Taip ar panašiai prasideda hipnozės seansas... O kaip mane paveiks hipnozės seansas Kaip turi
jaustis užhipnotizuotas žmogus? jį veikia tik vienas išorinis dirgiklis hipnotizuotojo balsas. Jo teikiama informacija
ypatingai svarbi vien todėl, kad tada tai - vienintelė prieinama informacija.
Hipnozė atliekama įvairiai yra grupinė, yra individuali. O kartais vietoje ramybės panaudojama įtampa.
Pvz., liepiama atsistoti, pažiūrima tiesiai į akis, liepiama pakelti ranką ar sugniaužti kumštį. Žmogui neramu,
situacija labai neįprasta, jis nežino, kas bus toliau, tačiau pildomi hipnotizuojančio nurodymai. Tada garsiai ir
griežtai liepiama užsimerkti, perspėjama, kad bus skaičiuojama, pvz., iki 5, - ir, vis keliant balsą,
skaičiuojama. Žmogus su didėjančia įtampa laukia paskutinio skaičiaus, jis jau pamiršo apie iškeltą ranką,
visas j dėmesys sutelktas į balsą, į lemiamą akimirką, kai nuskambės penki. Visas kūnas sustingsta ir
tada penki!!! Hipnotizuotojas trenkia delnu per stalą, nuo nelaukto garso žmogus krūpteli, įtampa pasiekia
aukščiausią tašką... O toliau trumpos ir aiškios frazės apie gerą savijautą, sveiką lengvą galvą ir t.t.
Kiekvienas hipnotizuotojas atlieka hipnozę savaip, priklausomai nuo žmogaus ir kitų aplinkybių. O
įgudusiam gydytojui hipnozė yra puikus instrumentus daugeliui, ypač narkozėms, o taip pat odos ir vidaus
organų ligų gydyti. Ar visus žmones galima užhipnotizuoti? Skaičiai skiriasi nuo 40% iki 98% - ir be jokių
abejonių, žmonių hipnobilumas skiriasi. O ar gali hipnozė kenkti? Taip, kaip ir bet kuris kitas, prastai atliktas
gydymas. Ja galima be reikalo įaudrinti psichiką, sužadinti senas psichines traumas.
Hipnozė senesnė už mediciną ir jos ištakos žmonijos pradžioje. Beveik kiekvienoje
kultūroje ji buvo naudota. Egipte žmonės ėjo užmigti šventyklose, kad žyniai juos pagydytų.
Senovės Kinijoje naudotasi malda ir meditacija. Romoje įvairiems tikslams naudotas magiškasis miegas.
Hipokratas rašė apie transo būsenos įtaką sveikatai.
Amžiams bėgant įvairūs asmenys eksperimentavo su hipnoze.
Šiuolaikinės hipnozės tėvu laikomas
Francas Antonas Mesmeras (1734-1815). Jis transo
būseną sukeldavo rankų judesiais ir naudodamas magnetus veikdamas vadinamąjį gyvūniškąjį magnetizmą.
Prieš mesmerizmą pasisakė anglų gydytojas James Braid'as*). Jis tvirtino, kad gydymo
poveikis yra dėl įtaigos. Jis sukūrė akių fiksacijos techniką (vadinamąjį braidizmą), sukeliančią
atsipalaidavimą ir ją pavadino hipnoze (iš gr. hypnos miegas), nes manė tai esant miego atmaina.
Vėliau, pastebėjęs savo suklydimą, bandė pervadinti monoeidizmu (vienos idėjos įtaka), tačiau pradinis pavadinimas buvo gyvybingesnis.
Prancūzų neurologas Jean Marie Charcot'as**) (1825-1893) nepritarė Nansi hipnozės
mokyklos nuostatoms ir laikė, kad hipnozė tėra isterijos atmaina. Jis bandė atgaivinti
Mesmero gyvūniškojo magnetizmo idėją ir išskyrė tris transo stadijas:
letargiją, katalepsiją ir somnambulizmą.
Iš pradžių prancūzų neurologas ir psichologas Pierre Janet'as (1845-1947) priešinosi
hipnozės naudojimui, tačiau vėliau nustatė jos relaksacinį ir gydomąjį poveikį. Jis liko vienas
nedaugelio besidomėjusių hipnoze prasidėjus psichoanalizės madai.
Rusų fiziologas Ivanas Petrovičius Pavlovas (1848-1936) daugiausia
dėmesio skyrė virškinimui ir visuotinai žinomas kaip sąlyginio reflekso atradėjas. 1904 m. už jo darbus apie
virškinimo liaukų veiklą buvo skirta Nobelio premija fiziologijos srityje. Tai nieko bendra neturi su hipnoze,
tačiau atsako į stimulus teorija yra svarbi elgsenos tyrinėjimams ir, atskiru atveju, NLP (Neuro-lingvistiniam programavimui).
Gydytojas Emile Coue (1857-1926) suformulavo įtaigos dėsnį. Žinomas, kaip drąsinęs
pacientus prieš miegą 20-30 kartų ištarti "kasdien man geriau ir geriau". Jis nustatė, kad
teigiama įtaiga išrašant gydymą yra efektyvesnę nei vien gydymas. Jis atsisakė hipnozės, nes manė, kad ji mažina įtaigos poveikį.
Zigmundas Froidas (1856-1939) vyko į Nancy ir studijavo su
Liebault'u ir Bernheim'u, o vėliau papildomai su Charcot. Jis nenaudojo hipnozės gydymui, nes jautė, kad negali
pakankamai giliai užhipnotizuoti pacientų, jautė, kad gydomasis poveikis yra trumpalaikis ir kad hipnozė neleidžia pasireikšti pacientų
apsauginei funkcijai. Tačiau jo pacientai dažnai patekdavo į transo būseną, kurią jis sukeldavo nesąmoningai.
Karlas Jungas (1875-1961), buvęs
Z. Froido mokiniu, atmetė psichoanalizės metodus. Jis
sukūrė kolektyvinės pasąmonės ir archetipų koncepciją. Jis aktyviai nenaudojo hipnozės,
tačiau drąsino pacientui panaudoti vaizduotę atminčiai pakeisti. Jis gydymui dažnai naudojo vidinio vadovo koncepciją.
Konservatyvi medicininė bendruomenė jo nepripažino laikydama mistiku. Tačiau jo idėjos ir teorijos darė įtaką vėlesnei kartai.
Psichologas ir psichiatras Milton Erickson'as (1932-1974) yra netiesioginės įtaigos ir hipnozės pradininkas.
Jis naudojo tiek verbalinius, tiek neverbalinius būdus metaforas, sumišimą ir pan. Jis buvo labai spalvinga asmenybė.
Jo darbai, kartu su Satir'o ir Perls'o, buvo pagrindas Bandler'io ir Grinder'io NLP.
*) Džeimsas Breidas (James Braid, 1795-1860) škotų
chirurgas; džentelmenas mokslininkas (t.y. nepriklausomas). Buvo klubo-pėdos gydymo inovatoriumi bei įtakingas
hipnoterapijos pradininkas, laikomas šiuolaikinės hipnozės tėvu; todėl ir hipnozė kartais vadinama
breidizmu. Iš jo gausių darbų svarbiausia laikoma monografija Neuryphnology
(1843).
1841-ais jis pastebėjo, kad ilgesnį laiką įdėmiai žiūrint į blizgančius daiktus, sukelia savotišką miegą (hipnozę) ir nuo
tada pasišventė šio reiškinio tyrinėjimui ir nervų sistemos ligų gydymo taikymui. Jis daug skaitė apie mesmerizmą ir jį
vertino labai skeptiškai. 1852 m. išnagrinėjo stalo pasisukimo reiškinį ir patvirtino M.
Faradėjaus išvadą, kad jis visiškai priklauso nuo dalyvių ideo-motorinių (IMR) poveikių. Jo tyrinėjimai didelę įtaką padarė
A-A. Liebeaultui, įkūrusiam garsiąją Nansi mokyklą.
**) Žanas-Martenas Šarko (Jean-Martin Charcot, 1825-1893) - prancūzų gydytojas, neurologas,
Z. Froido mokytojas; sukūrė mokymą apie isterijos psichogeninę prigimtį (taip
pat nustatęs, kad ji būdinga ne tik moterims). Laikomas šiuolaikinės neurologijos tėvu. Daug laiko dirbo
Pitie-Salpetriere ligoninėje, virtusia svarbiu tyrimų centru. Jo vardas suteiktas daugeliui medicininių eponimų. Atliko
daug klinikinių tyrinėjimų panaudojant hipnozę.
Tuo metu Nansyje gyvavo ir A.-O. Ljebo mokykla, kurioje buvo laikomasi kitokio hipnozės supratimo kaip įtaigos
visiems žmonėms tik skirtingu laipsniu ir neigiančios periferinės nervų sistemos dalyvavimą joje. Nansi mokykla
hipnozę laikė psichologiniu reiškiniu, o Ž.-M. Šarko organiniu. Šių mokyklų diskusijos sukūrė pagrindus hipnozės
taikymams. Tiesa, šiuolaikiniu požiūriu yra teisi Nansi mokykla.
Jau po Ž.-M. Šarko mirties buvo išleista knyga Gydantis tikėjimas (1899), kurioje rašoma apie lemiamą tikėjimo
vaidmenį isterijos atsiradimui ir gydymui. Visus garsiuss stebuklingus išgijimus su šventųjų, jų relikvijų, ikonū ir pan.
pagalba Ž.-M. Šarko aiškino savo tirtais mechanizmais.
Papildomai skaitykite:
Faktas ar frenologija
Slaideriai - kas jie?
Lunatizmas ir pilnatis
OBE: išėjimas iš kūno
Pranašas Nostradamas
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Arba-arba: spiritualizmo šaknys
Archetipo koncepcijos vystymasis
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Mito ir mokslo susidūrimas
Gamtos mokslai ir kryžius
Vūdū ištakos ir dabartis
Menas matyti tolimą praeitį
Brandbergo Baltoji dama
Čenelingas ir rašymas
Kinija: Gao Yao ir Zhi
Tarp sapno ir tikrovės
Placebo - tikrai veikia!
Drugelio simbolizmas
Skalsės ir nuodai
"Aš" atradimas
Fairwater paslaptis
Ateities vizijos
