Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Jei žūtų Žemė?..  

Viskas prasidėjo gandais. Atseit senovės šumerai perspėjo apie Nibiru planetą, atskrisiančią 21 a. pradžioje. Matyt apie tą grėsmę žinojo ir majai, kurių
Filmas 2012: Niujorkas
Miestas slysta į jūrą skilus litosferos plokštei
kalendorius baigėsi 2012-aisiais – kas ir paskatino sukurti filmą „2012“ (2009), kuriame dėl netikėto Saulės žybsnio ėmė kaisti Žemės branduolys, energija ėmė veržtis į išorę per supervulkanus.

O filmuose „Susidūrime su bedugne“ (1998) ir „Armagedone“ (1998), Žemei grasino kometa ir asteroidas (V. Borouzas sako, kad rogues, asteroidai nesantys Saulės sistemos plokštumoje, yra sunkiau aptikti). Kiti pavojai – branduolinis susinaikinimas ir pandeminės epidemijos.
Daugiau apie pavojus: Atskriejanti mirtis
Kokia bus pasaulio pabaiga?
Bijome žmonių, ne asteroidų

Tad žinomi mokslininkai, įskaitant S. Hokingą bei Alaną Gutą, skelbia apie būtinybę pasiruošti kolonizuoti kitus pasaulius. A. Gutas kosmosą nurodė kaip gelbėjimosi valtį, o anot S. Hokingo, žmonija per 20 m. privalo Mėnulyje įrengti nuolatinę bazę, o per 40 m. Marse įkurti koloniją.

2000-aisiais oficialiai atidarytas Sėklų bankas1), įrengtas požeminėje saugykloje Veikehersto-Pleiso teritorijoje (Anglijos pietų Suseksas). Jame surinktos sėklos iš viso pasaulio, kad jas išsaugotų būsimoms kartoms. 2009 m. spalį čia buvo virš milijardo sėklų rūšių, tarp jų ir laukinių augalų. Analogiškame Notingemo un-to „Užšaldytos arkos“ projekte saugomi gyvūnų DNR pavyzdžiai. Pirmenybė jame teikiama nykstančioms rūšims. O užšaldyti augalų DNR pavyzdžiai saugomi Kju Karališkų botanikos sodų Džodždrelo laboratorijoje (Didžioji Britanija).

Taip pat siūloma DNR banką saugoti Mėnulyje. Už jį agituoja ir ARC, o idėja paminėta R. Šapiro „Planetinėse svajose“. Prieš tai Mėnulyje tektų įrengti bazę (žr. >>>>>), nes tam, kad būtina, kad Mėnulyje būtų žmonių, galinčių „gelbėti“ (atkurti) Žemę. Tačiau Mėnulis nebūtų tikrąja Nojaus arka, nes neįmanoma jame saugoti gyvų egzempliorių (pvz., banginių). Saugoma būtų sausi užšaldyti DNR pavyzdžiai, ląstelių arba audinių forma, o taip pat galėtų būti saugomi neapvaisinti kiaušinėliai (oocitai). Jie galėtų būtųi naudojami išnykusių rūšių atstatymui, nes tai visiškai kito masto uždavinys. Tačiau tam reikia žinoti kiekvienos rūšies reprodukcinę biologiją, - taigi, Mėnulyje tektų įrengti „inkubatorių“ kiekvienai rūšiai.

Taip pat reikalą apsunkina ir tai, kad kiekviena rūšis turi plačią genetinę įvairovę – tad vienoi DNR pavyzdžio neužtenka, jų reikia šimtų (vyriškų ir moteriškų atstovų). Būtų idealu, jei tą informaciją būtų galima saugoti skaitmeniniu pavidalu, tačiau šiuo metu tai dar nepasiekiama.

Bet kodėl Mėnulyje? Mat koks patikimas bunkeris būtų Žemėje, jis gali būti pažeistas. Be to, jame gali būti problemų užtokrinant energijos tiekimą ir sąlygas, būtinas atkūrimui. Juk ir kompiuterinės informacijos kopijas rekomenduojama laikyti kitose lokacijose. Mėnulis patrauklesnis už Marsą todėl, kad jis arčiau (iki Marso keliauti tektų mažiausiai pusę metų). Be to, Marsas gali nebūti visai negyva planeta – ir lieka pavojus sunaikinti vietinę gyvybę.

Globalus atšilimas – vienintelė grėsmė, kurią pripažįsta mokslininkai. Blogiausio scenarijaus atveju temperatūra neribojamai kils, sukeldamas augalų ir gyvūnų nykimą. Mokslininkai renka augalų sėklas ir gyvūnų DNR, kad jas išsaugotų ateitiems kartoms. Yra manančių, kad tokias saugyklas reiktų rengti ir ne mūsų planetoje. Biochemiko R. Šapiro2) ir rašytojo V. Borouzo3) įsteigtas aljansas rengia kampaniją dėl gyvų organizmų DNR pavyzdžių ir žmonijos mokslinių pasiekimų bibliotekos saugyklą.

Bet Mėnulis yra negyvas pasaulis – naujus namus geriau kurti šalia gausių resursų. Todėl patrauklūs Jupiterio ir Saturno palydovai, tačiau geriausiu kandidatu yra Marsas. Kurį, beje, norint būtų galima padaryti labai panašiu į Žemę (teraformuoti). Tiesa, tam gali prireikti šimtų ar tūkstančių metų, tad pradžioje galima būtų pastatyti hermetišką kupolą su tinkama kvėpavimui atmosfera, dirva, vandens telkiniais, augalais ir gyvūnais. Ši koncepcija vadinama parateraformavimu ir ji sukurta Arizonoje nuo 1991 m. veikiančio „Biosfera-2“ projekto ribose. Hermetiškame įrenginyje iš metalo ir plastiko funkcionuoja savaime besireguliuojančios biosistemos, tokios kaip tropiniai miškai, mangrovės ir koralų jūros. Nors „Biosfera-2“ susidūrė su problemomis, ji, bendrai imant, pademonstravo idėjos gyvybingumą.

Kada nors mūsų Saulė virs raudonąja gigante ir plėsdamasi „praris“ Merkurijų, Venerą, o gal ir Žemę. Kad tai išgyventų, žmonija privalės palikti Saulės sistemą. Egzistuoja keli žvaigždėlėkių projektai, tačiau jie teįstengs įsibėgėti tik iki 0,1 šviesos greičio. Tad artimiausią Kentauro Proksimą jie pasiektų tik per 40 m. (skaitykite daugiau apie tarpžvaigždinių kelionių galimybes).

Kaip išeitis – keliautojus galima atvėsinti. Žmonės išgyvendavo pabuvę užšalę keletą valandų. 1999-aisiais norvegų slidininkė Ana Bagenholm įsmuko po sniegu ir jos kūno temperatūra nukrito iki 13,7o - kol kas tai rekordas žmogui. Tačiau ji atsigavo. Tad ateityje gal pavyks žmones užšaldyti dešimtmečiams (tai anabiozė)...


Paaiškinimai

1) Veikehersto Pleisas - botanikos sodai vakarų Susekse. Rūmai pastatyti 1590 m. Parką daugiausia įrenginėjo G.Loderis (1861-1936), nusipirkęs 1903 m. ir tam paskyręs 33 m. Šiuolaikiniame pastate 2000 m. įrengtas Kew Sėklų bankas, kurio tikslas yra surinkti visas Britanijos augalų sėklas ir iki 2020 m. sukaupti per 20% pasaulio augalų sėklų, kad rūšys būtų apsaugotos nuo išnykimo.

2) Robertas Šapiro (Robert Shapiro, 1935-2011) - amerikiečių chemikas, žinomas darbais apie DNR biochemiją ir gyvybės kilmę. Ta tema parašė dvi knygas: „Kiltys: skeptikos vadovas gyvybės sukūrimui Žemėje“ (1986) ir „Planetinės svajos“ (2001). Buvo RNR pasaulio hipotezės (etapo, kai tebuvo RNR) priešininkas, teigdamas, kad tokių sudėtingų molekulių kaip RNR spontaniškas susidarymas yra neįmanomas – ir siūlė, kad gyvybė pradžioje kilo iš paprastesnių molekulių reakcijos (metabolizmo). Tokiu atveju gyvybė galėtų būti plačiai išplitusi Visatoje.
Su rašytoju V. Borouzu įsteigė Civilizacijos gelbėjimo aljansą (ARC), kurios tikslas sukurti Žemės civilizacijos „atsarginę kopiją“, kurioje būtų saugoma reikalinga informacija ir daiktai, kad padėtų atkurti civilizaciją po pasaulinės katastrofos, mokslo ir meno pasiekimai bei skatinama veikla, kuria siekiama išvengti globalių rizikų bei šalinamos pavojingo technologijų panaudojimo galimybės.

3) Viljamas Borouzas (William E. Burrows) – amerikiečių rašytojas ir žurnalistas, besispecializuojantis kosmoso ir nacionalinio saugumo srityse. Jis dėsto žurnalistiką Niujorko un-te. Jis buvo vienu Civilizacijos gelbėjimo aljanso įkūrėjų. Knygos: „Asteroidų pavojus“ (2014), „Labai juoda“ (1988, apie žvalgybą ir šnipinėjimą), „Išgyvenimo imperatyvas: kosmosas Žemės apsaugai“ (2007) ir kt. Jo vardu pavadintas vienas asteroidų juostos asteroidas.

Parengė Cpt.Astera's Advisor    

Papildomai skaitykite:
Gyvybės paieškos
Kada bus Armagedonas?
Darvino gyvasis palikimas
S. Lemas. Kosminis kazino
Gyvybė atsirado šaldytuve
Gyvybės neišvengiamumas
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Nežemiška gyvybė – visai greta
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Gyvybės paieškų istorijos. Venerologija
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
21 a. Diotimos kreipimasis į NASA
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
Prasiplečia gyvybės ribos
Gyvybė be fotosintezės
Paslaptingoji Žemė
Oro grobuonys

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis