|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Į susitikimą su nežemiečiais...
Pastaba: tema praplečiama puslapyje: Istorinis klausimo rakursas
Ir jei daugelį amžių ta mintis atrodė iš piršto laužta, eretiška (prisiminkim kad ir
Dž. Bruno, sudegintą 1600 m.), tai šiandien ji plačiai pripažįstama. Šia temą lietė
Sirano de Beržerakas, Fontenelis,
Johanas Kepleris, Hiugensas,
Volteras, o iš paskos ir kiti filosofai, mokslininkai ir rašytojai. Jos šalininku buvo ir K. Ciolkovskis:
Skirtingose planetose galime matyti visas gyvų būtybių vystymosi fazes. Kuo buvo žmonija prieš tūkstančius metų
ir kuo bus praėjus milijonams metų viską galima surasti planetų pasauliuose".
Įdomus A. E. Magaramo prisiminimai apie V. Leniną, kuriame teigiama, kad proletariato vadas yra pasakęs:
Ilgai vyravo nuomonė, kad planetų sistemos Visatoje gana retas reiškinys. Pagal kosmologinę
anglų astronomo Dž. Džinso hipotezę, Saulės sistema susiformavo beveik katastrofinio dviejų
Vėliau iškelta O.J. Šmidto hipotezė skelbė, kad planetų sistema susidarė iš pirminio
dujų-dulkių debesio, supusio Saulę prieš milijardus metų, sutankėjimų. Tačiau ir ši hipotezė
neatsakė apie to debesies kiltį. Įvairūs variantai, atseit Saulei užgrobiant tarpžvaigždines
dujas-dulkes, sulaukdavo prieštaravimų.
Anglų astronomas V. Mak-Kri laiko, kad egzistavo kažkoks pirmapradis ūkas, kuri
susikondensavo į kelis gumulus. Jų sąveikoje atsirado masyvus centrinis kūnas ir kažkiek
planetų. Šis teiginys kažkiek dera su astrofizika, nurodančia, kad dauguma tam tikrų spektro
tipų žvaigždžių-nykštukių turėtų būti supamos planetų.
Amerikietis astronomas Harlow Šepli knygoje Žvaigždės ir žmonės" įtikinai pagrindė
teiginį, kad Visatoje žvaigždžių, turinčių palankias gyvybei sąlygas, turėtų būti bent 100 mln.,
tačiau tą skaičių galima padidinti ir milijardus kartų. Ir iš tikro, jau nustatyta nemažai
žvaigždžių, turinčių planetas, o taip pat vandens buvimo faktų.
Gali būti, kad daugiau įrodymų būtų surinkta įrengus observatoriją Mėnulyje. Jos (kaip ir
orbitinio teleskopo) privalumus grindė I.S. Šklovskis. Dėl šviesos lūžimo Žemės atmosferoje
taškinis žvaigždės šaltinis išskysta iki 0,5-2 lanko sekundžių. Tuo tarpu, jei Jupiterio tipo
planeta yra Žemės atstumu nuo centrinio šviesulio, nutolusio už 10 parsekų, tai kampinis
atstumas neviršys 0,1 lanko sekundės. Taigi, jokio pajėgumo teleskopas neįstengs atskirti
planetos nuo šviesulio. Kitą planetų atradimo galimybę nurodė B.V. Kukarkinas
tai žvaigždės šviesumo pokytis planetai praslenkant pro žvaigždę tiesa to irgi nepavyktų
nustatyti Žemėje, tačiau įmanoma ten, kur nėra atmosferos.
Kur gali atsirasti gyvybė?
Gyvybei išsivystyti būtinos dvi sąlygos: a) cheminiai junginiai; b) energijos šaltinis. Be
to, gyvybė turi būti prisitaikiusi prie gamtinių sąlygų. Žemėje tai vanduo ir oras, kuriame yra
deguonies, o taip pat atitinkama temperatūra. Jei sąlygos kitokios, gyvybės formos gali būti kitokios.
Reikia ir kitų astrofizikinių aplinkybių. Žvaigždė turi būti stabili ir saikingai skleisti
spinduliavimą. Netoliese neturi būti pulsarų, novų ir supernovų, kurių sprogimo metu kilęs
spinduliavimas pražūtingas. Išsivysčiusios gyvybės formos galimos tik prie senų žvaigždžių.
Planetos orbita turi būti artima apskritimui. Vargu ar planeta gali būti daugianarėse
Iš čia, tarp 48 žvaigždžių, nuo mūsų nutolusių iki 16 šviesmečių, 38 galime atmesti iškart.
Perspektyviausios yra Banginio Tau, Eridano Epsilon ir Indėno Epsilon. Bet Indėno Epsilon
spinduliavimas tesudaro tik 16% Saulės spinduliavimo.
Galimi civilizacijų tipai
Radijo astronomas N.S. Kardaševas siūlo visas civilizacijas skirstyti 3 tris tipus pagal jų
sunaudojamos energijos kiekį: 1) prilygstančios žemiškajai; 2) įvaldžiusias energiją,
prilygstančią jų šviesuliui; 3) valdančios energiją galaktikos masteliu.
Dabar žmonija vartoja apie 5 * 1019 ergų energijos. Kasmet prieaugis yra
apie 3-4%, tad antrąjį lygį pasiektų maždaug po 3200 m, o trečiąjį po 5800 m.
Kontaktų su nežemiečiais keliai
H. Velsas užrašė V. Lenino žodžius, išsakytus Laiko mašinos" atžvilgiu:
Kontaktuoti su nežemiečiais galime keliais būdais: 1) keistis informacija elektromagnetinių
bangų pagalba; 2) siųsti į kitas žvaigždes automatinius zondus; 3) tiesioginiai kontaktai, abipusiai vizitai.
Kol kas du paskutiniai būdai mūsų civilizacijai dar neįgyvendinami juk netgi iki
artimiausios žvaigždės (40 trilijonų km) zondas skristų kelis tūkstančius metų. Lieka viltis,
kad iš kitos civilizacijos gausime signalą su informacija. Ir čia gali praversti radijo teleskopas,
įrengtas Mėnulio nematomoje pusėje taip būtų išvengiama Žemės keliamo radijo triukšmo.
Ir vis tik... 1896 m. rusas A. S. Popovas perdavė radijo signalą 250 m atstumu. O 1959 m. buvo
palaikomas radijo ryšis su raketa, esančia už 0,5 mln. km.
1960 m. amerikiečiai aptiko nematomus kosminio radijo spinduliavimo šaltinius STA-102 ir
STA-21, o vėliau Maskvos universiteto radioastronomų grupė nustatė STA-102 skleidžiamo
radijo srauto kitimą. 1964 m. N.S. Kardaševas padarė išvadą, kad tie šaltiniai gali būti
dirbtinės kilmės (TASS naujienų agentūrą pacitavo jį: Atrasta nauja supercivilizacija).
Atsargiau tai įvertino I.S. Šklovskis:
Galime tarti, kad atrastas absoliučiai naujo, dar nežinomo tipo kosminis objektas.
Jis neatmetė hipotezės, kad tai gali būti kokios nors supernovos liekanos. Papildomai skaitykite:
|
Sunkiai įsivaizduojama, kad iš 130 mlrd. Paukščių tako žvaigždžių tik Žemėje būtų
atsiradusi gyvybė. O kai galaktikų yra apie milijardą? Tad nenuostabu, kad kitų gyvenamų
pasaulių klausimas turi kelių amžių istoriją. Nuo 
žvaigždžių suartėjimo metu. Kadangi tokio suartėjimo tikimybė labai maža, taigi ir planetų
sistemų Visatoje reta. Tačiau teoriniai amerikiečio 
žvaigždėse. Planeta negali būti nei per maža, nei per didelė.
