Šiuolaikinėje spekuliatyvioje filosofijoje ryškėja svetimo teorijų kūrimas. Tai ir Dilano Trigo¹⁾ ksenofenomenologija, Jano Bogostos²⁾ svetimo fenomenologija, ir keistas Gremo Harmano³⁾ realizmas. Visi jie tvirtina, kad svetimas randasi visur, reikia tik išmokti jį pamatyti. Ir visi kartu keistai ignoruoja susidūrimą su neištirtu ir iš tikro svetimu. Čia kalbama apie „mokslinį“ NSO reiškinio tyrimą (beje, JAV kariškių iniciuotą 1947-ais). Čia bus bandoma apžvelgti svetimo teorijas sąsajose su NSO. Bus aptariami 7-i pagrindiniai diskursų, keitusių vienas kitą, tipai: 1) susidūrimas su nežinomu; 2) svečiai iš svetur; 3) mitinis „skraidančių lėkščių“ paaiškinimas; 4) paleokontaktai; 5) dvasinis kontakto išmatavimas; 6) svetimųjų sąmokslas; 7) pagrobimai. Galiausiai bus aprašomas masių kultūroje susiformavęs ateivio įvaizdis.

1947 m. visi JAV laikraščiai ištriūbijo apie K. Arnoldo susidūrimą su 9-iais natpažintais objektais (apie tai skaitykite >>>>>), kurie jam priminė vandeniu plaukiančius indus – ir taip prigijo terminas „skraidančios lėkštės“. Ir vos po mėnesio prie Rozvelto viena tokių „lėkščių“ patyrė avariją (apie tai skaitykite >>>>>). Visuomenė tiek įsitraukė į šios temos aptarimą, kad nuošalyje neliko ir vyriausybė – rugsėjį Oro pajėgos pareiškė pradedančios mokslinį NSO tyrinėjimą. Pirmosios ataskaitos skelbė, kad NSO ne tik kad nekelia grėsmės, bet ir yra, greičiausia, žemiškos kilmės. Imta net kalbėti apie galimą projekto uždarymą, tačiau 1952 m. nutiko tai, ko niekas nelaukė: keli švytintys objektai pakibo virš Vašingtono. Tai paveikė tuo, kad tyrimams buvo priskirtas antrasis slaptumo laipsnis. Jie galutinai nutraukti tik 1969 m. Dėl tyrimų slaptumo visuomenėje pasklido įvairių spekuliacijų dėl NSO. Tad nenuostabu, kad kai šią temą paliečia filosofai ir kultūros tyrinėtojai, juos tedomina tik tai, kaip ji atspindima kine, videožaidimuose ir literatūroje.

1947 m. skaidančios lėkštės išniro tarsi iš niekur. Tačiau dėl kilusios panikos nekilo mintis apie ateivius – juk visai galėjo būti rusų nauji ginklai, o tai gerokai baisiau nei marsiečiai. Ir dar buvo variantas – jos Trečiojo reicho. Tai paruošė dirvą tolesnėms sąmokslo teorijoms (paskaitykite Kodėl norime tikėti...), nors pradžioje kalbos apie nežemiečius dar nebuvo. Nors, įkvėptas V. Reicho, T.Dž. Konsteblis⁴⁾ spėjo, kad jie sudaryti iš amebiškų organizmų atmosferoje.

Įsivaizdavimas pasikeitė po įvykio Vašingtone, o dar jį „pakaitimo“ 1951-ais pasirodę kultiniai filmai apie ateivius: „Padaras iš kito pasaulio“ ir „Diena, kai sustojo Žemė“. Tačiau, jei „Padare“ Žemėje teveikė tik vienas nežemietis, išgyvenęs skraidančios lėkštės avariją, tai jau 1953 m. filme „Pasaulių karai“ (pagal H. Velsą) ateiviai visai neketino derėtis.

Jie paskatino kurti naujus filmus, iš įvairių pusių aptariančių susidūrimų su nežemiečiais pasekmes („Tikslas - Žemė“ ir „Toji sala Žemė“, abu 1954 m.; „Kūnų grobikų įsiveržimas“ ir „Žemė prieš skraidančias lėkštes“, abu 1955 m.).

Apie ateivius ėmė kalbėti visur, ką patvirtina ir tai, kad ateivių neapėjo ir R. Bartas savo „Mitologijose“. Atsirado poreikis rasti bendrą kalbą tų neaiškių reiškinių aprašymui, kai daliniu sprendiniu tapo K. Jungo „Vienas šuolaikinis mitas: apie danguje stebimus dalykus“ (1958), paskui kurią pasekė ir kitos, pvz., Ž. Valė „Pasas į Magoniją: nuo folkloro prie skraidančiųjų lėkščių“ (Vallee J. Passport to Magonia. On UFOs, Folklore, and Parallel Worlds. Chicago: H. Regnery, 1969). Tačiau visas tas bumas sukėlė nuvertėjimą, unikalumo išnykimą.

Panašias pasekmes sukėlė ir ankstesnių apsilankymų paminėjimų suradimai. Pvz., buvo nustatyta, kad 19 a. pabaigoje ateiviai ne kartą kontaktavo su žmonėmis – ir cigaro formos aparatai į kultūrą praniko būtent iš ten. Pasirodo, tai buvo visada; švytintys objektai visad leidosi, kitų pasaulių atstovai bendravo sux žmonėmis. Tik tada jie vadinti fėjomis, angelais arba dievais.

Ir tie visiškai moksliški straipsniai atvedė prie įtartinos paleokontaktų hipotezės: mitines būtybes aprašyti kaip ateivius iš kosmoso. Tik čia kilo klausimas: o iš kur žinome, kaip atrodė ateiviai? Taip, mes nežinom, tačiau žinojo sukūrę tuos mitus!? Ir apsilankėliai ne tik mums davė raštą ir kultūrą, bet ir mus pačius – per genetinę inžineriją. Tas idėjas išpopuliarino E. fon Denikenas su „Dievų vežimais“ (1968). Tokį posūkį skatino ir pats mokslas, siekęs pateisinti signalus į kosmosą. 1965 m. įvestas terminas CETI (vėliau pakeistas į SETI), išėjo K. Sagano ir I. Šklovskio knyga „Protinga gyvybė Visatoje“ (1966). Ir kol mokslo visuomenė svarstė, koks galėtų būti kontaktas, fon Denikinas nusprendė parodyti, koks jis buvo.

Tačiau kas vyksta dabar?! Nežemiečiai Žemėje lankėsi labai seniai, o vėliau jų nebuvo ištisus tūkstantmečius. Ir tada šiame kontekste pasirodė Z. Sitčinas su „Dvyliktąja planeta“ (1976): jie [anunakiai] išskrido, tačiau žadėjo sugrįžti. Supratote, kad tai apie Nibiru, ištęsta orbita aplink Saulę apsisukančia per 3600 m. Tad kitas jos vizitas turėtų būti 21 a. pabaigoje...
[ Ir nenuostabu, kad „Ketvirtojoje rūšyje“ (2009) ateiviai kalba šumerų kalba ]

Ir būtent Z. Sitčino teorija suteikė nežemiečių temai religinį atspalvį. Tačiau be judėjiškai krikščioniško požiūrio (Dievas ateis ir teis), vis labiau plinta „Naujojo amžiaus“ idėjos: jie jau dabar mus lanko, kad mums perduotų tikrąją tūkstantmečius kauptą išmintį.

Pati technologinio ir moralinio nežemiečių pranašumo idėja kyla nuo Viduramžiais vykusių gyvybės kitose planetose aptarimo: jei ten yra gyvybė, tai negi ir ten buvo pirmoji nuodėmė? Bet laikant Kristaus gimimą unikaliu, tai turime laikytis ir pirmojo nuopolio unikalumo principo. Tad arba kitose planetose gyvybės nėra, arba ji ten geresnė (padoresnė) nei Žemėje (skaitykite apie ateivių poveikio religijai galimybes).

Ir 8-me dešimtm. sprogo kontakterių bumas [1976 m. išėjo filmas „Man liepė Dievas“, kurio esmė – ši tema]. Valė mini kalbius nežemiečius iš įvairių Saulės sistemos planetų ir net Kentauro žvaigždyno. Atsakomybę už NSO prisiėmė rasė iš UMMO planetos. O 1973 m. Ževenoje netgi įsteigtas raelitų judėjimas, kurio pradininkas bendravo su elohimų rasės atstovu, perdaviusiu didžiąją išmintį: meilė turi būti laisva, o visas darbas skirtas mokslo vystymui. [ Vallee J. UFOs: The Psychic Solution. Frogmore: Panther, 1977 ]

Naujas posūkis kultūroje susijęs su Votergeito skandalu, pakirtusiu amerikiečių pasitikėjimą valdžia. Būtent tada staiga prisiminė Rozvelto istoriją, - ir jokie oficialūs aiškinimai jau netenkino. Buvo aišku: valdžia meluoja. Taip palaipsniui susiformavo įsitikinamas apie avariją ir ateivių palaikų tyrimus (kaip tai vystėsi, žr. Saler B. et al. UFO Crash at Roswell. The Genesis of a Modern Myth, 1997). Galiausiai susiformavo pilnavertės sąmokslo teorijos apie ateivių suokalbį su valdžia. Ir įsitvirtino „Zonos 51” vaizdinys.
[ Būtent tai tapo „X-failų” serialo pagrindine tema ]

O jei įvairių šalių vyriausybės susiję su nežemiečiais, tai nenuostabu, kad jos leido grobti žmones tyrinėjimams. Būtent tai tapo populiariausia tema 20 a. pabaigoje. Tik tai buvo traktuojama įvairiai: kaip savita dvasinė patirtis, kaip savotiška dovana, kurios žmonija dar nesugeba iki galo įvertinti, kaip trauma. Ir nors pirmieji „pagrobimai“ pasirodė dar 7-me dešimtm. (sutuoktinių Hilų atvejis 1961-ais), tai amžiaus pabaigoje tai tapo masiniu reiškiniu. Pagrindinės priežastys dvi: įtikėjimas hipnozės galia (prisiminimų atstatymas) ir aukos tapatumas (pradėjus viešinti vaikystėje patirtą seksualinę prievartą). Galiausiai kilo masinių pagrobimų atvejai.

Prasidėjus naujam tūkstantmečiui hipnozė liautasi laikyti įrodymu (nebe be FMSF dalyvavimo), be to buvo išslaptinti dokumentai apie NSO. Tačiau svarbiausia – įsigalėjo Internetas. O labiausiai liūdina vizualių patvirtinimų stoka įsigalėjus išmaniesiems telefonams. Tačiau buvo ir dar viena su NSO susijęs visuomenei nežinomas veiksnys: Oro pajėgų tyrimai.

Ufologija kaip ksenofenomenologija

Oro pajėgos kelis mėnesius rinkosi dalyvius, kol pagaliau 1948 m. sausį prasidėjo projektas „Ženklas“ (Sign), 1949 m. pakeitęs pavadinimą į „Negeranoriškumą“ (Grudge). Kodėl buvo pervadintas nėra iki galo aišku, tačiau iš netiesioginių požymių panašu, kad tai buvo reakcija į neguodžiančius pirmųjų metų rezultatus. Ir kol kariškių tarpe įsitvirtino skepticizmas, „trenkė“ 1952-ųjų Vašingtono atvejis, sukėlęs naują tyrimų bangą su „Mėlynosios knygos“ (Blue Book) projektu, kuriam vadovavo Edvardas Rupeltas, o vienu pagrindinių konsultantų pasitelktas astrofizikas Džozefas Alenas Chainekas, vėliau tapęs garsiu ufologu. Projektas gyvavo 20 m. iki 1969 m.; per tą laiką pasikeitė 6 direktoriai, kurių visi, išskyrus Haineką, mirusį 37-rių nuo infarkto, NSO nelaikė rimtu dalyku.

Oro pajėgoms nerūpėjo mokslas: mokslininkams buvo iškeltas klausimas – ar NSO kelia grėsmę JAV? Tačiau pakviestiems mokslininkams norėjosi suprasti, su kuo jie turi reikalą. Jie prašė į tyrimus įtraukti universitetus, tačiau kariškiai jiems priminė – svarbiausia nesukelti panikos. Tad galiausiai Rupeltas išleido knygą „Ataskaita apie neatpažintus skraidančius objektus“ (1956), kurioje aprašė kariškių abejingumą ir nesuinteresuotumą tiriant neatpažintus reiškinius, o taip pat paviešino apie galimą faktų nuslėpimą ar sunaikinimą. Panašiai nutiko ir Hainekui, pradėjusiam skeptiku, tačiau pamačiusiam, kiek daug negalima paprastai paaiškinti, ir tapusiam ufologu.
[ Hynek A.J. The UFO Experience. A Scientific Inquiry, 1972 ]

Bet kuo jie ten užsiėmė? Pagrindinis darbas buvo rinkti ir katalogizuoti visus NSO pastebėjimus. Vėliau jie buvo perduodami nagrinėti specialistams: fizikams, meteorologams, inžinieriams, psichologams. Kiekvienas jų nepriklausomai parašydavo ataskaitą, pateikiant kuo racionaesnį paaiškinimą. Ir tada paaiškėjo, kad gana daug (10-20%) vis tik likdavo be paaiškinimų.

Hainekas įvedė kontaktų su NSO klasifikaciją. Pirma, paskirstyti į artimus ir ne artimus. Tada, kiekvienoje iš šių grupių išskirti 3 tipai. „Tolimiesiems” tai: 1) naktinės ugnys; 2) dieniniai diskai; 3) pasirodymai radaruose. Artimieji kontaktai skirstyti kitaip: 1) kai buvo galima įžvelgti detales; 2) kai lieka materialūs pėdsakai (neįprastas gyvūnų elgesys, žymės dirvoje, nudeginimai); 3) kai stebimos ir būtybės objektuose [šie visad sukeldavo tyrinėtojų priekaištus: kaip gali būti tikras, kad iš tikro buvai laive ar tik išsigalvojai, kad pamatei? – tai atsispindi ir filmų pavadinimuose: „Artimi trečio laipsnio kontaktai“ (1977), „Ketvirtoji rūšis“ (2009); beje, S. Spilbergo konsultantu buvo kaip tik Hainekas].

Ir kai ufologija visad buvo mokslu apie nesuprantamą, tai ją galima nagrinėti kartu su ir Dilano Trigo ksenofenomenologija bei Jano Bogostos svetimo fenomenologija (ir ne šių naudai). Objekto pažinimo stadijos gali būti tokios: 1) aš žinau, kad tai kažkoks objektas, tačiau nežinau koks jis (susidomėjimas); 2) žinau, kad jis nėra vienu iš mano žinomų objektų (nuostaba); 3) žinau, koks tai objektas – ne tik fenomenaliau (sau), bet ir noumenališkai (savyje) (atskleidimas); 4) žinau, kas esu tam objektui (pagrobimas).

Antnežmogiška

Tikrovės išskydimas

Artimiausias kontakto su nežemiečiais tipas – pagrobimas. Jei kažko tokio suvokimas ir įvyksta, tai tai kažkaip netyčia. Tiesiog kažkokią akimirką pastebima, kad ne viskas mūsų prisiminimuose nuosekliai išsidėsto laike, atsiranda kažkokios spragos, kartais kelių minučių, o kartais ir kelių valandų trukmės. Tarsi to laiko ir nebūtų buvę – prigulėte pailsėti, o pasirodo, kad prabėgo pora valandų. Kas naktį miegame, o pojūtis toks, kad tarsi neišsimiegojome. Kyla įtarimai, kad kažkas iš mūsų vagia mūsų laiką...

Problema pagilėja, kai suvokiame, kad buvo kažkas, apie ką mes aplamai negalime ką nors pasakyti – tik jaučiame, kad tai kažkaip susiję su mūsų kūnu. Imame aiškintis ir aptinkame keistą pėdsaką, savotišką žymę. Tai gali būti apgamas, ar keista žaizdelė, spuogas, nudegimas, randukas – o kas, jei tai adatos dūris?! Tačiau jį matant ar liečiant, iš pasąmonės kyla keistas vaizdinys – balta pelėda, savo šaltu žvilgsniu mus verianti kiaurai [kartais buvo minimi ir elniai ar plikos katės].

O tai jau suteikdavo pretekstą keiptis į specialistus, pas kuriuos sunerimę pacientai sužinodavo, kad prisiminti kažką užmiršta galima tik su hipnozės pagalba. Ir tada jau paaiškėdavo, kad, „Tvin Pykso“ veikėjų žodžiais tariant, kad „pelėdos visai ne tai, kuo jos atrodė“. Štai pokalbis iš „Ketvirtosios rūšies“:

Ir tokių hipnozės seansų metu paaiškėdavo, kad jokių pelėdų nebūdavo, kad „ženklas“ – keistų eksperimentų su kūnu pėdsakas, o tos dvi valandos – laikas praleistas visai ne Žemėje. Tačiau iš tikro čia nėra jokio sprendimo – iki šiol lieka neaišku, vyko tai ar žmogui tai įvyko hipnozės metu. Juk viena – pats pagrobimas, o kita – patirtis, kurią galima įgyti.

O kadangi patirtis vis vien buvo išgyventa hipnozės metu, tai, grįžęs į įprastą būseną, žmogus jau negalėjo gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Taigi gavosi, kad jis buvo pagrobtas, nors jo niekas ir negrobė. Ir net jei jis iš tikro buvo pagrobtas (ar tikrai patikėjo pagrobimu), tai vis viena negali būti įstatyta į jo sekantį gyvenimo pasaulį. T.y. jis vis viena turi elgtis taip, tarsi su juo nieko nepaprasta nebuvo nutikę [tam skirti filmai „Ugnis danguje“ (1993) ir „Kontaktas“ (1997)] .

Taigi mes tarsi netenkam gebėjimo atskirti iliuziją nuo tikrovės, subjektyvų nuo objektyvaus, sapną ir budravimą. Viskas tampa neišskiriama, o mes daugiau nežinom, kas buvo, o ko nebuvo. Tad B. Hopkinsas su Kerol Reini padarė išvadą:

Objektyvumo išskydimas

Čia akcentuojamas kitas momentas: jei kontaktas ir buvo, tai visiškai neaišku su kuo. Liekutinis pelėdos vaizdinys atraminis tolimesnės analizės taškas. Ir tikrai, hipnozė padeda atskleisti, kad „pelėda“ – visai ne pelėda ir kad už žemiško vaizdinio visiškai gali slėptis ir kažkas nežemiška. Pvz., filmuose „Kontaktas“ (1989) ir „Ugnis danguje“ (1993) vystoma idėja, kad įprastinis misterio Grėjaus (pilkasis žemo ūgio nežemietis didelėmis akimis, kuris ir pakeičia labiau įprastą baltos pelėdos vaizdinį) – tik kaukė ar net apsauginis kostiumas. Bet kas tada slepiasi už to kostiumo? Įdomiausią atsakymą pateikia „Sapnų gaudytojai“ (2003) – ten „pilkasis“ ontologiškai neegzistuoja, nes yra nežemiško organizmo (išoriškai primenančio milžinišką dantytą buožgalvį) mentalinio poveikio rezultatu (nes kažką, kas antropogeniška, žmogus priima gerokai lengviau). Dar paslaptingesnis susitikimas filme „Kontaktas“ (1997) – kur nežemietis prisistato filmo herojai jos mirusio tėvo pavidalu paaiškindamas, kad žmonės tiesiog nepasiruošę pamatyti kažką nežemiška.

O štai azarių rasė iš žaidimų serijos „Masės efektas“ (2007-2017) dėl savo prigimties randasi slapstymosi moduse, mat žmogui azariai yra vienalytės būtybės (mūsų požiūriu – moterys), pasižyminčios nepaprastu grožiu ir protu. Ir kartu azariai yra vienintele rase Visatoje (bent jau iš žinomų žaidimuose), gebanti gimdyti palikuonius, kryžmindamasi su bet kuria kita rase. Lengva atspėti, kad kūdikiu bus nauja azarė. Tačiau štai kur triukas: jei įdėmiai klausysime žaidime atsitiktinių sutiktųjų, tai galima sužinoti, kad azarės visai ne žmogiškos išvaizdos gražuolės, - jos tik kiekvienai rasei prisistato jų tobulų atstovių pavidalu. Taigi, azarės subtiliai išsisuka nuo apibrėžimo ir konceptualiai lieka nepažiniomis.

Tačiau ir tai ne riba. Filme „Embrionas“ (1998) žiūrovas keliauja per atminties sluoksnius, kur už vienų sukeitimų iškyla kiti – dar labiau keistesni ir nesuprantami. Taip pastojusi nuo kontakto su kažkuo nežemišku ir sutikusi hipnozei herojė savyje aptinka prarastos patirties fragmentus, vedančius prie susitikimo su maža ir trapia nežemiška būtybe, ją glostančia savo pusiau skaidriais čiuptuvais. Jau tai kyla kaip trauma, tačiau arčiau filmo pabaigos jai pavyksta pažvelgti į dar gilesnius atminties klodus ir galiausiai suprasti: jog kitų mažų puskaidrių ateivių nebuvo. O tai kas buvo – tarprūšinio išprievartavimo aktas, kuriame dalyvavo žmogui nesuvokiama, milžiniška ir aiškiai nežmogiška (ar net antnežmogiška) būtybė.

Tad objektyvumo išskydimas visai nėra draudimu pažinimui, o kažkokios kitokios epistemologijos galimybė – savotiškai ksenoepistemologijai, kurios pagrindiniu aspektu yra nepažinus, netvirtas ir nepastovus. Žmogus priverstas leistis į nepaaiškinamo ir svetimo tamsą, rizikuodamas prarasti pats save. O tai, kas prasiveržia į paviršių, pasireiškia kaip kažkas antnežmogiška.

Subjektyvumo išskydimas

Tikrovės (kažkas buvo ir nebuvo tuo pačiu metu) ir objektyvumo (už svetimo visad aptinkama dar svetimesnis) išskydimai būdingi ne tik nežemiškoms būtybėms. Panašiai veikia ir demonai. Jie gali įgauti įvairius pavidalus, o ir susidūrus su jais, negalime būti tikri, kad tai iš tikro įvyko. Būtent todėl ateiviai tapatinami su demonais. Vieni tvirtina, kad demonai (o ir angelai) – kosminių rasių atstovai, kiti laiko, kad ateiviai ir jų pasirodymai – tiesiog velnių žabangos, skirtos žmonių atitraukimui nuo bažnyčios. Tačiau esminis demono skirtumas nuo ateivio tame, kad demonas mumyse mato sielą, kurią siekia suklaidinti. Ateiviams nusispjauti į mūsų sielą, kaip ir į mūsų sąmonę. O tai leidžia ateivį atskirti ir nuo vaiduoklio, kuris visad mįslė, savotiškas šifras. Vaiduokliams mes – išskirtinai subjektai, kai ateiviams – tik daiktas, ir jie niekada nepraneš, dėl ko jie tai darė (paėmė, kažką darė, o tada numetė atgal).

Tad toks kontaktas su ateiviais paneigia mūsų buvimą žmogumi, paversdami grynu kūniškumu ir tuo pačiu atskleisdami svetimo matavimą, paslėptą mumyse.