Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Istorinis diskursas

Kosminė opera ir Marsas
 

Tęsinys, pradžia:  1. Astronominis pagrindas ;   Rusų fantastai apie Marsą ;   Raudonoji ... planeta ;
Mokslininkai fantastikai ;
taip pat skaitykite: Rusų kosminė mintis, 19 a. bei Marsas: pasikartojančios temos Edward Smith. Skylark of Space

"Kosminės operos" žanro tėvu laikomas amerikietis chemikas Edvardas ("Dokas") Smitas, 1928 m. "Amazing Stories" žurnale pradėjęs publikuoti su Li. Ch. Garbi parašytą nedidelės apimties romaną "Kosmoso vieversys". Vienintelė jo vertybė - kad pirmąkart aprašytas skrydis už Saulės sistemos ribų. Praktiškai tai kosminio mastelio vesternas, turintis tikslą užimti skaitytoją metro pakeliui į darbą (plačiau žr. >>>>>).

Tačiau iš tikro pirmasis skrydį į Didįjį kosmosą aprašė Viktoras Gončiarovas, gyvenęs Tiflise (Tbilisyje), 1924 m. išleidęs dilogiją "Psicho-mašina" ir "Tarpplanetinis keliautojas" (taip pat žr. >>>>>). Tik va jo kūryba neįsirašė į "tikrosios fantastikos" rėmus. Jo lengvas linksmas stilius, "spindulių pluoštas, su švilpesiu pjaustantis kūnus" skatino jį vadinti autoriumi, nežinančiu, kas yra tikroviška. Rusų kritikams, kaip bebūtų keista, dilogijoje tiko viskas, išskyrus "naglus" revoliucionierius, visur kišančius savo revoliuciją (bet būtent tokie jie ir buvo 3-e dešimtm.). Tačiau, iš tikro, V. Gončiarovas tiesiog tryško idėjomis - A. Smitui iki jo - oi kaip toli.

"Psicho-mašinoje" jaunas komjaunuolis Andriejus, susirengęs atostogų pas draugą Ukrainoje, tampa Leningrado mokslininko A. Veprevo, suvaldžiusio psichokinezinę energiją, asistentu. Netrukus paaiškėja, kad tasai Veprevas - užkietėjęs kontrrevoliucionierius. o jo mašina skirta komunistų naikinimui:
"Jo psicho-mašina ... dėka jos galingo psicho-magneto, gali sugerti dvikojų žemės gyventojų psichinę energiją. Nustatyta maksimumui ir įkrauta atitinkamai, ji gali sunaikinti tą ar kitą žmonių klasę ar sluoksnį psicho- magnetu ištuštindama smegenis per kelias sekundes... Veprevas, be kita ko, ją naudojo persikėlimams... Mat neįkrauta psicho-mašina sugeria tik tą energiją, kurią smegenų substancija kuria savanoriškai, kasdieniniame gyvenime... Tokia ji nepavojinga, kaip nepavojingas ir radio-magnetas, kai gaudo tik radijo bangų perteklių.... Veprevas sukūrė dvi vienodas mašinas; vieną ketino naudoja savo persikėlimams oru - tokie bandymai jau buvo atliekami ir sėkmingi, o kitą kaip ginklą jo organiškai nekenčiamų bolševikų naikinimui.

Andriejus kartu su LVU studentu Nikodimu, kuriam profesorius atėmė kalbos dovaną, noris sutrukdyti šiems planams. Mintis skaitantis Veprevas pabėga viena tų "cilindro formos" mašinų, o jaunuoliai kita ima jį persekioti. Pradžioje sukami ratai aplink Žemę, vėliau nulekiama į Mėnulį.

Mat psicho-mašina gali judėti nepaprastai greitai ir Mėnulyje atsiduriama per kelias minutes. Mėnulyje jaunuoliai randa sudužusį profesoriaus aparatą - mat profesorius nepaskaičiavo, kad beorėje erdvėje psicho-energija eikvojasi gerokai greičiau ir nesugebėjo mašinos išlaikyti leidžiantis. Tačiau Veprevas su bendražygiu Šarikovu išsigelbėjo ir pasislėpė Mėnulio gyventojų senovėje pastatytuose mechanizuotuose tuneliuose. Patys Mėnulio gyventojai, plačiapečiai drambliukai ant užpakalinių kojų ir skeltomis kanopomis, yra pasidaliję į dvi nelygias grupes: "nebezus" (proletarus) ir "vezus" (valdantįjį elitą), kurie jau senai naudoja psicho-mašinas bet kokių sukilimų nuslopinimui. Ir su šiais susideda Veprevas.

Vyksta gaudynės ir susišaudymai, kol galiausiai, aišku, laimi Žemės jaunuoliai. Nebezai iškart surengia ginkluotą maištą ir prašo tuodu žemiečius jam vadovauti. Šiedu džiaugsmingai sutinka, maištininkai laimi, išgelbėdami 50 mln. nebezų nuo mirties (mat vezai, ne tik engė, bet ir žudė nebezus, taio reguliuodami gyventojų skaičių). Mėnuliečių psicho-mašinos sunaikinamos, vezai įkalinami, o abu žemiečiai grįžta namo.

"Tarpplanetine keliautojuje" jiedu priversti grįžti į Mėnulį, nes pasirodo, kad jų plaučiai atprato nuo tankaus Žemės oro, todėl reikia reabilitacijos kurso. Jie įsikuria mechanizuotose rūmuose ir susipažįsta su selenų pasiekimais (ir ko tik tie neturi - ir skraidantys atominiai aparatai, ir automatizuotos gamyklos, heliostotys, kompaktinių diskų bibliotekos, koncentruoti maisto papildai ir pan.). Juos patys nebezai sieja su Komunistine respublika, viešpatavusia iki vezų pučo.

Vis tik Žemės jaunuoliai trokšta naujų nuotykių, jie aptinka slėptuvę su nedidele, tačiau labai galinga cigaro formos psicho-mašina. Perskaitoma greta besimėtančiame kompakte buvusi "minčių knyga". Mašiną sukūrė vezas Airani, iškėlęs įdomią hipotezę. Visata begalinė, todėl pagal tikimybių teoriją, joje kažkur toli-toli turi egzistuoti pasauliai, identiški mūsiškiam. O kartu turėtų būti ir planetos-dvyniai su mūsų praeitimi ir ateitimi. Ir visas tas planetas galima pasiekti.

Andriejus bando įkalbėti Aukščiausiąją tarybą, kad išlaisvintų išmintingąjį vezą, perduodant jo atsakomybei. Tasai pradžioje vaizduoja išdidų aristokratą, priešinasi, tačiau vėliau mielaširdingas senukas atskleidžia savo paslaptis ir siūlo komjaunuoliui patikrinti jo hipotezę. Jiedu rengiasi skristi į žvaigždę, esančią už 30 mlrd. varstų - ten yra mūsų planetos, į priekį pažengusios 5 m., dvynė, po to - 100 m., pusę milijono ir galiausiai milijoną metų.

Pasiekę Žemę-2 ir nusileidę prie Leningrado, jie mato cerkvę, kurioje įrengtas Valstiečių universitetas. Gatvės visiškai elektrifikuotos, Vietos taryboje Andriejus paprašo arklių, tačiau iš jo pareikalauja "darbo kortelės", todėl tenka "pūsti miglas į akis". Juo patiki. Pakeliui jis sužino, kad visos šalys jau tarybinės, išskyrus JAV, pinigai visur panaikinti, tačiau įvesta darbo prievolė ir kortelės, pagal kurias dalijamos prekės bei maisto produktai.

Išskrendama toliau. Žemėje-3 2022-ieji, ten jau utopija. Amerika krito 1930-aisiais. Komunarai gyvena kotedžuose, pastatytuose miškuose ir parkuose, ant ežerų krantų. Jie gyvena labai ilgai, nes antiseptikas sunaikino visus pavojingus mikroorganizmus. Visi kalba esperanto kalba, pirmenybę atiduoda oro transportui ir užsiima mokslu. Tačiau ir šiame pasaulyje saujelė seniokų svajoja apie kapitalizmo sugražinimą ir periodiškai rengia teroro aktus. Jie pagrobia ir Andriejų, siekdami išsiaiškinti psicho-magnetų paslaptį. Tačiau gudrusis Andriejus įvilioja juos į pasalą ir išduoda komunarams.

Saulės sistema, kurioje randasi Žemė-4, patyrė esminius pokyčius: Saulė švietė blankiau, nebuvo Saturno, o jo vietoje buvo debesuota planeta be žiedo ne su 9, o su 12-13 palydovų, o "ten, kur turėjo būti Žemė, kibirkščiavo kažkoks keistas kūnas, apvalus ir su ilgu šešėliu... Priskridus arčiau ... nebuvo nei žemynų, nei jūrų. Akinančiai ryškus paviršius gaubė dangaus kūną... Nuo abiejų keisto kūno ašigalių ėjo lygiagretūs tiltai, toli nusitęsiantys į šonus... Juostos tęsėsi, išlikdamos lygiagrečios, link kitos planetos, artimesnės Saulei, ir joje pasibaigdavo, taipogi ašigaliuose".

Ko gero tai pirmasis aprašytas astrociklopinis (kosminių masteliu) statinys. Andriejus patenka į "sosialių" (tolimos ateities socialistų) pasaulį, kuris yra utopijų utopija: "kiekvieno visuomenės nario gyvenimas supamas tokio komforto, kad kelia netgi kai kuriuos įtarimus: ar po viso to žmonija dar neišsigimė?"

Žemė tapo gamyklų planeta ir įtvirtinta karine baze, kurioje budi 1000 žmonių, kurie ne tiek dirba, kiek žaidžia begalinį žaidimą su tolimos praeities atkurtais kraštovaizdžiais. Kiki sosialiai telepatiškai medituoja Veneros ir kitų dirbtinių planetų kurortuose.

Pasirodo, kad tokias Žemės pertvarkas iššaukė būtinybė, mat prieš 150 tūkst. m. pasireiškė trys pražūtingos grėsmės: Žemės sukimasis ėmė lėtėti, ji pradėjo netekti atmosferos, o Mėnulis taip priartėjo, kad galėjo nukristi. Žmonija nepuolė į paniką ir nepaliko Žemės. Buvo kiaurai nuo ašigalių perkasta Žemė ir Venera, jose įtaisyta metalinės ašys, o planetų ašigaliai sujungti metalinėmis grandimis su viduje jų esančiais vamzdžiais, kuriais iš Veneros į Žemę buvo tiekiamas oras. Kartu ašys naudotos planetų sukimui sinchronizuoti.

Taigi, dabar gyvenimas sutvarkytas, tačiau išorinėse planetose tebegyvena nehumanoidiniai kapitalistai, svajojantys apie "naujas rinkas". Jie kelia karus, slapta numeta desantą į Žemę ir tik galingasis Andriejus gelbsti socialius nuo visiško sunaikinimo. Paskutinė kapitalistų prieglauda sunaikinta, įsteigiamas Visuotinė Raudonųjų Saulių Sąjunga.

* * *

Kitu paminėtinu "kosminės operos" kūriniu būtų trijų dalių Nikolajaus Muchanovo "Liepsnojančios bedugnės" (1924 m.; taip pat žr. >>>>>>>>>> bei >>>>>), utopija, aprašanti žmonijos komunistinę ateitį (nors joje nė karto nesutinkamas žodis "komunizmas").

2423 m. Žemėje neliko valstybių, vieningos Federacijos (su sostine Urale) ideologija paklūsta Didžiajam protui ir valdoma Tarybos. Vadovauja dviese: Techninių pajėgų vadas Ronė Oro-Beras ir Tarpplanetinio laivyno vadas Heni Oro-Mosku. Apgyvendintas Mėnulis, kasyklos įrengtos asteroiduose, įvesta 3 val. trukmės darbo diena, kalbama viena Aziro kalba. Žmonės išmoko skaityti mintis, gyvenimo trukmė išaugo iki 200 m.

Žemei padeda dar senesnė marsiečių rasė, su kuria glaudžiai bendradarbiaujama - būna net mišrių vedybų (netgi vadas Oru-Mosku yra vedęs marsietę Avirą). Tačiau problemas kelia štri konkurencija dėl "nebulio", ypatingo elemento, kurio vidinė energija lengvai išsilaisvina ir gali būti pritaikoma visiems tikslams. Žemėje jo nerasta, jis atrastas Mėnulyje:
"jo dėka įveikėme traukos jėgą ir nugalėjome bekraštes beores erdves... Kai užmezgėme santykius su marsiečiais, įsitikinome, kad Marse gausu šio elemento, tačiau jis nėra ištirtas ir visiškai nenaudojamas aukštai išvystytoje mūsų kaimynų technikoje. Mes suteikėme marsiečiams postūmį nebulio eksploatacijai ir per trumpą laiką jie vos neaplenkė mūsų šioje srityje. Tai - viena. Dabar - toliau. Kiekvienam mokiniui žinoma, kad Saulės sistemoje tarp Marso ir Jupiterio egzistuoja iki 1000 mažų planetų ar planetoidų. Apie pusė jų per maži, kad būtų tinkami eksploatacijai. Kitos pusę didesnę dalį eksploatuoja mūsų kaimynai, o mažesnę, iki 150, mes. Tai vyksta, aišku, dirbtinės atmosferos sąlygomis. Beveik visuose planetoiduose gausu nebulio. Dabar masiečiai, dėl jų artumo prie šio smulkių planetų, reikalauja visus juos palikti jų priežiūrai. Mes negalime sutikti su tokiomis sąlygomis... Mums būtinas nebulis, kaip pagrindinis mūsų technikos pagrindas..."

Tai būtų dar pusė bėdos, tačiau pasirodo, kad Marse yra slapta "largomerogų" sąjunga, į kurią įeina poetai, mokslininkai ir filosofai, senųjų giminių palikuonys. Pagrindinis sąjungos tikslas - visomis priemonėmis užtikrinti marsiečių hegemoniją visose apgyvendintose planetose. Marsiečiai išprovokavo karinius veiksmus, tačiau pirmieji smogė žemiečiai (nes nebuvo ką daryti, nes kitaip Žemė būtų liovusi dvasiškai egzistuoti). Smogta Fobosui ir Deimosui, nes ten marsiečiai laikė nebulio atsargas. Atsakydami marsiečiai smogė Mėnuliai, siekdami pakeisti jo orbitą, tačiau jiems nepavyko, o tik buvo ištirpdyti ledai ir Mėnulį apgaubė atmosfera.

Mūšių arena plėtėsi - kosmoso erdvėje kovėsi dvi sanaerožablių armados, asteroidų zonoje mirtinai susigrūmė kolonistų būriai. Energetiniai "feilūro" spinduliai išdegino ištisas Žemės sritis. Visuotiniai sugriovimai abiejose planetose, gyventojai slepiasi požemiuose.

Pradžioje žemiečių pranašumą užtikrina pirmasis smūgis pasekmės bei naujasis "teleskoposo" ginklas, užtaisytas "naujai atrastais kombinuotais nebulio ir kažkokio elemeto, tolimų pasaulių svečio, spinduliais", tačiau marsiečiai turi kiekybinį pranašumą ir žemiečiai netenka Mėnulio ir pereina į gynybą. Atrodo, kad viskas nulemta, tačiau karo arenoje pasirodo įslaptintas genialus jaunuolis Ken Ronė, skelbiantis visuotinės tarpgalaktinės kultūros (faktiškai, kosmizmo K. Ciolkovskio dvasia) idėjas. Laimei, jis buvo ir pacifistas. Pranikęs į inercijos paslaptį, jis išmoko valdyti dangaus kūnus, ir tai panaudojo tarpplanetinių kautynių nutraukimui. Jis sulėtino Marso sukimąsi apie ašį, kas sukėlė visuotinius kataklizmus, o po Žemės ultimatumo ir revoliuciją, nuvertusią largomerogų valdžią...

Muchanovo romanas užmirštas (gal ir teisingai), tačiau jis parodė, kad žmonijai išėjus į kosmosą, jos problemos nesibaigia...

* * *

Kosmoso tema tarybinėje literatūroje vystėsi. 1925 m. išleistas Stefano S. Petrovo, pasirašinėjusio Graalio Arelskio pseudonimu, apsakymų rinkinys "Apysakos apie Marsą" (taip pat žr. >>>>> bei >>>>>). Vėl grįžtama prie tezės apie tiesioginę priklausomybę tarp visuomeninės santvarkos ir mokslo-technikos progreso, tačiau kalbama ne apie klasių kovą, o monoetnines civilizacijas, išskirtas amžių praraja. Marso civilizacija įvedė technokratinę utopiją, iškasusi kanalus, išgelbėjo planetą nuo išdžiūvimo, pamažu įsisavina Saulės sistemą. Tačiau įvyksta katastrofa - nukrenta Fobosas. Šiaurinę planetos dalį užlieja lava, viskas ten liepsnoja, tačiau marsiečiai su nuostaba stebi, kaip vėstančiame šiaurės pusrutulyje pergalingai pralekia visa evoliucija, atsiranda papartynų džiunglės, vėliau bastosi dinozaurai, atsiranda pirmykščiai žmonės. Pradžioje civilizuoti marsiečiai nežino, ką daryti su šiais barzdočiais, apsidengusiais kailiais, tačiau po kelių tūkstantmečių, kai Saulė ima vėsti, juos suveja į požeminius miestus ir paverčia darbininkais. Viskas baigiasi tuo, kad Saulė gęsta, o gelbėdamiesi marsiečiai savo planetą nulkreipia link kitos artimiausios žvaigždės. Tai pavyksta, tačiau dėl sukrėtimų paviršius suskyla ir požemių gyventojai prasiskverbia į paviršių, kur jiems belieka sukelti revoliuciją...

Ivano D. Oksenšterno, pasirašinėjusio I. Okstono slapyvardžiu, apsakyme "Tarpplanetiniai Kolumbai" (1926 m.) 20 a. pabaigoje efiromobiliai skrodžia Saulės sistemą, tačiau žmonija viena ir kolonizacija nekelia sunkumų. Tėra du pavojai: meteoritų srautai bei keista psichikos liga, verčianti žudyti bendrakeleivius...

* * *

Reikia pridurti, kad Marsas nebuvo privalomas tikslas - aiškiai pirmavo Mėnulis, kad savaime suprantama, nes jis lengviau pasiekiamas. Gausėjo pažintinės literatūros apie artimiausią kaimyną. Tačiau kaip iš tikro tie aprašymai atitinka tikrovę nebuvo aiškinamasi, fantastikos kūriniuose stebino keliautojų nepasirengimas kosminiams skrydžiams. Tad nekeista, kad dauguma skrydžių baigiasi avarijomis, o išsigelbėti pavyksta tik laimingų atsitiktinumų dėka. Taupant vietą, šios "pažintinės" literatūros pavyzdžių nepateiksime.

A. Platonov. Bomb to Luna Tačiau Mėnulio skersvėjo neišvengė ir garsusis Andriejus P. Platonovas, apsakyme "Mėnulio bomba" (1926 m., taip pat žr. >>>>>) parodęs netolimos ateities tikrą technokratinį pragarą. Siekdamas spręsti gyventojų pertekliaus problemą. Peteris Kreickofas pateikia aparato skrydžiui į Mėnulį projektą: rutulys būdavo nusviedžiamas nuo įsisukusio disko. Nusileidimas buvo užtikrinamas prie paviršiaus susprogdinant užtaisą. Pirmojo išsviedimo metu rutulys turėjo pralėkti netoli Mėnulio paviršiaus ir grįžti į Žemę. Jame turi rastis visi reikiami matavimo prietaisai, viską registruojantys savo kelyje.

Nepaisant sunkumų, katapultą vis tik pastato, o P. Kreickofas siūlosi būti pirmuoju keleiviu. Skrydžio metu jis sužino, kad Mėnulis yra gyva būtybė (galbūt, ir protaujanti), engiančiai veikianti kitas gyvas būtybes. Inžinierius neatlaiko jo poveikio ir nusižudo, atverdamas "bombos" liuką... Liūdnas toks finalas...


Gyvavo ir kontaktų su kitomis, pirmiausia, Marso, civilizacijomis tema. L. Kalinino apysakoje „Derybos su Marsu“ (1924 m.) tarybiniai inžinieriai ryšį užmezga galingos radijo stoties pagalba. N. Popylovo apsakyme „Nematomieji“ (1926 m.) iš kosmoso gelmių atvyksta miniatiūrinis laiviūkštis L. Kalinin. Spaceship su mikroskopinio dydžio ekipažu, su jais bandoma susisiekti, tačiau, dėl nežinomos priežasties, mažieji ateiviai žūsta. A. Jaroslavskio romane „Visatos argonautai“ (1926 m.) Žemės gyventojai skrenda į Mėnulį radijo laivu, kad nustatytų mentalinį kontaktą su aukštesniąja tūkstantmečių „Visatos piliečių“, kadaise turėjusių kolonijas Žemėje ir tapusių mūsų civilizacijos pradininkais, rase (plačiau žr. >>>>>).

A. Bobriščevo-Puškino apsakyme „Atskridęs svečias“ (1927 m.) Žemę aplanko humanoidas, keliaujantis po Visatą be ( ! ) kosminio laivo, kurį nuo žudančio tuštumos poveikio saugo ypatingi fluidai, kuriuos spinduliuoja jo kūnas. Egofuturisto M. Prusako apysakos „Žemės svečiai“ (1927 m.) pradžia primena H. Velso „Pasaulių karą“: marsiečių sviedinys nusileidžia prie Los Andželo, keistos būtybės metalinėmis atramomis. Tačiau jie pasirodo taikūs, be to ateistai ir komunistai, ir būtent toji santvarka įsivyravo suvienytame Marse. Nedori kapitalistai nori sunaikinti „raudonuosius“ marsiečius ir juos išgelbsti tik darbininkų, sugebėjusių sviedinį atgabenti į Tarybų Sąjungą, įsikišimas.

A. Volkovas apsakyme „Svetimi“ (1928 m.; žr. ir >>>>>) išdrįso aprašyti driežo pavidalo ateivius iš tolimo ūko, kurių disko formos laivas sudužo Vakarų Afrikoje (t.p. žr. >>>>>). S. Klenčo apsakyme „Iš Visatos gilumos“ (1929 m.) gana efektingai pateikiamas maskviečių kontaktas su Kentauro Alfa sistemos Jupiterio klasės planetos gyventojais, kurie nėra humanoidais. S. Gorbatovo apsakyme „Paskutinis 'Mėnulio Kolumbo' reisas“ (1929 m.) olose gyvenantys žmogiškos išvaizdos selenitai rengia kovinių raketų armadą, kad jomis užkluptų nieko neįtariančius žemiečius (t.p. žr. >>>>>).

Be to, 3 dešimt. vis garsiau skambėjo artėjančio Pasaulinio karo, sukelsiančio Pasaulinę revoliuciją, tema. Fantastika neliko nuošalyje. Tipišku tokios rūšies kūriniu tapo seno revoliucionieriaus, inžinieriaus V.D. Nikolskio romanas-utopija „Po tūkstančio metų“ (1927 m.). 1905 m. V. Nikolskis vadovavo karinei draugovei, tačiau vėliau pasitraukė iš politikos, baigė St. Peterburgo Politechnikumą ir tapo neblogu hidraulikos specialistu. V. Nikolskyi. After 1000 years Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo konstruojant lėktuvus, ėmė rašyti mokslo populiarinimo apybraižas, vėliau palaipsniui perėjo prie fantastikos (apsakymai "Velnio slėnis" ir "Profesoriaus Forso dezintegratorius" pasirodė 1924 m.). Romanas "Po tūkstančio metų" silpnokas, tačiau ir jame pavyko nuspėti kai kurias mokslo ir technikos tendencijas. A. Osorgimas Berlyne išgelbsti nuo tramvajaus profesorių Farbenmeisterį, o tasai pasiūlo pakeliauti chronomobiliu. Iš pradžių jie nuvyksta 150 m. į praeitį (Fridricho Didžiojo epochą), tada 50 tūkst. m. į praeitį (Didysis ledynmetis), o kiek pasvyravęs profesorius perkelia į 2925-uosius. Ten juos sutinka dieviški palikuonys, jau senai belaukiantys tos mašinos atvykimo. Surengiama daugybė ekskursijų, kad būtų supažindinta su XXX a. pasiekimais. Jie ragauja sintetinį maistą, maudosi elektrinėse voniose, hipnotizuojančio aparato pagalba mokosi universaliosios kalbos, skaito miniatiūrines metalines knygas, įsisavina individualius skraidymo aparatus. Susipažįsta su augalų dresiruotoju ir automatizuotos metalurgijos gamyklos operatoriumi, kalbasi su supergilios (2900 km ! ) šachtos darbininkais, lankosi Pasaulinės Broliškų Respublikų Sąjungos Tarybą. Jiedu nuskrenda ir į kosmosą, iš kur jie stebi pasikeitusius žemynų kontūrus, aplanko orbitinę stotį "Uranija", pastatytą, kad būtų galima stebėti tolimus pasaulius... Pasirodo, vyko ilgas karas tarp imperializmo ir komunizmo, kuris galiausiai laimėjo. Dar XX a. buvo suvaldyta branduolinio skilimo energija, Vakarų šalys ketino ją panaudoti kariniams tikslams, tačiau 1945 ( ! ) m. įvyko baisus sprogimas, sunaikinęs pusę Europos; jo žybsnį regėjo net Marso gyventojai. Dėl jo apkaltinta Rusija, prasidėjo visuotinis karas, kurio metu Rytų Tautų Sąjunga panaudojo "Detonuojančius spindulius", akimirksniu susprogdinančius bet kokias degias medžiagas. Teko vėl sėsti ant žirgų ir apsiginkluoti ietimis. 1951 m. Europa krito, tačiau prasidėjo susirėmimas su Pan-Amerikos imperija.

Papildomai skaitykite:
Marso emisaras
Bėgimas į kosmosą
Baikonūro tremtyje
Mokslininkai fantastikai
Daugiaveidis Marsas
Raudonoji ... planeta
Ar yra gyvybė Marse?
Nuo Dievų prie ateivių
Į kur pakvietė Aelita?
Žmogaus misija kosmose
Rusų fantastai apie Marsą;
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Planetų judėjimo pakeitimai
Marsas: pasikartojančios temos
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Baisioji tarybinės kosmonautikos paslaptis
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Svajokliai prieš imperiją
Keista Ciolkovskio filosofija
Gyvenimas "laikmečio dvasioje"
A. Čechovas. Skraidančios salos
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Psichodelinės eros atspindžiai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Vaikų vardus į Marsą
Samsonas ir Marsas
Kosminės operos bangomis
Mėnulio kronikos kine
Tarpplanetinė komunikacija
Alcubierre pavara
Kasinėjimai Marse
Lenino marsiečiai
Gyvybės paieškos
Marsiečio kapas

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis