George Griffith. „Medaus mėnuo kosmose", 1901

Aristokratas Lenoksas iš genialaus paslaptingo mokslininko gauna antigravitacinį laivą ir atlieka kelionių turą po Saulės sistemą su savo žmona ir škotų tarnu. Pradedama Mėnuliu, kur randama išnykusios civilizacijos griuvėsiai, nuvykstama į Marsą, aplankoma Venera, dumiama į Jupiterį ir Saturną. Šioje apžvalgoje mus labiausiai domina Marsas.

Marsiečiai nesužavi. Dar tik artinantis prie Marso, pradedama aptarti tikėtiną marsiečių prigimtį:
„Norėčiau žinoti, ką jie, ten apačioje, mano apie mus,... bet dar nieko nežinote. Matote, jų idėjos apie tai, kas teisinga ir klaidinga bei svetingumą ir visus kitus tokius dalykus gali visiškai skirtis nuo to, kas yra Žemėje. Faktiškai, jie gali net nebūti žmonės, o tik kokia monstrų rūšis, galbūt, su superprotu, turinčiame visas ne žmonėms būdingas mintis“.

Visiškai aišku, kad reikia tikėtis kažko artimo H. Velso užpuolikams. Tuo tarpu mūsų protagonistai, pradžioje patikrinę Fobosą ir Deimosą ir įsitikinę, kad jie negyvenami, nusileidžia į Marso atmosferą pasižvalgymui. Ilgai nelaukus jie susiduria su marsiečių kariniais orlaiviais, šaudančiais nuodingų dujų užtaisais. Pakilę aukščiai, jie sunaikina marsiečių laivą ir nusileidžia prie pusiaujo įsikūrusio didelio miesto. Jie apžiūri vietinį parką:
„Tuo metu Astronefas kabojo virš milžiniškas aikštės, dydžio kaip pusė Haidparko. Ji buvo sutvarkyta visai kaip Žemės parkas su veja, gėlynais, takais, medžių alėjomis; tik žolė buvo rusvai gelsva, medžių lapai tarsi buko rudenį, o beveik visos gėlės buvo tamsiai violetinės arba šviesios smaragdo spalvos“.

Didelė, tačiau tvarkinga minia, kurioje visi buvo apsirengę vienodai, išėjo jų pasitikti. Juos pasveikino marsiečių valdovai: pliki, belyčiai milžinai, 8-9 pėdų aukščio:
„Tai bent smegenys – labai daug smegenų, iš tikro! Tie žmonės gyvena labai ilgai. Drįstu tarti, kad jie liovėsi būti gyvūnais – išsivystė tiek, kad išsilaisvino iš aistrų ir emocijų ir yra grynai intelektualios būtybės, turinčios tiek žmogiškos prigimties, kiek Rusijos diplomatai ar tie dalykai, kuriuos matėme Niutono kraterio dugne. Nenorėčiau atrodyti kaip jie“.

Ir to pirmo įspūdžio pagauta, trijulė išsitraukia ginklus, iššaudo šimtus beginklių žmonių, pagrobia, iškvočia ir nužudo marsiečių vadovą. Matyt, jie buvo teisūs! Kaip sužinojo iš marsiečių vadovo, bejausmė intelektualių ir telepatijos dovaną turinčių milžinų visuomenė yra sterili ir nevaisinga. Nors ir pažangi, tačiau tebeturi vergovę; ir godžiai trokšta Žemės moters grožio.

Kiek laimingesnė buvo kelionė į Venerą, kur gyvena paukščių rasė, kurios aprašymas primena Burroughs:
„Kai kurie jų glostė savo glotnius blizgančius šonus mažomis rankutėmis, kurios, kaip pastebėjo Zaidie, turėjo tik tris pirštus ir nykštį. Prieš daugelį amžių jie galėjo turėti paukščių snapus, tačiau dabar jie buvo minkšti ir rožiniai...
...
Zaidie: - Tik pažvelk, kokie jų maži faini veideliai! Pusiau paukščiai, pusiau žmonės; ir minkštos pūkuotos plunksnos vietoje plaukų. Įdomu, jie kalba ar gieda.
...
- Tik paklausyk, - įėjo ji, sustodama tarpdury, - ar kada girdėjai panašią muziką Žemėje? Aš ne. Spėju, kad taip jie kalba. Būtų gerai, jei galėčiau suprasti. Bet vis tiek, tai labai nuostabu, ar ne? – ir Zaidie uždainavo seną plantacijų dainą...“

Matome, kad į mokslinę fantastiką atkelti krikščionių angelai (tai net nurodo Burroughs, pas kurį jų pavadinimas „anganai“ ir kurie yra Dievo tarnai, aukščiausio išsivystymo pasiekę „žmonės"). Nenuostabu, kad keliautojų trijulė juos, tas nekaltas būtybes, priima kitaip nei marsiečius. Marsas – karo planeta, o Venera – meilės!

Arnould Galopin. Dr. Omega: fantastiniai trijų prancūzų nuotykiai Marse (Le Docteur Omega: Aventures Fantastiques de Trois Francais dans la Planete Mars), 1906

Skrydžiui į Raudonąją planetą išsiblaškęs Dr. Omega (pirmoji „Daktaro Kas“ inkarnacija?) pastato laivą „Kosmosas“ (13 m ilgio ir 3 m pločio ir sudarytą iš 4 skyrių: valdymo kabinos, miegamojo, sandėlio ir ginklų saugyklos), varomą antigravitacinės „repulsito“ substancijos. Jis gali būti naudojamas ir žemės paviršiuje bei po vandeniu. Juo skrenda į Marsą su marga kompanija. Laivas yra kartu ir „laiko mašina“, tad keliautojai Raudonojoje planetoje nusileidžia keliomis epochomis anksčiau. Pradžioje nusileidžia į Marso jūrą, kur susiduria su agresyvia reptiliška undine. Tada persikelia į sausumą. Marsas apgyvendintas keistų būtybių; tarp jų, panašūs į dinozaurus plėšrūnai, bjaurūs nykštukai su mirties spinduliais, į kai šikšnosparnį ar vabzdžius panašios žmogiškosios būtybės (vėl sparnuočiai!). Jie aptinka civilizuotų makrocefalinių gnomų rasę ir atvyksta į jų Ugnies miestą, padeda jų kare su pietiniais priešais. Makrocefalai nori atvykėlius laikyti Marso belaisviais, tačiau šie išsiunčia SOS signalą ir yra išgelbimi paslaptingo prof. Helvecijaus ir grįžta į Žemę.
Peržiūrėtoje versijoje „Nežinomybės ieškotojai“ (1908-09, Les Chercheurs d'Inconnu) laivo pavadinimas pakeistas į „Excelsior“, o substancija vadinama „stellite“.

Henri Gayar. Serge Myrandhalio nepaprasti nuotykiai (Les Aventures Merveilleuses de Serge Myrandhal sur la Planete Mars), 1908

Myrandhalis pasiekia Marsą „Velox“ laivu, varomu tūkstančio Indijos fakyrų psichine energija. Tada jis dingsta. Jo mylimoji su mažu šuneliu Spotu išvyksta jo ieškoti kitu, mažesniu laivu. Ji randa „Velox“ įstrigusį šiaurės Marso geizeryje. Nespėjus išllaisvinti laivo, Serge draugą pagrobia houa, po žeme gyvenantys nykštukai raudonu kailiu. Tačiau pasirodo, kad jie gana mieli, ir Serge netgi prisipratina vieną jų. Nykštukai atskleidžia, kad čia egzistuoja aukštesnioji zoa rasė, žavios sparnuotos būtybės, kurias Serge vadina elohimais (angelų atmaina).

Pavertę kosminius aparatus laivais, jie palei pakrantę plaukia į pietus, perplaukia Sargaso jūrą ir randa požeminio miesto griuvėsius. Jame randa nuo neatmenamų laikų išlikusius krištolinius kiaušinius, zoa mumijas. Zoa rasė vis mažiau domėjosi seksu išnyko: sudievinę protą, tapo tarsi dievai, o tada nematė jokio poreikio egzistencijai. Galiausiai jie randa paskutinius kelis gyvus, tačiau miegančius zoa. Ir pabaigoje, kai telepatinio siųstuvo dėka Serge užmezga ryšį su Žeme, atbėgęs draugas praneša: „Elohimas atsibudo!“

Vėlesnėje peržiūrėtoje versijoje „Marso robinzonai“ (1927, Les Robinsons de la Planete Mars) laivo skrydžiui naudojama ne psichinė, o planetų traukos jėga ir įtraukė į pasakojimą vokiečių piktadarius, pranašingai pakrikštijęs šių laivus V1 ir V2.

Pas Burroughs tarp C. Napierio sugebėjimų buvo ir labai išvystyta Tibete psichinė jėga, kurią naudojo komunikacijai tarp pasaulių. O sparnuotos ir nykštukų rasės (kaip ir belytės) yra vos ne klasika.

Gustave le Rouge. Marso belaisvis, 1908; Vampyrų karas, 1909
Taip pat apie tuos kūrinius skaitykite  >>>>>

Robert Darvel'is, jaunas Amerikos mokslininkas, keliauja į Tibetą, kur Čelambrumo vienuolyne princas Ardavena įtikina jį sukurti psichinės energijos kondensatorių, mašiną, kuri sukaupia tūkstančių fakyrų ar šventųjų energiją kambaryje, kuriame esantis asmuo gali komunikuoti su kitomis planetomis.

R. Darvel'is yra anksčiau bandęs komunikuoti su Marsu rašydamas milžiniškas raides Sibiro taigoje, tikėdamasis, kad marsiečiai galės jas pamatyti ir atsakyti (heh, tikrai buvo tokie to meto rimtų astronomų samprotavimai).

Deja, reikalai Tibete klostosi nevisai sklandžiai. Princas Ardavena pasirodo esąs intrigantas, ketinąs panaudoti prietaisą savo valdžiai įtvirtinti. Be to, „energijos kondensatorius“ pasirodo esąs galingesnis nei tikėtasi ir fiziškai permeta R. Darvel į Marsą (matyt, G. le Rouge atkartoja John Carter'io „astralinius šuolius“).

R. Darvel'is Marse pamato, kad planeta yra pelkėta žemė, kurioje gyvena primityvi ir nelaiminga mažų žmogeliukų rasė. Jie vilki plunksnų apdarus, tačiau nemoka naudotis ugnimi. Taip pat aprašomi egzotiški gyvūnai: milžiniški krabai, moliuskai ir kurmiai, kurie išrausė Marso kanalus. Jis taip pat sutinka milžiniškus aštuonkojus su žmonių veidais (taigi, kažkiek primenančius Velso užpuolikus).

Taip pat ten yra į žmones panašios būtybės su kai šikšnosparnio sparnais, vadinamos Erloor, vampyrai, kurie pavergę žmones. Kaip bet kuris gerasis herojus, R. Darvel'is pradeda Marse kelti suirutę. Jis žmonėms duoda ugnį ir tada imasi nuversti Erloor. Jis pasigaili Erloor vaiko, kuris jį nusiveda į Erloor olą, kur tampa jų belaisviu.

Laimei, jis išlaisvinamas marsiečių. Tada R. Darvel atranda dar vieną Erloor rasę, kuri yra nematoma. Jie apibūdinti kaip turintys mirgančius tarsi laumžirgio sparnus, apvalias žmonių galvas, smulkius kūnus ir dvi tarsi čiuptuvus rankas, pasibaigiančias lanksčiais pirštais. jie saugo krištolines urnas (kas kažkiek primena Velso krištolinius kiaušinius). Laimei, R. Darvel'is suranda opalo šalmą, leidžiantį juos matyti.

R. Darvel'is nusileidžia į požemius, kad kautųsi su tais nematomais Erloor ir ten randa visą olose miegančiųjų rasę, o taip pat randa povandeninį miestą, kurios gyventojams visai nerūpi, kas vykstas planetos paviršiuje.

R. Darvel suvokia, kad Marse yra nusistovėjusi tvarka. Apačioje yra primityvūs pelkių laukiniai, virš jų Erloor „kai šikšnosparniai“, o dar aukščiau nematomi Erloor, o pačiame viršuje Didžiosios Smegenys, valdančios planetą iš krištolo kalno. Jos valdo nematomus Erllor, kurie visai nepatenkinti visu tuo reikalu.

R. Darvel'is pakerta Didžiųjų Smegenų galią nutraukdamas jų valdymą. Tačiau Smegenys atsistato, panaudoja Erloor vergus, kad tie sučiuptų Robertą ir išsiunčia jį atgal į Žemę, panaudodami Vulkano galią.

Kitame romane Robertas aptinka, kad 15 nematomų Erloor atsekė jį į Žemę. Jie nori, kad Robertas grįžtų į Marsą ir sunaikintų Didžiąsias Smegenis, kad jie galėtų valdyti planetą ir grasina jo mylimajai (vėl - Burroughs pavojaus mylimajai tema). Robertui pavyksta išžudyti visus Erloor, išskyrus vieną, kuris pasprunka į Tunisą, kad parašytų karčią Erloor likimo poeziją.

Neabejotinai šie romanai buvo veikiami Velso ir pilni Burroughs stiliaus nuotykių. Tačiau, nors ir parašyti 4 m. anksčiau nei „Marso princesė“, beveik tikrai nepaveikė Burroughs, nes parašyti prancūziškai ir niekada nebuvo išleisti angliškai Amerikoje.

Charles Torquet. Kito pasaulio šauksmas (L'Appel d'un Autre Monde), 1906

Amerikos okultistas, aplankęs Marsą astraliniu būdu, praneša, kad ten gyvena dvi marsiečių rūšys: gauruoti milžinai, 4 kartus didesni už žmogų, bei olose gyvenantys nykštukai. Tad nykštukai sietini su Gayer pasakojimu apie Serge Myrandahl, o milžinai su raudonaisiais milžinais arba Thither, gyvenusiais Tharsis srities Tempe Terra pakraščiuose.

Marcel Laurian. Nykštukų ir milžinų karas (Le Guerre des Nains et des Geants), 1912

Kaip Ž. Verno H. Servadakas, prof. Barbidonas, jo duktė, sūnėnas ir tarnas nunešami į Marsą, kai meteoritas atskelia Peru dalį. Čia jie randa technologiškai pažangius telepatinių savybių turinčius nykštukus Lankmirakaro mieste. Jie padeda jiems kovoti su švytinčiomis elektromagnetinėmis būtybėmis iš Pomernijos. Jie atranda priešistorinius monstrus, juodus ir raudonus antropoidus, sparnuotus sfinksus, undines ir ciklopus. Sutinka Nostradamą iš Žemės ir persų burtininką Mahousky-Khan. Galiausiai grįžta į Žemę ant elektra varomo kalno ir saugiai nusileidžia Sacharoje.

Juodos ir raudonos būtybės primena Burroughs juodąsias ir raudonąsias rases, sparnuoti sfinksai ir ciklopai yra iš graikų mitų.

Anonimas. Pranešimas iš Marso (Un Message de la Planete Mars), 1921

Tai vienas iš 22-ių ciklo apie Fascinaksą epizodų: prancūzų superherojus Fascinax'as, jogos pagalba įgavęs mistinių jėgų, nugali šikšnosparnių pavidalo marsiečius, atvykusius į Žemę raketa, kad ją užkariautų. Ciklą iliustravo Gino Starace su sūnumi Jan‘u.

Henri Allorge. Dangus prieš žemę (Ciel contre Terre), 1924

Žemę vėl puola vampyriški marsiečiai, tačiau įveikiami alkoholio, į kurį jie ininka, dėka. Marsiečiai panašūs į kai šikšnosparnius ar sparnuotus vabzdžius. Knyga iliustuota tuo metu populiaraus prancūzų tapytojo Edouard‘o Ziero. Jame nemažai panašumų į H. Velso „Pasaulių karą“.

Romano veikėjas keistuolis „užkietėjęs viengungis“ Baltazaras kartu kolega Marionu aptaria paslaptingus meteoritus, nukritusius į Atlantą. Tada jis sužino, kad Amerikoje miręs dėdė jam paliko didelį turtą, o jį aplankys našlaite likusi pusseserė Greisė. Tačiau garlaivis pasiunčia pagalbos signalą (ir tai jau trečias dingęs laivas per trumpą laiką). Bebaimis Baltazaras su draugais išskuba į vandenyną, kuriame randa butelį, kuriame esančiame laiškelyje Greisė aprašo, kaip jų laivas keista šviesa buvo pritrauktas prie kitų, atseit, dingusių laivų, o ji ten susiduria su aukštais, sparnuotais marsiečiais (kitaip areantropais) su trimis akimis, kurų trečioji ant kaktos beveik visada užmerkta, nes jos žvilgsnis beveik visada mirtinas. Pasirodo, kad tie pavergia žmones ir kuria mašinas Žemės užpuolimui; be to jie vardo oro reiškinius. Žemės pajėgos atkakliai bando išvyti marsiečius, tačiau visad patiria nesėkmes. Nepavyksta ir visokios gudrybės. Tik Baltazaras su pabėgusia iš nelaisvės Greise prasibrauna iki pagrindinės marsiečių palapinės, kur kalbasi su jų vadu. Atsitiktinai marsiečiai paragauja alkoholio, kuris juos pražudo. Žemė išgelbėta, tačiau joje prasideda susirėmimai tarp senos tvarkos šalininkų ir sukilėlių, norinčių pertvarkyti pasaulį. Galiausia tvarka ir taika Žemėje įsigali.

Nors ir imitacija pagal Velsą, romane yra įdomių aspektų, pvz., „akimirksninės mirties mikrobai“ arba prijaukinti pterokrokodilai, o tikėjimą elektros ateitimi sustiprina ypatinga elektros kėdė, atstatanti jėgas ir pakeičianti miego poreikį.

Lordas Dunsany. Mr. Jorkenso kelionių pasakojimai, 1924

Aprašomas keliautojas Tercet'as, kuris orlaiviu nuskridęs į Marsą, randa žmones, kaip plėšrius žvėris laikomus narvuose. Jis nužudo vieną didžiagalvį marsietį-pagrobėją. Tada grįžta į lėktuvą ir išskrenda (beje, pakeliui nutupia asteroide, kur randa pelės dydžio dramblius). Po daugelio metų, jis gauna marsiečių iššūkį, pasikrauna ginklų ir išvyksta. Iš jo sugrįžta tik viena žinutė: „Pergalė!“

Jean de la Hire. „XV-ojo mįslė“, „XII paslaptis“ ir „Marso užkariautojai“, 1911

Išprotėjęs mokslininkas Oxus su 14 bendrakeleivių vyksta į Marsą radioplanu, kuriame naudojamos Herco relės, siekdamas jį kolonizuoti. Čia jis randa senąjį priešą Nyctalope ir Velso marsiečius (kaip ir Gustave le Rouge „Marso kalinyje“).

Jean de la Hire. Nepaprasti skauto nuotykiai (Les Grandes Aventures d'un Boy Scout), 1926

Paauglys Franc-Hardi, lydimas 11 berniukų ir 5 mergaičių, tiria Saulės sistemą inžinieriaus Korrid'os radioplanu. Marse jie sutinka 18 a. iš Žemės atvykusius žmones, o vėliau ir marsiečius, kurie yra meškos dydžio apvalios būtybės su snapu, panašiu į papūgos, ir dviem grupėm po 8 čiuptuvus. Vėl Velsas...

Stanley Weinbaum. Marso odisėja, 1934

Ji mus sugražina prie P. Lowell'o Marso, mirštančio pasaulio, beveik vien dykumos, beveik tuščios, su kopomis ir tiesiai jas kertančiais kanalais, tačiau tebeturintį atmosferą, kuria galima kvėpuoti. Veiksmas vyksta 21 a., kai vienas tyrinėtojų susiduria su svetimu protu.

Tas protas yra Trrrweerrlll P-p-p-prout, pasakojime sutrumpintai vadinama Tweel. Tai ne humanoidas - pirmas apibūdinimas yra "Tas keistas strutis". Bet tai ne paukštis, nors kažkiek plunksnuotas ir turi snapą, tačiau tasai yra lankstus - taškas tarp snapo ir straublio. Mažas apvalainas kūnas, ilgas kaklas su maža galva, 4 pirštų pėdos, trumpos keturpirštės ... na, rankos. Vos aukštesnis už žmogų.

Tweel yra puikus šoklys, galintis pakilti iki 12 pėdų į aukštį. Prisitaikęs gyventi dykumoje, turi plunksnuotas apsaugas nosiai ir akims, padedančias smėlio audrų metu.

Jis protingas, naudoja įrankius, sudėtingą įrangą, gali aptarinėti skirtumus tarp anglies ir silicio pagrindu egzistuojančių gyvybės formų. Tačiau bendrauti su juo nelengva.

Iš tikro, neskraidančios plunksnuotos būtybės jau buvo sutiktos „Marso kardininke“ (30 pėdų aukščio į strutį panašus dykumų plėšrūnas), Rodalis (10 pėdų aukščio paukštis, kurį vietiniai naudoja jodinėjimui) ir „Marso ištremtasis“ Koroo (40 pėdų aukščio oazių medžiotojas). Be to, dideli paukščiai sutinkami pas Kline ir L. Niven.

Taip pat žr. >>>>>

Paul Charles Severin. Laimingi marsiečiai (Heureux Martien, 1935)

Paul de Kervan'as keliauja į Marsą su „Epervier“ (propeleriniu lėktuvu!). Jis ten randa visuomenę, kurią valdo valdinga Karalienė. Netrukus prasideda sukilimas. Kervanas veda žavią marsietę.

Guy Severac. Begalybės užkariaurojai (Les conquerants de l'Infini, 1945)

Jaunas mokslininkas Henri Nissac'as su drauge Georgina Smolen skrenda į Marsą raketa. Marsiečiai yra technologiškai pažangūs, taikūs, sferos pavidalo būtybės su čiuptuvais. Jų nepaprastai stipri minties galia, tad jie ir bendrauja mintimis. Tačiau praeityje dėl išlikimo jiems teko kovoti su labiau išsivysčiusia žuvų rūšimi. Grįžtant į Žemę, keliautojų raketa sudūžta dykumoje, o nuo saulės juos ištinka amnezija ir jie viską pamiršta.

Theo Varlet, Octave Jonquel. „Dangaus titanai“ (Les Titans du Ciel, 1921) ir „Žemės agonija“ (L'Agonie de la Terre, 1922)

Velso „Pasaulių karo“ pratęsimas: Jupiterio gyventojai įsikiša, kai marsiečiai antrąkart užpuola Žemę (šįkart apšaudydami raketomis, su mirtinomis dujomis). Žemė beveik sunaikinta, Rusija žlugo. Tačiau Jupiterio gyventojai baudžia Marsą panaudodami koncentruotą Saulės energiją. Tačiau Marso valdovai pabėga į Žemę.

Mūsų planeta pasirodo esą vieta, kur reinkarnuojasi marsiečių sielos. Sieloms lemta keliauti iš Marso į Žemę, o tada Venerą,  Merkurijų ir galiausiai Saulę. Tai paaiškina, kodėl įvyko invazija.

Kitame tome Marso sunaikinimas išlaisvino milijonus marsiečių sielų, pasirengusių gauti žmonių kūnus. Veikėjai kaunasi su kūnų siekiančiais marsiečiais, šįkart - su Veneros gyventojų pagalba.

Kaip matome, Marso sielų kėlimasis į Žemę yra atvirkštinis Flamariono aprašytam žemiečių sielų kėlimuisi į Marsą. Taipogi reinkarnacija ar astralinė teleportacija yra svarbi Burroughs visatoje.

1931 m. šią temą papildė Pierre Lavaur „Žemės užkariavimas“, kuriame Jupiterio gyventojai kariauja su Marsu ir pagrobia astronomą Edgar Rogotha. Pulkininkas Mac Brody padeda laimėti.