|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Skalbimo milteliai kosmose
Ką daro su purvinais drabužiais ir baltiniais TKS stotyje? Juos sudegina. O jei tiksliau, sudeda į
kapsulę su šiukšlėmis kurią paleidžia link Žemės ir ji sudega atmosferoje. Kiekvienas TKS gyventojas per metus sunešioja apie 70 kg drabužių,
kuriuos išplauti, išdžiovinti ir išlyginti kosmose neįmanoma. Naujus drabužius pristato krovininiu laivu. Tiesa, dauguma jų
TKS praleidžia mažiau nei pusmetį, o štai skrydyje į Marsą ir atgal būtų užtrunkama kokius tris metus ir pakeliui niekas
naujų drabužių nepristatytų. Tad jau dabar pradedama galvoti, kaip išskalbti nešvarius drabužius. Konstruojama tam
tinkama skalbimo mašina. O kol kas į TKS planuoja 2022 m. nugabenti skalbimo miltelių, kad pažiūrėtų, kaip juos paveikia
ilgalaikis kosminis skrydis ir kosminė spinduliuotė, ar nesvarume nesusluoksniuos jų komponentai... Kuo kvepia kosmosas?
Kosmosas pateikia visą spektrą kvapų, o kai kurių užuodimui net nereikia toli skristi. Vienas tokių nutikimo įvyko
tiesiai ant slenksčio. 2021 m/ vasario 28 d. virš Anglijos pralėkusį Vinčkombo meteoritą stebėjo ir užfiksavo daugelis. Jam
nukritus Glostenšyro Vinčkombo (Winchcombe) rajone, buvo rasti įvairūs jo fragmentai, o kartu ir pranešama apie į
Apie kvapus pasakojo ir iš kosmoso grįžę astronautai: nusiėmę šalmus jie pajunta kepto kepsnio, įkaitusio metalo ar suvirinimo kvapus.
Apollo-11 misijos metu B. Oldrinas
sakė, kad jo Mėnulio dulkėmis padengtas skafandras kvepėjo apdegusia anglimi. Apollo-17
misijoje Harisonas Šmitas pareiškė, kad Viskas, ką galiu pasakyti, yra tai, kad akimirksnio įspūdis nuo
[Mėnulio] kvapo buvo kaip sudegusio parako.
Kuo galima paaiškinti tuos kvapus? Pirma mintis apie cheminę reakciją su skafandro medžiagomis, kai astronautai
per šliuzą grįžta į savo aparatą ir susidaręs slėgis sukelia oksidacijos procesą, panašų į degimą. Kitu variantu gali būti
junginiai, rasti senai užgesusių žvaigždžių liekanose, kurie pasklidę kosmose. Vadinami policikliniais aromatiniais
angliavandeniais jie dažnai yra toksiškais šalutiniais degimo produktais, sutinkamais anglyje, naftoje ir net ... maisto produktuose.
Ir čia verta prisiminti Rosetta misiją. Kai zondas sekė paskui kometą,
jo ROSINA spektrometras įkvėpė nuodingą supuvusių kiaušinių (sieros vandenilis), arklio šlapimo (amoniakas) ir migdolo (ciano vandenilis) kvapų, kartu su formaldehidu, mišinį. Sprite susisiekė su Žeme
Praėjo vos daugiau nei metai (rašoma 2017 m. rugsėjį) nuo S. Hokingo ir
J. Milnerio (rusų milijardieriaus)
pradėtos Breakthrough Starshot iniciatyvos sukurti superlengvą tarpžvaigždinį burlaivį,
turintį plokščią ir šviesą atspindinčią struktūrą, kurį lazerio pagalba galima būtų pagreitinti iki artimų
šviesai greičių (žr. >>>>>). Manoma, kad toks nano-laiviūkštis
Kentauro Alfą pasiektų per pora dešimčių
metų. Vienintelis neišspręstas dalykas kaip saugiai sustabdyti tokį zondą.
Ir vis tik buvo sukurtas nanozondo prototipas Sprite (vaiduokliukas). Sprite yra 3,5x3,5 cm ir
poros milimetrų pločio montažinė plokštė, turinti visus pagrindinius komponentus. 2017 m. birželio 23 d. į
orbitą aplink Žemę net 104 mikropalydovus iškėlė indų raketa PSLV-C38. Prie Venta ir Max Valier korpusų buvo pritvirtinta keletas tokių vaiduokliukų.
Bandymas parodė, kad prototipai sėkmingai atlaikė iškėlimą į atvirą kosmosą ir sėkmingai susisiekė
su Žeme, kai tik Saulės spinduliai aktyvavo saulės baterijas. Susisiekti su vaiduokliais galėjo bet kuris radijo mėgėjas. Gyvatiškas robotas
Didžiųjų planetų palydovai turi didelius vandens telkinius po storu ledo sluoksniu. Norint daugiau apie juos sužinoti ir patikrinti
galimos gyvybės juose pėdsakus, reikia juos ištirti iš arti ir paimti vandens mėginių. Tačiau pirmiausia reikia iki jų nusigauti.
Ištisus metus buvo siūlomi poledybinių tyrimų variantai. Pagrindiniu metodu ledo įveikimu buvo terminis gręžimas. Tačiau jis neefektyvus
dėl šilumos praradimų per šonines zondo sieneles bei nuosėdų kaupimasis, galintis sumažinti šilumos laidumą. Kita problema būtų kietų uolienų ar ertmių buvimas lede.
Kitus dangaus kūnus tyrinėjantys automatai greičiau šliauš, o ne riedės. NASA jau dabar testuoja gyvatės pavidalo robotą EELS
(Exobiology Extant Life Surveyor), kuris galės būti nusiųstas į Saturno palydovą Enceladą gyvybės ženklų jo šaltose gelmėse ieškojimui.
Tasai apie 14 pėdų ilgio robotas yra kartu ir autonomiškas (su ribota žmogaus priežiūra), ir savieigis, dėl savo lankstaus korpuso iš šarnyrinių dalių
galintis įveikti įvairias terpes: vandenį, smėlį, akmenis ir uolas. Tad jis galės pranerti pro Encelado ledinės plutos
angas (kurių geometrija labai neaiški, nes Cassini geba tebuvo tik 6 m pikseliui, o dėl požeminio vandens išsiveržimų yra keletas viena
kitai prieštaraujančių hipotezių), vedančias į požeminius vandenynus. Testavimui naudojamos panašios ledo struktūros Žemėje (pvz.,
Antarktidoje, kur jį irgi galima bus panaudoti tyrinėjimams). Robotas detaliai aprašytas Science Robotics žurnalo 2024 m. kovo mėn. numerio T. Vaquero ir kitų straipsnyje.
Tarp kitko, EELS judėjimui panaudoja ir aktyvią odos panaudą. Sraigtinė odos varomoji jėga suteikia papildomas judėjimo galimybes
bei efektyvesnį energijos panaudojimą. Kiekviename EELS segmente yra trys pavaros, iš kurių dvi leidžia robotui keisti formą, o trečiasis
varomajai jėgai panaudoja odą (sraigtą). EELS perduoda elektros energiją ir komunikuoja per kabelį, prijungto prie terminalinio
segmento. Ilgalaikis judėjimas paviršiumi ir po paviršiumi bus užtikrintas naudojant aukštą įtampą, aukštą komunikacinį pralaidumą ir kita.
EELS juodai nudažyta vadinamoji suvokimo galvutė yra operacijos smegenys; ji aprūpinta daugybe jutiklių ir optinių kamerų, leidžiančių
matyti ir įvertinti aplinką. Tarp jų yra ir šviesos aptikimo bei atstumo nustatymo prietaisas (LiDAR), 4-ios stereo kameros, barometras,
inercinis matavimo prietaisas (IMU). Kiekvienas segmentas turi daviklius, užtikrinančius grįžtamąjį ryšį apie konkrečią roboto formą.
Visą informaciją apdoroja programinė įranga, sukurta remiantis egzistuojančiais autonomiją užtikrinančiais moduliais. Nežemiškos gyvybės paieškoms išsiųs robotą-kalmarą Publikuota 2017 m. Taip pat skaitykite apie planetaeigius ežiukus
NASA planuoja skirti 100 mln. dolerių mobilaus roboto su lanksčiais čiuptuvais galimybių tyrimams. Jo
Jis primintų kalmarą su čiuptuvais, kurie būtų elektrodinaminiai prievadai, leidžiantys gauti energiją iš
magnetinių laukų. Jo oda galėtų išsitempti, virsdama displėjumi, apšviečiančiu povandeninį pasaulį ir leidžiant jį fotografuoti.
Tarp kitų neįprastų NASA robotų ir Super Ball Bot, rutulio formos iš
segmentų, galintis susispausi ir riedėti. Tad jį būtų galima numesti iš didelio aukščio. Jį panaudoti planuojama tiriant Saturno palydovą Titaną. Papildomai skaitykite Gyvybės paieškos  
O štai britų startuolis ruošiasi Mėnuliui parengti robotą, galintį žingsniuoti ir šokinėti. Anglijos Spacebit rezervavo startą iš Kanaveralio iškyšulio 2021-ais Vulcan raketa turėtų į Mėnulį nugabenti nusileidimo modulį Peregrine su nedideliu tyrinėjimo aparatu. 1,3 kg keturkojis aparatas galės vaikščioti, o prireikus ir šokti. Todėl jis įstengs ištirti lavos tunelius, išlikusius iš Mėnulio jaunystės laikų., o ateityje galėtų pasitarnauti pagrindu Mėnulio bazėms. Pro Žemę prabėgusi žvaigždžių banga?
2020 m. astronomai vos ne mūsų kaimynystėje, pačiame Paukščių take, aptiko tiesiog neįtikėtiną kosminę struktūrą, pavadintą Redklifo banga -
banguojančią žvaigždžių grandinėlę su jos dujų ir dulkių debesimis, besidriekiančius net 9000 švm. Dabar (2024 m. vasario mėn. Nature straipsnis),
remiantis ESA stoties Gaia duomenimis, aiškėja, kad ji dar ir banguoja!
O kas dar įdomiau, kad ji prieš kokius 13 milijonus metų galėjo užgriebti ir mūsų planetėlę Žemę, ją įmesdama į detonuojančių žvaigždžių būrį...
Iš arti Redklifo bangą aptikti sunku ir ji nepastebima dvimačiame žvaigždėlapyje tam reikia sumormuoti trimatį mūsų galaktikos
vaizdą. Artimiausiame mums taške Redklifo banga randasi už 400 švm. Molekuliniame Tauro debesyje, o tolimiausias jos taškas nutolęs 5000 švm.
(Gulbės X). Nusitęsia Paukščių tako rankovių kryptimi. Pavadinta Redklifo perspektyvių tyrimų instituto garbei
Kembridže (Masačūsetso valst.), kuriame dirbo jį atradusi komanda. Jos susidarymo mechanizmas nėra išsiaiškintas viena hipotezių
tai sieja ir su tamsiąja materija.
Stebint debesis palei Redklifo bangą, nustatyta, kad visa toji struktūra seka palei bangą ir joje žvaigždės ir dulkės kyla aukštyn
ir žemyn sudarydami bangą, panašią į tą, kokią sukelia sporto aistruoliai sporto arenose. Manoma, kad tas bangavimas kilo, kai
labai senai su Paukščių taku susijungė nykštukinė galaktika. Ir tos bangos kelias galėjo kirsti Žemės kaimynystę, kur atsidūrusi
supernova galėjo palikti pėdsakų (unikalių izotopų pavidalu). Planetos vienišės
JWST aptikus tuzinus Jupiterio dydžio objektų klajojančių kosmose be žvaigždžių (JUMBO), Meksikos mokslininkai nusprendė patikrinti,
kokius signalus siunčia tie keisti kūnai ir buvo priblokšti. Tie ESA astronomų aptikti kūnai atrodė tarsi šoka poromis aplink
Oriono ūką. Meksikiečiai iššukavo JAV Nacionalinės radijo astronominės observatorijos archyvus, ir juose aptiko vieną iš duetų (JUMBO 24)
skleidžiantį signalus. O toji pora ir išsiskiria iš kitų ji masyvesnė ir glaudžiasi arčiau.
Jos skleidžiamos radijo bangos buvo stiprios ir pastovios, kas irgi keista, nes kitų žinomų tipų objektai (rudosios nykštukės, planetos, pulsarai, ...)
paprastai siunčia kintančius signalus. Tad jų kilmę sunku nustatyti. Apie tai mokslininkai paskelbė The Astrophysical Journal Letters 2024 sausio 8 d. Mokslo naujienų rinkinys, 2005 Skaitykite: Mokslo naujienos
Paneigta teorija, kad žmogus yra medžiotojas. Ilgalaikė atmintis Planetos iš deimantų Raižiniai Anglijoje Prometėjas vis dar vagiliauja Nauja žmonių rūšis Šimpanzių dirbtuvė Pomidorai prieš prostatą Planetos kuriasi chaotiškai Papildomai skaitykite:
|
panašų į kompostą jo kvapą, kuris ir sužadino mintį apie jame esančias organines medžiagas. Vėliau jis klasifikuotas
kaip anglingas chondritas, kas liudija apie jo susidarymą ankstyvoje Saulės sistemos fazėje.
pagalba būtų tiriamas Jupiterio palydovas Europa bei kiti dangaus kūnai, kuriuose gali būti požeminių
vandens telkinių. Neseniai mokslininkai spėja, kad paslaptingos tamsios dėmės Europoje gali būti
įprastine jūros druska. Kad taip gali būti, jei patikrino eksperimentu. Tai patikrinti galės zondas Juice,
kurį link Jupiterio planuojama paleisti 2022 m. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad tos jūros gali būti ir šiltos, kuriose gali būti kai kurios gyvybės formos.
