vokiečių kalba. Nors susidurta su sunkumais, 1000 egzempliorių buvo atspausdinta, jie išsiuntinėti į maždaug 400 mokslo tyrimų įstaigų, dirbančių aviacijos ir aerodinamikos srityse. Po 10 egzempliorių pasiųsta Obertui ir Hoddardui. Teko ir Vakarams pripažinti Tarybų šalies prioritetą perspektyvioje (galima tarti, fantastinėje) srityje.

Kalbos apie tuos įvykius kėlė publikos susidomėjimą, tapo madinga rengti populiarias paskaitas provincijoje (prisiminkime ir Benderį su jo tarpplanetiniu šachmatų turnyru), sparčiai gausėjo publikacijų skaičius. Tai paskatino ir tai, kad į leidybinę veiklą sugrįžo Piotras Soikinas, arendavęs savo tipografiją ir įsteigęs „P.P. Soikinas“ leidyklą. Pasirodė fantastinių apysakų ir romanų, šiandien jau pamirštų, tačiau kadaise kaitinusių skaitytojų vaizduotę. Prisiminkime kai kuriuos jų.

^*) Hugo Čavesas (Hugo Rafael Chavez Frias , 1954- 2013) - Venesuelos politikas, prezidentas (1998-2013).
Bolivaro revoliucijos lyderis, kuris pasisakė už demokratinį socializmą, Lotynų Amerikos integraciją ir prieš imperializmą, buvo aršus neoliberalios globalizacijos ir JAV užsienio politikos kritikas. Jis susilaukė daug kritikos dėl autoritarinio valdymo, prastos sveikatos apsaugos padėties, nesugebėjimo tvarkytis su šalyje vis didėjančiu nusikalstamumu ir korupcija. Buvo kritikuotas dėl politinių pažadų nevykdymo ir bandymų sutelkti galią vienose rankose.

^**) Vladimiras Kirilovas (1889-1937) – rusų poetas, proletariato poezijos atstovas. Pirmą publikaciją paskelbė 1913 m. 1918 m. tapo „Proletkulto“ tarybos nariu, o taip pat buvo aktyvus „Kuznicoje“ (Maskvos literatūriniame susivienijime). 1921 m., manydami, kad “nepas” yra pasitraukimas nuo revoliucijos idėjos, pasitraukė iš partijos (o kartu ir nuo proletariato poezijos). 1937 m. buvo represuotas.

Papildomai skaitykite:
Marso emisaras
Baikonūro tremtyje
H. Velso pranašystės
Ar yra gyvybė Marse?
Atlantida Marse
Daugiaveidis Marsas
Raketų eros ištakose
Į kur pakvietė Aelita?
Nuo Dievų prie ateivių
Marsas: pasikartojančios temos
Rusų fantastai apie Marsą
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Svajokliai prieš imperiją
Apie taiką nešantį ginklą
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Čechovas. Skraidančios salos
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
Blavatskaja: Išrinktieji, Vidinis žmogus ir 4
Planetų judėjimo pakeitimai
Vaikų vardus į Marsą
Kosminės operos bangomis
Tarpplanetinė komunikacija
Samsonas ir Marsas
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Velso atominė bomba
Kasinėjimai Marse
Lenino marsiečiai
Marsiečio kapas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis
Fantastikos puslapis