Į susitikimą su nežemiečiais. UFO Page: Lithuanian

Sunkiai įsivaizduojama, kad iš 130 mlrd. Paukščių tako žvaigždžių tik Žemėje būtų atsiradusi gyvybė. O kai galaktikų yra apie milijardą? Tad nenuostabu, kad kitų gyvenamų pasaulių klausimas turi kelių amžių istoriją. Nuo Epikūro, Lukrecijaus ir Demokrito laikų gyvavo tikėjimas, kad nesame vieni, kad joje begalybė kitų pasaulių, kuriuose gyvena mąstančios būtybės. Dar 4 a. pr.m.e. graikų filosofas Metrodoras pasakė: „Atrodo keista, kai plačiame lauke auga tik vienas stiebelis, o begalinėje erdvėje tėra vienas pasaulis".

Ir jei daugelį amžių ta mintis atrodė iš piršto laužta, eretiška (prisiminkim kad ir Dž. Bruno, sudegintą 1600 m.), tai šiandien ji plačiai pripažįstama. Šia temą lietė Sirano de Beržerakas, Fontenelis, Johanas Kepleris, Hiugensas, Volteras, o iš paskos ir kiti filosofai, mokslininkai ir rašytojai. Jos šalininku buvo ir K. Ciolkovskis: „Skirtingose planetose galime matyti visas gyvų būtybių vystymosi fazes. Kuo buvo žmonija prieš tūkstančius metų ir kuo bus praėjus milijonams metų – viską galima surasti planetų pasauliuose".

Įdomus A.E. Magaramo¹⁾ prisiminimai apie V. Leniną, kuriame teigiama, kad proletariato vadas yra pasakęs (taip pat skaitykite Lenino marsiečiai):
„Visai priimtina, kad Saulės sistemoje ir kitose Visatos vietose yra gyvybė ir gyvena protingos būtybės. Įmanoma, kad priklausomai nuo planetos traukos jėgos, specifinės atmosferos ir kitų sąlygų tos protingos būtybės išorinį pasaulį suvokia kitokiais jutimais, kurie stipriai skiriasi nuo mūsų jutimų

Atkreipkite dėmesį: dar nesenai laikė, kad gyvybė negalima okeano gelmėse, kur baisia jėga slegia vanduo. Dabar nustatyta, kad okeanų dugne gyvena įvairios žuvų rūšys ir daug kitokių gyvų padarų. Vieniems akys pakeičia lietimo organus, kiti pasišviečia kelią organiniu būdu švytinčiomis akimis".

Ilgai vyravo nuomonė, kad planetų sistemos Visatoje gana retas reiškinys. Pagal kosmologinę anglų astronomo Dž. Džinso hipotezę, Saulės sistema susiformavo beveik katastrofinio Formation of Planet system

dviejų žvaigždžių suartėjimo metu. Kadangi tokio suartėjimo tikimybė labai maža, taigi ir planetų sistemų Visatoje reta. Tačiau teoriniai amerikiečio H.N. Raselo ir rusų astronomo N.N. Parijsko tyrinėjimai įrodė, kad Džinso hipotezė negali paaiškinti vienos pagrindinių Saulės sistemos ypatybių – 98% bendrojo sukimosi momento susitelkimo Saulės sukimęsi ir tik 2% - planetų judėjime.

Vėliau iškelta O.J. Šmidto hipotezė skelbė, kad planetų sistema susidarė iš pirminio dujų-dulkių debesio, supusio Saulę prieš milijardus metų, sutankėjimų. Tačiau ir ši hipotezė neatsakė apie to debesies kiltį. Įvairūs variantai, atseit Saulei užgrobiant tarpžvaigždines dujas-dulkes, sulaukdavo prieštaravimų.

Anglų astronomas V. Mak-Kri laiko, kad egzistavo kažkoks pirmapradis ūkas, kuri susikondensavo į kelis gumulus. Jų sąveikoje atsirado masyvus centrinis kūnas ir kažkiek planetų. Šis teiginys kažkiek dera su astrofizika, nurodančia, kad dauguma tam tikrų spektro tipų žvaigždžių-nykštukių turėtų būti supamos planetų.

Amerikietis astronomas Harlow Šepli knygoje „Žvaigždės ir žmonės" įtikinai pagrindė teiginį, kad Visatoje žvaigždžių, turinčių palankias gyvybei sąlygas, turėtų būti bent 100 mln., tačiau tą skaičių galima padidinti ir milijardus kartų. Ir iš tikro, jau nustatyta labai žvaigždžių, turinčių planetas, o taip pat vandens buvimo jose faktų.

Gali būti, kad daugiau įrodymų būtų surinkta įrengus observatoriją Mėnulyje. Jos (kaip ir orbitinio teleskopo) privalumus grindė I.S. Šklovskis. Dėl šviesos lūžimo Žemės atmosferoje taškinis žvaigždės šaltinis išskysta iki 0,5-2 lanko sekundžių. Tuo tarpu, jei Jupiterio tipo planeta yra Žemės atstumu nuo centrinio šviesulio, nutolusio už 10 parsekų, tai kampinis atstumas neviršys 0,1 lanko sekundės. Taigi, jokio pajėgumo teleskopas neįstengs atskirti planetos nuo šviesulio. Kitą planetų atradimo galimybę nurodė B.V. Kukarkinas – tai žvaigždės šviesumo pokytis planetai praslenkant pro žvaigždę – tiesa to irgi nepavyktų nustatyti Žemėje, tačiau įmanoma ten, kur nėra atmosferos.

Gyvybei išsivystyti būtinos dvi sąlygos: a) cheminiai junginiai; b) energijos šaltinis. Be to, gyvybė turi būti prisitaikiusi prie gamtinių sąlygų. Žemėje tai vanduo ir oras, kuriame yra deguonies, o taip pat atitinkama temperatūra. Jei sąlygos kitokios, gyvybės formos gali būti kitokios. Formation of Planet system

Reikia ir kitų astrofizikinių aplinkybių. Žvaigždė turi būti stabili ir saikingai skleisti spinduliavimą. Netoliese neturi būti pulsarų, novų ir supernovų, kurių sprogimo metu kilęs spinduliavimas pražūtingas. Išsivysčiusios gyvybės formos galimos tik prie senų žvaigždžių. Planetos orbita turi būti artima apskritimui. Vargu ar planeta gali būti daugianarėse žvaigždėse. Planeta negali būti nei per maža, nei per didelė.

Iš čia, tarp 48 žvaigždžių, nuo mūsų nutolusių iki 16 šviesmečių, 38 galime atmesti iškart. Perspektyviausios yra Banginio Tau, Eridano Epsilon ir Indėno Epsilon. Bet Indėno Epsilon spinduliavimas tesudaro tik 16% Saulės spinduliavimo.
[Paskutiniu metu nustatyta, kad Kentauro Proksima turi Žemės tipo planetą „gyvybinėje erdvėje“ – tad Kentauro Alfa neatmestina dėl gyvybės egzistavimo joje galimybės – žr. >>>>>]

Radijo astronomas N.S. Kardaševas siūlo visas civilizacijas skirstyti 3 tris tipus pagal jų sunaudojamos energijos kiekį: 1) prilygstančios žemiškajai; 2) įvaldžiusias energiją, prilygstančią jų šviesuliui; 3) valdančios energiją galaktikos masteliu.

Dabar žmonija vartoja apie 5 * 10¹⁹ ergų energijos. Kasmet prieaugis yra apie 3-4%, tad antrąjį lygį pasiektų maždaug po 3200 m., o trečiąjį – po 5800 m. (apie tai plačiau skaitykite >>>>>).

Gamta linkus minimalizmui

Kaip gi atrodo neseniai susiformavusi planeta? Juk bet koks gyvas svetimas organizmas, koks keistas beatrodytų mums, yra idealiai prisitaikęs prie savo gyvavimo sąlygų. Ir ar gali ateiviai nors kiek panašėti į mus, dvikojus primatus? Ginčo ribas galima apriboti dviem kraštutinėmis nuomonėmis. Štai Saimonas Konvėjus²⁾ iš Kembridžo un-to mano, kad nežemiečiai tam tikru lygiu turėtų būti mūsų kopijos, jei jau renkamės, kad gyvybė turi atsirasti Žemės tipo planetose. Bandymų ir klaidų metodu evoliucija turėtų surasti idealią formą – ir ji turėtų pakartoti savo atradimą. Ir dar – gamta viską daro labai ekonomiškai – tarkim, dauguma sausumos gyvūnų teturi 4 kojas, iš kurių dvi (oi ne kojas, o galūnes) išlaisvinus nuo judėjimo, galima paversti universaliu instrumentu (juk reikia imti patiems keisti aplinką, nelaukiant malonės iš gamtos). Tad papildomi organai atsiranda, jei jie suteikia kokius nors pranašumus.

O dabar užmeskim akį į kitą kraštutinumą. O jei gyvybė vystosi visai į Žemę nepanašioje planetoje? Tarkim, kad ji primena Saturno palydovą Titaną... jis didesnis už Merkurijų ir mažai nusileidžia Marsui. Ten stingdantis kaulus šaltis ir siaučia baisios audros. Bet užtat atsiveria nuostabus vaizdas – aukštai virš horizonto spindi milžiniški Saturno žiedai, dangų dalijantys tarsi žaibas, sustingęs tame speige. Žemiau plaikstosi oranžiniai debesys, atsispindintys plačiuose skysto metano ežeruose. Ugnikalniai išpurškia vandens ir amoniako čiurkšles. Praūžia viesulai, pasiekdami iki 400 km/val. greitį. O aukštai danguje praplaukia balti debesys, išlyjantys metano lietumi. Ir ten, kur temperatūra yra apie minus 100^oC, visos cheminės reakcijos vyksta labai lėtai. Tai didelės ramybės pasaulis.

Tačiau biologų nuomone ten gali egzistuoti savas pasaulis, tik biochemija būtų visai kitokia. Ten gausu metano ir etano visuose būviuose – kieto, skysto ir dujinio. Jų mišinio paviršiaus įtempimo jėga gerokai mažesnė nei vandens, tai tenykščiai mikroorganizmai galėtų būti gerokai didesni. Vokiečių astrobiologas Dirkas Šulcė-Makuchas³⁾ pastebi: „Įsivaizduoju, kad tokios planetos paviršiumi šliaužioja uolos dydžio mikrobai ir godžiai siurbia angliavandenių junginius“.

Gana stambiais ir kartu labai trapiais turėtų būti gyvi organizmai, apsigyvenę vienoje iš „superžemių“ (kietų uolienų planetų, gerokai didesnių už Žemę). Jose traukos jėga gerokai didesnė nei Žemėje – tad jų gyventojai privalo turėti nepaprastą raumenų jėgą, kad galėtų bent pajudėti iš vietos. Bet ir jų širdies bei kraujagyslių sistema turi dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Tad tie gyventojai būtų visai ne „antžmogiai“, o visiškai kitokio tipo būtybės. Labai tvirtas, stipriai besiremiantis į žemę keturiomis (ar daugiau) kojų – ir jam niekaip negalima suklupti ar pargriūti. Tad tenykščiai visai ne kinogenetiški. Jie plokšti, pailgi padarai, prisiploję prie planetos paviršiaus.

O štai „žemiškų“ planetų, mažesnių už Marsą, gyventojai galėtų būti laibi – ir čia tikrai vieta „mažiems žaliems žmogeliukams“.

Ateiviai bus grobuonys?

Entuziastai kosmose ieško būtent „žmogeliukų“ – nežemiško proto atstovų. Bet kaip planetose gimsta protas?

Viena varomųjų evoliucijos jėgų kiekvienoje gyvasties karalystėje yra maisto paieška. Žemėje maisto grandinės dažniausiai prasideda augalais, kurie kaupia Saulės energiją cheminių junginių pavidalu ir yra organinių medžiagų gamintojais (kaip aiškina vadovėliai). Augalams galva neskauda dėl ateities – kol neužėjo šalčiai, „ateis diena ir bus maisto“. Tam nereikia turėti daug proto.

Žemėje labiausiai išsivystę gyvūnai, žinduoliai ir paukščiai, maisto atžvilgiu skirstosi į dvi grupes: žolėdžius ir plėšrūnus. Žolėdžiams vėlgi nereikia daug proto išsimaitinimui – žaluma visur aplink. Kas kita gyvūnai, dėl kurių gamta susimyli tik sezoniškai – besimaitinantys tik sunokusiais vaisiais arba, tarkim, lavonais. Jiems tenka pavargti ieškant vietų, kur gausu tinkamų vaismedžių ar kur plėšrūnai sumedžioja nemažai grobio. Juk neveltui gudriausi iš paukščių, papūginiai, maitinasi vaisiais. Kad neliktų tuščiu skrandžiu, jie įsimena miško planą ir reguliariai patikrina maitinimosi vietas.

Tolimi žmonių protėviai pradžioje buvo lavonėdžiai – savo augalinį racioną papildydami atsitiktinai rastų gyvūnų lavonų ar nugvelbta nuo plėšrūnų aukų mėsa. Tačiau pravėpso tik kvaili, kurių reta (ir kurie dar rečiau išgyvena). Juk medžiojant kitus, reikia ne tik daug judėti, būti pakankamai stipriu ir vikriu, bet ir pakankamai protingu, kad surastum, prisėlintum arba įvarytum į spąstus savo auką.

Tad astrobiologai mano, kad ir kitose planetose protingomis būtybėmis turėtų tapti plėšrūrų arba maitėdžių palikuonys, o ne „ožkytės su avytėmis“. Gali būti, kad nežemiečiai ir liko plėšrūnais – ir juk neveltui Holivude buvo susukta populiari juosta apie protingą ateivį, į Žemę atskridusį medžioti skanių kąsnelių – žmonių („Grobuonis“, 1987). Jei jis ir leidosi iš dangaus kaip dievas, tai buvo mirties dievas. Tad svajojant susitikti su nežemiečiais, reikia būti pasiruošę ir tam, kad tie gali ir nebūti kaip graikų dievai, tenkinęsi tik ambrozija.

Amerikiečių astrofizikas ir fantastas Deividas Brinas⁴⁾, kaip ir S. Hokingas, irgi įspėja dėl susidūrimo su išsivysčiusiomis civilizacijomis: „Iš Žemės istorijos žinom šimtus pavyzdžių, kai labiau išsivysčiusių civilizacijų atstovai susidūrė su primityvesnėmis civilizacijomis ir kultūromis. Tik retais atvejais tie kontaktai baigėsi gerai mažiau išsivysčiusioms kultūroms“.

¹⁾ Aleksandras Magaramas (1894-1938) – Odesoje gimęs baltarusių dailininkas, savo paveiksluose gyvai pavaizdavęs Paryžiaus gatves ir namų stogus. Visą gyvenimą buvo politiškai aktyvus ir Prancūzijoje kovojo prieš Stalino režimą. 1938 m. per ambasadą gavo įspėjimą iš NKVD ir „pasiplovė“. Jis yra nutapęs Lenino portretą (esantį V.I. Lenino centriniame muziejuje) ir, gyvendamas Paryžiuje ir Šveicarijoje, 1916 m. ne kartą buvo sutikęs Leniną. Leninas emigracijoje Šveicarijoje pragyveno apie 15 m. ir kartą, pozuodamas dailininkui, pakėlė akis į dangų ir ištarė straipsnyje cituojamą frazę (cituojama pagal J. Golovanova. Šaknys ir žievė// Komjaunimo tiesa, 1980. balandžio 20 d. – rusų kalba).

²⁾ Simonas Morisas (Simon Conway Morris, g. 1951 m.) – anglų paleontologas, evoliucionistas ir astrobiologas, žinomas Berdžeso skalūnų fosilijų ir Kambro sprogimo tyrimais. Tam skirta jo knyga „Sukūrimo išbandymas“ (1998). Jis laikosi teistinio biologinės evoliucijos požiūrių.

³⁾ Dirkas Šulcas Makuchas (Dirk Schulze-Makuch, g. 1964 m.) – vokiečių astrofozikas, plačiausiai žinimas rašiniais apie nežemišką gyvybę. Kartu su kitais bendrautoriais parašė: „Gyvybė Visatoje“ (2004), „Kosminis zoologijos sodas“ (2017), „Į Marso bilietas į vieną pusę“ (2011), „Mes ne vieni“ (2010), „Kosminė biologija“ (2010) ir kt. 2012 m. kartu su D. Darlingu išleido „Megakatastrofos: 9 keisti pasaulio pabaigos būdai “.

⁴⁾ Deividas Brinas (Glen David Brin, g. 1950 m.) – amerikiečių astrofizikas ir fantastas. Pagal jo romaną „Paštininkas“ (1985) susuktas kino filmas (1997) apie postapokaliptinę Žemę. Jo kūrinių ciklas „Uplift Universe“ (1980-1998) yra vieni geriausių kūrinių apie kontaktus su nežemiečiais (jį pradėjo pirmasis Brino romanas „Šuolis į Saulę“). Yra NASA konsultantu.