Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Ateities vizijos

 

Aberfanas yra nedidelis miestelis Pietų Velse. 7-me dešimtm. Dauguma jo gyventojų dirbo netoli esančiose anglies kasyklose. Didžioji dalis kalnakasybos atliekų buvo pilamos ant miestelį supančių stačių kalvų šlaitų. 1966 m. spalį stiprūs lietūs susigėrė į porėtą kalvų smiltainį. Niekas nepastebėjo, kad susidarė keli nepastebimi vandens šaltiniai ir atliekos pamažu virsta skysta pliurza.

Aberfan Disaster Spalio 21-ąją netrukus po 9-ių kalvos šonas neatlaikė ir milijonai tonų purvo sparčiai slinko link miestelio. Jis 10 m storiu padengė Aberfamo mokyklos patalpas. Mokiniai ką tik buvo palikę mokyklos aktų salę, kur sugiedojo himną „Visa yra gražu ir puiku“ ir ėjo į savo klases, kai atslinko nuošliauža. Atskubėję tėvai ir policija ėmė karštligiškai atkasinėti patalpas, Ir nors daug vaikų buvo ištraukta, vis tik žuvo 139 mokiniai ir 5 mokytojai.

Kitą dieną miestelį aplankė psichiatras John‘as Barker‘is, kuris jau ilgokai domėjosi paranormaliais dalykais ir domėjosi, ar negalėjo būsimos nelaimės iš anksto nuspėti didelis kiekis žmonių. Jis paskatino „Evening Standard“ laikraštį paklausti skaitytojų, ar nėra magnačių, kad jie nujautė tragediją. Buvo gauta 60 laiškų iš visos Anglijos ir Velso, kurių bent pusėje prisipažįstama, jie tarsi ir susapnavo kažką pranašiška.

Vieną neįprasčiausių pasakojimų pateikė 10-metės mergaitės tėvai. Dieną prieš nuošliaužą jų dukra papasakojo sapną, kad bandė eiti į mokyklą, tačiau negalėjo, nes „ten nebuvo mokyklos“, kadangi kažkas tamsus užslinkęs ją padengė. Kitu atveju, 54 m. amžiaus ponia MH iš Barnstable sakosi naktį prieš tragediją sapnavusi, kad grupė vaikų yra įkalinti stačiakampyje kambaryje. Jos sapne kambario galas buvo užblokuotas kelių medinių pertvarų per kurias vaikai bandė lipti. Ponią MH sapnas tiek suneraminto, kad ji paskambino sūnui ir marčiai, kad tiedu ypatingai rūpintųsi savo mažomis dukrytėmis. Ir tas sąrašas tęsėsi toliau...

Tikėjimas, kad sapne galima nuspėti ateitį, yra labai paplitęs ir, pagal apklausų duomenis, apie trečdalis gyventojų mano kada nors tai patyrę. Bet ar tikrai žmonės sugeba pažvelgti į būsimus įvykius? Ištisus amžius tas klausimas nedavė ramybės daugeliui mąstytojų. Tačiau tik paskutinį šimtmetį tyrinėtojai galėjo pateikti kokius nors paaiškinimus.

Pradedant 6-uoju dešimtm., miego tyrinėtojai ėmė kviesti žmones, kad praleistų naktį laboratorijose, stebimi, kaip nueiną į snaudalių šalį, pažadinami, kai susapnuoja, ir prašomi papasakoti, kas jiems atėjo į galvą. Tai padėjo atsirasti daugeliui įžvalgų į šią sritį. Beveik visi sapnuoja spalvotus sapnus. Nors kai kurie sapnai neįprasti, daugumoje sutinkami kasdieniai darbai, tokie, kaip skalbimas, mokesčių formų pildymas ar kambarių siurbimas. Jei jų paliesite tą, kuris sapnuoja, ir tyliai pagrosite kokią nors muziką, pašviesite į jo veidą ar pašlakstysite juos vandeniu, tai labai tikėtina, kad tie stimulai pateks į jų sapnus. Tačiau įdomiausia išvada ta, kad mes sapnuojame gerokai daugiau, nei manome.

Buvo nustatyta, kad žmogus vidutiniškai susapnuoja 4 kartus per naktį, kurių kiekvienas trunka apie 20 min. Didžiumą jų dalį pamirštate. Daugumą atvejų, sapai nesusiję su rytojaus įvykiais ir todėl apie juos pamirštate. Tačiau kai tik sapnas būna susijęs su kitą dieną įvykusiu įvykiu, jis sukelia sapno prisiminimą. Todėl nesunku save įtikinti, kad sapnas magiškai nuspėjo ateitį. Tačiau tai tik viena istorijos dalis...

Atsiverskite bet kurią knygą apie paranormalius ir netruksite joje rasti, kad prezidentas Linkolnas sapnavo vieną labiausiai pranašiškų sapnų. Atseit, 1865 m. balandžio pradžioje Linkolnas atėjo pas asmens sargybinį ir gerą savo draugą Ward Hill Lamon’ą ir papasakojo, kad neseniai sapnavo neįprastą sapną. Sapne Linkolnas jautė tarsi „mirtiną sustingimą“ kūne ir girdėjo raudojimą, sklindantį iš laiptinės Baltuosiuose rūmuose, Apieškojęs pastatą, jis atėjo į Rytinį kabinetą ir rado kūną, suvynioti į laidotuvių apdarus. Žmonių minia murmėdama žvelgė į kūną. Kai Linkolnas jų paklausė, kas mirė, jam atsakė, kad Prezidentas, kuris buvo nužudytas.

Po dviejų savaičių Linkolnas su žmona nuėjo Į Fordo teatrą Vašingtone. Praėjus nedaug laiko nuo spektaklio pradios, jis buvo iškilaus aktoriaus ir konfederatų rėmėjo John Wilkes Booth‘o nušautas.

Ir vėl, tyrinėtojai gali paaiškinti šį atvejį. 7-ojo dešimtm. pabaigoje jie atliko iš kojų verčiantį eksperimentą su grupe pacientų, kurie lankė terapijos seansus, kad padėtų įveikti rimtos operacijos psichologinius momentus. Tyrinėtojai kelias naktis stebėjo jų sapnus ir nustatė, kad naktį po seansų jie gerokai dažniau sapnuodavo su medicina susijusius dalykus. Pvz., vienas pacientų turėjo problemų su drenažo vamzdeliais. Po terapijos seanso apie tai, jis bveik tikrai sapnavo į jį ir kitus kišamus vamzdelius. Kitaip sakant, sapnuose pacientai buvo linkę matyti savo nerimą. Panašūs kiti tyrimai davė panašius rezultatus. Taigi, mūsų sapnus veikia ne tik tai, kas vyksta aplink, bet ir dėl ko esame sunerimę.

Paranormalių reiškinių tyrinėtojas Joe Nickell‘is teigia, kad tai gali paaiškinti atvejį su Linkolnu. Iš istorinių knygų nesunkiai matosi, kad Linkolnas baiminosi, kad gali būti nužudytas. Vos prieš jo pirmąją inauguraciją jam buvo patarta vengti vykti per Baltimorę, nes žvalgai tenai atskleidė sąmokslą, o savo tarnyboje jam kelis kartus grėsė mitinas pavojus – vieną ypač įsimintiną kartą, matyt, nepatyręs žudikas peršovė jo skrybėlę. Tokių aplinkybių šviesoje mistinis Linkolno sapno aspektas nublanksta. Tomb of victims of Aberfan Disaster

Tą pačią koncepciją galima pritaikyti ir Aberfano atveju. Prisiminkime mergaitę, sakiusią motinai, kad kažkas tamsaus užslenka į mokyklą. Keli metai iki nelaimės, vietos valdžia buvo nemažai susirūpinusi apie didelio atliekų kiekio ant kalvų pylimo protingumu, tačiau jų baiminimosi negirdėjo kasyklų savininkai. Nėra užtikrinta, tačiau tas susirūpinimas galėjo atsispindėti mažos mergaitės sapne.

Bet kaip dėl kitų atvejų, kai ateities nuspėjimas tarytum nebuvo susiję su nerimu ir susirūpinimu?

Tad artimiau pažvelkime į tuos antgamtiškai atrodančius atvejus. Atsitiktinai Anglijoje pasirinkime gyventoją ir tegu jo vardas būnas Brianas. Tegu jis sapnuoja kasnakt nuo 15 m. iki 75 m. Metuos yra 365 d., taigi per savo gyvenimą Brianas susapnavo 21 900 kartų. Tegu toks nutikimas kaip Aberfane nutinka kartą per vieną žmonių kartą. Tarkim, kad Brianas prisimena tik vieną su tokiu baisiu įvykiu susijusį sapną (per visą savo gyvenimą). Šansas, kad dieną prieš jis tai sapnuos yra apie 22 tūkst. prieš vieną. Nenuostabu, kad Brianas turėtų būti nustebęs, jei tai nutiktų jam.

Tačiau čia iškyla nedidelis niuansas. Kai Brianas galvoja apie tokio sutapimo tikimybę, jis yra šiek tiek savanaudiškas. 7-me dešimtm. Anglijoje gyveno 45 mln. Žmonių, ir tai galėjo nutikti su bet kuriuo iš jų. Galime paskaičiuoti kad kiekvienoje kartoje galėjo būti apie 2000 žmonių, tai patyrusių. Tai vadinama „Didžiųjų skaičių dėsniu“, teigiančiu, kad yra daug šansų neįprasto įvykio įvykimui, kai jis turi daug galimybių. Tai galioja loterijose. Kad kuris atskiras žaidėjas laimės „aukso puodą“ yra nepaprastai maža tikimybė, tačiau gana dažnai jį laimi kas nors iš didelio žaidėjų kiekio.

Aberfano atveju situacija dar paprastesnė. Kas nors blogai pasaulyje nutinka beveik kasdien: krenta lėktuvai, kyla cunamiai, vyksta teroro aktai ir t.t. O prisiminus, kad žmonės gan dažnai sapnuoja baisius dalykus, išpranašavimas tampa beveik neišvengiamu.

Aišku, kai kurie tebesakys, kad vis tik išlieka tikrai pranašiškų sapnų dalis. Tačiau tai sunku patikrinti. Turėtų būti užrašytas didelis sapnų kiekis prieš nelauktą įvykį. Laimei, tokio tipo tyrimai jau vyksta.


Charles Lindberg 1927 m. 25 m. amžiaus JAV oro pašto lakūnas Charles Lindberg’as išgarsėjo, kai vienas perskrido Atlantą. Po 2 m. jis vedė Anne Spencer Morrow ir jiedu abu tebetraukė dėmesį, pasiekdami daugelį rekordų, tame tarpe būdami pirmaisiais, nuskridusiais iš Afrikos į Pietų Ameriką ir ištirdami poliarinius oro maršrutus Iš Šiaurės Amerikos į Aziją. 1930-aisiais jiedu susilaukė savo pirmojo vaiko, Charles Lindberg‘o Jaunesniojo, ir persikėlė į didelius namus Hopewell‘e, Naujoj Džersio valstijoje.

1932 m. kovo 1 d. jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Apie 10-ą auklė atskubėjo pas Čarlį ir pasakė, kad sūnus pagrobtas iš kambario, o pagrobėjas paliko raštelį, reikalaujantį 50 tūkst. dolerių išpirkos. Čarlis čiupo ginklą ir ėmė ieškoti aplink. Jis rado savadarbes kopėčias, kuriomis buvo užlipta į antrą aukštą, tačiau nerado jokių sūnaus pėdsakų. Buvo iškviesta policija ir organizuotos masinės paieškos. Lindberg’as šlovė sukėlė nepaprastą visuomenės susidomėjimą, ir vienas žurnalistų nutikimą netgi pakrikštijo „didžiausiu nuo Prisikėlimo“.

Po kelių dienų Harvardo psichologas Henry Murray nusprendė įvykį panaudoti ateities nuspėjimo tyrimui. Jis įkalbėjo vietos laikraštį paraginti skaitytojus pasidalinti galimu išankstiniu įvykio numatymu sapnuose. Prašymas keliavo per laikraščius ir buvo sulaukta per 1300 atsiliepimų. Kad galėtų tinkamai įvertinti juos, Murray teko laukti dvejus metus, kol įvykis pasibaigė.

Praėjus kelioms dienoms po sūnaus dingimo, Lindberg’as padarė įvairius viešus pareiškimus, kviesdamas pagrobėją pradėti derybas, tačiau niekas neatsiliepė. Tačiau kai į pensiją išėjęs mokytojas John Condon‘as laikraštyje paskelbė straipsnį, aiškiai nurodydamas, kad nori būti tarpininku ir prie išpirkos pridėti 1000 dolerių, jis gavo eilė žinučių iš spėjamo pagrobėjo. Balandžio 2 d. jis pasiūlė Condonui susitikti Bronx’o kapinėse ir atnešti 50 tūkst. dolerių aukso sertifikatais mainais į informaciją apie vaiko vietą. Condonas paėmė sertifikatus iš Lindberg’o, perdavė juos susitikimo metu, ir jam buvo pasakyta, kad vaikas yra laive Masačūsetso pakrantėje. Lindberg’as ištisas dienas skraidė tame rajone, tačiau nerado jokio laivo.

1932 m. gegužės 12 d. sunkvežimio vairuotojas pasuko į kelkraštį kelios mylios nuo Lindberg’o namų ir nuėjo į medžių pavėsį, kad pailsėtų. Čia jis aptiko Lindberg’o sūnaus lavoną, palaidotą skubotai paruoštame negiliame kape. Vaiko galva buvo sutrupinta, Son of Charles Lindberg trūko kairės kojos ir abiejų rankų. Vėliau paaiškėjo, kad vaikas negyvas kokie 2 mėnesiai ir mirė nuo smūgio į galvą.

Dar dvejus metus policija nesėkmingai bandė ištirti nusikaltimą. Tada, 1934 m. rugpjūtį benzino kolonėlės operatoriui kilo įtarimas, kai pirkėjas už 5 galonus degalų sumokėjo 10-ies dolerių aukso sertifikatu. Jis užsirašė mašinos numerį ir pranešė policijai. Buvo nustatyta, kad mašina priklauso Bruno Richard Huptmann, nelegaliam vokiečių imigrantui, dirbusiu dailide. Jo namuose buvo atlikta krata, rasti tūkstančiai dolerių išpirkos. Jis buvo suimtas, nustatyta, kad jo ranka parašytas raštelis, paliktas Lindberg’o namuose, jo namo grindys yra iš to medžio, kaip ir rastos kopėčios. Jis buvo nuteistas mirties bausme.

Byla buvo užverta ir H. Murray ėmėsi darbo. Jis išnagrinėjo pranešimus apie galimus įvykio numatymus trijų faktų atžvilgiu: kai vaikas negyvas, kad palaidotas ir kad kapas yra netoli medžių. Tik 5% spėjusiųjų sakė, kad vaikas negyvas, ir tik 4 iš 1300 sakė, kad jis palaidotas prie medžių. Be to, niekas neminėjo kopėčių, pastabų ar išpirkos. H. Murray buvo priverstas padaryti išvadą, kad jo tyrimas nerodo, kad būsimi įvykiai ir sapnai būtų susiję.

Beje, Harvardo psichologas Daniel Wegner‘is pasiūlė paprastą, tačiau efektyvų būdą valdyti savo sapnus. Jis panaudojo „atmušimo efektą“, kai žmonės, paprašyti apie ką nors negalvoti, tai sunkiai išmeta iš savo minčių. D. Wegner‘is patikrino, ar tai tinka ir sapnams. Jis nustatė, kad dukart dažniau sapnuojama tai, apie ką stengeisi „negalvoti“ prieš užmiegant.


Šmėklos and fiuzelažo

Aviacijos pionierius Charles Lindberg 1927-ais vienas perskrido Atlanto vandenyną su "Spirit of St.Louis". Maždaug po 24-ių valandų skrydžio, apie penktą valandą ryto, ant lėktuvo fiuzeliažo už piloto pradėjo knibždėti "šmėklos - neaiškių kontūrų, permatomos, judančios besvorės būtybės, skriejančios su manimi lėktuvu". Jos turėjo žmonių formą, tačiau neturėjo pastovios formos. Jos nebuvo piktybinės: patarinėjo jam kaip reikia skristi ir siūlė žinias, "kurių kitaip nebuvo galima gauti". Tai Čarlis viešai pareiškė tik maždaug po 30 m.

Ar Lindberg matė haliucinacijas? Galbūt... Tačiau jis po to dar skrido 9-ias valandas ir sėkmingai užbaigė savo istorinę kelionę. Ar jis tai galėjo padaryti kliedėdamas?

Papildomai skaitykite:
Žudyti per atstumą
Doppelganger efektas
Emocinis apsivalymas
Mažojo elnio pėdsakai
Ką rodo laiko rodyklė?
Gyvenimas 2021 metais
Šventasis pranašas Slavikas
Menas matyti tolimą praeitį
Tie prakeikti nematomi dalykai
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Moteris su dviem leopardais
Heisenbergo mistinė patirtis
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Apie čerauninkes ir raganas
Keiro – bohemiškasis pranašas
M. Prustas. Sodoma ir Gomora
Keistai pažįstama, Deja vu
Faktas ar frenologija
Juodoji Nigerijos magija
Tarp sapno ir tikrovės
Elektroninių Balsų Reiškinys
Amžinojo gyvenimo siekis
Mano planeta artėja
Minčių valdymo mašina
Čenelingas ir rašymas
Dievų ir žmonių akys
Sibiriečio fenomenas
Žvilgsnis ir žodis
Pranašas Nostradamas
Fairwater paslaptis
Kogi telepatija
Tolimasis poveikis
Genties pranašystės
Jie tebegyvena!?
Sielos klajonės
Vūdū ištakos
Hipnozė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklio naujienos
Fantastikos puslapis