Šokinėjančios radiolokatorių šmėklos. UFO Page. Lithuanian

Vašingtono karuselė (Washington flap) – 1952 m. liepos 12-29 d. (ypač savaitgaliais – 19-20 ir 26-27) Vašingtone stebėtų blyksnių radaruose seka. Jie iššaukė JAB Oro pajėgų ir asmeniškai G. Trumeno reakciją ir buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje. Vėliau Civilinės aeronautikos valdybos patvirtinta, kad blyksniai radaruose gana įprastas reiškinys ir sukelti temperatūrinių inversijų.

Liepos 19 d. 23:40 Vašingtono aerouosto dispečeris Edward Nugent’as radaro ekrane pastebėjo 7 objektus, esančius 15 mylių į pietvakarius nuo miesto. Jie judėjo į miesto pusę būdami toli nuo nustatytų lėktuvų maršrutų. Vėliau vyr. dispečeris Harry Barnes pažymėjo: „Mes iškart supratome, kad tai labai keista situacija.... jų judėjimas buvo visiškai nepanašus į įprastų lėktuvų skridimą“.
Vašingtono aerouostas, 1953 H. Barnsas liepė patikrinti kituose radaruose ir paskambino į kitą radiolokacinę stotį – joje Howard Cocklin’as patvirtino irgi matąs juos ir netgi stebi juos vizualiai iš orlaivių valdymo bokšto: „Matau ryškią oranžinę šviesą. Negaliu pasakyti, kas tai“.
Po kurio laiko objektai pakibo virš Baltųjų rūmų ir JAV Kongreso rūmais. Tada H. Barnsas paskambino į Andrews karinio jūrų laivyno bazę, kur irgi patvirtino juos matą radaruose.

3:00 atskrido du naikintuvai iš Newcastle oro pajėgų bazės, tačiau jokių objektų virš Vašingtono neaptiko. Vėliau H. Barnsas pasakė: „Toks įspūdis, kad NSO seka pokalbius per radiją ir elgiasi atitinkamai“. Naikintuvai grįžo į bazę, o 5:30 objektai „sugrįžo“ į radarus, o radijo inžinierius E.W. Chambers iš priemiesčio tvirtino regėjęs „5 stambius diskus, skrendančius netvarkinga rikiuote. Jie palinko ir dingo staigiai kildami“. Ryte daugelis laikraščių tą įvykį pateikė pirmuosiuose puslapiuose – tipiniu antraštės pavyzdžiu (didžiosiomis raidėmis) būtų Ajovos valstijos „Cedar Rapids Gazette“: „Lėkštės suka ratus virš sostinės“.

Kad nuramintų visuomenę ir atsakytų spaudos klausimus, liepos 29 d. Pentagone buvo surengta spaudos konferencija. Jos metu Oro pajėgų žvalgybos direktorius J. Samford‘as pareiškė, kad stebėti objektai gali būti paaiškinama oro reiškiniais, o blyksniai ekranuose – oro srautų inversija. Į „Mėlynosios knygos“ projektą įtrauktas Oro pajėgų kapitonas E.J. Ruppelt‘as konferencijos rezultatus įvertino teigiamai: „atsikratėme žiniasklaidos“ (vis tik minima, kad radarų ir valdymo bokštų personalas nesutiko su tokiomis išvadomis).

Tačiau tai buvo sukėlę nerimą – G. Trumanas jau po įvykių organizavo skambutį su E.J. Ruppelt‘u reikalaudamas paaiškinimų. O. 1952 m. rugsėjo 24 d. CŽV paskelbė memorandumą, kuriama sakoma: „situacija su skraidančiomis lėkštėmis ... turi pasekmių nacionaliniam saugumui ... sukelia masinės isterijos ir panikos grėsmę“. Memorandumo pasėkoje 1953 m. sausį suburta fiziko H. Robertsono vadovaujama grupė, 4 dienas nagrinėjusi geriausius „Mėlynosios knygos“ surinktus atvejus. Ji beveik visus juos atmetė, nutarusi, kad juose nėra nieko neįprasta ir jokio pavojaus jie nekelia. Bet kartu ji rekomendavo „Mėlynajai knygai“ informacijai apie NSO suteikti „išskirtinį statusą“ – nuo tada „Mėlynoji knyga“ retai skelbė informaciją.

Šiam atvejui skirtas serialo „Mėlynosios knygos projektas“ (2019-20) 10-asis (paskutinis) pirmojo sezono epizodas.

Pateikiu vieną žiniasklaidos pranešimų pavyzdį (neišlaikytas originalus skaidymas į pastraipas – siekiant pateikti kompaktiškiau):

Negaliu paaiškinti objektų danguje, sako radarų specialistas
„Evening Tribune“, 1952 m. liepos 29 d., antradienis

Redaktoriaus pastaba: 48 valandų intensyvus nagrinėjimas patyrė nesėkmę bandant paaiškinti radarų ir vizualius neatpažintų objektų, lydimų dviejų ryškiai baltų ir spalvotų šviesų stebėjimus virš Vašingtono per du paskutinius savaitgalius. Vadinamosios „skraidančios lėkštės“ buvo matomos tiek Oro pajėgų, tiek Civilinės aviacijos (CAA) radaruose. Apie CAA liudijimus skaitykite šiame civilio radarų specialisto straipsnyje.

James M. Ritchey, radarų specialistas, Vašingtono skraidymų valdymo centras
Vašingtonas, liepos 20 d.

Kol neatpažinti objektai nepradėjo judėti mūsų radaruose, maniau, kad žmonės, pranešantys apie „skraidančias lėkštes“, tiesiog matė [kažkokius] daiktus.

Dabar, nežinau ir ką galvoti. Kalbėjau su Oro pajėgų atstovais, ir jie sakė. Kad negali paaiškinti skaidžiusių objektų. Kaip negalime ir mes. Visa, ką mes galime padaryti, tai papasakoti jums, ką matėme savo prietaisuose, ir ką Oro pajėgos ir komerciniai pilotai pranešė, kai bandė tai išnagrinėti.

Buvo šeštadienis, 21:08, kai paskutiniai neatpažinti objektai – mes juos vadiname taikiniais – pasirodė mūsų ekranuose iš šiaurės vakarų. Pirmojo kontakto su jais metu jie buvo apie 30 mylių nuo aerouosto. Mes pastebėjome 12 objektų ir nusprendėme, kad jie juda pietryčių kryptimi maždaug 40 mylių per valandą greičiu Oro pajėgos pasiuntė kelis reaktyvinius naikintuvus patikrinimui, o mes padėjome „vektorizuoti“ pilotus link objektų.

Čia turiu paaiškinti, kad mūsų radaras yra apie dviejų pėdų skersmens. Kai jame atsiranda „plipas“ (užsižiebęs taškelis) kontakte su substancija danguje, mes toje vietoje priklijuojam plastiko žymeklį. Radaro spindulys sukasi dideliu ratu, o grįžęs į tą pačią sritį dar kartą susisiekia su tuo pačiu objektu. Jei objektas pajudėjo, perkeliame žymeklį ir po kelių pakartojimų galime nustatyti objekto kryptį ir apytikslį jo greitį.

Kai mes „vektorizuojame“ (nukreipiame) lėktuvą į objektą, mes palaikome radiolokacinį kontaktą tiek su objektu, tiek su lėktuvu, o kartu ir radijo ryšį su pilotu. Mes sakome pilotui, kaip pasukti, kad priartėtų prie objekto, kol jis nepastebi.

Pirmasis lėktuvo pilotas, pakilęs šeštadienio vakarą, pranešė, kad pastebėjo pastovią baltą šviesą, kuri atrodė esanti maždaug 10 mylių atstumu. Kai jis bandė prisiartinti, šviesa dingo.

„Turėjau formos ir masės, didesnių už mano ‚Miražą‘, pojūtį. Liuksėjuje nusileidome sukrėsti“,
pulkininkas R. Giraud

Tai vyko apie 21 val. prie Dižono, kai „Mirage IV“ bombonešis iš naktinės užduoties autopilotu grįžinėjo į Liuksėjo oro bazę (Luxeuil).

Rene Giraud‘as autopilotą įjungė 20:34. Jis 0.9 macho^*) greičiu 9750 m aukštyje skrido su šturmanu kapitonu Jean Paul Abraham’u ir buvo prie Šomono (Chaumont) Viršutinio Mernos departamente. Matymo sąlygos buvo puikios. Ekipažas pastebėjo ryškią šviesą, dideliu greičiu artėjančią prie jų dešinės, gręsiančią susidūrimu.

Jie iš pradžių pamanė, kad tai naikintuvas ir susisiekė su karine radarų stotimi Kontreksevilyje (Contrexeville), klausdamas, ar jie mato radaruose link jo artėjantį lėktuvą. Operatorius atsakė, kad ne, ir paprašė pilotus pasitikrinti deguonies sistemą (matyt manydamas, kad dėl deguonies trūkumo jie mato haliucinacijas).

„Banditas“ tebeartėjo ir darėsi didesnis, artėdamas iš užpakalio dešinės pusės. Pilotas pasuko į dešinę, o tada į kairę, kad įsitikintų, kad šviesa nėra koks nors atspindys kabinoje. Tuo metu ekipažas įsitikino, kad šviesa yra tamsaus objekto priekyje. Nepaisant manevro, „banditas“ kelioms sekundėms įsitaisė už „Mirage IV“ 1500 m atstumu – gana pavojingai, jei jis būtų priešiškai nusiteikęs. Tada neatpažintas objektas pasuko į šiaurės vakarus NSO trajektorijos

dvigubu macho greičiu nutoldamas į kairę nuo „Mirage IV“. Vėliau Giraud‘as sakė, kad nors objekto nesimatė, jis kjautė esąs stebimas ir pasakė Abraham’ui: „Pamatysi, jis sugrįš“.

Po 45 sek. jis (arba kitas panašus) vėl pasirodė iš išpakalio dešinėje “Mirage IV”. Pilotas vėl atliko išvengimo manevrą, netgi staigesnį nei anksčiau, o NSO vėl atliko tokį pat praskridimą ir nušvilpė tolyn. Antžeminė radarų stotis ir vėl nieko nepastebėjo.

Vidiniuose aptarimuose Oro pajėgose buvo aišku, kad objektas nuskrido viršgarsiniu greičiu, nors tuo metu nebuvo pranešimo apie viršgarsinį sprogimą tame rajone, o tame rajone nebuvo ir kito orlaivio. Komunikacija tarp piloto ir antžeminės stoties buvo įrašyta ir kurį laiką saugota, tad buvo galima parengti rašytinę kopiją.

Pulkininkas Giraud‘as kelis kartus apie tą nutikimą pasisakė viešai, tame tarpe ir TV. Nors jis nespėliojo apie objekto prigimtį, jis aiškiai nurodė, kad objektas aktyviai atliko manevrus reaguodamas į „Miražo“ manevravimą – tarsi pats būtų pilotuojamas.

Specialiai NSO temai skirtame populiaraus VSD žurnalo nr.1, 2003 interviuojamas R. Giraud‘as pridūrė:
„...jos buvo identiškos Mirage III naikintuvo signalinėms šviesoms. ... Tai nebuvo lėktuvas, nebuvo sviedinys... tai tęsėsi 40 sekundžių! Nebuvo ką man daryti… [Antrąkart] Jean Paul‘is pabandė fotografuoti... Šviesa nuskriejo į šiaurės vakarus su fantastiniu pagreičiu, palikdamas tam tikrą juostą...“