|
Hipnozė
Hipnozė senesnė už mediciną ir jos ištakos žmonijos pradžioje. Beveik kiekvienoje kultūroje ji buvo naudota. Egipte žmonės ėjo "užmigti šventyklose", kad žyniai juos pagydytų. Senovės Kinijoje naudotasi malda ir meditacija. Romoje įvairiems tikslams naudotas "magiškasis miegas". Hipokratas rašė apie transo būsenos įtaką sveikatai. Amžiams bėgant įvairūs asmenys eksperimentavo su hipnoze. Šiuolaikinės hipnozės tėvu laikomas Francas Antonas Mesmeras (1734-1815). Jis transo būseną sukeldavo rankų judesiais ir naudodamas magnetus veikdamas vadinamąjį gyvūniškąjį magnetizmą.
Prancūzų neurologas Jean Marie Charcot (1825-1893) nepritarė Nancy hipnozės mokyklos nuostatoms ir laikė, kad hipnozė tėra isterijos atmaina. Jis bandė atgaivinti Mesmero gyvūniškojo magnetizmo idėją ir išskyrė tris transo stadijas: letargiją, katalepsiją ir somnambulizmą. Iš pradžių prancūzų neurologas ir psichologas Pierre Janet (1845-1947) priešinosi hipnozės naudojimui, tačiau vėliau nustatė jos relaksacinį ir gydomąjį poveikį. Jis liko vienas nedaugelio besidomėjusių hipnoze prasidėjus psichoanalizės madai. Rusų fiziologas Ivanas Petrovičius Pavlovas (1848-1936) daugiausia dėmesio skyrė virškinimui ir visuotinai žinomas kaip sąlyginio reflekso atradėjas. 1904 m. už jo darbus apie virškinimo liaukų veiklą buvo skirta Nobelio premija fiziologijos srityje. Tai nieko bendra neturi su hipnoze, tačiau atsako į stimulus teorija yra svarbi elgsenos tyrinėjimams ir, atskiru atveju, NLP (Neuro-lingvistiniam programavimui). Gydytojas Emile Coue (1857-1926) suformulavo įtaigos dėsnį. Žinomas, kaip drąsinęs pacientus prieš miegą 20-30 kartų ištarti "kasdien man geriau ir geriau". Jis nustatė, kad teigiama įtaiga išrašant gydymą yra efektyvesnę nei vien gydymas. Jis atsisakė hipnozės, nes manė, kad ji mažina įtaigos poveikį. Zigmundas Froidas (1856-1939) vyko į Nancy ir studijavo su Liebault ir Bernheim, o vėliau papildomai su Charcot. Jis nenaudojo hipnozės gydymui, nes jautė, kad negali pakankamai giliai užhipnotizuoti pacientų, jautė, kad gydomasis poveikis yra trumpalaikis ir kad hipnozė neleidžia pasireikšti pacientų apsauginei funkcijai. Tačiau jo pacientai dažnai patekdavo į transo būseną, kurią jis sukeldavo nesąmoningai. Karlas Jungas (1875-1961), buvęs Froido mokiniu, atmetė psichoanalizės metodus. Jis sukūrė kolektyvinės pasąmonės ir archetipų koncepciją. Jis aktyviai nenaudojo hipnozės, tačiau drąsino pacientui panaudoti vaizduotę atminčiai pakeisti. Jis gydymui dažnai naudojo vidinio vadovo koncepciją. Konservatyvi medicininė bendruomenė jo nepripažino laikydama mistiku. Tačiau jo idėjos ir teorijos darė įtaką vėlesnei kartai. Psichologas ir psichiatras Milton Erickson (1932-1974) yra netiesioginės įtaigos ir hipnozės pradininkas. Jis naudojo tiek verbalinius, tiek neverbalinius būdus metaforas, sumišimą ir pan. Jis buvo labai spalvinga asmenybė. Jo darbai, kartu su Satir'o ir Perls, buvo pagrindas Bandler'io ir Grinder'io NLP.
Papildomai skaitykite:
Pagrindinis NSO puslapis |
Prieš mesmerizmą pasisakė anglų gydytojas James Braid. Jis tvirtino, kad gydymo
poveikis yra dėl įtaigos. Jis sukūrė akių fiksacijos techniką (vad. braidizmą), sukeliančią
atsipalaidavimą ir ją pavadino hipnoze (iš gr. hypnos miegas), nes manė tai esant
miego atmaina. Vėliau, pastebėjęs savo suklydimą, bandė pervadinti monoeidizmu (vienos
idėjos įtaka), tačiau pradinis pavadinimas buvo gyvybingesnis.
