Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Andromedos ūkas  

Taip pat skaitykite Daugiau apie galaktikas  
Skrydis į Andromedą  

Šviesos šaltinio spindesys didėjant atstumui mažėja labai greitai (proporcingai atstumo kvadratui). Štai Saulė, iki kurios yra apie 150 mln. km. Už 500 trilijonų km Saulę, pasimetusią tarp žvaigždžių, galėtų įžvelgti tik jautriausia akis. Tokius didelius atstumus patogiau matuoti šviesmečiais (tai apie 50 švm.). Stipriai švytinčias žvaigždes plika akimi galima matyti iki 20 tūkst. švm. (jei tik neužstoja tarpžvaigždiniai dujų-dulkių debesys). Toliau akis tegali matyti Andromeda danguje tik žvaigždžių sambūrius: spiečius, galaktikas ir ... supernovas. Tolimiausias Visatos objektas, dar įžiūrimas paprasta akimi, tūno Andromedos žvaigždyne – už 2,1 mln. švm. (arba 20 kvintilijonų). Tai garsusis Andromedos ūkas. Tik prieš šimtmetį buvo įrodyta, kad ši blanki dėmelė yra galaktika. O iki tol buvo įvairių nuomonių.

Žygį link jų pradėkime nuo Didžiųjų Grįžulo ratų. Nuo jų žvelgiant Šiaurinės link ir toliau link Paukščių tako, pataikysime į W primenančią šviesių žvaigždžių grupę, priklausančią Kasiopėjai (Jukštandžiui). Dar truputį toliau ir jau būsime dominančioje srityje, kur geros akys aptiks šviesią dėmelę...

Keista, kad šis ūkas neminimas antikos tekstuose. Jis pirmąkart 946 m. (kaip „mažas debesėlis“) paminimas persų astronomo Al-Sufi, gyvenusio prieš kokį tūkstantį metų. Vėliau vėl apie nekalbama iki pat 17 a. pradžios, kai pasirodė pirmieji teleskopai. Gal tas blankus, ne visai į žvaigždę panašus debesėlis ir tada jau atrodė įtartinu?

Ir jis S. Mariuso „atrandamas“ 1612 m. Teleskopų okuliaruose aiškiai matomas pailgos formos ūkas, šviesi jo centrinė dalis ir laipsniškas šviesumo mažėjimas į kraštus. Panašių objektų per teleskopus buvo matyti daugybė, tačiau visi jie buvo blankesni. Ir nors net per teleskopus jie nesuskilo į smukesnes dalis, kai kurie drąsūs mokslininkai teigė, kad tai atskiros žvaigždžių sistemos, panašios į mūsiškę galaktiką. Bet vis tik vyravo nuomonė, kad tai palyginti artimi padriki medžiagos draikalai, kuriuose, galbūt, formuojasi planetos, taigi jie tarsi ir atspindi mūsų Saulės sistemos tolimą praeitį. Bet 1864 m. V. Haginsas nustatė, kad jo spektras skiriasi nuo dujų-dulkių ūkų spektrų. Duomenys tarsi rodė, kad jis susideda iš daugelio smulkesnių objektų.

1785 m. V. Heršelis jos centre pastebėjo silpną rausvą dėmelę. 19 a. antroje pusėje dangus imtas fotografuoti – tai ypač tiko silpniems šaltiniams fiksuoti. Pirmoji Andromedos ūko nuotrauka J. Robertso padaryta 1884 m. ir taip nustatyta spiralinė jo prigimtis. Nuotraukose išryškėjo painoka šio ūko sandara su daugeliu detalių, o ryškiausiose nuotraukose ties pakraščiais buvo matyti daug taškelių... Gal tai tikrai žvaigždžių sankaupa? ... tik taip tvirtinti tada astronomai dar nesiryžo...

Dar ne taip senai (istoriniais masteliais) Andromedos ūkas buvo žinomas tik siauram astronomų, užsiimančių kometų paieškomis, ratui. Kai kometa yra toli nuo Saulės, ji matoma kaip silpna dėmelė, kurią lengva priimti kaip kitą dangaus kūną. Nuo tikrųjų ūkų kometa skiriasi tik tuo, kad ji juda danguje. Todėl, dažnai ir klydo, tad kilo poreikis suregistruoti visus plika akimi matomus pastovius ūkus. Su ta užduotimi susitvarkė Š. Mesjė, 1784 m. paskelbęs 103 ūkų katalogą – ir nuo tada į jo katalogą patekę ūkai žymimi pradedant raide M. Andromedos ūkas yra M31 (o M1 yra, aišku, Krabo ūkas!?)

Ir daugiau kaip šimtmetį jis nekėlė astronomų susidomėjimo iki lemtingo atsitiktinumo 1885-ais. Tartu observatorijoje Ernstas Hartvigas3) M31 ūke pastebėjo silpną žvaigždelę, kurios iki tol ten nebuvo. Kasdien jos šviesumas silpo ir po kelių savaičių jos nesimatė net per teleskopą. Tokias – įsiplieskiančias ir po to išblėstančias, astronomai stebėjo jau ne pirmą kartą ir jas pavadino novomis (naujomis). E. Hartvigo pastebėta nova buvo pavadinta S Andromeda.

Iki tol astronomai nebuvo stebėję novų ūkuose, kurie kosmogoninėje to meto sampratoje buvo labai svarbūs. Dar 1755 m. I. Kantas pasiūlė vadinamąją nebuliarinę žvaigždžių susidarymo (iš ūkų) teoriją, o 1796 m. tokią pat idėją išsakė ir P.-S. Laplasas. Ir štai M31 atsiranda nauja žvaigždė – kaip svarus argumentas Kanto-Laplaso teorijai. Tačiau argumentas – dar ne įrodymas!?

Bet ar M31 - dujų-dulkių debesis?! Juk tada atstumas iki jo būtų santykinai nedidelis (aišku, kalbant astronominiais masteliais) – kokie šimtai šviesmečiai. Tik jei S Andromeda yra ne toliau nei tūkstantis šviesmečių, tai toji nova nėra niekuo išskirtina – jų buvo ir ryškesnių. Štai praėjus 6 m. po S Andromedos žybsnio, 1891 m. blykstelėjo nova Vežėjo žvaigždyne, kuri maksimumo metu buvo maždaug 4-ojo ryškio, t.y. 6 kartus ryškesnė už S Andromedos.

O jei M31 ne dujų ūkas, o labai tolima žvaigždžių sankaupa?! Tada atstumas turėtų būti gerokai didesnis – dešimtis, o tai ir šimtus kartų. O tada ir S Andromeda tampa nepaprasta, kaip toji, 1572 m. stebėta Ticho Brahės, 1604 m. J. Keplerio ir dar ryškesnei 1054-ųjų. Šios per savo maksimumą buvo matomos net dieną. Tokie reiškiniai dabar vadinami supernovomis.

Taigi kas toji M31? Ūkas ar žvaigždžių sankaupa? Klausimas tik iš pradžių atrodo dėl atskiro atvejo – iš tikro tai milžiniška pasaulėžiūros problema. Jei M31 tolima žvaigždžių sistema, tai Paukščių takas nėra vieninteliu tokio tipo objektu Visatoje, kad egzistuoja ir kitos galaktikos, „žvaigždžių salos“, iš dešimčių, o tai ir šimtų milijardų žvaigždžių. Beje, iki 19 a. pabaigos astronomai buvo įsitikinę, kad visos stebimos spiralinę formą turinčios dėmelės – tik dujų ūkai, taigi randasi mūsų galaktikoje. Štai airių rašytoja Agnesės Merės Klerk4) 1890 m. išsakė mintį, kad visiems astronomams turėtų būti akivaizdu, kad jokių išorinių galaktikų nėra.

Tačiau tai, ką matome danguje, dažnai negalima vienareikšmiškai interpretuoti. Pvz., ar gavus du vienodus spektrus, galima teigti, kad stebėti du vienodi fizikiniai reiškiniai? Ne, negalima!

1899 m. vokiečių astronomas Julius Šaineris5) tyrė Andromedos ūko spektrą, kuris pasirodė labai panašiu į Saulės. Jis padarė išvadą, kad ūkas – milžiniška žvaigždžių, tokių kaip Saulė, sankaupa. Atrodo, kur čia paprieštarausi, ypač kai 1893 m. olandas Kornelijus Istonas6) iškėlė hipotezę, kad Paukščių takas yra spiralės formos, kuriame Saulė yra ne centre, o kažkur pakraštyje.

Tačiau ... po kelių metų amerikietis Vesto Slaiferis tyrinėjo dujų-dulkių ūkų spektrus Plejadžių spiečiuje, nedidelėje gana ryškių žvaigždžių, matomų plika akimi, sankaupoje, kyri, neabejotinai, yra mūsų galaktikoje. O tirti ūkai susiję su tuo spiečiumi ir tikrai negali būti „salomis-Visatomis“. Ir štai, 1913 m. V. Slaiferis aptiko, kad tų ūkų spektrai taip pat nepaprastai panašūs į Saulės. Tad natūraliai jis padarė išvadą, kad ir kiti spiraliniai ūkai, įskaitant M31, gali būti sudaryti iš centrinių žvaigždžių, apsuptų gaubiančia medžiaga. O tie ūkai spindi todėl, kad atspindi juose esančių žvaigždžių šviesą.

Šainerio ir Slaiferio rezultatai buvo vienodi, o išvadas jie padarė priešingas! Ir tai nutiko vien todėl, kad dviem skirtingiems, tačiau panašiai atrodantiems reiškiniams buvo priskirta ta pati priežastis. Ir kitų galaktikų egzistavimo klausimas buvo užblokuotas, nes nebuvo žinomas atstumas iki Andromedos ūko.

Galėtų atrodyti, kad novos suspindėjimas Andromedos ūke suteikė galimybę įvertinti atstumą iki jo. Taip, jei laikysime, kad įprastos novos ir S Andromeda yra vieno tipo reiškiniai. O toji buvo 3-is dydžiais, t.y. 12 kartų silpnesnė už novą, 1901-ais sužibusią Persėjo žvaigždyne. Tarus, kad abi jos buvo tokio pat ryškumo, tik skirtingais atstumais nuo mūsų, gausime kad S Andromeda nutolusi 3,5 karto toliau. Iš tokių samprotavimų amerikiečių fizikas Frenkas Veris7) 1911 m. paskaičiavo, kad atstumas iki M31 – 5000 švm. O tai reiškia, kad ūkas randasi Paukščių take!?

Reikėjo naujų stebėjimų ir jie pasirodė 1917 m., kai amerikietis Džordžas Ričis8), dirbdamas Vilsono kalno observatorijoje, aptiko novą kitame spiraliniame ūke, NGC 6946. Ji buvo labai silpnutė, vos 15-o ryškio, t.y. matoma tik per stambų teleskopą. Tačiau pagrindinė charakteristika, šviesumo kitimas, atitiko novų šviesumo kitimą. Anksčiau niekam ir į galvą nebuvo šovę, kad novos gali būti tokios blankios. Tad Ričis ėmė raustis po ankstesnes spiralinių ūkų fotografijas ir rado dar dvi novas, į kurias anksčiau nebuvo atkreipta dėmesio. Tačiau, jei nova tokia blanki, tai kokie atstumai ją nuo mūsų skiria!?

Po Ričio pranešimo, viso pasaulio astronomai ėmė tikrinti fotoplokšteles – ir rado (juk dabar žinojo, ko ieškoti) novų ir kituose spiraliniuose ūkuose. Per du mėnesius jų aptikta 11, iš kurių 4-ios M31 ūke. Tačiau net tada niekas neatkreipė dėmesio į esminį tų novų skirtumą nuo S Andromeda. Visi stebėjo tą patį, tačiau „matė“ skirtingai!

Pagaliau 1925 m. sausio 1 d. JAV astronomų suvažiavime paskelbiami E.P. Hablo stebėjimų rezultatai. Mount Vilsono observatorijoje įrengtu 2,5 m skersmens reflektoriumi 1918 m. jis su Dž. Ričiu8) gavo puikias Andromedos ūko nuotraukas, kuriose matėsi, kad jo spiralės, visai ne ūkanotos dėmės, o pribertos žvaigždžių, kurių vaizdas niekuo nesiskiria nuo „tikrų“ (mūsų galaktikos) žvaigždžių. Be to, E.P. Hablas pastebėjo, kad kai kurių taškelių ryškumas kinta panašiai į „mūsiškes“ žvaigždes. Abejonių neliko – tai galaktika!

Taigi E. Hablas tarp jų aptiko cefeidžių, iki kurių atstumas nustatomas tiksliausiai (žr. apie atstumų kosmose matavimą). Pagal jas E. Hablas paskaičiavo, kad atstumas iki M31 yra 1,5 mln. švm. (t.y. 3000 kartų didesnis, nei spėjo Veris). Štai kodėl novos jame atrodė tokios blankios!

20 a. 3-io dešimtm. pabaigoje astronomai suprato, kad nova dar nėra žvaigždės mirtis. Buvo paskaičiuota, kiek medžiagos jos metu išmetama į erdvę – vos vieną šimtatūkstantąją Saulės dalį. Tačiau S Andromeda – visai kas kita. Ji spindėjo vos kelis kartus silpniau nei visos likusios Andromedos galaktikos žvaigždės. Kaip kad ryškiomis buvo ir Ticho Brahės, ir J. Keplerio, ir 1054-ųjų žvaigždė... Gerai, kad švedas Knutas Lundmarkas skaitė istorinius dokumentus. Jis 1921 m. paskelbė 60-ies novų sąrašą. Andromeda. J. Robertsas

Vienodo vardo suteikimas skirtingiems reiškiniams įnešė painiavą. Juk tai, ką stebi astronomai, nieko nereiškia. Tarkim, Andromedos spektras panašus į Saulės, tačiau tokį turi ir Mėnulis!? Visiškai skirtingi dangaus kūnai, o spektrai panašūs.

Ir kai pagaliau astronomai išsiaiškino M31 prigimtį, Visata įgavo naują pavidalą. Mūsų galaktika pasirodė besanti tik viena iš daugybės tokių „salų“ – ir ji anaiptol ne pasaulio centre.

Andromedos galaktika: pristatymas

Andromedos ūkas - spiralinė galaktika šiaurės pusrutulio Andromedos žvaigždyne (M31; NGC 244). Regimasis ryškis: 5,0. Masė: apie 4*1011 Saulės masių. Atstumas: apie 2,6 (2.5×1019 km) milijonų šviesmečių. Andromedos ūkas maždaug pusantro karto didesnis už mūsiškę Paukščių tako galaktiką. Ir ji artėja, kaip 1912 m. nustatė V. Slaiferis, prie mūsų galaktikos apie 300 km/s greičiu (apie tai žr. >>>>>). Jeigu niekas nesutrukdys, po 2 mlrd. metų priartėjusi Andromedos spiralė užgoš visą dangaus skliautą. Andromedos galaktika, kaip ir Paukščių takas, priklauso Vietinei galaktikų grupei iš maždaug 30 narių (daugiau apie tai >>>>>).

1885 metais arti branduolio buvo sužibusi supernova (Andromedos S), maksimume pasiekusi 6,0 ryškį. Branduolys susideda iš dviejų koncentracijų P1 ir P2, nutolusių viena nuo kitos 5 šviesmečių atstumu. Manoma, kad ten yra „juodoji skylė“, kurios masė apie 1,3*107 Saulės masių. Ją supa žvaigždžių, dulkių ir dujų diskas. 1943 m. kai kuriuos objektus centrinėje srityje pastebėjo V. Badė. Andromedos ūkas turi 4 palydovus – mažesnes elipsines galaktikas NGC 205, NGC 221, NGC 185 ir NGC 147. Visos jos yra apie 10 tūkst. šviesmečių skersmens. Prie jos atrastos ir trys nykštukinės sferoidinės galaktikos.

2006 m. sausio 6 d. Andromedos galaktikos branduolyje įvyko žybsnis, padidinęs jos rentgeno spinduliuotę maždaug 100 kartų. Vėliau intensyvumas krito, bet vis tik liko apie 10 kartų didesnis nei buvo anksčiau.

Andromedos ūko regimoji išvaizda primena gerokai suplotą elipsę. Jo švytėjimas į kraštus silpsta ir sunku pasakyti, kur jis baigiasi. Tikslūs fotometriniai matavimai užčiuopia silpną švytėjimą ten, kur žvilgsnis jau nieko nemato. Manoma, kad ilgoji ašis dangaus skliaute 4o. Ji yra apie 1,5 karto didesnė už Paukščių taką.

Gamta pašykštėjo patogios Andromedos ūko padėties mūsų atžvilgiu: vienos jos detalės užstoja kitas. Ryškiausia – centrinė dalis, kuriai tenka 1/4 viso ūko šviesos. Ji erdvėje turėtų būti panaši į kiek suplotą ir dar patemptą kamuolį. Pačiame viduryje matosi labai šviesus ir kompaktiškas branduolys, kiek pailgos formos, kelių dešimčių šviesmečių skersmens. Jame sunku atskirti atskiras žvaigždes dėl gana šviesaus fono. Be to ten vyrauja raudonos (taigi, šaltos) ir labai senos žvaigždės, nesančios labai ryškios.
Andromedos ūko nuotraukoje iškart atokiau centrinės kondensacijos matosi šviesios ir plačios juostos, daugiau ar mažiau aiškūs lankai – tai spiralinės struktūros detalės.

Graikų mitologijoje

Andromeda - Kefėjo ir Kasiopėjos dukra, Etiopijos karalienė. Kasiopėja gyrėsi, kad esanti gražesnė už nereides, vandens nimfas. Tai sužinojęs Poseidonas pasiuntė potvynį ir vandens pabaisą Ketą naikinti žemių. Tai matydamas Kefėjas nuvyko pasitarti su Dzeuso-Amono orakulu, kuris išpranašavo, kad turi paaukoti savo dukterį Andromedą jūrų pabaisai, tada negandos baigsis. Karalius Kefėjas labai gailėjosi savo dukters, bet žmonės reikalavo, kad pranašystės žodžiai būtų įvykdyti ir Etiopija būtų išgelbėta nuo sunaikinimo. Todėl Andromeda buvo grandine prirakinta prie kranto uolos. Kaip tik tuo metu pasirodė Persėjas. Vos tik išvydęs Andromedą, jis ją pamilo. Persėjas tuoj pat pažadėjo Kefėjui užmušti pabaisą ir išvaduoti Andromedą, jei tėvas sutiksiąs ją atiduoti jam už žmoną. Abu prisiekė vykdysią savo pažadus. Tada Persėjas užmušė pabaisą ir sudaužęs grandines, tuoj pat išlaisvino Andromedą.

Ateiviai iš Andromedos

Yra įvairių paminėjimų apie ateivius iš Andromedos, netgi išskiriamos kelios jų rasės. Dažniausiai jie minimi Andromedos tarybos (AT) kontekste. Taip pat jie glaudžiai siejami su Plejadžių atstovais. AT nurodė visiems ateiviams palikti mūsų planetą ir leisti jai vystytis be išorės įsikišimo.

Kai kurie kontaktuotojai sakosi turėję kontaktų su Andromedos atstovais. Atseit, jei yra beplaukiai humanoidai, šviesiai melsvos (kitur teigiama, kad rausvos) odos, kuri blykšta jiems senstant. Jų ūgis apie 185 cm; gyvena apie 2000 metų.

Alex Collier‘as teigia, kad nežemiečiai iš Andromedos yra tiesioginiai lyriečių palikuonys, kai pradžioje įsikūrė Zenetae žvaigždės sistemoje. Anot jo, visa, ką jie kuria, skirta jų rasės pažangai (ir gali būti skirta ne tik mokslui, bet ir gynybai – nors jie ir neturi kariškių). Jie yra meistrais visose srityse – ir viskas pas juos skirta mokymuisi ir nieko, kas blaškytų (pvz., jiems nekyla mintis įsteigti televiziją).

Kaip jis sakė 1997 m. interviu, Andromedos taryba jungia apie 140 žvaigždžių sistemų, kuri nėra politinis organas. Ir joje aptariama ir tai, kas vyks Žemėje maždaug po 350 m. nes jie numato, kad tada įvyks ryškus energijos poslinkis. Jie svarsto, ar reikia jiems įsikišti. Anot Moraney, pirmąkart tuo klausimu susirinko tik 78-ių sistemų atstovai, iš kurių apie pusė manė, kad nereikia nieko daryti su Žeme (nes reikia duoti šansą mums įrodyti, kad esame to verti). Daugelis tų sistemų yra labai toli ir jų atstovai niekada nesusitiks su mumis, tik vibracija planetoje atsilieps ir jiems.

Pagrindinė jų veikla, matyt, susijusi su galaktinės bendruomenės sudėtingų problemų sprendimu, tokių kaip esama padėtis Žemėje ir jaunimo lavinimas. Jie padeda vystyti ekstasensorinius (kristalinių, indigo vaikų) sugebėjimus, užsiima elito kėslų suardymu bei konfliktų sprendimu.


Mažasis Magelano debesis  

Mažasis Magelano debesis (MMD) - netaisyklingos formos nykštukinė galaktika, Paukščių tako palydovė, matoma kaip blausi dėmelė pietų pusrutulio Tukano žvaigždyne. Ji nutolus 205 tūkst. šmv., jos skersmuo – 16 tūkst. šmv., masė apie 7 mlrd. Saulės masių. Joje apie 1-1,5 mlrd. žvaigždžių. Su Didžiuoju Magelano debesimi sudaro porą, kurią supa bendras neutralaus vandenilio apvalkalas. Pirmą kartą abu Magelano debesis 964 m. paminėjo persų astronomas Abd Al-Rahman Al Sufi1). Pavadinti keliautojo Magelano garbei, nes A. Pigafeta jį stebėjo jo kelionės 1519-22 m. metu.

Pradžioje turėjęs spiralinę formą, ją prarado dėl artumo Paukščių takui. Anot vieno modelio, abu debesis po 4 mlrd. m. „praris“ Paukščių takas, pats tapsiantis Andromedos ūko auka po 5 mlrd. m. MMD randasi pabėganti super greita geltonoji supergigantė J01020100-7122208 žvaigždė. Jame gausu aktyvių dvinarių žvaigždžių, skleidžiančių rentgeno spinduliavimą. Pagal maždaug prieš 1000 m. sprogusios supernovos liekanas sudarytas E0102 kompozicinis vaizdas.

Mažasis Magelano debesis labai populiarus fantastikoje. E. Hamiltono „Žvaigždžių karaliuose“ (1949) bei „Sugrįžimas į žvaigždes“ (1970) minima itin agresyvi telepatinių ch‘harnų rasė, dukart bandžiusi užgrobti mūsų galaktiką, tačiau sustabdyti žemiečių superginklo, galinčio sunaikinti net erdvę. Šią temą pratęsė S. Suchinovas2) „Žvaigždžių vilko“ serijoje (1998-2006). Visuose K. Voneguto kūriniuose, net jei veiksmas vyksta Žemėje, minima Tralfamadoro planeta, mat viskas, kas vyksta Žemėje, vienaip ar kitaip priklauso nuo tralfamadoriečių valios. Ir žinoma – garsusis S. Lemo „Magelano debesis“ (1955).


1) Abd al-Rahman al-Sufi (903-986) – persų astronomas ir matematikas, vakaruose žinomas kaip Azofis Arabas. 964 m. paskelbė „Nejudančių žvaidždžių knygą”, 1017 žvaigždžių ir 48 žvaigždynų atalogą su aprašais ir vaizdingais piešiniais. Ji turėjo didelę įtaką astronomijos vystymuisi. Be to, parašė nemažai kitų kūrinių, tame tarpe apie astroliabiją, jai surasdamas 1000 skirtingų pritaikymų įvairiose srityse. Buvo vienu pagrindiniu astronominių veikalų vertėju iš graikų į arabų kalbą.
Jo garbei pavadinti krateris Mėnulyje ir asteroidas 12621.

2) Sergejus Suchinovas (g. 1950 m.) - rusų rašytojas, vaikiškų pasakų ir fantastinių veiksmo kūrinių autorius. Geriausiai žinomas fanfiction žanru, populiarių kūrinių tęsiniais (pvz., „Smaragdo miesto burtininkas“, 1997-2008; „Žvaigždžių vilkas“ ir t.t.).

3) Ernstas Hartvigas (Carl Ernst Albrecht Hartwig, 1851-1923) – vokiečių astronomas, 1885 m. atradęs naują žvaigždę SN 1885A Andromedos galaktikoje – tai buvo pirmoji stebėta supernova už Paukščių tako ribų. Dar atrado tris parabolines ir hiperbolines kometas. 1882 m. Argentinoje stebėjo Veneros tranzitą. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

4) Agnesė Merė Klerk (Agnes Mary Clerke, 1842-1907) – airių astronomė, astronomijos populiarintoja. Parašė populiarią „Populiarioji 19 a. astronomijos istorija“ (1885). 1888 m. 3 mėn. praleido Pietų Afrikos Karališkoje observatorijoje, kur pirmąkart galėjo atlikti astronominius stebėjimus. Tada parašė „Žvaigždžių sistemą“ (1890), kuriame gynė požiūrį, kad Paukščių takas yra vienintelis stambus darinys Visatoje. Jos garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

5) Julius Šaineris (Julius Scheiner, 1858-1913) – vokiečių astronomas, ypatingą dėmesį skyręs dangaus fotografavimui. Sukūrė pirmąją sistemą fotografijos emulsijų jautrumo matavimams (1894).

6) Kornelijus Istonas (Cornelis Easton, 1864-1929) – olandų žurnalistas ir astronomas mėgėjas, rašęs populiarius tekstus astronomijos ir klimatologijos temomis. Savo pirmojoje knygoje „Paukščių takas šiauriniame pusrutulyje“ (1893) iškėlė hipotezę, kad Paukščių tako galaktika turi spiralinę struktūrą, kurioje Saulė yra jos pakraštyje.

7) Frenkas Veris (Frank Washington Very, 1852-1927) – amerikiečių astronomas, astrofizikas ir meteorologas. Svarbiausiais jo darbais buvo Mėnulio ir kitų planetų paviršiaus temperatūrų matavimai. Jo ir kitų infraraudonųjų stebėjimai (publikuoti 1890 m.) buvo pirmaisiais šiltnamio efekto paskaičiavimai. Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse.

8) Džordžas Ričis (George Willis Ritchey, 1864-1945) – amerikiečių astronomas optikas ir teleskopų gamintojas. Pagrindiniai darbai teleskopų gamybos technologijų srityje. Sukūrė didelių parabolinių veidrodžių šlifavimo, poliravimo ir išbandymo technologiją, sukūrė tam būtiną įrangą ir kt. Sukonstravo ir pagamino optiką daugeliui stambių teleskopų. Patobulino astrofotografavimo metodus. 1917 m. aptiko dvi novas Andromedos ūke (M31) ir novą NGC 6946 galaktikoje. Įvertino atstumą iki M31 ir jos dydį, ką vėliau pagal cefeides patvirtino E. Hablas.

Taip pat skaitykite:
Arktūro žvaigždė
Šiaurinė žvaigždė
Slibino žvaigždynas
Ateivių civilizacijos...
Tinklelio žvaigždynas
Kai susiduria galaktikos...
Mįslingasis Krabo ūkas
Agresyviosios civilizacijos
Tolimų planetų nuotraukos
Ar sulauksime apokalipsės?
Ankstyvoji arabų astronomija
Ateivių rasės: driežažmogiai
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Duokite mums Alcubierre pavarą
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Raudonojo poslinkio kilmė
Kometos: dangaus ženklai
Juodųjų skylių portretas
Žvalgantis po dangų
Žvaigždės tebegimsta
Saulė ir jos dėmės
Svetimųjų rūšys
Hubble teleskopas
Gyvatės žvaigždynas
Planeta X

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis