Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Išnykęs dinozaurų pasaulis

 
Ten buvo nupieštas
fantastiškas
didžiulis gyvulys.
Gal tai ir buvo 
DINOZAURAS.
     J. Marcinkevičius. Siena

Žmonės dar iki 19 a. pirmųjų dešimtmečių neįsivaizdavo, kad žemėje gyveno milžiniški driežai. Pirmą kartą jų suakmenėjusių pėdų atspaudų rasta 1800 m. JAV Konektikuto upės slėnyje. Tripirščiai pėdsakai panašūs į paukščių, tad radinys buvo aiškintas remiantis Biblija: esą šiuos pėdsakus palikęs kranklys, kurį Nojus tvano metu pasiuntė ieškoti sausumos. 1806 m. V. Klarkas, vadovavęs ekspedicijai į JAV vakarus, aptiko tų gyvūnų kaulų tačiau iš pradžių manė kad tai žuvų fosilijų likučiai. Juos ropliams priskirti pavyko tik 1822 m. Anglijoje aptikus dantį, panašų į driežo iguanos, tik daug didesnį. Gyvūnas pavadintas iguanodontu. Tuo pat metu Anglijoje netoli Oksfordo rasti plėšraus roplio likučiai. Nuo tada prasidėjo intensyvios iškastinių gyvūnų paieškos.

Iki 1842 m. rasta tiek daug milžiniškų roplių kaulų, jog garsus anglų paleontologas Ričardas Ovenas iš dviejų graikiškų žodžių deinos (baisus) ir sauros sukūrė dinozaurą. jis pasiūlė D. Britanijos mokslo rėmimo asociacijai pripažinti, kad egzistuoja atskira grupė ar pogrupis į driežus panašių roplių. Jų rasta visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Paprastai dinozaurais vadinami mezozojaus eros sausumos ropliai. Ši grupė atsirado triaso periode, maždaug prieš 230 mln. metų. Tiesioginiais jų protėviais buvo primityvūs permo periodo ropliai – tekodontai. Mokslininkai mano, kad tekodontai – gerai išsivysčiusių, sudėtingos sandaros varliagyvių seimurijų palikuonys. Mat viršutinio karboro periodo seimurijos jau turėjo roplių požymių. Bt kiti šiuos senovinius roplius kildina net iš devono riešapelekių žuvų.

Roplių vystymosi evoliucijoje ypač svarbi pasirodė viena jų dauginimosi ypatybė – vadinamieji amniotiniai kiaušiniai. Kiaušinis dangalais apsaugotas nuo džiūvimo ir mechaninių pažeidimų. Amniotinių dangalų dėka ropliai įgijo didelį privalumą prieš varliagyvius, kurių ikrai visą laiką turėjo būti drėgnoje aplinkoje. Diplodokas

Pirmieji triaso dinozaurai nebuvo dideli, dauguma jų e ką didesni už vištą. Tačiau visi jie turėjo bendrų sandaros bruožų, išlikusių per visą jų egzistavimo laikotarpį, pvz., maža kaukolės smegenų ertmė bei sandaros ypatybės, susijusios su vaikščiojimu dviem kojomis. Dėl to stiprėjo dubens ryšis su stubiru, o kūno pusiausvyrą palaikydavo ilga ir stipri uodega. Tiesa, vėliau kai kurie dinozaurai vėl ėmė vaikščioti keturiomis. Triaso pabaigoje susiformavo du dideli dinozaurų būriai - driežadubeniai ir paukščiadubeniai – besiskyrę dubens sandara. Driežadubenių roplių dubuo buvo trispindulinės sandaros ir mažai kuo skyrėsi nuo kitų roplių (pvz., šiuolaikinių krokodilų). Jų būta ir plėšrių, ir žolėdžių, vieni buvo dvikojai, kiti keturkojai.

Dauguma paukščiadubenių turėjo keturspindulinį dubenį, panašų į paukščių. Jie daugiausia buvo keisčiausių formų augalėdžiai keturkojai, bet pasitaikydavo ir dvikojų. Tai iguanodontai, psitakozaurai ir zaurolofai. Būtent jiems priklausė stambiausi iš žinomų dinozaurų: brontozaurai, diplodokai ir brachiozaurai.

Šiuolaikinio mokslo, matematinių skaičiavimų ir lyginamieji raumenyno tyrimai leido rekonstruoti dinozaurų išvaizdą. Ypač daug tam pasitarnavo jų pėdsakų tyrimai. Per milijonus metų šie milžinai tiek pripėdavo, kad net susidarė atskira mokslo šaka – paleoichnologija.

Tarkim milžiniškas diplodoko kūnas rėmėsi į žemę keturiomis kolonų dydžio kojomis, kurių padai buvo iš spyruokliuojančių tarsi pagalvės audinių. Panašios yra dabartinių dramblių kojos. Diplodokas turėjo ilgą kaklą ir mažą galvutę. Dantis turėjo plonus, nedidelius, kurie tiko nebent sugriebti minkštą vandens augmeniją. Įdomu, kad diplodoko nugaros smegenys dubens dalyje sustorėjusios, jų tūris kelis kartus didesnis už galvos smegenų tūrį. Paleontologai kartais juokauja, esą diplodokai mąstydavę užpakalinėmis smegenimis...

Ilgai vyravo nuomonė, kad tie gigantai buvę lėti ir nevikrūs, o skeleto apkrovos dėl didelės raumenų masės – artimos kritinėms, todėl visą gyvenimą diplodokai praleisdavę vandenyje. Vėliau paleontologai ėmė mąstyti atvirkščiai – tie ropliai buvę vikrūs ir judrūs. Iš rekonstrukcijų aiškėja, kad jie turėjo galingą, gerai išvystytą raumenų sistemą, sudarytą panašiai į šiuolaikinių didžiųjų žinduolių. Tad jie galėjo lengvai bėgioti sausuma. Amfibiškas jų gyvenimo būdas siejamas su šių gyvūnų mityba. Jiems reikėjo nepaprastai daug maisto, tad jie šlamšdavo dumblius, kurių šiltuose vandenyse buvo daugybė.

JAV Teksaso valstijoje molingoje dirvoje prieš 100 mln. metų palikti didžiulio žolėdžio dinozauro pėdsakai. Ištyrus paaiškėjo, kad jis (greičiausiai diplodokas) spruko nuo mažesnio plėšrūno, kurio pėdsakai panašūs į paukščio. Kadangi neaptikta sunkios uodegos šliūžės, tikriausiai milžinas bėgo ją pakėlęs, kad ji netrukdytų. Gali būti, kad 12 m ilgio uodega buvo ir grėsmingas ginklas... o įtikinamiausia prielaida dėl dinozaurų aktyvumo – tai, kad jie Žemėje išgyveno milijonus metų!

Šiuolaikiniai ropliai bandomis negyvena. Ištyrus per 20 skirtingo amžiaus JAV rastų brontozaurų pėdsakų, paaiškėjo, jog, keliaudami grupėmis, jie pakeldavo uodegas, kad šių neprispaustų gentainiai. Smulkesnieji (matyt, jaunikliai) ėjo bandos viduryje, o iš kraštų juos saugojo 30-toniai suaugusieji.

Driežadubeniams priklausė ir siaubingiausias visų laikų plėšrūnas tiranozauras – 15 m ilgio ir 6 m aukščio pabaisa didžiuliu buku snukiu, galingais žandikauliais, iš kurių kyšojo 10-12 cm aštrūs tarsi peiliai Triceratops dantys. Priekinės galūnės buvo mažutės. Su dviem aštriais nagais, padedančiais išlaikyti grobį. Užpakalinės kojos raumeningos, pritaikytos greitai bėgioti. Maždaug tokio dydžio užaugdavo ir jo giminaitis alozauras.

Evoliucijos zenitą dinozaurai pasiekė kreidos periode, kai prieš 80-100 mln. metų jų formos tapo labiausiai specializuotos. Atsirado ančiasnapių, o taip pat roplių su įvairiausiais savigynos organais: skydais, dygliais ir ragais. Geriausiai ištirti Belgijoje rasti dvikojai iguanodontai – trumpu sprandu ir ilga plokščia uodega. Priekinė žandikaulio dalis buvo be dantų, padengta raginiu, į snapą panašiu sluoksniu. Toliau augo daugybė plokščių dantų. Gerai tinkančių malti kietus augalus. Jie palyginti gerai išsivysčiusiomis priekinėmis galūnėmis lenkdavo ir laužydavo medžius, kuriais maitindavosi. Nuo plėšrūnų gindavosi ilga ir stipria uodega.

Kitas kreidos periodo dvikojis dinozauras psitakozauras taip pat turėjo raginį snapą. Tai santykinai nedidelis, 1,5-2 m aukščio žolėdis roplys, matyt galėjęs kirsti kietu snapu ir pasimėgaudavęs smulkesniais padarais. O iš ančiasnapių dinozaurų geriausi ištirti 15 ilgio zaurolofai, rasti MOngolijos viršutinio kreidos periodo nuogulose. Jie buvo prisitaikę gyventi vandens pakraščiuose. Snukio galas su snapu, panašiu į anties, kuriuo rausdavosi dumble, traukdavo vandens augalus, kuriuos, prakošę pro snapą, tindavo plokščiais dantimis. Silpnas dubuo ir plaukiojamosios plėvės ant letenų liudija juos buvus nelabai judriais gyvūnais, daugiausia laiko praleidžiančiais vandenyje. Jų kaukolėse rasta oro ertmių.

Savotiški raguotieji dinozaurai, žinomi iš Šiaurės Amerikos ir Mongolijos viršutinės kreidos periodo nuogulų. Būdingas j atstovas – triragis (Triceratops), iki 6 m dydžio sunkiasvoris keturkojis trumpu sprandu. Labai originali jo kaukolės sandara: pusę kaukolės ilgio sudarė labai išsiplėtę viršugalvio kaulai ir žvynakauliai, virtę didele kauline apykakle, saugančia pažeidžiamiausią vietą – kaklą. Viršum akių triceratopsai turėjo pora ragų, o dar vieną mažesnį ant nosies. Snukio priešakyje kyšojo kaulinis ragas. Priekinės galūnės buvo trumpesnės už užpakalines, o pirštai baigėsi kanopomis. Turėdami stiprius kojų ir kaklo raumenis, triragiai galėjo pulti į trumpas, triuškinančias atakas. Paskaičiuota, kad jis galėjo įsibėgėti iki 40-50 km/val.

Mongolijoje rasta ir jų giminaičių protoceratopsų, irgi turėjusių kaulines apykakles, tačiau neturėjusių ragų. Taip pat rasta daugybė lizdų su išlikusiais kiaušiniais ir daugiau kaip šimtas suaugusių roplių. Vienoje vietoje rasta kiaušinių, ką tik išsiritusių ropliukų ir suaugusių roplių, greičiausiai patelių. Kiekviena Stegozauras patelė ratu dėdavo 20 cm skersmens kiaušinius. Juos užversdavo smėliu. Tik kažkas nutiko (gal smėlio audra), kad visi gyvūnai žuvo.

O keisčiausiai atrodė ir gindavosi stegozaurai, 6 m ilgio aukšti (iki 3,5 m) ropliai, vaikščioję keturpėsti. Užpakalinė skojos buvo daug ilgesnės už priekines. Per visą nugarą iki uodegos pagrindo augo dvi eilės kaulinių, prie pagrindo sustorėjusių skydelių. Jų pamatas glūdėjo su stuburu besijungiančiais raumenyse, tad juos buvo galima pašiaušti. Uodega turėjo keturias poras aštrių kaulinių dyglių, galinčių pramušti net storiausią odą.

Dinozaurai išmirė mezozojaus eros pabaigoje prieš 65 mln m. Jų palaikų nė karto nerasta vėlesniuose nei viršutinio kreidos periodo sluoksniuose. Tai lieka viena paleontologijos mįslių – juk staiga išnyko didžiulė gyvūnų grupė, kurioje žinome per 600 rūšių. Kartu su jais išnyko skraidę pterozaurai, jūriniai pleziozaurai ir ichtiozaurai, o taip pat ir kelios bestuburių grupės. Mezozojaus pabaigoje labai pakito augalija. Matyt, turėjusi būti viena tokio masinio išnykimo priežastis. Hipotezes galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – evoliucinę ir katastrofinę (supernovos sprogimas, stiprus trumpalaikis atšalimas – dinozaurai buvo šaltakraujai gyvūnai, todėl gyveno šiltuose atogrąžų kraštuose). Kai kas mano, kad atsirado daug gaubtasėklių augalų, išstūmusių plikasėklius, kas galėjo būti pražūtinga siaurai dinozaurų grupei. Jų išnykimas galėjo sukelti grandininę reakciją. Vis tik labiausia linkstama prie katastrofinių priežasčių – kometos ar asteroido kritimo ar supervulkano išsiveržimo, lemiamai įtakojusių klimato pokytį.

Anglų biochemikas-paleontologas V. Sveinas pateikė netikėtą hipotezę dėl dinozaurų išnykimo. Jis ilgus metus stebėjo Viduržemio jūros vėžlius, retus, priešistorinės kilmės reptilijas, kurie yra žolėdžiai. Jų gyvenimas daug kuo panašus į dinozaurų – tik šie buvo stambesni.

Jis pasiūlė: dinozaurai nusinuodijo prieš 70 mln. metų. Tuo metu augalija smarkiai nekito tol, kol neatsirado naujas tipas – gaubtasėkliai, palaipsniui išstūmę daugelį kitų augalų rūšių. Jų lapuose ir stiebuose randama taninų ir alkaloidų, tarp jų ir strichnino bei morfino. Nedideliais kiekiais tos medžiagos nekenksmingos. O juk stambus dinozauras per dieną suėsdavo po 200 kg žalios masės – tai ir buvo jų lemtis.
Šią hipotezę paremia ir tai, kad nemažai suakmenėjusių dinozaurų randami sustingę konvulsinėse pozose, būdingoms aštriems apsinuodijimams.

Kiaušiniai iš Gobio dykumos:
Gobio dykumos kiausiniai

Papildomai skaitykite:
Gyvosios ugnys
Gao Yao ir Zhi
Jie tebegyvena!?
Arklys ar tigras?
Niagaros didžioji gyvatė
Drakonų ežeras Kinijoje
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Delfinai: afalinos ir orkos
Labynkyro ežero apžavai
Rajos - gyvūnų atradimas
Sekant milžino pėdsakais
Nesė ir kiti: hipotezės ir realybė
Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“?
Nežemiška gyvybė greta
Darvino gyvasis palikimas
Prasiplečia gyvybės ribos
Oda: tarp kūno - dvasios
Paslaptingoji Žemė
Protingi šunys
Ir vėl čupakabros
Oro grobuonys
Religijos skiltis
Kriptozoologija
Musė cėcė

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius.Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklio naujienos