Arnoldas stebėjo meteoritus? Kenneth Arnold. UFO Page, Lithuanian

Šiame puslapyje išdėstoma hipotezė, kurią išsakė Keay Davidson iš San Francisko „Examiner“. Ji papildo kitą spėjimą, kad Arnoldas regėjo baltuosius pelikanus.

Richard Norton'as knygoje „Akmenys iš dangaus“ nustatyta, kad Amerikoje meteorai intensyviausiai krenta maždaug 15:00 metu. Taipogi 160 m. trukmes stebėjimai rodo, kad Šiaurės pusrutulyje jų didžiausias kiekis būna birželio gale. Tai Winnecke kometos likučiai, birželio „drakonidai“ arba „butidai“, atskriejantys birželio 27-30-ąją. Jie yra gana „lėti“. Ypatingai išsiskyrė 1916 m. (į valandą apie 50-100 vizualiai regimų meteorų), 1921 ir 1927 m. (pagal David Swann, Meteor News, 1981 m. balandis).

Arnold Kenneth'as savo regėjimą, atvėrusį „skraidančių lėkščių“ erą, turėjo 1947-ųjų birželio 24 d.

Arnoldas teigė, kad jo dėmesį paslaptingas objektas patraukė, kai atsispindėjo ryškus „blyksnis". Jo ataskaitoje Oro pajėgoms tvirtinama, kad „2 ar 3 iš jų kas kelios sekundės nežymiai pakildavo ar jie pakeisdavo kursą taip, kad nuo jų Saulės spinduliai sklido tiesiai į mano lėktuvą“. Neabejotina, kad Arnoldas objektus laikė metaliniais orlaiviais, atspindinčiais Saulės šviesą.

1969-ųjų birželio 5 d. maždaug 18:00 „American Airlines" reiso #112 komanda (skriejant 39 tūkst. pėdų aukštyje) į rytus nuo kurso regėjo panašų 4 NSO reiškinį. Tai patvirtino ir 8 mylias už jo 37 tūkst. pėdų aukštyje skridusio "United Airlines" reaktyvinio lėktuvo ekipažas bei Nacionalinės oro gynybos naikintuvo, skridusio 41 tūkst. pėdų aukštyje, pilotas, kuris pranešė, kad NSO atliko kilimo manevrą.

Tačiau Peoria miesto (Ilinojaus valst.) laikraščio fotoreporteris padarė NSO nuotrauką, iš kurios paaiškėjo, kad "eskadrilė" tebuvo suskylantis meteoras. Jo nuotraukoje regimi tik du fragmentai, tačiau Alanas tvirtino, kad, kol jis persuko juostą kitam kadrui, atskilo ir nukrito dar vienas meteoro gabalas. Šios nuotraukos, kuriose matoma elektros perdavimo linija, ir daugelis liudijimų nuo žemės leido Smitsono trumpalaikių reiškinių centrui nustatyti apytikrę "ugnies kamuolio" trajektoriją, kuri buvo maždaug 125 mylios nuo St. Louis.

Šis įvykis parodo, kad net patyrę pilotai gali būti suklaidinami to, ką jie regi.

Laikui bėgant Arnoldas puošė savo liudijimo aprašą (pvz., 1952 m. knygoje „Skraidančių lėkščių pasirodymai“). Tad svarbu remtis jo pirminiais žodžiais (ataskaita Oro pajėgoms), kai jis nusakė, kad objektų ilgis buvo apie 20 kartų didesnis už jų plotį (tai neprieštarauja ilgos švytinčios meteoro uodegos faktui). Arnoldas aiškino: „jiems plasnojant ir žybsint Saulėje tiesiai kairėje, aš nepastebėjau, kad jie turėtų kokią uodegą“.

Abejoti reiktų ir Arnoldo pranešta stebėjimo trukme (2,5-3 min.) Patirtis rodo, kad nepaaiškinamų reiškinių liudijimai trukmės atžvilgiu gali labai skirtis. Kai Rusijos raketos pakopa krito JAV rytinėje dalyje, buvo daug NSO liudijimų, kurie reiškinio trukmę nurodė nuo kelių sekundžių iki 5 min.

Meteoro skrydis paprastai trunka kelias sekundes, tačiau Uolėtuose kalnuose 1972-ųjų rugpjūčio 10 d. didelis ugnies kamuolys „krito“ apie minutę (o gali trukti ir ilgiau, pvz., 1904-ųjų vasario mėn. 28 d. apie 6:10 - apie 2 min. Ir tai pranešė bent trys žmonės, pagal 1904 m. kovo mėn „Montly Weather Review“).

Neįprastas meteorų spiečius regėtas 1913 m. vasario 9 d., kai objektų kiekis buvo nuo 15 iki tūkstančių ir visa tai truko apie 3,3 min. (1913 m. gegužės-birželio „J. of the Royal Astronomical Society“).

Paminėsime kai kuriuos NSO nutikimus 1945-48 m. Vėliau jie bus išplėtoti. Iš tikro čia paminėta tik maža dalelė visų įvykių – vien per 1947 m. birželį ir liepą buvo per 850 liudijimų. Parinkti atvejai įvykę netoliese Rozvelo. O dabar skaitykite Ore stebėti NSO, o taip pat 20 a. 6-ojo dešimtm. liudijimai...
NSO stebėjo ir mokslininkai, žr. >>>>>

1. 1945 m. rugpjūtį NSO sudužo prie San Antonio (Naujoji Meksika). Jo dydis buvo 25-30 pėdų ilgio ir jis buvo „avokado formos“.

5-o dešimtm. pradžioje JAV prie Naujosios Meksikos sostinės Santa Fe pastatė Los Alamos nac. laboratoriją, kurioje buvo kuriama atominė bomba. Jos apsaugai buvo pastatyti ir radarai. Gali būti, kad jų deka ir buvo numušti keli NSO. 1945 m. liepos 16 d. Trinity poligone buvo atliktas pirmasis atominės bombos bandymas.

1945 m. rugpjūtį į vakarus nuo Trinity poligono prie San Antonio du berniukai Chosė ir Remė, 9 ir 7 m. amžiaus, prižiūrėjo besiveršiuoti turinčią karvę. Jie išgirdo garsų sprogimą, panašį į tą, kur girdėjo prieš mėnesį, kai buvo išbandyta atominė bomba. Nuėję garso kryptimi jie rado 25-30 pėdų ilgio avokado pavidalo objektą, kuriame tebebuvo dvi gyvos būtybės. Jie net pasiėmė to orlaivio gabalą. Dar kitas kelias dienas berniukai slėpėsi ir stebėjo kariškius. Šį atvejį tyrė Paola Harris ir įvykį aprašė knygoje „Edge of Ground Zero, Living in the Shadow of Area 51“.

2. 1947 m. liepos 1-2 d. naktį NSO sudužo prie San Augustino (Naujoji Meksika). Jis buvo 32 pėdų skersmens.

1947 m. liepos 2 d. Dž. Andersonas, jo tėvas, brolis, dėdė ir pusbrolis išėjo iš Albuquerque į prerijas prie San Augustino. Ieškodami samaninio agato, jie aptiko 32 pėdų dydžio sudužusį NSO. Ten buvo 4 nežemiečiai: 1 gyvas, 1 sužeistas ir 2 žuvę. Netrukus atvyko archeologas H. Dick'as su 5 studentais (manęs, kad čia nukrito meteoritas), o vėliau ir B. Barnett’as iš Dirvožemio priežiūros tarnybos. O tada atvyko kariškiai, apsupę civilius ir su jais buvę labia grubūs ir gąsdino, kad juos reiks nužudyti, jei jie kam nors apie tai prasitars. Jie atsigabeno techniką, bet buldozerį, pasistatė palapines ir ten išbuvo kelias dienas

3. 1947 m. liepos 4 d. naktį ovalinis NSO nukrito į pietvakarius nuo Rozvelo; jo skersmuo 25 pėdos.
Šį atvejį tyrinėjo Chuck Zukowski’s su seserimi Debbie Ziegelmeyer. Moteris vyko iš savo rančos į Rozvelą. Jos nuosavybėje pasirodė kariškiai, tačiau nepaaiškino, kodėl jie čia.

4. 1947 m. liepos 4 d. naktį NSO avarija nutiko į šiaurę nuo Rozvelo. Ta vieta pavadinta Haut/Corso.

Motina su dviem vailais vėlai vakare važiavo tarp Karlsbado ir Vaughn’o, kai staiga sušvito trys dideli blyksniai, nusvietę dykumą ir tolimus kalnus. Civiliai aptiko Haut/Corso sudužimo vietą ir pranešė kariškiams, kurie atvykę pasiėmė NSO ir jo įgulą. Oro pajėgų karininkas W. Hautas parengė pažymą, kurioje objektą apibūdino kaip 12-15 pėdų ilgio ir 6 pėdų aukščio bei labiau kiaušinio formos. Pulkininkas Ph. Corso (1915-98) turėjo artefaktų iš tos vietos ir vykdė slaptus reinžineringo projektus hi-tech’o gaminiams. Tai aprašė savo memuaruose „Diena po Rozvelo“.

5. 1948 m. kovo 25 d. 100 pėdų skersmens NSO nusileido prie Harto konjono, 9 mylios nuo Acteko (Naujoji Meksika).

Viduje buvo 16 negyvų kūnų. Toji vieta pažymėta lentele, kurioje parašyta, kad radaras iš El Vado nustatė šį NSO, o slapta operacija per 2 sav. išgabeno jo likučius į Los Alamos moksliniams tyrimams. Sutuoktiniai Ramsey su F. Thayer’iu atliko 3 dešimtm. trukusį tyrimą, kurį aprašė knygoje „The Azteck UFO Incident“.