|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Hipnozė istorijos kontekste
Dėmesio! Prašau atsigulti patogiai ir visiškai atsipalaiduoti... Panašiai prasideda hipnozės seansas... O kaip mane paveiks hipnozės seansas Kaip turi jaustis
užhipnotizuotas žmogus? jį veikia tik vienas išorinis dirgiklis hipnotizuotojo balsas. Jo teikiama informacija
ypatingai svarbi vien todėl, kad tada tai - vienintelė prieinama informacija.
Hipnozė atliekama įvairiai yra grupinė, yra individuali. O kartais vietoje ramybės panaudojama įtampa.
Pvz., liepiama atsistoti, pažiūrima tiesiai į akis, liepiama pakelti ranką ar sugniaužti kumštį. Žmogui neramu,
situacija labai neįprasta, jis nežino, kas bus toliau, tačiau pildomi hipnotizuojančio nurodymai. Tada garsiai ir
griežtai liepiama užsimerkti, perspėjama, kad bus skaičiuojama, pvz., iki 5, - ir, vis keliant balsą,
skaičiuojama. Žmogus su didėjančia įtampa laukia paskutinio skaičiaus, jis jau pamiršo apie iškeltą ranką,
visas j dėmesys sutelktas į balsą, į lemiamą akimirką, kai nuskambės penki. Visas kūnas sustingsta ir
tada penki!!! Hipnotizuotojas trenkia delnu per stalą, nuo nelaukto garso žmogus krūpteli, įtampa pasiekia
aukščiausią tašką... O toliau trumpos ir aiškios frazės apie gerą savijautą, sveiką lengvą galvą ir t.t.
Kiekvienas hipnotizuotojas atlieka hipnozę savaip, priklausomai nuo žmogaus ir kitų aplinkybių. O
įgudusiam gydytojui hipnozė yra puikus instrumentus daugeliui, ypač narkozėms, o taip pat odos ir vidaus
organų ligų gydyti. Ar visus žmones galima užhipnotizuoti? Skaičiai skiriasi nuo 40% iki 98% - ir be jokių
abejonių, žmonių hipnobilumas skiriasi. O ar gali hipnozė kenkti? Taip, kaip ir bet kuris kitas, prastai atliktas
gydymas. Ja galima be reikalo įaudrinti psichiką, sužadinti senas psichines traumas.
Hipnozė senesnė už mediciną ir jos ištakos žmonijos pradžioje. Beveik kiekvienoje
kultūroje ji buvo naudota. Egipte žmonės ėjo "užmigti šventyklose", kad žyniai juos pagydytų.
Senovės Kinijoje naudotasi malda ir meditacija. Romoje įvairiems tikslams naudotas
"magiškasis miegas". Hipokratas rašė apie transo būsenos įtaką sveikatai.
Amžiams bėgant įvairūs asmenys eksperimentavo su hipnoze.
Šiuolaikinės hipnozės tėvu laikomas
Francas Antonas Mesmeras (1734-1815). Jis transo
būseną sukeldavo rankų judesiais ir naudodamas magnetus veikdamas vadinamąjį gyvūniškąjį magnetizmą.
Prieš mesmerizmą pasisakė anglų gydytojas James Braid. Jis tvirtino, kad gydymo
poveikis yra dėl įtaigos. Jis sukūrė akių fiksacijos techniką (vad. braidizmą), sukeliančią
atsipalaidavimą ir ją pavadino hipnoze (iš gr. hypnos miegas), nes manė tai esant
miego atmaina. Vėliau, pastebėjęs savo suklydimą, bandė pervadinti monoeidizmu (vienos
idėjos įtaka), tačiau pradinis pavadinimas buvo gyvybingesnis.
Prancūzų neurologas Jean Marie Charcot (1825-1893) nepritarė Nancy hipnozės
mokyklos nuostatoms ir laikė, kad hipnozė tėra isterijos atmaina. Jis bandė atgaivinti
Mesmero gyvūniškojo magnetizmo idėją ir išskyrė tris transo stadijas: letargiją, katalepsiją ir somnambulizmą.
Iš pradžių prancūzų neurologas ir psichologas Pierre Janet (1845-1947) priešinosi
hipnozės naudojimui, tačiau vėliau nustatė jos relaksacinį ir gydomąjį poveikį. Jis liko vienas
nedaugelio besidomėjusių hipnoze prasidėjus psichoanalizės madai.
Rusų fiziologas Ivanas Petrovičius Pavlovas (1848-1936) daugiausia dėmesio skyrė
virškinimui ir visuotinai žinomas kaip sąlyginio reflekso atradėjas. 1904 m. už jo darbus apie
virškinimo liaukų veiklą buvo skirta Nobelio premija fiziologijos srityje. Tai nieko bendra neturi
su hipnoze, tačiau atsako į stimulus teorija yra svarbi elgsenos tyrinėjimams ir, atskiru atveju,
NLP (Neuro-lingvistiniam programavimui).
Gydytojas Emile Coue (1857-1926) suformulavo įtaigos dėsnį. Žinomas, kaip drąsinęs
pacientus prieš miegą 20-30 kartų ištarti "kasdien man geriau ir geriau". Jis nustatė, kad
teigiama įtaiga išrašant gydymą yra efektyvesnę nei vien gydymas. Jis atsisakė hipnozės, nes
manė, kad ji mažina įtaigos poveikį.
Zigmundas Froidas (1856-1939) vyko į Nancy ir studijavo su Liebault ir Bernheim, o
vėliau papildomai su Charcot. Jis nenaudojo hipnozės gydymui, nes jautė, kad negali
pakankamai giliai užhipnotizuoti pacientų, jautė, kad gydomasis poveikis yra trumpalaikis ir
kad hipnozė neleidžia pasireikšti pacientų apsauginei funkcijai. Tačiau jo pacientai dažnai
patekdavo į transo būseną, kurią jis sukeldavo nesąmoningai.
Karlas Jungas
(1875-1961), buvęs Froido mokiniu, atmetė psichoanalizės metodus. Jis
sukūrė kolektyvinės pasąmonės ir archetipų koncepciją. Jis aktyviai nenaudojo hipnozės,
tačiau drąsino pacientui panaudoti vaizduotę atminčiai pakeisti. Jis gydymui dažnai naudojo
vidinio vadovo koncepciją. Konservatyvi medicininė bendruomenė jo nepripažino laikydama
mistiku. Tačiau jo idėjos ir teorijos darė įtaką vėlesnei kartai.
Psichologas ir psichiatras Milton Erickson (1932-1974) yra netiesioginės įtaigos ir
hipnozės pradininkas. Jis naudojo tiek verbalinius, tiek neverbalinius būdus metaforas,
sumišimą ir pan. Jis buvo labai spalvinga asmenybė. Jo darbai, kartu su Satir'o ir Perls, buvo
pagrindas Bandler'io ir Grinder'io NLP.
Papildomai skaitykite:
|
