Pastaba: Informacija autoriaus leidimu paimta iš UFO World WWW svetainės.
Skaitykite ir apie tikėtinai pirmąjį "indų" panaudojimą NSO įvardinti >>>>

Šiame puslapyje bandoma surasti, ką regėjo 1947-ųjų birželio 24 d. gerai ufologams žinomas pilotas Kenneth Arnold (nuo kurio NSO ir prigijo "skraidančios lėkštės" įvardijimas), vėliau turėjęs dar bent 8-is paslaptingus regėjimus. Vėliau šis puslapis bus papildytas nuorodomis į kitus 1947-48 m. NSO liudijimus spaudoje.
Išdėstoma hipotezė, kad Arnoldas galėjo stebėti hipotezė, kad Arnoldas galėjo stebėti baltųjų pelikanų būrį. Ji papildo kitą spėjimą, kad Arnoldas regėjo meteorus.

Pagrindinius liudijimo "taškas" buvo tų objektų išsidėstymas skrydžio metu. Arnordas jį palygino su "žuvimi, šokčiojančia saulėje" arba " lėkštė skriejančia virš vandens". Žiniasklaida vėliau tai iškraipė prašnekusi apie "lėkštės formos" objektus skirtingai nuo "tarsi šikšnosparnių", kaip teigė Arnoldas tą savybę priskirdamas kiekvienam iš jų.

Arnoldas tik bandė paaiškinti, kad skriejo visi tie devyni darinio objektai:
"Mane pakerėjo tas orlaivių darinys. Jie skriejo kaip joks iki šiol regėtas orlaivis. Pirmiausia, jų išsidėstymas buvo priešingas nei įprastas mūsų oro pajėgose. Pirmasis jų buvo pakilęs gerokai aukščiau nei paskutinysis. Jie skriejo nors ir keista , bet apibrėžta tvarka. Kaip jau nusakiau anksčiau, jų skrydis buvo tarsi greitųjų katerių audrų pašiauštuose vandenyse arba kaip kartą regėto kiniečių atvaro uodega. Galbūt tiksliau apibrėžti galima būtų lyginant su žąsų būriu skriejančiu išsidėsčius įstriža linija. Jie skriejo tarsi lėkštė paleista virš vandens".

Kaip matote, tas aprašas taikomas visiems darinio elementams, o ne vienam kuriam atskiram (ar keliems) objektams. Arnoldas ne vieną kartą išsireiškė apie "grandinę" arba "juostą", kuri bangavo tarsi aitvaro uodega vėjyje. Pirmajame tarptautiniame NSO kongrese (Čikaga, 1977-ųjų birželio 24 d.) jis sakė:
"Aš žinau, kad buvau tame pačiame lygyje su jais, nes jie buvo ties horizonto linija ir, jei mano aukštimatis rodė truputį per 9200 pėdų, tai ir jie skrido 9200 [pėdų] aukštyje, - gal vos aukščiau ar vos žemiau dėl jų bangavimo".

"Kita jų mane savybė buvo - kaip jie plasnojo ir sklendė ir pakaitomis pakreipdami sparnus nuo kurių sklido ryškūs melsvi žybsniai. Tuo metu nemaniau, kad tai skleidė jie, - greičiau tai buvo saulės atspindžiai nuo jų sparnų nepaprastai lygaus paviršiaus".

Tad galime teigti, kad tie objektai kažkokiu būdu sukeldavo plasnojimo (prieš sklendžiant) iliuziją. Arnoldas ir po 30 metų vis dar prisiminė:
"Man atrodė, kad pirmas orlaivis buvo pakilęs aukštėliau, kas, žinoma, nėra įprastas išsidėstymas kariniams lėktuvams nei šioje šalyje, nei Rusijoje ar Vokietijoje ir aš apie tai negirdėjau. Tad primečiau, kad tai nauja ginkluotės ar lėktuvų rūšis ir, tikėtina, valdoma per atstumą. Jie neskrido kaip įprasti lėktuvai. Tas žybsnis nuo jų paviršiaus, kurį iš pradžių palaikiau saulės atspindžiu, lyg pulsavo ir jie tarsi plasnojo ir sklendė... Atrodė, tarsi jie sujungti į įstrižą virtinę panašią į žąsų, bet , eh, tai nebuvo žąsys. ... Jie visi buvo nepriklausomi ir skrido patys. Bet kiekvienas jų galėjo žybtelėti ir pakilti truputį virš grandinės. Ir tai nuolat kartojosi, sakyčiau, nereguliariu ritmu".

Arnoldas sako, kad tai stebėjo apie 2,5 minutės ir net trumpo reginio metu "plast-žybt-sklendimas" seka pasikartojo bent kelis kartus - pasirinktinai kiekvienam iš 9-ių darinio objektų.

Pabandykime susisteminti turimus faktus:

1. Jie buvo "tarsi šikšnosparniai", arba "pusmėnuliai", arba (kaip Arnoldas apibrėžė 1947-ųjų birželio 25 d. KWRC radijo interviu) "atrodė tarsi per pusę perpjauta torto lėkštė su išgaubtu užpakalyje trikampiu";
2. Jie skriejo banguojančia grandine;
3. Atrodė, kad jie podažniai suplasnoja sukeldami saulės žybsnius.
4. Suplasnojimas ir atspindžio (o ne sklendimo) metu atrodė tarsi jie pakylėja aukščiau;
5. Tas plasnojimo su atspindžiais ciklas 150 sekundžių laikotarpiu pasikartojo kelis kartus (o gal ir dažniau, nes Arnoldas minėjo, kad apsuko lėktuvą, kad geriau įsižiūrėtų. Spėjama, kad, jam baigiant manevrą, jis juos prarado iš savo akiračio).

Tad kas tai galėjo būti? Labiausiai tikėtina, atrodytų, kad tai buvo 9 lėktuvai, ypač atsižvelgiant į sukrečiantį "pusmėnulių" panašumą su šiuolaikiniais "skraidančiais" sparnais arba jų antrininkais, Vokietijos "Horten". Bet iš kur jie radosi 1947-ais?

Kita galimybė - kažkokių Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno rajono paukščių būrys. Michael Price, ornitologas iš Vankuverio, pagal aprašą spėja, kad galėtų būti "baltųjų pelikanų būrys", kurie pakankamai dideli (sparnų mostas iki 3 m), kad būtų įžiūrimi iš tolo, skrenda būriu ir jų baltos pasparnės esant tam tikram kampui gali ryškiai atspindėti šviesą.

Bet ką skaidančiam objektui reiškia banguojantis judesys? J.M.V.Rayner straipsnyje "Trūkčiojantis ir banguojantis paukščių skrydis" (Teorinės biologijos žurnalas", 1985, v.117, p.47-77) pastebi, kad banguojantis skrydis būdingas "daugeliui stambesnių paukščių rūšių" ir ypač išreikštas kai kuriose jų - tarp jų ir "įvairias pelikanų rūšis". Banguojančiame skrydyje plasnojimas skirtas aukščiui išlaikyti, o ne greitėjimui.

David Attenborough knygoje "Paukščių gyvenimas" (ISBN 0563 38792 0, p.47-48) rašo, kad
"plasnojimas sparnais reikalauja energijos ir todėl turi būti ekonomiškas. Paprasčiausias būdas - daryti retkarčiais..." "Net dideli paukščiai gali taupyti. Išskleisti jų sparnai sudaro nemažą paviršių neleidžiantį jam kristi ir leidžiantį sklęsti ... Baltieji pelikanai naudoja papildymą jėgų taupymo būdą išnaudodami oro sroves sukeltas jų kaimynų... Jie skrieja ne vienas paskui kitą, o už sparnų mosto ... dažnai sudarydami V raidės formos darinius."

Taip pat mačiau filmą, kuriame pelikanai skrido išsidėstę "L" raidės forma. Baltieji pelikanai gali atrodyti "lyg šikšnosparniai" ir yra beveik beuodegiai (tik su mažu trikampiu kauburėliu užpakalyje). Skrenda banguodami įstriža virtine. Nuo jų sparnų mostų gali ryškiai atsispindėti saulė.

Arnordas įsitikinęs, kad tie objektai buvo labai toli, nes jie judėjo nuo Rainier kalno link Adams kalno ir pasislėpė už stataus "dantuotos" viršūnės Rainier kalne iki kurio buvo 25 mylios. Beveik tikra, kad tai buvo "Mažoji Tahoma". Tada Arnoldas apsiriko, nes dėl susiliejimo su sniegu pasirodė, kad jie nuskrido už kalno. Kitaip jie turėjo skrieti neįtikinamu greičiu.

Rainier kalno vaizdas

NSO istorikas Ed Stewart "atkniso" 1947-ųjų liepos 12 d. laikraščio žinutę, kad lėktuvo įgula Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno rajone pastebėjo devynis didelius apvalius diskus banguojančius į šiaurė 2000 pėdų aukštyje". Jie juos ištyrė ir nustatė, kad tai buvo pelikanai!

Philiph Klass Arnoldo liudijimą bando paaiškinti meteorais, tačiau jis gali paaiškinti anksčiau išvardintas reginio savybes?

Skaitykite:
CEFAA, Čilė
Neutraliosios civilizacijos
NSO tyrinėjimai JAV
Žmonių rasės tyrinėjimas
NSO nusileidžia žemiau
Bredberis prieš Azimovą
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
65-i kalbų apie NSO metai
Erdvės ir laiko iškreivinimai
Skraido ir nepavejami – tarsi miražai
Ar elektros tiekimą sutrikdė skraidančios lėkštės?
Utsure Bune: liudijimas apie NSO Japonijoje
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Įsiveržimas į Žemę
Gyvosios ugnys

Parengė Cpt.Astera's advisor

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

Paul Jones vienas ankstyvųjų darbų iliustruoja Arnoldo regėjimą

 

san-taka station Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius naktiniame danguje ar patirtus sapno metu... įspūdžius, klausimus ar komentarus prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šio puslapio gale.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English