Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?  

20 a. 7-as dešimtm. pagimdė naują teologijos sritį, kurios pradžią žymi I.G. Barbour‘o1) knyga „Neaiškumai moksle ir religijoje“ (1966) – ją galime įvardinti kaip Teologija ir mokslas. Su laiku ši sritis brendo, į ją įsiliejo įvairių šalių ir įvairių tikėjimų (ir netikintys) mokslininkai. Tad dabar galima ir paklausti: ko joje galime tikėtis ateityje? Ir viena atšaka galėtų tapti astroteologija, išsirutuliojanti iš astrobiologijos...

Egzoplanetos jau nestebina (žr. Tolimų planetų atradimai), atrasta jau nemažai ir Žemės tipo planetų, esančių gyvybinėje zonoje. SETI apie 50 m. klausėsi kosmoso, tikintis išgirsti proto brolius (tiesa, nesėkmingai, o 2020 sustabdytas paskirstytų skaičiavimų projektas SETI@Home – apie jį skaitykite Paskirstyti skaičiavimai). Astrobiologijos terminas tarp mokslininkų išsirutuliojo paskutinį 20 a. dešimtmetį, kaip K. Sagano pasiūlytos ekzobiologijos išplėtimas. Ji apibūdinama kaip „gyvybės Žemėje ir kitur kilmės, prigimties ir evoliucijos tyrimai“. NASA 2003 m. gairės nurodo tris jos pagrindinius klausimus: 1) Kaip atsirado ir vystėsi gyvybė? 2) Ar ji dar egzistuoja kitur Visatoje? 3) Kokia gyvybės Žemėje ir kitur ateitis? Tyrinėtojams kilo ir etiniai klausimai, susiklostę į astroetiką, aptariančią moralinius kosmoso tyrinėjimo aspektus. Dangus

Kai kurie teologai jau atsižvelgė į astrobiologiją. Astrobiologas Paul Davies knygoje „Klaiki tyla: atnaujinant nežemiško proto paieškas“ (2010) metė iššūkį tiek mokslininkams, tiek teologams; teologas Th. F. O’Meara paskelbė „Plati Visata: nežemiečiai ir krikščioniškasis apreiškimas“ (2012); David Wilkinson‘as2) išleido „Mokslas, religija ir nežemiško proto paieškos“ (2013), kurią pasekė John Hart’o3) „Kosminis bendrumas“ (2013).

Iš esmės, astroteologija yra teologinis astrobiologijos aiškinimas. Ją galima apibrėžti kaip „atliekančią kritinę šiuolaikinių kosminių mokslų analizę atsižvelgiant į religines koncepcijas siekiant suvokti žmonių vietą begaliniame kosmose“. Astroteologijai pirmiausia keltini klausimai: 1) atspindėti pasaulio sutvėrimą ir apsvarstyti nemalonų geocentrizmo klausimą; 2) nustatyti parametrus Dievo asmeniui ir soteriologijai; 3) interpretuoti astrobiologijos ir susijusių mokslų duomenis; 4) bendradarbiauti su religiniais lyderiais paruošiant visuomenę galimam kontaktui su nežemiečiais.

Ar pagal Dievo planą tėra tik blyškus melsvas taškas Visatos platybėse? O gal Izraelio Dievas yra visų nežemiečių pasaulių kūrėjas ir išpirkėjo į juos siuntėjas? Pradėsime nuo antropinio principo: ar Dievas pridėjo ranką, kad Didysis sprogimas sukurtų būtent Visatą su taip suderintais parametrais (žr. Nepaprastai suderinta Visatos sandara), kad leido joje išsivystyti protingai gyvybei?

Deja, dieviškosios priežasties įvedimas nepanaikina konceptualios spragos. Tad P. Davies klausia: o kas sutvėrė kūrėją tokiu, koks jis yra? Aišku, teologai laiko, kad klausimas „kas sutvėrė Kūrėją?“ jau išspręstas prieš šimtmečius. Bet P. Davies vis tiek lieka sumišęs.

Astroteologija taip pat turi įvertinti mokslo teiginius: a) nustatyti suklydimus moksle dėl teologinių klausimų; b) įtakoti mokslą. Pvz., Michael Welker’is4)Heidelbergo kerta aštriai: „Teologija gali ir privalo versti gamtos mokslus pakoreguoti klaidingus teologinių temų supratimus ir turinį“. Jam antrina Michael Crowe: „Kartais laikyta, kad nežemiškos gyvybės atradimas gali sukelti didelį sumišimą religiniuose reikaluose. Iš tikro šie reikalai tokį atradimą priims ne kaip tikėjimo sugriuvimą, o greičiau net patvirtinimu“.

Turi įtaką ir progreso koncepcija, skatinanti susidaryti vaizdinį, kad pažangesnės civilizacijos gali išgelbėti Žemę nuo susinaikinimo grėsmės. Tokią viltį išsakė K. Saganas ir F. Dreikas, kurie rašė, kad kontaktas su nežemiečiais „galėtų neįtikėtinai praturtinti žmoniją“. Ar turime žvalgytis į dangų, laukdami, ar ta utopija iš ten nukris? „Kosmoso“ mokslininkai dažnai mano, kad nežemiečių civilizacijos vystėsi ilgiau ir tikisi, kad jos yra labiau išsivysčiusios. Ir turima viltis, kad jos nusiteikusios geranoriškai, linkę dalintis žiniomis ir gali padėti mums įveikti mūsų atsilikimą, primityvizmą ir pan. Vis tik tokie eschatologiniai požiūriai nėra pagrįsti [Anot James Herrick’o5), tai fantastika paveikia mokslą].

Kontakto su nežemiečiais klausimas mus perkelia ir į etikos sritį, tiksliau astroetiką. Etinius klausimas galime suskirstyti į dvi grupes: a) primityvios gyvybės paieškos ir veikla Saulės sistemos ribose; b) kontakto galimybės Paukščių tako masteliu.

Pirmojoje grupėje yra nemažai klausimų, tarp kurių pirmiausia paminėti: 1) Planetų apsauga (ar aptikus svetimą gyvybę jos pavyzdžius galima atgabenti į Žemę? Kokias rizikas ji sukelia? Kaip nesukelti pavojaus jai? 2) Kosmoso šiukšlinimas (apie kosmoso šiukšles skaitykite >>>>>); 3) šnipinėjimas iš kosmoso; 4) Kosmoso apginklavimas; 5) Mokslo ir pelno siekimo santykis.

Antrojoje grupėje leisime įsivaizduoti bent tris tipus būtybių, kurias galime turėti kaimynystėje: 1) mažiau pažangesnės už mus (ar juos priimti kaip gyvulius?); 2) maždaug tiek pat išsivysčiusios (kaip elgtis, jei jos priešiškos ar geranoriškos?); 3) gerokai labiau išsivysčiusios (ar jos mus pavergs ar mums padės?). Reikia pasiruošti bet kuriam iš šių atvejų...

2014 m. NASA skyrė 1,1 mln. dolerių Teologinių tyrimų centrui už dalyvavimą „tarpdisciplinariniame tyrime dėl astrobiologijos poveikio visuomenei ir studijų apie gyvybės Visatoje kilmę, evoliuciją, plėtrą ir ateitį“. Už tai fondas „Laisvė nuo religijos“, pasisakantis už griežtą bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, grasino NASA apskųsti teismui. Šio svarbiausiu argumentu yra: „Mokslas neturi jokios priežasties jaudintis, kaip jo vystymasis ir progresas paveiks religinius įsitikinimus“.

Ir tikrai, diskusijos apie nežemiško proto paieškas (SETI) dažniausiai vyksta tiksliųjų mokslų srityje. Tačiau žmonija kada nors gali būti priversta reaguoti susidūrusi su nežemiečiais, - ir tai neabejotinai iškels klausimus, išeinančius už mokslo ribų. Pvz., net klausimas „kas yra gyvybė?“ – mokslinis ar teologinis? Ir gali kilti klausimas, kaip nežemiškos gyvybės ir proto suradimas gali paveikti religijas. Tokie tyrimai gali tapti egzoteologijos ar astroteologijos dalimi. Beje, šiems terminams jau apie 300 m. – 1714 m. V. Derchemo traktate „Astroteologija arba Būties ir Dievo atributų demonstracija dangaus stebėjimuose“. Ateivis dievas

Anot Paulio Davieso „Ar esame vieni?“, SETI remiasi trimis pagrindiniais principais:
1) Gamtos vienodumo principas: visoje Visatoje visi fiziniai procesai vyksta viemodai, taigi ir gyvybės atsiradimo procesai;
2) Pilnumo principas: viskas, kas įmanoma, kada nors įvyks, anksčiau ar vėliau (K. Saganas: „Gyvybės atsiradimas jai tinkamoje planetoje, regis, užprogramuotas Visatos chemijos“);
3) Paprastumo principas: Žemė kosmose nėra niekuo ypatinga ir unikali. Ir šis principas gali sukelti sunkumų judaizmo ir iš jo išsivysčiusioms religijoms, tvirtinančiomis, kad pasaulį sutvėrė Dievas ir žmonėms jame skyrė privilegijuotą padėtį.

M. Kopernikas leido susiformuoti požiūriui, kad esame „tipinė planeta prie tipinės žvaigždės tipinėje galaktikoje“. K. Saganas išsireiškė: „Kas mes esame? Matome, kad gyvename ant nereikšmingos planetos prie nuobodžios žvaigždės pamirštame Visatos kampe, kuriame gerokai daugiau galaktikų nei Žemėje žmonių, pasiklydusioje galaktikoje“. Nežemiško proto atradimo poveikis gali būti panašus. Bet religija atlaikė ir geocentristinio pasaulio griūtį, tad tikriausiai gali atlaikyti ir „proto brolių“ sutiktuves. Pvz., krikščionybės dogmos niekada nereikalavo, kad Žemė būtų pasaulio centre. Vis tik judaizmas, islamas ir krikščionybės tekstai leidžia suprasti, kad Žemės žmones Dievas apdovanojo ypatinga malone.

Vis tik neaiškumų lieka. Paimkime kad ir „įsikūnijimo doktriną“, kad Dievas visiškai ir unikaliai įsikūnijo į žmogų, Jėzų iš Nazareto. Ir žmogaus išgelbėjimas įmanomas tik per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Ką tai reiškia kitoms civilizacijoms kosmose ir nieko nenumanančioms apie šią legendą? Šį klausimą Thomas Paine6) iškėlė dar 1794 m., kai aptarė pasaulių daugį. Anot jo, tikėjimas begalybe kitų pasaulių „krikščionybę sumenkina ir daro juokingą, išsklaidydamas ją galvoje it pūkus vėjyje“. Atseit, šių dviejų požiūrių negalima laikytis kartu. Juk argi ne absurdiška manyti, kad Dievas „nustojo rūpintis kitais savo sukurtais pasauliais, kad atsidurtų būtent šiame ir jame numirtų“? Kita vertus, gal kiekvienas tų pasaulių turi po savą Dievo apsilankymo ir mirties versiją? Tada, pagal Paine, žmogui nieko nelieka, o tik „keliauti iš pasaulio į pasaulį begaline mirčių grandine su trumpais gyvenimo tarpsniais“.

Taigi pagal krikščionis išganytos gali būti tik tos būtybės, kurių pasaulyje buvo įsikūnijęs Dievas – tad visa Dievo paskirtis tėra lankyti visus pasaulius, kur jį prikaltų prie kryžiaus, po ko jis galėtų keliauti toliau. Th. Paine tai atrodė visišku absurdu.

Bet galima šį klausimą nagrinėti ir kitaip – kad Dievas įsikūnija visoje Visatoje, ką pasiūlė jėzuitas, buvęs Vatikano observatorijos direktorius George Coyne7). Jis klausia: kaip jis galėtų būti Dievas, jei paliko nuošalyje nuodėmingus nežemiečius? Jei jis pasiuntė į Žemę savo vienatinį sūnų, kodėl to nedarė pas nežemiečius? Taigi, krikščionybės Dievo universalaus išpirkimo koncepcija leidžia, kad visi jo kūriniai, įskaitant ir negyvus, kažkaip dalyvauja išpirkimo procese.

Guy Consolmagno, Vatikano observatorijos direktorius į klausimą “Ar manote, kad Jėzus galėtų kaip nors įsikūnyti ir kitose planetose?” atsakė:
- Nežinau. Tačiau pateiksiu keletą užuominų iš to, ką žinau apie Jėzų. Apaštalas Jonas Evangelijoje sako, kad Jėzus, Dievo Žodis, egzistavo pradžių pradžioje. Labai įdomu, kad visatos pradžia yra vienas momentas, kuriame visi esame kartu. Taigi, kad ir kokią Jėzaus „versiją“ nežemiškos gyvos būtybės gavo, tai yra tas pats Jėzus, tas pats Žodis.

O dar yra versija, kad išganymas tėra tik koncepcija Žemei. Krikščionybėje nenurodoma, kad nuodėmė liečia visas protingas būtybes visoje Visatoje. Tai sudaro galimybei prielaidai, kad, galbūt, žmonės yra labai nedora rūšis. Žemei tiesiog nepasisekė, kad joje atsirado Adomas ir Ieva. Kodėl kosmoso broliai irgi turėtų būti supančioti nuodėmės pančiais?!

P. Daviesas tvirtino, kad dvasinis mąstymas iš gyvūnų reikalauja ir save suvokti, ir įvertinti savo poelgio pasekmes. Gyvybė Visatoje gali būti ir aukštesnėje evoliucijos stadijoje. Gali būti, kad esame vienos silpniausiai išsivysčiusios būtybės. O tada žmonės neturi jokių vilčių nežemiškiems proto broliams ką nors papasakoti apie Dievą. Ir juk įmanoma, kad kitos kosmoso civilizacijos dieviškumą gali suprasti visai kitaip.

Vis tik, kas nutiks religijoms, kai staiga sužinosime, kad užmezgėme ryšį su protingais nežemiečiais? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai nuves į pasaulį be religijų. Tačiau nereikia manyti, kad religijos tokios silpnos ir nesugebės adaptuotis. Vis tik Th. O‘Meara8) mano, kad nemažai religinių aspektų teks atsisakyti ar peržiūrėti. Anot jo, tiek hebrajų, tiek krikščionių Biblija nei nurodo, nei neigia nežemiečių egzistavimą.

Jis peržiūri iškilesnių visų laikų teologų požiūrį į šį klausimą ir aptarinėja, ar Biblijoje gali būti minimi nežemiečiai, pvz., Kol 1:15-18
Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatijos, ar kunigaikštystės, ar valdžios, - visa sukurta per jį ir jam.
Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.
Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę.

Čia daroma išvada, kad nei angelai, nei kitos dvasinės galios neapreiškė Dievo taip, kaip Kristus, nes nurodoma tik Kristaus viršenybė prieš dangiškas esybes. F. Zeilinger’is aiškina, kad „kūrimą” reikia suprasti ekleziastiškai, kaip naujo gyvenimo Kristuje sukūrimą, - ir tada Bažnyčiai Kristus iš tikro yra pirmgimis. Tad šis pasažas yra ne apie astronomiją, o apie Kristaus viršenybę prieš tarpines esybes, Kristaus karalystės sukūrimą.

Pateikiama pagal Tomo F.O. Meara straipsnį >>>>>

Pasaulių daugio idėja sutinkama 1440 m. Nikolajaus Kuziečio rašiniuose. Jis išreiškė apie gyvybės egzistavimą Mėnulyje ir Saulėje. Taip pat Viduramžiais pranciškonų mokykla buvo atvira daugelio pasaulių idėjai, o vėliau ir dominikonai turėjo panašių minčių. Jie pasisakė už begalinį skaičių visatų ir net priskyrė sielas dangaus kūnams. Jie tvirtino, kad tuose pasauliuose išpirkimas ir inkarnacija neegzistuoja, nes ten nebuvo Adomo nuopuolio. Liberalusis protestantas Melanchtonas turėjo panašių minčių ir tvirtino, kad inkarnacija įvyko tik kartą. Kristaus išpirkimo centristinės koncepcijos protestantų doktrinoje pagrindu jis teigė, kad nežemiška gyvybė negalima, nes jų religijų principas nesiremtų Kristumi. Kitas protestantas Thomas Paine pripažino kitų dieviškų būtybių Visatoje buvimą. Jis laikė išpirkimą nebūtiną, nes negalėjo būti kito Adomo ir Ievos. Priimdamas panašius požiūrius Ralph Waldo Emerson’as pripažino, kad kituose pasauliuose yra gyventojų. Ellen White9), viena Septintosios dienos adventistų bažnyčios įkūrėjų, laikėsi to paties, tačiau tvirtino, kad Logosas atėjo į mūsų planetą, nes čia rado nuodėmę.

Origenas laikė, kad pirminis tvėrimas sukūrė „laisvas protingas būtybes“. Tai tik antrasis atvejis, kai pasirodė materiali egzistencija. Anot jo, tos būtybės prarado savo pirminę būseną, degraduodamos į angelus, demonus ir žmones. Tačiau Logoso „laisva protinga būtybė“ nekrito į tokias būsenas. Jis atėjo pas mus Jėzaus forma, kad mums išaiškintų šį reiškinį, įvykusį anksčiau tvėrimo metu. Jis tai darė, kad mums sugražintų pradinę šlovę. Taigi, Origenas numatė nežemišką gyvybę ir daugelį inkarnacijų. Tai Išpirkimui suteikė kosminį matmenį.

Tomas Akvinietis turėjo įvairių požiūrių apie protingą gyvybę. Pagal jo teologiją Dievo būtybė nebuvo „Būtybė“, o kažkas realizuotas jo veikloje kaip būties šaltinis, numatant tvėrimo įvairovę ir vieningumą visų daiktų šaltinyje, kuris yra Dievas. Visatos rišlumas prieštarauja daugelio nesusijusių pasaulių egzistavimui be vieno šaltinio. Tačiau Tomas Akvinietis numatė tam vietą, tačiau ne daugeliui pasaulių, o daugeliui visatų, su sąsajomis tarp jų. Ir jis leidžia daugelį inkarnacijų. Jėzaus dieviškasis aspektas nėra apribotas jo žmogiškąja forma. Jei tikime, kad jis nepriėmė kitų egzistencijos būdų, tai pamina jo dieviškąją prigimtį ir uždeda žmogiškuosius apribojimus.

Pranciškono Guillaume de Vaurouillon10) požiūriai buvo kažkiek panašūs. Jis pripažino kitų pasaulių egzistavimą, o taip pat skelbė, kad juose nėra Adomo nuopuolio. Įdomi naujovė ta, kad Kristaus mirtis turėjo visuotinį poveikį ir jam nereikėjo mirti kituose pasauliuose.

Joseph Pohle11) pristato labiau mokslinę šio klausimo perspektyvą, tvirtindamas, kad Žemės egzistavimas leidžia ir kitų pasaulių buvimo galimybę ir mūsų kosminis „apipavidalinimas“ yra panašus kaip likusioje Visatoje. Taip pat jis sakė, kad nėra jokios priežastis kitos laikyti, kad kitos protingos būtybės yra blogosios; tam tiesiog nėra pagrindo. Jei jose ir tūno blogis, tai iš to neseka, kad turėta kažkokia išpirkimo forma.

Karl Rahner’is12) naudojo terminą žvaigždžių gyventojai, numatydamas, kad jie maža ką turi su mūsų egzistavimu, tačiau kosminio išpirkimo klausimas neatmestinas. Jam buvo nepriimtina, kad protas galėtų egzistuoti greta malonės. Jo samprotavimai kitiems pasauliams suteikia religinę nepriklausomybę. Taip pat jis numatė daugelio inkarnacijų galimybę Dievo dieviškos prigimties dėka.

Pripažinti, kad mes esame vieni, reikštų riboti dieviškąją išmintį; taikyti mūsų kategorijas kitoms gyvybėms yra diskredituoti apreiškimą. Tai ką mes vadiname Apreiškimu yra dieviškojo buvimo patirtis nesusijusi su protu. Tikėjime trūksta žodžių ir terminų išreikšti kažką, kas betarpiškai nepažinu. Mes galime tik apibūdinti vieną iš daugelio Dievo aspektų, duotų mūsų kontekste ir tikrovėje. O tai suteikia galimybę egzistuoti kitiems aspektams ir, tuo pačiu, kitiems pasauliams. Be to, gali būti skirting blogio formų, kitokių, nei kada nors galėtume suvokti. Tad nereikia mūsų žmoniją projektuoti į kitų būtybių egzistavimą.

Pati inkarnacija yra žmogiškasis konstruktas, Dievo Žodis tapo žmogumi siūlydamas žmonėms dievišką gyvenimą. Jei Dievas priima kitą gyvybės formą, tai negali būti inkarnacija. Biblija yra žmonių rasės istorija planetoje vadinamoje Žeme. Tačiau vėl, o kas žino? Dieviška meilė neturi ribų, bent jau taip galim įsivaizduoti.

Vienoki ar kitoki nežemiečiai tikriausiai egzistuoja. Bet kuris empiristas priima tokią galimybę. Bet ar nežemiečių buvimas ką nors reiškia? Jų buvimas gali pakeisti mūsų požiūrį į Visatą. Bet klausimas apie tai, ar jie gali būti dalimi išpirkimo, yra tiesioginis Dievo kūrybinio genijaus įžeidimas. Ar galime suabejoti Dievu?

Dažnokai girdimas ir terminas „Logos Spermaticos“, išreiškiantis Dievo Žodžio išankstinį egzistavimą nežinomoje kultūroje. Prieš mums sužinant, kad yra genčių bendruomenės, Dievas jose buvo vienokia ar kitokia forma. Misionieriai visad klydo „nešdami“ savo kultūrą ir skleisdami krikščionybę žmonėms, taip priversdami šiuos užmiršti savo paveldą ir kultūrą. Vėlgi, tai diskredituoja Aukščiausiojo pasaulio sutvėrimo darbą. Juk jei yra dalykų, kurių mes nesuprantame ir negalime valdyti, tai nereiškia, kad mes galime dėl to nežinojimo pertvarkinėti tikrovę į tai, ką suprantame.

Jonas Paulius II „Fides et Ratio“ rašė: Tikėjimas ir Protas yra tarsi du sparnai, kurių dėka žmogus gali pakilti prie Tiesos. Pažinimo srityje Teologija viena negali pasiekti visos egzistavimo tiesos, kaip ir filosofija ir mokslas paėmus juos atskirai.

  • On Thomas F.O. Meara, Christian Theology and Extraterrestrial Intelligent Life// Theological Studies, Vol 60, No. 1, Jan. 1999

  • 1) Janas Barburas (Ian Graeme Barbour, 1923–2013) – Kinijoje gimęs amerikiečių mokslininkas, besiaiškinantis ryšį tarp mokslo ir religijos. Į JAV dvasininkų šeima persikėlė 1931 m., kur gavo fizikinį išsilavinimą ir dirbo E. Fermi asistentu. 1956 m. baigė bakalauro laipsnį po dvasinių studijų. Religinius dalykus pradėjo dėstyti 1960-ais. Knygoje „Neaiškumai moksle ir religijoje“ (1966) jis įvedė terminą „kritinis realizmas“. Jis tvirtino, kad religijos struktūra iš principo atitinka mokslo struktūrą, nors ir skiriasi keliais svarbiais punktais. Abi parodo subjektyvius ir objektyvius aspektus, kas daro juos vertingais.

    2) Deividas Vilkinsonas (David Adam Wilkinson, g. 1963 m.) – britų metodistų teologas, astrofozikas, Durhamo un-to profesorius. Parašė kelias knygas apie mokslo ir religijos santykį: „Dievas, Didysis sprogimas ir Stefanas Hokingas“ (1993), „Ar vieni Visatoje?“ (1997), „Krikščioniškoji eschatologija ir fizikinė Visata“ (2010) ir kt.

    3) Džonas Hartas (John Hart) – socialinės ir aplinkos etikos mokslininkas, Carroll koledžo Helenoje (Montanos valst.) profesorius. Parašė „Kosminis bendrumas“ (2013), „Etika ir technologija“ (1997) ir kt. Taip pat parašė daug straipsnių ir esė.

    4) Michaelis Velkeris (Michael Welker, g. 1947 m.) – vokiečių teologas ir dogmatinės teologijos profesorius (nuo 1991 m. Heidelberge). Pasižymėjo rašiniais apie Dievo dvasią, pasaulio sutvėrimą (ypač dialogo su mokslu kontekste), bažnyčios vaidmenį pliuralistinėse bendruomenėse, prisikėlimą ir protestantišką požiūrį į Paskutinę vakarienę. Organizavo daugelį prijektų, ypač akcentuojant dialogą tarp religijos ir mokslo. Išleido kelias knygas: „pasaulio sutvėrimas ir tikrovė“ (1999), „pasaulio pabaiga ir Dievo mirtys“ (2000), „Dievo atvaizdas: Dvasios antropologija“ (2021) ir kt. Redagavo nemažai knygų.

    5) Džeimsas Herikas (James A. Herrick, g.1954 m.) – amerikiečių mokslininkas, komunikacijos ekspertas. Jo domėjimosi sritys yra retorika, naujieji religiniai judėjimai, technologijos ir dvasingimo ryšys, futurizmas. Daug rašė apie retorikos istoriją. Taip pat nagrinėjo „sintezuotų“ religijų atsiradimą, naujas dvasingumo formas, atsirandančias technologiniame amžiuje. Knygos: „Naujojo dvasingumi kūrimas“ (2003), „Mokslinės mitologijos“ (2008), „Posthumanistinė religija“ ir kt.

    6) Tomas Peinas (Thomas Paine, 1737-1736) – Anglijoje gimęs amerikiečių politinis aktyvistas ir teoretikas, filosofas, publicistas, vadintas „JAV krikštatėviu“. Atvykęs į Ameriką 37 m. amžiaus, palaikė separistines nuotaikas ir tapo Amerikos revoliucijos ideologu. 1794 m. parašė filosofinį veikalą „Proto amžius“, kuriame skleidė deizmo ir tikėjimo protu idėjas. 1797 m. jis, kaip priešstatą ateizmui, įsteigė teofilantropinį ratelį, kuriame skleidė savos, išvalytos nuo prietarų, religijos idėjas. Jis masonus laikė druidų apeigų pratęsėjais.

    7) Džordžas Koinas ( George V. Coyne, S.J., g. 1933 m.) – jėzuitas, astronomas, buvęs Vatikano observatorijos direktoriumi (1978-2006). Nuo 2012 m. jis dėsto religinę filosofiją Le Moyne koledže Sirakūzuose (Niujorko valst.). Jo tyrinėjimų sritimi buvo polarimetriniai tarpžvaigždinės terpės tyrimai, Seyferto galaktikos, žvaigždės su išplėstomis atmosferomis ir kt. Jo vardas suteiktas asteroidui 14429.

    8) Tomas O`Meara (g. 1935 m.) – Notre Dame un-to Indianoje profesorius. Tarp gausių jo publikacijų iš teologijos istorijos paminėtinos „Bažnyčia ir kultūra: Vokiečių katalikiškoji teologija 1860-1914 m.“ (1993), „Tomas Akvinietis - teologas“ (1997).

    9) Elena Vait (Ellen Gould White, 1827-1915) – amerikiečių krikščionių veikėja, rašytoja, adventizmo reformatorė, viena Septintosios dienos adventistų bažnyčios įkūrėjų. Tvirtino turėjusi per 2000 vizijų ir pranašiškų sapnų. Parašė per 5000 straipsnių ir 40 knygų. Jos „Amžių konflikto“ perteikė Dievo ranką Bilijoje ir bažnyčios istorijoje. Tą kosminį konfliktą Septintosios dienos adventistai vadina „Didžiąja prieštaravimo tema“.

    10) Guillermus Vorrilong apie 1390 - 1463) – prancūzų filosofas ir teologas. Parašė Jono Škoto biografiją. Jis abejojo, ar Jėzus išpirko kitų planetų gyventojus, nes jie nėra kilę iš Adomo.

    11) Juozapas Pohlė (Joseph Pohle, 1852-1922) – vokiečių katalikų dogmatikas. 1915-16 buvo Vroclavo un- to rektoriumi. Tarp jo kūrinių yra „Angelo Secchi“ (1883), paskaitų vadovėlis „Lehrbuch der Dogmatik“ (1902–05) ir kt.

    12) Karlas Raneris (Karl Rahner, 1904-1984) – vokiečių jėzuitas, teologas, filosofas. Jo darbai turėjo įtakos II-ajam Vatikano susirinkimui, vokiškajai teologijai. Filosofijoje laikomas M. Heidegerio sekėju. Raneris buvo vienas iš Teologijos ir bažnyčios žinyno sudarytojų. Siekė teologinės tradicijos su moderno mąstymu sintezės. Kritikavo katalikų bažnyčios nesutarimus, rėmė tarptautinio teologų bendravimo, taip pat teologijos, gamtos mokslų ir marksizmo atstovų suartėjimo idėjas.

    Papildomai skaitykite:
    Vatikano požiūris
    NSO ir Biblija
    Ateiviai iš pragaro
    Ateivių civilizacijos
    Ateivių įvaizdžio kaita
    NSO nėra sukurti žmogaus?
    Indonezijos mirusiųjų kultas
    Biblija, X-files, NSO ir mokslas
    Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa
    Išminčių akmenys ar kompiuteris?
    Dogonas ir Sirijaus paslaptis
    Pilkieji: spekuliatyviosios mintys
    Milžinai vėl bando gundyti?
    Paslaptingas ugnies nusileidimas
    Nuo dievų prie ateivių
    Nematomumo skydas
    Skraidantys šventieji
    Okultizmo spąstai
    NSO per amžius
    Angelai

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.lt skiltis
    Vartiklis