Iki pusės vandeniu užpildyta vandens stiklinė –
ar ji pusiau tuščia, ar pusiau pilna?
Jei į ją pilame - pusiau pilna, jei iš jos liejama – pusiau tuščia.
Bet kai negali stebėti proceso, tai skirtumo nėra.

Skaitykite >>>> KITA DALIS 

In our site:  English page about Roger Boscovich: 
Ahead his time 

Pastaba: Kepleris užsiiminėjo su Platono kietaisiais kūnais ir tai darė klaidingai.

Vieningo lauko teorijos konspiracija

Iki 1819 m. tebuvo žinomos 3 jėgos: gravitacija (Niutono dėsniai), elektra (Kulono dėsnis¹⁾) ir magnetizmas. Tada Erstedas²⁾ pastebėjo elektros iškrovos poveikį kompaso adatai. Iškart kilo idėja, kad tos 3 jėgos gali būti tos pačios prigimties. Faradėjus 1859 m. liepos 9 d. atliko bandymus su įelektrintais kūnais (15831-a jo dienoraščio pastraipa).

Gravitacija gali būti nukreipta abiem kryptimis – link masyvių kūnų ir nuo jų. Viena jų vadinama gravitacija, o kita antigravitacija. Ir ji skiriasi nuo elektrinės jėgos, jei nepriimsime quanta, kuris yra statmenas elektros ir gravitaciniams vektoriams, išreiškiantis elektrogravitaciją Paul La Violette⁴⁾ teorijoje.

Lancelot Law Whyte 1961 m. išleistoje knygoje (su Harold Hartley įžanga), skirtoje R. Boskovičiaus gimimo 250 m. metinėms, nurodoma, kad jis sukūrė vieningą fizikos teoriją, naudojančią reliatyvistines ir kvantines sąvokas, bet ji klaidinga, nes nesutampa su 1925-ais Boro³⁾ įvesta „oficialia“ kvantine mechanika.

Boskovičiaus teorijoje buvo pritraukianti ir pulsuojanti gravitacija. Tereikėjo atlikti keletą eksperimentų, kad nustatytume universaliąsias konstantas. Fizikos metodas yra sulyginti skirtingas teorijas. Tačiau Boskovičiaus teorija niekada nebuvo priešpastatyta su 3-iojo dešimtmečio kvantine teorija. Be eksperimentų Boskovičiaus teorija nebuvo vystoma.

Ji tapo atmesta, nes fizika tapo politika – dar iki susprogdinant atominę bombą. Becker'is (dukart Nobelio premijos laureatas) savo „Kryžminėse srovėse“ tvirtina, kad moksle egzistuoja konspiracija – kai kurie rezultatai „užmirštami“, kad nebūtų atskleistos paslaptys.

Boskovičiaus matematika įkvėpė Gausą ir kitus matematikus susidomėti neeuklidine geometrija, kurią panaudojo Einšteinas savo reliatyvumo teorijai. 1910 m. Einšteino naudota matematika gavo tenzorių pavadinimą. Bet ir Einšteinui neleido užbaigti jo teorijos. Jo versija buvo revizuota 3 dešimtmetyje dėl spėjamo ryšio su nacių judėjimo kilimu ir įvykiais vedusiais prie 2 pas. karo.

Boskovičiaus idėjas naudojo Tesla ir daugelis mokslininkų, „ištrintų“ iš fizikos istorijos.

Einšteinas buvo teisus ir klaidingai interpretuotas po 1925 m. „pažangos“. Tuomet buvo atmestos Tesla teorijos, nes jo nederėjo su kvantine mechanika. Tesla rėmėsi klasikine elektromagnetine teorija. Jis yra paminėjęs Boskovičių, kuris, atseit, Einšteino teoriją pateikė dar 18 a. Boskovičiaus įtaka buvo didelė. Jo idėjomis besiremdamas Faradėjus sukūrė elektromagnetinių laukų teoriją, vėliau aprašytą Klerko Maksvelo lygtimis.

Daltonas jį laiko šiuolaikinės atomistinės teorijos pradininku. Bet Daltonas kūrė savo teoriją paremtą eksperimentais, o Boskovičiaus laikmečiu atlikti šios rūšies eksperimentus nebuvo galimybės. Tad „ortodoksinė“ fizika jo teoriją laikė spekuliacija.

Niutonas savojoje „principų ir optikos“ knygos pabaigoje paliko neišspręstas problemas. Boskovičius jas spręsdamas 1750-ais sukūrė teoriją, kurioje dalelytės veikia ne-euklidinėje erdvėje. Einšteino 1915-ais pateikta reliatyvumo teorija naudojo ne-euklidinę erdvę. Tuo tarpu 1925-ųjų kvantinė mechanika yra subatominių dalelių fizika. Tad Boskovičiaus teorija jungė abi jas į vieną.

Štai sąrašai mokslininkų, kuriuos paveikė Boskovičiaus idėjos:
Britanijoje: Priestley, Young, Davy, Faradėjus,  Klerkas Maksvelas,  lordas Kelvinas, J.J. Thomson'as.
Prancūzijoje: Clairault, de Lalande, Laplasas, Gay-Lussac, Ampere, Cauchy, Seguin, Saint-Venant
Kitur: Fechner, Weber, Helmholcas,  Hercas, H. Lorencas.

Štai kaip Boskovičiaus teoriją vertino britų mokslininkai.

Young (1807 m.), priimdamas Boskovičiaus teoriją kaip spekuliatyviąją, sakė, kad ji „plačiai paplitusi tarp algebriškųjų filosofų" ir „kai kurių bešališkų vertintojų labai rekomenduojama“.

Faradėjus (1844 m.): „Boskovičiaus atomai man pažangesni už kitas įprastines sąvokas“.

Klerkas Maksvelas (1877 m.): „Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, tai pašalinti kietą branduolį jį pakeičiant Boskovičiaus atomais“.

Kelvinas (1889 m.) laikė „Hooke kristalų formų pateikimą kaip rutuliukų šūsnį, Navier ir Puasono teoriją kietų kūnų elastingumu, Maxwell'o ir R. Clausius darbus dujų kinetinėje teorijoje ... visus Boskovičiaus teorijos vystymus grynais ir aiškiais“. Kelvino požiūris keitėsi dažnai, bet jis 1905-ais vėl rašė: „Dabartine nuomone Boskovičiaus palikimas grynas ir aiškus“.

Šiuos pasisakymus papildykime ir Mendelejevo (1870 m.) žodžiais: „Boskovičius kartu su Koperniku yra vakarinių slavų pažiba“.

Laukų teorijos

Fizikinių laukų teorijos kilo 18 a. ir buvo taikomos vientiso kūno nešėjams, tokiems kaip fluidai ir šilumos perdavimui. Buvo keletas bandymų juos taikyti gravitacijai, elektrai ir magnetizmui, pvz, Lagranžo ir Laplaco, apibrėžusių erdvę kaip "potencialų", esančių erdvės-laiko funkcijomis, talpyklą. Pati kūno savybė buvo ignoruojama dėl tolydaus matematinio erdvės išreiškimo, kai kiekvienas taškas buvo funkcija su erdvės-laiko koordinatėmis.

Boskovičius manė, kad poveikis per atstumą turėtų būti atliekamas nemechaniniu būdu. Tam jis sukūrė tolydžių jėgų teoriją, kurioje materija buvo sutraukta į taškus, kurie veikia vieni kitus stumdami arba traukdami. Visos materijos savybės priklausė nuo atstumo tarp dalelių.

Michaelis Faradėjus, britų eksperimentatorius ir magnetinės indukcijos atradėjas, priįmė Boskovičiaus laukų idėjas ir laikė juos nešėju erdvėje. Jis bandė pačiam jėgos laukui priskirti substanciją ir galų gale materijos mases sutraukė į lauko taškus. Faradėjus laikė atomus esant taškais, kuriuos supa jėgų "atmosfera", ir jis tikėjo jėgas turint tokias savybes kaip kietumas ir sunkis.

Atskiru atveju, Boskovičiaus pasekėjai elektros iškrovas ir magnetizmą išreikšdavo matematiškai kaip per atstumą veikiančias jėgas. Į šią schemą Faradėjus įtraukė lauko linijų, turinčių kryptį, sąvoką ir savybes (traukia-stumia, teigiamas, neigiamas). Jis įsivaizdavo tas linijas skverbiantis per nešėją, eterį, - taip aiškindamas poveikį per atstumą. Patys magnetai ir geležis nebuvo svarbūs. Svarbios buvo iš magneto visomis kryptimis išeinančios linijos. Ten, kur kiti tematė atstumą ir veikimą per atstumą nuo materialių centrų, Faradėjus matė terpę ir jėgų siūlus.

Dž. Klerkas Maksvelas, garsus škotų fizikas, daug rėmęsis Faradėjaus darbais, sukūrė elektromagnetinių laukų teoriją. Jis tvirtino, kad šviesa ir magnetinė energija keliuja skersinėmis bangomis ir šviesos bangų prigimtis yra elektromagnetinė. Jis sutiko su Faradėjumi, kad erdvė užpildyta į eterį panašia terpe, kurioje pernešama energija. Energija yra elektromagnetinių laukų darinys ir jai, kaip ir substancijai, galioja tvermės dėsnis.

Matematiškai suderinęs elektros ir magnetizmo teorijas. Maksvelas iš pradžių elektromagnetiniam laukui taikė mechanistinius metodus. Vienu metu jis laikė tas jėgas esant molekuliniams sūkuriais eteryje, besisukančiais stačiu kampu lauko linijoms. Vėliau jis atsisakė mechanistinių modelių ir jėgas traktavo vien kaip matematines esybes. Jo teorija energijai suteikė pagrindinį vaidmenį ir nuteikė, kad realybė yra materijos ir energijos sąveika.

Remdamasis Maksvelo teorija, Einšteinas irgi atmetė mechanistinį realybės modelį ir matematiškai išreiškė materijos ir energijos derinį (E=MC²). Tačiau gravitaciniai laukai nebuvo įjungti. Einšteinas, kaip ir kiti bandė sukurti vieningą lauko teoriją. Tačiau visos pastangos neapvainikuotos sėkme.

Apibendrinant, laukas yra erdvės sąlyga ir nėra lokalizuojamas (kaip kad materialūs daiktai). Toliau, laukas „prisotintas“ energija, t.y. energija pasklidusi terpėje vadinamoje lauku. Poveikis per atstumą galima suprasti kaip veikimą lauke. Trečia, lauko jėgos sukelia tos energijos aktyvavimą. Materija iš dalelių pakeista aktyvia būtimi. Ir pagaliau, laukas tampa matematiniu objektu apjungiančiu stebimus reiškinius. Jis nėra tiesiogiai išmatuojamas ir jo negalima įrodyti empiriškai. Jį patvirtina tie reiškiniai, kuriuos jis sukelia. Ir pabaigai, lauko jėgos yra paslėptos funkcijos. Jos yra stebimos gamtos elgsenos sąlygos ar priežastys.

Teorija apie viską

Iki Koperniko neteisingai naudojo „jėgą“ kaip greitį. Galilėjus ją susiejo su pagreičiu. Boskovičiaus teorijoje tebuvo „viena jėga“. Ir Boskovičiaus teorija buvo 10-ies matavimų.

Šiuo metu geriausi „veikiantys“ visų žinomų gamtos jėgų (gravitacijos, elektromagnetizmo, silpnos ir stiprios sąveikos) yra Matų teorijos ir remiasi simetrijomis. Joms sujungti į „Didžiąją vieningą teoriją“ reikalinga turėti daugiau matavimų. 1984-ais fizikai nustatė, kad visas įmanomas gamtos simetrijas apima supersimetrinis 10-ies matavimų erdvėlaikis. Tai buvo pavadinta Superstyga – Teorija apie viską. Daugelis fizikų ją įvardijo Teorinės fizikos pabaiga.

Pagal šią teoriją ultramikroskopinė styga arba p-branė esanti beveik Planko ilgio (10^–33 cm) yra Visatos „statybinis blokasV. Kai mąstelis padidėja, styga panašėja į tašką ir elgiasi kaip taškas.

Bet yra net penkios superstygų teorijos. Jų apjungimai prireikia dar vieno matavimo. Tai pavadinta M-teorija. Tačiau neaišku, ar ši supersimetrija-superstyga-supergravitacija yra realybė. Jei taip, tai mūsų keturmatis pasaulis tėra siauras jos poaibis.

Fizikai sako, kad visi kiti matavimai susiriečia į Calabi-Yau erdves, tad negalime jų ištirti. Bet gal tamsioji materija/energija yra tų aukštesniųjų matavimų apraiška.

2001 m. rugpjūtį prestižiniame „Physical Review Letters“ tarptautinės komandos straipsnyje rašoma, kad Visatai senstant gamtos dėsniai gali pamažu keistis. Stebėdami metalo atomus už šimtmečių esančiuose dujų debesyse atskleidė šviesos absorbciją, kurią tegalima paaiškinti tik įelektrintų dalelių traukos jėgos konstantos pasikeitimui. Jei tai bus patvirtinta, laikytos nekintamomis konstantos, tokias kaip šviesos greitis, gali kisti laikui bėgant.

El. dalelių fizikos tikslas yra visa aprašyti vienu dėsniu. Materijos įvairovės nepavyksta aprašyti dalelių sąveikos terminais. Kai sistemos pasidaro sudėtingomis, paaiškėja nauji dėsniai. Jos rodo tam tikrą sinergijos rūšį.

Dabar jau nemanoma, kad vakuumas yra visiška tuštuma. Jame kunkuliuoja energija ir „virtualiųjų dalelių“ forma nuolat apsireiškia ir išnyksta. Laughlin'as ir Pines pareiškė, kad bendroji teorija yra negalima. Ir fizikos uždavinys yra susisteminti ir suprasti visą gamtos įvairovę, įskaitant ir gyvybę. Grigori E. Volovik'as, kieto kūno fizikas, "pirmauja" su anti-unifikacijos idėja, kad Visata galėjo kilti ne pirmapradės simetrijos būsenoje, o nesant dėsnių. Dėsniai galėjo atsirasti vėliau.

(... KITA DALIS >>>> ...)