|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Istorinis diskursas
Marsas: pasikartojančios temos
Buvo publikuota keletas puslapių apie Marso temos vystymąsi fantastikoje... Šiame puslapyje pabandome tai išplėsti dėmesį sutelkdami į vieną to reiškinio aspektą... Sunku nuolat išgalvoti naujas ir originalias idėjas, todėl neretai tie patys elementai, epizodai, asociacijos kartojasi įvairiuose kūriniuose. Šiuose trumpuose Marsui skirtuose XX a. pradžios kūrinių pristatymuose pajusite nemažai jau girdėtų motyvų. Papildomai skaitykite:
1. Astronominis pagrindas;
2. Rusų fantastai apie Marsą;
3. Raudonoji ... planeta;
4. Kosminė opera ir Marsas; George Griffith. Medaus mėnuo kosmose", 1901
Marsiečiai nesužavi. Dar tik artinantis prie Marso, pradedama aptarti tikėtiną marsiečių prigimtį: Visiškai aišku, kad reikia tikėtis kažko artimo H. Velso užpuolikams. Tuo tarpu
mūsų protagonistai, pradžioje patikrinę Fobosą ir Deimosą ir įsitikinę, kad jie
negyvenami, nusileidžia į Marso atmosferą pasižvalgymui. Ilgai nelaukus jie susiduria
su marsiečių kariniais orlaiviais, šaudančiais nuodingų dujų užtaisais. Pakilę aukščiai,
jie sunaikina marsiečių laivą ir nusileidžia prie pusiaujo įsikūrusio didelio miesto. Jie apžiūri vietinį parką: Didelė, tačiau tvarkinga minia, kurioje visi buvo apsirengę vienodai, išėjo jų
pasitikti. Juos pasveikino marsiečių valdovai: pliki, belyčiai milžinai, 8-9 pėdų aukščio: Ir to pirmo įspūdžio paauti, trijulė išsitraukia ginklus, iššaudo šimtus beginklių
žmonių, pagrobia, iškvočia ir nužudo marsiečių vadovą. Matyt, jie buvo teisūs! Kaip
sužinojo iš marsiečių vadovo, bejausmė intelektualių ir telepatijos dovaną turinčių
milžinų visuomenė yra sterili ir nevaisinga. Nors ir pažangi, tačiau tebeturi vergovę; ir godžiai trokšta Žemės moters grožio.
Kiek laimingesnė buvo kelionė į Venerą, kur gyvena paukščių rasė, kurios aprašymas primena Burroughs: Matome, kad į mokslinę fantastiką atkelti krikščionių angelai (tai net nurodo
Burroughs jų pavadinimas anganai" ir kurie yra Dievo tarnai, aukščiausio
išsivystymo pasiekę žmonės"). Nenuostabu, kad keliautojų trijulė juos, tas nekaltas
būtybes, priima kitaip nei marsiečius. Marsas karo planeta, o Venera meilės!
Arnould Galopin.
Dr. Omega: fantastiniai trijų prancūzų nuotykiai Marse (Le Docteur Omega: Aventures Fantastiques de Trois Francais dans la Planete Mars), 1906
Skrydžiui į Raudonąją planetą išsiblaškęs Dr. Omega (pirmoji Daktaro Kas inkarnacija?) pastato laivą Kosmosas"
(13 m ilgio ir 3 m pločio ir sudarytą iš 4 skyrių: valdymo kabinos, miegamojo, sandėlio ir ginklų saugyklos), varomą antigravitacinės repulsito" substancijos.
Jis gali būti naudojamas ir žemės paviršiuje bei po vandeniu. Juo skrenda į Marsą su marga kompanija.
Laivas yra kartu ir laiko mašina, tad keliautojai Raudonojoje planetoje nusileidžia keliomis epochomis
anksčiau. Pradžioje nusileidžia į Marso jūrą, kur susiduria su agresyvia reptiliška undine. Tada persikelia į sausumą.
Marsas apgyvendintas keistų būtybių; tarp jų, panašūs į dinozaurus plėšrūnai, bjaurūs nykštukai su mirties spinduliais, į šikšnosparnį ar vabzdžius
panašios žmogiškosios būtybės (vėl sparnuočiai!).
Jie aptinka civilizuotų makrocefalinių gnomų rasę ir atvyksta į jų Ugnies miestą, padeda jų kare su
pietiniais priešais. Makrocefalai nori atvykėlius laikyti Marso belaisviais, tačiau šie išsiunčia SOS signalą ir
yra išgelbimi paslaptingo prof. Helvecijaus ir grįžta į Žemę. Henri Gayar. Serge Myrandhalio nepaprasti nuotykiai (Les Aventures Merveilleuses
de Serge Myrandhal sur la Planete Mars), 1908
Myrandhalis pasiekia Marsą Velox" laivu, varomu tūkstančio Indijos fakyrų
psichine energija. Tada jis dingsta. Jo mylimoji su mažu šuneliu Spotu išvyksta jo
ieškoti kitu, mažesniu laivu. Ji randa Velox" įstrigusį šiaurės Marso geizeryje.
Nespėjus išllaisvinti laivo, Serge draugą pagrobia houa, po žeme gyvenantys
nykštukai raudonu kailiu. Tačiau pasirodo, kad jie gana mieli, ir Serge netgi
prisipratina vieną jų. Nykštukai atskleidžia, kad čia egzistuoja aukštesnioji zoa rasė,
žavios sparnuotos būtybės, kurias Serge vadina elohimais (angelų atmaina).
Pavertę kosminius aparatus laivais, jie palei pakrantę plaukia į pietus, perplaukia
Sargaso jūrą ir randa požeminio miesto griuvėsius. Jame randa nuo neatmenamų
Vėlesnėje peržiūrėtoje versijoje Marso robinzonai" (1927, Les Robinsons de la
Planete Mars) laivo skrydžiui naudojama ne psichinė, o planetų traukos jėga ir
įtraukė į pasakojimą vokiečių piktadarius, pranašingai pakrikštijęs šių laivus V1 ir V2.
Pas Burroughs tarp C. Napierio sugebėjimų buvo ir labai išvystyta Tibete
psichinė jėga, kurią naudojo komunikacijai tarp pasaulių. O sparnuotos ir nykštukų
rasės (kaip ir belytės) yra vos ne klasika.
Gustave le Rouge. Marso belaisvis, 1908; Vampyrų karas, 1909 Robert Darvel'is, jaunas Amerikos mokslininkas, keliauja į Tibetą, kur Čelambrumo
vienuolyne princas Ardavena įtikina jį sukurti psichinės energijos kondensatorių,
mašiną, kuri sukaupia tūkstančių fakyrų ar šventųjų energiją kambaryje, kuriame
esantis asmuo gali komunikuoti su kitomis planetomis.
Deja, reikalai Tibete klostosi nevisai sklandžiai. Princas Ardavena pasirodo esąs
intrigantas, ketinąs panaudoti prietaisą savo valdžiai įtvirtinti. Be to, "energijos
kondensatorius" pasirodo esąs galingesnis nei tikėtasi ir fiziškai permeta R. Darvel į
Marsą (matyt, G. le Rouge atkartoja John Carter'io "astralinius šuolius").
R. Darvel Marse pamato, kad planeta yra pelkėta žemė, kurioje gyvena primityvi
ir nelaiminga mažų žmogeliukų rasė. Jie vilki plunksnų apdarus, tačiau nemoka
naudotis ugnimi. Taip pat aprašomi egzotiški gyvūnai: milžiniški krabai, moliuskai ir
kurmiai, kurie išrausė Marso kanalus. Jis taip pat sutinka milžiniškus aštuonkojus su
žmonių veidais (taigi, kažkiek primenančius Velso užpuolikus).
Taip pat ten yra į žmones panašios būtybės su šikšnosparnio sparnais,
vadinamos Erloor, vampyrai, kurie pavergę žmones. Kaip bet kuris gerasis herojus,
R. Darvel'is pradeda Marse kelti suirutę. Jis žmonėms duoda ugnį ir tada imasi nuversti
Erloor. Jis pasigaili Erloor vaiko, kuris jį nusiveda į Erloor olą, kur tampa jų belaisviu.
Laimei, jis išlaisvinamas marsiečių. Tada R. Darvel atranda dar vieną Erloor rasę,
kuri yra nematoma. Jie apibūdinti kaip turintys mirgančius tarsi laumžirgio sparnus,
apvalias žmonių galvas, smulkius kūnus ir dvi tarsi čiuptuvus rankas, pasibaigiančias
lanksčiais pirštais. jie saugo krištolines urnas (kas kažkiek primena Velso krištolinius
kiaušinius). Laimei, R. Darvel suranda opalo šalmą, leidžiantį juos matyti.
R. Darvel nusileidžia į požemius, kad kautųsi su tais nematomais Erloor ir ten
randa visą olose miegančiųjų rasę, o taip pat randa povandeninį miestą, kurios
gyventojams visai nerūpi, kas vykstas planetos paviršiuje.
R. Darvel suvokia, kad Marse yra nusistovėjusi tvarka. Apačioje yra primityvūs
pelkių laukiniai, virš jų Erloor "šikšnosparniai", o dar aukščiau nematomi Erloor, o
pačiame viršuje Didžiosios Smegenys, valdančios planetą iš krištolo kalno. Jos valdo
nematomus Erllor, kurie visai nepatenkinti visu tuo reikalu.
R. Darvel pakerta Didžiųjų Smegenų galią nutraukdamas jų valdymą. Tačiau
Smegenys atsistato, panaudoja Erloor vergus, kad tie sučiuptų Robertą ir išsiunčia jį
atgal į Žemę, panaudodami Vulkano galią.
Kitame romane Robertas aptinka, kad 15 nematomų Erloor atsekė jį į Žemę. Jie nori,
kad Robertas grįžtų į Marsą ir sunaikintų Didžiąsias Smegenis, kad jie galėtų valdyti
planetą ir grasina jo mylimajai (vėl - Burroughs pavojaus mylimajai tema). Robertui
pavyksta išžudyti visus Erloor, išskyrus vieną, kuris pasprunka į Tunisą, kad parašytų karčią Erloor likimo poeziją.
Neabejotinai šie romanai buvo veikiami Velso ir pilni Burroughs stiliaus nuotykių.
Tačiau, nors ir parašyti 4 m. anksčiau nei "Marso princesė", beveik tikrai nepaveikė
Burroughs, nes parašyti prancūziškai ir niekada nebuvo išleisti angliškai Amerikoje.
Charles Torquet. Kito pasaulio šauksmas (L'Appel d'un Autre Monde), 1906
Amerikos okultistas, aplankęs Marsą astraliniu būdu, praneša, kad ten gyvena
dvi marsiečių rūšys: gauruoti milžinai, 4 kartus didesni už žmogų, bei olose
gyvenantys nykštukai. Tad nykštukai sietini su Gayer pasakojimu apie Serge
Myrandahl, o milžinai su raudonaisiais milžinais arba Thither, gyvenusiais Tharsis srities Tempe Terra pakraščiuose.
Marcel Laurian. Nykštukų ir milžinų karas (Le Guerre des Nains et des Geants), 1912
Juodos ir raudonos būtybės primena Burroughs juodąsias ir raudonąsias rases,
sparnuoti sfinksai ir ciklopai yra iš graikų mitų.
Anonimas. Pranešimas iš Marso (Un Message de la Planete Mars), 1921
Prancūzų superherojsu Fascinax nugali šikšnosparnių pavidalo marsiečius,
atvykusius į Žemę raketa, kad ją užkariautų.
Henri Allorge. Dangus prieš žemę (Ciel contre Terre), 1924
Žemę vėl puola vampyriški marsiečiai, tačiau įveikiami alkoholio dėka. Marsiečiai panašūs į šikšnosparnius ar sparnuotus vabzdžius.
Lord Dunsay. Mr. Jorkenso kelionių pasakojimai, 1924
Aprašomas keliautojas Tercet'as, kuris orlaiviu nuskridęs į Marsą, randa žmones,
kaip plėšrius žvėris laikomus narvuose. Jis nužudo vieną didžiagalvį marsietį-
pagrobėją. Tada grįžta į lėktuvą ir išskrenda (beje, pakeliui nutųpia asteroide, kur
randa pelės dydžio dramblius). Po daugelio metų, jis gauna marsiečių iššūkį,
pasikrauna ginklų ir išvyksta. Iš jo sugrįžta tik viena žinutė: "Pergalė!"
Jean de la Hire. "XV-ojo mįslė", "XII paslaptis" ir "Marso užkariautojai", 1911
Išprotėjęs mokslininkas Oxus su 14 bendrakeleivių vyksta į Marsą radioplanu,
kuriame naudojamos Herco relės, siekdamas jį kolonizuoti. Čia jis randa senąjį priešą
Nyctalope ir Velso marsiečius (kaip ir Gustave le Rouge "Marso kalinyje").
Jean de la Hire. Nepaprasti skauto nuotykiai (Les Grandes Aventures d'un Boy Scout), 1926
Paauglys Franc-Hardi, lydimas 11 berniukų ir 5 mergaičių, tiria Saulės sistemą
inžinieriaus Korrid'os radioplanu. Marse jie sutinka 18 a. iš Žemės atvykusius
žmones, o vėliau ir marsiečius, kurie yra meškos dydžio apvalios būtybės su snapu,
panašiu į papūgos, ir dviem grupėm po 8 čiuptuvus. Vėl Velsas...
Stanley Weinbaum. Marso odisėja, 1934
Ji mus sugražina prie P. Lowell'o Marso, mirštančio pasaulio, beveik vien dykumos,
beveik tuščios, su kopomis ir tiesiai jas kertančiais kanalais, tačiau tebeturintį
atmosferą, kuria galima kvėpuoti. Veiksmas vyksta 21 a., kai vienas tyrinėtojų susiduria su svetimu protu.
Tas protas yra Trrrweerrlll P-p-p-prout, pasakojime sutrumpintai vadinama
Tweel. Tai ne humanoidas - pirmas apibūdinimas yra "Tas keistas strutis". Bet tai ne
paukštis, nors kažkiek plunksnuotas ir turi snapą, tačiau tasai yra lankstus - taškas
tarp snapo ir straublio. Mažas apvalainas kūnas, ilgas kaklas su maža galva, 4 pirštų
pėdos, trumpos keturpirštės ... na, rankos. Vos aukštesnis už žmogų.
Tweel yra puikus šoklys, galintis pakilti iki 12 pėdų į aukštį. Prisitaikęs gyventi
dykumoje, turi plunksnuotas apsaugas nosiai ir akims, padedančias smėlio audrų metu.
Jis protingas, naudoja įrankius, sudėtingą įrangą, gali aptarinėti skirtumus tarp
anglies ir silicio pagrindu egzistuojančių gyvybės formų. Tačiau bendrauti su juo nelengva.
Iš tikro, neskraidančios plunksnuotos būtybės jau buvo sutiktos "Marso
kardininke" (30 pėdų aukščio į strutį panašus dykumų plėšrūnas), Rodalis (10 pėdų
aukščio paukštis, kurį vietiniai naudoja jodinėjimui) ir "Marso ištremtasis" Koroo (40
pėdų aukščio oazių medžiotojas). Be to, dideli paukščiai sutinkami pas Kline ir L. Niven.
Taip pat žr. >>>>>
Paul Charles Severin. Laimingi marsiečiai (Hereux Martien, 1935)
Paul de Kervan'as keliauja į Marsą su "Epervier" (propeleriniu lėktuvu!). Jis ten
randa visuomenę, kurią valdo valdinga Karalienė. Netrukus prasideda sukilimas. Kervanas veda žavią marsietę.
Guy Severac. Begalybės užkariaurojai (Les conquerants de l'Infini, 1945)
Jaunas mokslininkas Henri Nissac su drauge skrenda į Marsą raketa. Marsiečiai
yra technologiškai pažangūs, taikūs, sferos pavidalo būtybės su čiuptuvais. Jų
nepaprastai stipri minties galia. Grįždami į Žemę, keliautojai sudūžta dykumoje ir viską pamiršta.
Velso "Pasaulių karo" pratęsimas: Jupiterio gyventojai įsikiša, kai marsiečiai
antrąkart užpuola Žemę (šįkart apšaudydami raketomis, su mirtinomis dujomis).
Žemė beveik sunaikinta, Rusija žlugo. Tačiau Jupiterio gyventojai baudžia Marsą
panaudodami koncentruotą Saulės energiją. Tačiau Marso valdovai pabėga į Žemę.
Mūsų planeta pasirodo esą vieta, kur reinkarnuojasi marsiečių sielos. Sieloms
lemta keliauti iš Marso į Žemę, o tada Venerą, Merkurijų ir galiausiai Saulę. Tai paaiškina, kodėl įvyko invazija.
Kitame tome Marso sunaikinimas išlaisvino milijonus marsiečių sielų,
pasirengusių gauti žmonių kūnus. Veikėjai kaunasi su kūnų siekiančiais marsiečiais, šįkart - su Veneros gyventojų pagalba.
Kaip matome, Marso sielų kėlimasis į Žemę yra atvirkštinis Flamariono
aprašytam žemiečių sielų kėlimuisi į Marsą. Taipogi reinkarnacija ar astralinė
teleportacija yra svarbi Burroughs visatoje.
1931 m. šią temą papildė Pierre Lavaur "Žemės užkariavimas", kuriame Jupiterio
gyventojai kariauja su Marsu ir pagrobia astronomą Edgar Rogotha. Pulkininkas Mac Brody padeda laimėti.
Papildomai skaitykite:
|
Aristokratas Lenoksas iš genialaus paslaptingo mokslininko gauna antigravitacinį
laivą ir atlieka kelionių turą po Saulės sistemą su savo žmona ir škotų tarnu.
Pradedama Mėnuliu, kur randama išnykusios civilizacijos griuvėsiai, nuvykstama į
Marsą, aplankoma Venera, dumiama į Jupiterį ir Saturną. Šioje apžvalgoje mus labiausiai domina Marsas.
laikų išlikusius krištolinius kiaušinius, zoa mumijas. Zoa rasė vis mažiau domėjosi
seksu išnyko: sudievinę protą, tapo tarsi dievai, o tada nematė jokio poreikio
egzistencijai. Galiausiai jie randa paskutinius kelis gyvus, tačiau miegančius zoa. Ir pabaigoje,
kai telepatinio siųstuvo dėka Serge užmezga ryšį su Žeme, atbėgęs draugas praneša: Elohimas atsibudo!"
R. Darvel'is yra anksčiau bandęs komunikuoti su Marsu rašydamas milžiniškas
raides Sibiro taigoje, tikėdamasis, kad marsiečiai galės jas pamatyti ir atsakyti (heh,
tikrai buvo tokie to meto rimtų astronomų samprotavimai).
Kaip Ž. Verno H. Servadakas, prof. Barbidonas, jo duktė, sūnėnas ir tarnas
nunešami į Marsą, kai meteoritas atskelia Peru dalį. Čia jie randa technologiškai
pažangius telepatinių savybių turinčius nykštukus Lankmirakaro mieste. Jie padeda
jiems kovoti su švytinčiomis elektromagnetinėmis būtybėmis iš Pomernijos. Jie
atranda priešistorinius monstrus, juodus ir raudonus antropoidus, sparnuotus
sfinksus, undines ir ciklopus. Sutinka Nostradamą iš Žemės ir persų burtininką
Mahousky-Khan. Galiausiai grįžta į Žemę ant elektra varomo kalno ir saugiai nusileidžia Sacharoje.
Theo Varlet, Octave Jonquel. "Dangaus titanai" (Les Titans du Ciel,
1921) ir "Žemės agonija" (L'Agonie de la Terre, 1922)
