|
1947-ųjų birželio 24 d. JAV pilotas stebėjo reiškinį, kai skriejančių objektų elgesys jam
buvo panašus į "lėkstės virš vandens paviršiaus" skriejimą. Nuo tada kalboje prigijo
"skraidančių lėkščių" terminas.
Šiame puslapyje išdėstoma hipotezė, kurią išsakė Keay Davidson iš San francisko "Examiner". Ji papildo kitą spėjimą, kad Arnoldas regėjo baltuosius pelikanus. Richard Norton knygoje "Akmenys iš dangaus" nustatyta, kad Amerikoje meteorai intensyviausiai krenta maždaug 15:00 metu. Taipogi 160 m. stebėjimai rodo, kad Šiaurės pusrutulyje jų didžiausias kiekis būna birželio gale. Tai Winnecke kometos likučiai, birželio "drakonidai" arba "butidai", atskriejantys birželio 27-30-ąją. Jie yra gana "lėti". Ypatingai išsiskyrė 1916 (į valandą apie 50-100 vizualiai regimų meteorų), 1921 ir 1927 m. (pagal David Swann, Meteor News, 1981 m. balandis). Arnold Kenneth savo regėjimą, atvėrusį "skraidančių lėkščių" erą, turėjo 1947-ųjų birželio 24 d. Arnoldas teigė, kad jo dėmesį paslaptingas objektas patraukė, kai atsispindėjo ryškus "blyksnis". Jo ataskaitoje Oro pajėgoms tvirtinama, kad "2 ar 3 iš jų kas kelios sekundės nežymiai pakildavo ar jie pakeisdavo kursą taip, kad nuo jų Saulės spinduliai sklido tiesiai į mano lėktuvą". Neabejotina, kad Arnoldas objektus laikė metaliniais orlaiviais, atspindinčiais Saulės šviesą. 1969-ųjų birželio 5 d. maždaug 18:00 "American Airlines" reiso #112 komanda (skriejant 39 tūkst. pėdų aukštyje) į rytus nuo kurso regėjo panašų 4 NSO reiškinį. Tai patvirtino ir 8 mylias už jo 37 tūkst. pėdų aukštyje skridusio "United Airlines" reaktyvinio lėktuvo ekipažas bei Nacionalinės oro gynybos naikintuvo, skridusio 41 tūkst. pėdų aukštyje, pilotas, kuris pranešė, kad NSO atliko kilimo manevrą. Tačiau Peoria miesto (Ilinojaus valst.) laikraščio fotoreporteris padarė NSO nuotrauką, iš kurios paaiškėjo, kad "eskadrilė" tebuvo suskylantis meteoras. Jo nuotraukoje regimi tik du fragmentai, tačiau Alanas tvirtino, kad, kol jis persuko juostą kitam kadrui, atskilo ir nukrito dar vienas meteoro gabalas. Šios nuotraukos, kuriose matoma elektros perdavimo linija, ir daugelis liudijimų nuo žemės leido Smitsono trumpalaikių reiškinių centrui nustatyti apytikrę "ugnies kamuolio" trajektoriją, kuri buvo maždaug 125 mylios nuo St. Louis. Šis įvykis parodo, kad net patyrę pilotai gali būti suklaidinami to, ką jie regi. Laikui bėgant Arnoldas puošė savo liudijimo aprašą (pvz., 1952 m. knygoje "Skraidančių lėkščių pasirodymai"). Tad svarbu remtis jo pirminiais žodžiais (ataskaita Oro pajėgoms)., kai jis nusakė, kad objektų ilgis buvo apie 20 k. Didesnis už jų plotį (tai neprieštarauja ilgos švytinčios meteoro uodegos faktui). Arnoldas aiškino: "jiems plasnojant ir žybsint Saulėje tiesiai kairėje, aš nepastebėjau, kad jie turėtų kokią uodegą". Abejoti reiktų ir Arnoldo pranešta stebėjimo trukme (2,5-3 min.) Patirtis rodo, kad nepaaiškinamų reiškinių liudijimai trukmės atžvilgiu gali labai skirtis. Kai Rusijos raketos pakopa krito JAV rytinėje dalyje, buvo daug NSO liudijimų, kurie reiškinio trukmę nurodė nuo kelių sekundžių iki 5 min. Meteoro skrydis paprastai trunka kelias sekundes, tačiau Uolėtuose kalnuose 1972-ųjų rugpjūčio 10 d. didelis ugnies kamuolys "krito" apie minutę (o gali trukti r ilgiau, pvz., 1904-ųjų vasario mėn. 28 d. apie 6:10 - apie 2 min. Ir tai pranešė bent trys žmonės, pagal 1904 m. kovo mėn "Montly Weather Review"). Neįprastas meteorų spiečius regėtas 1913 m. vasario 9 d., kai objektų kiekis buvo nuo 15 iki tūkstančių ir visa tai truko apie 3,3 min. (1913 m. gegužės-birželio "Journal of the Royal Astronomical Society"). Pastaba: Vėliau šis puslapis bus papildyta kitais 1947-48 m. liudijimais. Skaitykite: Parengė Cpt.Astera's advisor Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale. 
Vartiklio naujienos |
Arnoldas su savo regėjimo piešiniuir palyginimui...  Rainier kalno fotografija beveik iš (vos arčiau) Arnoldo vietos, dešinėje yra dantyta "Mažosios Tahomos" viršūnė |
