Juk būtų keista, jei Arabijos klajokliai nebūtų garbinę dangaus. Tačiau visas dangus neaprėpiamas, tad savo globėją pasirinkdavo
žvaigždę, o dar dažniau planetą. Iki islamo arabai labiausiai garbino žvaigždes, saulę ir mėnulį. Skirtingos gentys skirtingus
šviesulius: lachmidai Jupiterį, chimijaritai Saulę, misamai Aldebaraną1), kajė Sirijų, asaditai
Merkurijų...
Beveik visi arabų dievų vardai iškraipyti Tarpupio dievų vardai: Ilas, Bilas, Šamė, Atoras, Sinas, Samdonas, Nasras... Asirijoje ir
Babilone Ilu, Belas, Šamašas, Ašuras,
Sinas, Samdonas, Nisrachas... N
asras vaizduotas erelio galva visai taip Nisrachas Asirijos
ir Babilono bereljefuose. Tačiau pasireiškė ir Arabijos specifika. Be abejo, turėtas ir Saulės dievas Gaubas (džiovinantis), t.y.
vasaros saulės dievas. Ir buvo Jata, žemesnio rango ir buvęs Gaubo pagalbininku gerasis, pavasarinis saulės dievas. Be šių,
buvo ir kitų saulės dievų: Kupalas, Dimaras, Zu-Samavatas, Rachmanas ir Nisras. Ir netgi neretai toje pačioje gentyje. Jų
persipynimai taip ir neiššifruoti. Pvz., Dimaras, įsikūnijęs į juodąjį akmenį, bet ne esantį Kaaboje,
o bendrai į visus juodus akmenis, sutinkamus visur Arabijoje; Zu-Samavatas reiškia dangaus valdovas, o Rachmanas mielaširdingas. Vis tik arabai
labiau mėgo mėnulio dievus, pvz., Al-Kamarą, kuris išvydavo karštąjį Gaubą ir suteikdavo laukiamą vėsą.
O žvaigždės buvo karavanų švyturiai. Mus pasiekė daugybė jų pavadinimų, tiesa, mokslinėjė literatūroje beveik visi
Ptolemėjaus
knygos, arabų pavadintos Almagestu (ir tokiu pavadinimu grįžusios į Europą), vertimai į graikų kalbą. Visi tie pavadinimai atsirado
maždaug 10 a. Prieš-islaminių pavadinimų iš bėdos teturim pora tuzinų. Kupranugarių karavanas, Kupranugarių girdykla
tokius vargiai būtų sugalvoję graikai.
Astronomija, kaip ir kitais mokslais, iki islamo arabai neužsiėmė. Netgi neužrašinėjo astronominių įvykių. Nors kai kurie
mokslininkai ir tvirtina, kad senosios šventyklos buvo orientuotos astronomiškai ir tarnavo kaip observatorijos. Juk arabai atliko
empirinius stebėjimus apie tam tikrų žvaigždžių patekėjimus ir nusileidimus, kas buvo vadinama anwa.
Deja, ir prie Pranašo (570-632) arabai nežibėjo astronominiais pasiekimais. Tėra
hadisai apie tai, kaip Mahometas jaunystėje
gėrėjosi žvaigždėtu dangumi bei pateikiama miglota haliucinacija apie skrydį ant Barako3) į Kudusą ir į dangų. Ir tai viskas... ką sunku
laikyti pasiekimais.... Tačiau tai buvo pradžia.
Normali religinė praktika reikalavo laikytis tam tikrų kalendorinių datų. Mekos tradicijoje kalendoriaus priežiūra buvo fu-kaimo
genties iš kinano grupės prerogatyva. Ji buvo atsakinga už mėnulio 12 mėn. kalendoriaus (354 d.) suderinimą su saulės metais
(365,25 d.). Kaip tai vyko dabar nežinome: islamas apie tai nepaliko jokių nuorodų išskyrus pasmerkimą. Sprendžiant iš mėnesių
pavadinimo, metų pradžia apytiksliai sutapo su dabartiniu kalendoriumi, nes 3-as ir 4-as mėnesiai vadinti rabi (pavasaris) ir skirstyti
į pirmą ir antrą. Iš to galima spėti, kad metų pabaiga buvo susijusi su žiemos saulėgrįža ir jei pasirodydavo, kad pasibaigus
piligrimystės mėnesiui (zu-l-hidža), saulėgrįžos nebūdavo, retkarčiais įterpdavo papildomą mėnesį ir apie tai pranešdavo į
kelionę susirengusiems piligrimams.
Be dviejų šventų mėnesių metų gale (zu-l-ka`da, ir zu-l-hidža), šventais laikyti ir pirmasis (muharam) bei 7-sis
(radžab) metų mėnesys. Težinoma, kad kalendorių suderinime viskas vyko perkeliant šventuosius mėnesius: jei tekdavo
kovoti per muharamą, jį sukeisdavo vietomis su safaru.
Datavimas pagal hidžrą (Mahometo persikėlimą į
Mediną) buvo nustatytas
tik prie Umaro4): pagal mėnulio mėnesius be jokių įterpimų.
O ir Pranašo gyvenimo pabaigoje audringų įvykių sūkuryje arabams buvo ne iki astronomijos. Bet buvo paminėti Mėnulio ir
Saulės užtemimai atseit, tiesiog per Saulės užtemimą mirė mylimas Mahomedo sūnus Ibrahimas. Mahomedas nežinojo užtemimų
priežasties jis tik atmetė jų ryšį su žemiškomis nelaimėmis, tačiau dėl visa ko nurodė melstis per užtemimus ir tuo pačiu pakišo
povandeninį akmenį į arabų saulės astronomiją. Tačiau jis padėjo ir pagrindus arabų astronomijai kalendorių ir kiblą į Meką. Kol
kas dar niekas nereikalavo mečečių orientacijos į Meką laipsnio dalių tikslumu, tačiau tai nutikus vėliau, prireikė astronomų. Dar
tebesinaudota senu kalendoriumi, tačiau jau reikėjo jo reformos ir tam vėl reikėjo astronomų. Ir jie atsirado tik vėliau.
O kol kas šis refrenas tepradžiugina astronomijos mėgėjų širdis:
Dykuma ypač traukė Mahometą. Žvaigždėtas dykumos dangus užbūrė jį. Jis labai mėgo dangų,
ypač nakties. Apmąstydamas jo gelmę, jis panirdavo į svarstymus: Koks gražus ir didingas dangus su jo nesuskaičiuojamais žvaigždžių miriadais!
Neabejotina, kad jos sukurtos tam tikram tikslui. Iš tiesų, tik Vienintelis ir Visagalis Kūrėjas galėjo sukurti šį neaprėpiamą pasaulį su visais jo
nepaprastais grožiais. Mėnulis ir saulė, kalnai ir laukai, žmonės ir gyvūnai visi jie yra Galingojo ir Išmintingojo Sutvėrėjo kūriniai.
Astronomija senovės Kinijoje
Taip pat skaitykite Observatorija Kinijoje bei
Kinijoje dangus stebimas kažkur nuo 4 a. pr.m.e. Kinų astronomai Gan Gunas5) (Gan De) ir Šin Šenas6) apie 355 m.
pr.m.e. sudarė žvaigždžių katalogą, į kurį įtraukė per 800 žvaigždžių, kurioms davė pavadinimus - jis seniausias iš mums
žinomų. Jie parašė ir seniausius astronominius tekstus, iš kurių mus pasiekė tik fragmentai. Gan De buvo kilęs iš Ci
karalystės (Gun tiesiog pagarbus kreipinys ponas). Jis parašė dvi knygas: Apie Jupiterį ir 8-tomį Sin
čžan (Spėjimai pagal žvaigždes). Tiesa, buvo ir trečias nežinomas astronomas, kurio katalogas priskiriamas U
Sianiui7), Šan dinastijos ministrui, apėmė 1464 žvaigždes, sugrupuotas į 284 žvaigždynus.
1973 m. Mavandujų8) tekstuose buvo rastas panašus katalogas Penkių planetų būrimas, kuris aprašo Jupiterio, Saturno,
Veneros ir kt. planetų judėjimą 246-177 m. pr.m.e.
Gan De viena frazė gali reikšti Saulės dėmių aprašymą. Jis mini kažkokius Saulės užtemimus, kurie prasideda nuo
Saulės centro. Bent jau jis nelaikė Saulės nekintančia ir be trūkumų, kaip europiečiai. Ir jis pirmasis aprašė Jupiterį, kaip
ryškiausią planetą ir gal net pastebėjo vieną jo palydovų 364 ar 365 m. pr.m.e., nes greta jo mini esant mažą rausvoką
žvaigždelę. Teoriškai tai įmanoma, tačiau kodėl rausvoka, nes nustatyti dar ir spalvą neįmanoma.
Ši ir Gan atliko gan tikslius 5-i pagrindinių planetų stebėjimus:
Jupiterio periodas (siderinis) - 12 m. (dabar 11,862615 m.);
Veneros periodas (sinodinis) - 587,25 d. (dabar 583,92 d.);
Merkurijaus periodas 136 d. (dabar 115,88 d.).
Ši Šenas ir Gan De dangaus sferą dalijo į 365,25o, nes tropiniai metai turi 365,25 d. Vakaruose
dauguma senovės astronomų priėmė Babilono dangaus dalijimą į 360o,
Ši czi (Syma Cian), 2 sk.:
Senovėje patyrusiais dangaus skaičiavimuose buvo Čun ir Li iki Gao-sinio valdymo, Si ir Che valdant Tane ir Jue, Kunj-u
valdant Ju-sia, U-sian In-Šan dinastijos metu, Ši I ir Čab Chun Čžou rūmuose, Czi vėjus Sun karalystėje, Bi-czao Čžen
karalystėje, Gan-gun
Ci karalystėje, Tan-Mėjus Ču karalystėje, In Gao Čžao karalystėje ir Ši Šenas Vėjo karalystėje..
Nuo Han laikų tarp patyrusių dangaus skaičiavimuose [buvo]: Tan Du žvaigždėse,
Van Šo garuose ir rūkuose, Vėjus Sian derliaus būrimuose. Penkių planetų judėjimo dėsniuose, išvestuose Gan[-guno] ir
Ši [Šeno], laikyta, kad tik planeta In-Ho [Marsas] turi aiškų judėjimą, tačiau [mes žinome], kad atbuliniai judėjimai ir sustojimai
[būdingi ir kitoms planetoms]. Šie atbuliniai planetų judėjimai ir daliniai ar visiški planetų užstojimai Saule ir Mėnuliu visa tarnavo būrimams.
Paaiškinimai
1) Aldebaranas (Tau a) ryškiausia Tauro žvaigždyno žvaigždė
(a), raudonoji milžinė (K5 III klasės), Lietuvoje matoma rudens ir žiemos mėnesiais. Indų
astronomijoje ji buvo Rohini (raudonosios) Mėnulio namas ir viena iš 27-ių
Dakšos dukrų, Čandros (mėnulio) žmona. Ji yra 65
švm. atstumu. 1997 m. užregistruotas jos palydovas (planeta arba rudoji nykštukė), o 2015 m. buvo pranešta apie planetos milžinės
(apie 6,5 Jupiterio masių) buvimo galimybę. Arabiškai jos pavadinimas reiškia sekėjas, nes ji seka
Plejades. Dėl savo vietos Tauro
galvoje, ji dar vadinta Tauro akimi (Oculus Tauri). Į Aldebarano pusę skrenda Pioneer-10 -
ir ją pasiektų, jei pakeliui nieko nenutiks, po 2 mln. m.
2) Šamašas (Sama, Utu) antros paros pusės Saulės dievas senovės akadųasirų (ir kitų semitų)
mitologijoje, tapatinamas su šumerų Utu. Jo vardas reiškia saulę (šamšu), o užrašomas buvo ideograma,
reiškiančia dienos valdovas. Buvo mėnulio (Nanos) ainiu, o kartais net laikytas Mėnulio
dievo Sinos tarnu (ir pats vardas, atrodo reiškia tarnas ir tai gali rodyti jo
antraeilę svarbą; tai rodo kad saulė buvo antrinė galia ir iš to Mėnulio kalendoriaus dominavimas
astrologijoje). Sakyta,
kad jis teikia šviesą, laukams derlingumą; ir net prikelia iš numirusiųjų. Laikytas teisingumo, įstatymo dievu,
dangiškuoju teisėju ir liudytoju. Svarbiausios Šamašo šventyklos buvo Sipare (su Au Habba kalvomis) ir Larsoje (dabart. Senkerah).
Abiejose vietose šventykla buvo E-barra (spindintys rūmai). Bet šventyklų buvo ir kituose stambiuose Babilono centruose.
Šamašas dažnai vaizduotas kaip sparnuotas saulės ratas, o taip pat neretai perteiktas liūto vaizdiniais.
Kaip Saulė išsklaido tamsą, taip Šamašas atskleidžia nusikaltimus. Karalius Hamurabis, skelbdamas savo
Įstatymus, teigė, kad jie paremti Šamašo tvarka, o jis pats save laikė Šamašo įsikūnijimu.
O keliais amžiais anksčiau Uro dinastijos Ur-Enguras (apie 2600 m. pr.m.e.) skelbė, kad sprendimus priima pagal Šamašo įstatymus.
Šamašas kartu su Nana ir
Ištare sudarė trejybę, atitinkančią babiloniečių
Anu,
Enlilį ir Ea.
Ji simbolizavo tris gamtos jėgas: saulę, mėnulį ir gyvybę teikiančią žemę. Šamaš žmona, nors ir retai minima, buvo A.Še.
Natūralu, kad saulės dievas turėjo galią išlaisvinti iš demonų gniaužtų.
Gilgamešas, keliaudamas nudobti demono Humbabos, kasryt aukoja Šamašui,
kad jo kelionė būtų saugi, be to, jis iš Šamašo gauna 3 ginklus bei sapnus, kuriuos išaiškina Enkidu.
3) Al-Barakas - islame dangiškas gyvūnas, pernešantis pranašus. Žinomiausias jo darbas yra
hadisuose minimas
Mahometo pernešimas naktį iš Mekos į Jeruzalę ir atgal
(621 m.; Isra ir Miradža) taip greitai, kad vanduo nespėjo išsilieti iš
parversto indo. Iš Jeruzalės Barakas nešiojo Mahometą po įvairius dangus, kur jis sutiko anksčiau gyvenusius pranašus bei Dievą.
Yra dvi versijos dėl jo vardo: a) iš arabų barq - žaibavimas; b) arabizuotas persų barag (jojamas gyvūnas) variantas.
Dažniausiai vaizduojamas su žirgo kūnu ir žmogaus galva.
4) Umaras ibn al-Chatabas (apie 584-644) antrasis kalifas (634-644), aukšto ūgio, griežtas ir reiklus,
skardaus balso, ilgais ūsais. Viena jo dukrų buvo Mahometo žmona. Mirus Pranašui,
jo iniciatyva kalifatas atiteko Abu Bakru, o pats tapo jo patarėju.
Prieš mirtį Abu Bakru rekomendavo jį įpėdiniu. Tapus kalifu, musulmoniškos valdos už Arabijos pusiasalio ėmė sparčiai plėstis. Jo
valdymo metais keitėsi ir musulmoniškas valstybės pobūdis: užkariauti kraštai dažnai buvo pažangesni ir musulmonų aristokratija
pradėjo keltis į juos. Jam valdant galutinai pripažintas hadžos ritualas, o 638 m. jis nurodė, kad islamiškas kalendorius turi metus
skaičiuoti nuo Mahometo hidžros iš Mekos į Mediną.
5) Gan De (4 a. pr.m.e.) kinų astronomas ir astrologas iš
Ci valstybės (vadintas Gan Gong - Ponu
Gunu) kartu su Ši Šenu sudaręs žvaigždžių katalogą (manoma pirmąjį iš žinomų). Jis atliko ir detalius didelio ir ryškaus
Jupiterio stebėjimus ir yra 364 m. pr.m.e. pranešęs apie mažą rausvą žvaigždutę greta jo spėjama, kad jis matė Jupiterio palydovą Ganimedą.
6) Ši Šenas (4 a. pr.m.e.) kinų astronomas ir astrologas iš Vei karalystės (dar vadintas Ši Šenfu).
Išsakė prielaidas apie Saulės užtemimų ryšį su Mėnuliu. Jo Saulės dėmių stebėjimai yra
ankstyviausi tarp išlikusių. Jo darbai: 8 t. Dangaus uolos, Dangaus žemėlapis ir Ši žvaigždžių katalogas (dabar lakoma, kad šis sudarytas
jo mokinių). Jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje.
7) Vu sian - kinų šamanas (Vu) Šan dinastijos (apie 16001046 m. pr.m.e.) laikais, tarnavęs karaliui Tai
Vu; užsiėmė būrimais, prognozavimu, lietaus spėjimu ir gydymu. Laikomas vienu iškilesnių senovės Kinijos astronomų.
8) Mavandujus - archeologinių kasinėjimų vieta Čanšoje (Kinijos
Hunano provincija), išgarsėjusi unikaliais radiniais:
a) šilkiniais gausiai iliustruotais laidojimo audiniais; b) žemėlapiais ant šilko; c) 28-iais įvairių sričių (įskaitant
astronomijos) traktatais. Radiniai buvo trijuose Hanų dinastijos (206 m. pr.m.e.-9 m.)
didikų kapuose.
Papildomai skaitykite:
Hiparchas iš Rodo
Lyginamoji kosmologija
Nusitaikant į žvaigždes
NASA tapsmas: istorija
Kinijos kosminės ambicijos
Tadžikai apie astronomiją
Senovės graikų astronomai
Kalendorius senovės Egipte
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Kankinys valdovas ir astronomas
Islamo mokslas: Chajamo laikmetis
Išgarsėję astronomai brolis ir sesuo
Astronomija: Žymesnieji įvykiai (iki 20 a.)
Saulės užtemimai amžių tėkmėje
ESO teleskopai Čilėje
Uzbekas, atradęs Ameriką
Kometos: dangaus ženklai
Žmogaus misija kosmose
Didžioji Marso revoliucija
Samsonas ir Marsas
Žvalgantis po dangų
Pačiupinėti Visatą
Galileo Galilėjus
Eudoksas iš Knido
Kaaba Mekoje