|
Iki pusės vandeniu užpildyta vandens stiklinė
Skaitykite >>>> KITA DALIS In our site: Senųjų išmintis buvo perduodama Mokytojo mokiniui. Tada mokslas ir religija buvo
susipynę. Daug religinių spekuliacijų prasidėjo su krikščionybe.
Senasis būdas buvo per įšventinimą kad mokinys ruoštųsi tapti Mokytoju. Ir reikiami
žodžiai jam paaiškėdavo per Nušvitimą. Bet jei Nušvitimas nebūdavo tikras, žodžiai
įgaudavo ne tas reikšmes ir tai būsimų skirtingų versijų šaltinis.
Toji sistema sutriko prieš
Pitagorą, apie 500 m.pr.m.e. ir graikų filosofai bandė atkurti
Senąją išmintį daug senesnę nei jų.
Pitagoro mokymas buvo kitoks nei jo laikmečio
pvz., jis mokė, kad žemė juda. Atidžiau panagrinėję, atrasime, kad pitagoriečių idėjos
nebuvo unikalios. Daug panašumų į jas yra Budos mokyme.
Pitagoro mokymas atėjo iš orfikų. R.F.Paget "Orfėjaus pėdos" rašo apie netoli Avernus
prie Baiae atrastą Didžiąją Antrum, kurią senovėje laikė anga į požeminį pasaulį. Tad
atrodo Orfėjaus kelionė į Hadą galėjo turėti pagrindą.
(taip pat - ola, kaip kosmosas, Porfirijaus "Nimfų oloje" ;
olos motyvas Hermetiškosios vizijose).
Diodorus Siculus, 1 a. istorikas, mini, kad "Orfėjas iš Egipto atsinešė daugumą misterijų,
apeigų ir orgijų, kurios visada supo jo klajones. Ozyrio ritualai yra tokie pat kaip Dionyso,
o Izidės kaip Demetros."
Taip hermetizmas iš Egipto per Orfėjų pasiekė Graikiją, ir
Pitagorą. Vėliau jo idėjas
įtraukė krikščionybė, ypač tai ryšku šv.Pauliaus mokyme. Ir tik vėliau, 3-4 a. Bažnyčios
tėvai, ypač gyvenę Aleksandrijoje ir Mažojoje Azijoje, išstojo prieš visas ankstyvosios
krikščionybės koncepcijas.
Tai darė ir Niutonas, Kepleris bei kiti. Didelį žingsnį į priekį padarė R.Boskovičius. Bet
kiekvienąkart, kai "erezija" pabandydavo parodyti hermetiškąjį kelią, ji būdavo
"sustabdoma". Fizikos vystymasis griovė Bažnyčios status quo, - iš čia kilo eretikų
persekiojimas.
Pastaba: Kepleris užsiiminėjo su Platono kietaisiais kūnais ir tai darė klaidingai.
Vieningo lauko teorijos konspiracija Iki 1819 m. tebuvo žinomos 3 jėgos:gravitacija (Niutono dėsniai), elektra (Coulomb dėsniai) ir magnetizmas. Tada Oersted pastebėjo elektros iškrovos poveikį kompaso adatai. Iškart kilo idėja, kad tos 3 jėgos gali būti tos pačios prigimties. Faradėjus 1859 m. liepos 9 d. atliko bandymus su įelektrintais kūnais (15831 jo dienoraščio pastraipa). J.Lemerick Michael Faradey 1791-1867 Gravitacija gali būti nukreipta abiem kryptimis link masyvių kūnų ir nuo jų. Viena jų vadinama gravitacija, o kita antigravitacija. Ir ji skiriasi nuo elektrinės jėgos, jei nepriimsime quanta, kuris yra statmenas elektros ir gravitaciniams vektoriams, išreiškiantis elektrogravitaciją Paul La Violette teorijoje. Lancelot Law Whyte 1961 m. išleistoje knygoje (su Harold Hartley įžanga), skirtoje R.Boskovičiaus gimimo 250 m. metinėms, nurodoma, kad jis sukūrė vieningą fizikos teoriją, naudojančią reliatyvistines ir kvantines sąvokas, bet ji klaidinga, nes nesutampa su 1925-ais Boro įvesta "oficialia" kvantine mechanika. Boskovičiaus teorijoje buvo pritraukianti ir pulsuojanti gravitacija. Tereikėjo atlikti keletą eksperimentų, kad nustatytume universaliąsias konstantas. Fizikos metodas yra sulyginti skirtingas teorijas. Tačiau Boskovičiaus teorija niekada nebuvo priešpastatyta su 3-iojo dešimtmečio kvantine teorija. Be eksperimentų Boskovičiaus teorija nebuvo vystoma. Ji tapo atmesta, nes fizika tapo politika dar iki susprogdinant atominę bombą. Becker (dukart Nobelio premijos laureatas) savo "Kryžminėse srovėse" tvirtina, kad moksle egzistuoja konspiracija kai kurie rezultatai "užmirštami", kad nebūtų atskleistos paslaptys. Boskovičiaus matematika įkvėpė Gausą ir kitus matematikus susidomėti neeuklidine geometrija, kurią panaudojo Einšteinas savo reliatyvumo teorijai. 1910 m. Einšteino naudota matematika gavo tenzorių pavadinimą. Bet ir Einšteinui neleido užbaigti jo teorijos. Jo versija buvo revizuota 3 dešimtmetyje dėl spėjamo ryšio su nacių judėjimo kilimu ir įvykiais vedusiais prie 2 pas. karo. Boskovičiaus idėjas naudojo Tesla ir daugelis mokslininkų, "ištrintų" iš fizikos istorijos. Einšteinas buvo teisus ir klaidingai interpretuotas po 1925 m. "pažangos". Tuomet buvo atmestos Tesla teorijos, nes jo nederėjo su kvantine mechanika. Tesla rėmėsi klasikine elektromagnetine teorija. Jis yra paminėjęs Boskovičių, kuris, atseit, Einšteino teoriją pateikė dar 18 a. Boskovičiaus įtaka buvo didelė. Jo idėjomis besiremdamas Faradėjus sukūrė elektromagnetinių laukų teoriją, vėliau aprašytą Klerko Maksvelo lygtimis. Dalton jį laiko šiuolaikinės atomistinės teorijos pradininku. Bet Dalton kūrė savo teoriją paremtą eksperimentais, o Boskovičiaus laikmečiu atlikti šios rūšies eksperimentus nebuvo galimybės. Tad "ortodoksinė" fizika jo teoriją laikė spekuliacija. Niutonas savojoje "principų ir optikos" knygos pabaigoje paliko neišspręstas problemas. Boskovičius jas spręsdamas 1750-ais sukūrė teoriją, kurioje dalelytės veikia ne- euklidinėje erdvėje. Einšteino 1915-ais pateikta reliatyvumo teorija naudojo ne-euklidinę erdvę. Tuo tarpu 1925-ųjų kvantinė mechanika yra subatominių dalelių fizika. Tad Boskovičiaus teorija jungė abi jas į vieną. Štai sąrašai mokslininkų, kuriuos paveikė Boskovičiaus idėjos:
Štai kaip Boskovičiaus teoriją vertino britų mokslininkai. Young (1807 m.), priimdamas Boskovičiaus teoriją kaip spekuliatyviąją, sakė, kad ji "plačiai paplitusi tarp algebriškųjų filosofų" ir "kai kurių bešališkų vertintojų labai rekomenduojama". Faradėjus (1844 m.): " Boskovičiaus atomai man pažangesni už kitas įprastines sąvokas". Klerkas Maksvelas (1877 m.): "Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, tai pašalinti kietą branduolį jį pakeičiant Boskovičiaus atomais". Kelvinas (1889 m.) laikė "Hooke kristalų formų pateikimą kaip rutuliukų šūsnį, Navier ir Poisson teoriją kietų kūnų elastingumu, Maxwell ir Clausius darbus dujų kinetinėje teorijoje visus Boskovičiaus teorijos vystymus grynais ir aiškiais". Kelvino požiūris keitėsi dažnai, bet jis 1905-ais vėl rašė: "Dabartine nuomone Boskovičiaus palikimas grynas ir aiškus". Šiuos pasisakymus papildykime ir Mendelejevo (1870 m.) žodžiais: "Boskovičius kartu
su Koperniku yra vakarinių slavų pažiba".
Laukų teorijos Fizikinių laukų teorijos kilo 18 a. ir buvo taikomos vientiso kūno nešėjams, tokiems kaip fluidai ir šilumos perdavimui. Buvo keletas bandymų juos taikyti gravitacijai, elektrai ir magnetizmui, pvz, Lagranžo ir Laplaco, apibrėžusių erdvę kaip "potencialų", esančių erdvės-laiko funkcijomis, talpyklą. Pati kūno savybė buvo ignoruojama dėl tolydaus matematinio erdvės išreiškimo, kai kiekvienas taškas buvo funkcija su erdvės-laiko koordinatėmis. Boskovičius manė, kad poveikis per atstumą turėtų būti atliekamas nemechaniniu būdu. Tam jis sukūrė tolydžių jėgų teoriją, kurioje materija buvo sutraukta į taškus, kurie veikia vieni kitus stumdami arba traukdami. Visos materijos savybės priklausė nuo atstumo tarp dalelių. Michaelis Faradėjus, britų eksperimentatorius ir magnetinės indukcijos atradėjas, priįmė Boskovičiaus laukų idėjas ir laikė juos nešėju erdvėje. Jis bandė pačiam jėgos laukui priskirti substanciją ir galų gale materijos mases sutraukė į lauko taškus. Faradėjus laikė atomus esant taškais, kuriuos supa jėgų "atmosfera", ir jis tikėjo jėgas turint tokias savybes kaip kietumas ir sunkis. Atskiru atveju, Boskovičiaus pasekėjai elektros iškrovas ir magnetizmą išreikšdavo matematiškai kaip per atstumą veikiančias jėgas. Į šią schemą Faradėjus įtraukė lauko linijų, turinčių kryptį, sąvoką ir savybes (traukia-stumia, teigiamas, neigiamas). Jis įsivaizdavo tas linijas skverbiantis per nešėją, eterį, - taip aiškindamas poveikį per atstumą. Patys magnetai ir geležis nebuvo svarbūs. Svarbios buvo iš magneto visomis kryptimis išeinančios linijos. Ten, kur kiti tematė atstumą ir veikimą per atstumą nuo materialių centrų, Faradėjus matė terpę ir jėgų siūlus. Dž.Klerkas Maksvelas, garsus škotų fizikas, daug rėmęsis Faradėjaus darbais, sukūrė elektromagnetinių laukų teoriją. Jis tvirtino, kad šviesa ir magnetinė energija keliuja skersinėmis bangomis ir šviesos bangų prigimtis yra elektromagnetinė. Jis sutiko su Faradėjumi, kad erdvė užpildyta į eterį panašia terpe, kurioje pernešama energija. Energija yra elektromagnetinių laukų darinys ir jai, kaip ir substancijai, galioja tvermės dėsnis. Matematiškai suderinęs elektros ir magnetizmo teorijas. Maksvelas iš pradžių elektromagnetiniam laukui taikė mechanistinius metodus. Vienu metu jis laikė tas jėgas esant molekuliniams sūkuriais eteryje, besisukančiais stačiu kampu lauko linijoms. Vėliau jis atsisakė mechanistinių modelių ir jėgas traktavo vien kaip matematines esybes. Jo teorija energijai suteikė pagrindinį vaidmenį ir nuteikė, kad realybė yra materijos ir energijos sąveika. Remdamasis Maksvelo teorija, Einšteinas irgi atmetė mechanistinį realybės modelį ir matematiškai išreiškė materijos ir energijos derinį (E=MC2). Tačiau gravitaciniai laukai nebuvo įjungti. Einšteinas, kaip ir kiti bandė sukurti vieningą lauko teoriją. Tačiau visos pastangos neapvainikuotos sėkme. Apibendrinant, laukas yra erdvės sąlyga ir nėra lokalizuojamas (kaip kad materialūs
daiktai). Toliau, laukas "prisotintas" energija, t.y. energija pasklidusi terpėje vadinamoje
lauku. Poveikis per atstumą galima suprasti kaip veikimą lauke. Trečia, lauko jėgos
sukelia tos energijos aktyvavimą. Materija iš dalelių pakeista aktyvia būtimi. Ir pagaliau,
laukas tampa matematiniu objektu apjungiančiu stebimus reiškinius. Jis nėra tiesiogiai
išmatuojamas ir jo negalima įrodyti empiriškai. Jį patvirtina tie reiškiniai, kuriuos jis
sukelia. Ir pabaigai, lauko jėgos yra paslėptos funkcijos. Jos yra stebimos gamtos
elgsenos sąlygos ar priežastys.
Teorija apie viską Iki Koperniko neteisingai naudojo "jėgą" kaip greitį. Galilėjus ją susiejo su pagreičiu.
Boskovičiaus teorijoje tebuvo "viena jėga". Ir Boskovičiaus teorija buvo 10-ies matavimų.
Šiuo metu geriausi "veikiantys" visų žinomų gamtos jėgų (gravitacijos,
elektromagnetizmo, silpnos ir stiprios sąveikos) yra Matų teorijos ir remiasi simetrijomis.
Joms sujungti į "Didžiąją vieningą teoriją" reikalinga turėti daugiau matavimų. 1984-ais
fizikai nustatė, kad visas įmanomas gamtos simetrijas apima supersimetrinis 10-ies
matavimų erdvėlaikis. Tai buvo pavadinta Pagal šią teoriją ultramikroskopinė styga arba p-branė esanti beveik Planko ilgio (10 33
cm) yra Visatos "statybinis blokas". Kai mąstelis padidėja, styga panašėja į tašką ir
elgiasi kaip taškas.
Bet yra net penkios superstygų teorijos. Jų apjungimai prireikia dar vieno matavimo. Tai
pavadinta M-teorija. Tačiau neaišku, ar ši supersimetrija-superstyga-supergravitacija yra
realybė. Jei taip, tai mūsų keturmatis pasaulis tėra siauras jos poaibis.
Fizikai sako, kad visi kiti matavimai susiriečia į Calabi-Yau erdves, tad negalime jų ištirti.
Bet gal juodoji materija/energija yra tų aukštesniųjų matavimų apraiška.
2001 m. rugpjūtį prestižiniame "Physical Review Letters" tarptautinės komandos
straipsnyje rašoma, kad Visatai senstant gamtos dėsniai gali pamažu keistis. Stebėdami
metalo atomus už šimtmečių esančiuose dujų debesyse atskleidė šviesos absorbciją,
kurią tegalima paaiškinti tik įelektrintų dalelių traukos jėgos konstantos pasikeitimui. Jei
tai bus patvirtinta, laikytos nekintamomis konstantos, tokias kaip šviesos greitis, gali kisti
laikui bėgant.
El.dalelių fizikos tikslas yra visa aprašyti vienu dėsniu. Materijos įvairovės nepavyksta
aprašyti dalelių sąveikos terminais. Kai sistemos pasidaro sudėtingomis, paaiškėja nauji
dėsniai. Jos rodo tam tikrą sinergijos rūšį.
Dabar jau nemanoma, kad vakuumas yra visiška tuštuma. Jame kunkuliuoja energija ir
"virtualiųjų dalelių" forma nuolat apsireiškia ir išnyksta. Laughlin ir Pines pareiškė, kad
bendroji teorija yra negalima. Ir fizikos uždavinys yra susisteminti ir suprasti visą gamtos
įvairovę, įskaitant ir gyvybę. Grigori E.Volovik, kieto kūno fizikas, "pirmauja" su anti-
unifikacijos idėja, kad Visata galėjo kilti ne pirmapradės simetrijos būsenoje, o nesant
dėsnių. Dėsniai galėjo atsirasti vėliau.
(... KITA DALIS >>>> ...)
Parengė
Cpt.Astera's Advisor
Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale. Papildomai skaitykite:
Pagrindinis NSO puslapis |
Boscovičiaus vardo krateris Mėnulyje |
