Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Paštas raketa

Šiandien greitas informacijos perdavimas jau nėra problema – elektronika visiems laikams išsprendė šį klausimą. Internetas, mobilusis telefonas ir kiti informacinių technologijų gimdiniai leidžia tai atlikti maksimaliai įmanomu greičiu – tol, kol neatšaukta specialioji reliatyvumo teorija. Tačiau taip buvo ne visada...

Prancūzų inžinierius Liuji Damblanas siūlo specialios patrankos, veikiančios suspaustu oru arba paraku, išmesti aukštyn sviedinį-raketą su pašto siunta. Pagal projektą, raketa gali pasiekti maždaug 9-10 tūkst. metrų. Tame aukštyje pagal tiksliai nustatytą laikrodinį mechanizmą pradės veikti raketinis mechanizmas, t.y. įvyks degalų uždegimas ir raketa tęs savo kelionę jau savarankiškai.

Projektas numato, kad pagrindinis raketos kelias bus stratosferoje, kur dėl išretėjusių oro sluoksnių gerokai sumažėja priešpriešinis oro pasipriešinimas ir todėl maksimaliai išauga raketos greitis, t.y. padidėja ir jos veikimo spindulys.

Kai raketos užtaisas išseks, raketa pradės kristi žemyn, be to, jos kritimas iššauks automatinį priekinėje dalyje esančio parašiuto išsiskleidimą. Su šiuo palydovu rakėta lėtai nusileis kartus su jos turiniu.

Tiksliai parinkus raketos užtaisą, iššovimo jėgą ir žinant sviedinio greitį ore ir stratosferoje, bus galima priversti raketą pasiekti paskirties vietą.

Pašto pristatymo raketa aptarnavimui autorius sukūrė detalius specialių aerouostų ir angarų su įrengtais pakėlimo mechanizmus.

Damblano raketa
Nuotraukoje Damblano patranka ir raketa: 1) besisukanti plokštė – patrankos pagrindas; 2) sviedinys-raketa, paruošta pašto siuntos įdėjimui; 3) įdėjimo mechanizmas; 4) patrankos vamzdis užtaisant sviediniu- raketa; 5) bėgiai vežimėliui sviedinio-raketos atvežimui; 6) raketa angare; 7) nusileidimo parašiutas; 8) ertmė paštui; 9) skysto deguonies rezervuaras; 10) raketos žiotys; 11) skystų degalų rezervuaras; 12) stabilizatorius; 13) skrydžio trajektoriją kontroliuojantys prietaisai.

“Technika jaunimui”, 1936 m. Nr. 4-5 (rus.)

Akivaizdu, kuo greitesnis korespondencijos persiuntimas, tuo geriau. Todėl nenuostabu, kad vos išradus šaunamąjį ginklą, kažkam į galvą šovė paklydusi mintis – o kodėl nepašaudžius laiškais?! Taip atsirado specialios patrankos, kurias statė miestuose apgulties atvejams. Naktį iš patrankos buvo galima iššauti kur nors į artimiausius krūmus, iš kurių sviedinį su korespondencija šnipai turėjo pristatyti į reikiamą vietą. Atsakymai, dėl aiškių priežasčių, tokiu būdu nebuvo pristatomi.

Vystantis ryšio priemonėms – telegrafui, telefonui, radijui – pašto pabūklai tarytum turėjo išnykti. Tačiau 20 a. 4-me dešimtm. kaip tik pradėjo vystytis raketų technika, todėl spartaus korespondencijos pristatymo idėja vėl grįžo į pirmus laikraščių puslapius.

Ekspress pristatymas Šaitan vamzdžiu

Beje, pirmieji raketas paštininkų darbo palengvinimui ėmė naudoti kinai. Jų 11-12 a. kronikos liudija, akd kalnuotose vietovėse kartais buvo panaudojamos raketos su prie jų pririštomis pašto siuntomis tai atvejais, kai po ranka nebūdavo pasiuntinio.

Po 7 šimtmečių ta pati mintis aplankė ir Ramiojo vandenyno Tongo salų gyventojus (aišku, ne vietinius...). Ten į dvimetrinę geležinę Viljamo Kongrevo raketą sudėdavo kelis kilogramus valdininkų rašliavos ir paleisdavo link gretimų salų. Tačiau taiklumas nebuvo puikus ir paštą neretai tekdavo graibyti iš vandens arba ieškoti dugne, todėl po kelių nesėkmingų bandymų korespondenciją toliau siuntė senu geru būdu – iš rankų į rankas.

O Europoje pašto pristatymo raketomis idėją pirmasis išsakė Francas Heftas*) 1927 m. Vienoje skaitytos paskaitos metu. Jis auditoriją supažindino su daugiapakopės raketos RH-IV projektu, turinčios pašto skyrių raketos priekyje. Paskaičiavimai rodė, kad sviedinys gali pasiekti bet kurį Žemės tašką maždaug per vieną valandą, kas leidp greitai keistis paštu tarp žemynų. Įdomi buvo ir Hefto „paleidimo įranga“: ja buvo oro balionai arba pagalbinės raketos, kurios RH-IV iškeldavo į 6 km aukštį, iš kur ji pradėdavo savarankišką skrydį. Tačiau toliau projekto reikalai nepajudėjo.

Netrukus kasmetiniame Aeronautikos mokslo draugijos susirinkime prof. Hermanas Obertas išsakė panašią idėją apie nedidelių automatikos valdomų raketų sukūrimą, kurios galėjo apimti 1000-2000 km rajoną ir gabenti 10-20 kg naudingą krovinį. Profesorius buvo įsitikinęs, kad gana realu paskaičiuoti tašką, kur raketa sugrįš į atmosferą ir nusileis.

Jautį už ragų

Pirmasis nuo žodžių prie darbų perėjo austras Fridrichas Šmidlis, sukonstravęs ir išbandęs kelias raketas, į jas įdėdamas po kelis laiškus. Netrukus naujove susidomėjo Austrijos pašto agentūra ir Šmidlio dirbiniai ėmė skraidyti. Viskas buvo labai paprastai: nusileidusią raketą atidarydavo ir laiškus adresatui pristatydavo įprastu būdu. Pradžioje išradėjas ant vokų klijuojamų pašto ženklų rašė: „Raketinis paštas. Šmidlis“, tačiau raketas „įdarbinus“ paštui, buvo išleisti specialūs pašto ženklai, tiesa dar neoficialūs, su užrašu „Raketinis paštas Austrijoje“.

„Šaitan-vamzdžio“ pašto populiarumas augo. Netrukus juo ėmė naudotis ne tik Radegundo ir Šeklio gyventojai. 1933 m. vyriausybė išleido oficialius raketinio pašto vokus, kas sukėlė naują tikrą ažiotažą – kartais net Vienos gyventojai, norėdami savo filatelijos kolekcijoje turėti naujovę, laiškus atiduodavo siuntimui nauju būdu. Laimingas Šmidlis parengė raketinio ryšio tinklo visoje Austrijoje projektą, tačiau vyriausybė netikėtai „uždarė“ projektą ir netgi įsakė tokią veiklą nutraukti, o esamus įrenginius išmontuoti. Tokio sprendimo priežastį lengva nuspėti – energingas jų tėvynainis Adolfas Šiklgruberis galėjo technologiją panaudoti ne visai taikiems tikslams...

Tiesa, nuogąstavimai jau buvo beprasmiai, nes dar 1931 m. balandį vokiečių inžinierius Reinoldas Tilingas Aizenbriuko aerouoste paleido pirmą kieto kuro pašto raketą, o 1933 m. verslininkas Gerhardas Envelope of rocket post Cukeras įsteigė tokios įrangos gamybai, Jo iniciatyva Anglijoje, Belgijoje, Andoroje, Olandijoje ir Italijoje netrukus buvo išleisti neoficialūs pašto ženklai, o Šveicarijoje netgi speciali atvirutė. Beje, netrukus visi bandymai tapo kariškių prerogatyva ir apie civilį paštą raketomis teko pamiršti.

Pašto raketose egzotika buvo patraukli – 1934 m. italai irgi išbandė pašto raketas. 1935 m. estafetę pasigriebė Indija, kur S.R. Smito kūrinys sėkmingai nuskriejo iš Kalkutos į Sagaro salą. 1936 m. madinga srovė pasiekė ir JAV, kur įsigudrino šaudyti laiškais į Meksiką. Tačiau rimtesnę salvė amerikiečiai iššovė 1959 m., kai povandeninis laivas U.S.S. Barbero iššovė sparnuotąją raketą „Regulus“, kuri vietoje dviejų kilotonų branduolinės kovinės galvutės nunešė 3000 oficialių laiškų specialiuose vokuose su užrašu: „Generalinis pašto skyrius, Vašingtonas; Pirmasis raketinis paštas; JAV pašto ministerija“. Raketa pataikė tiksliai ten, kur taikyta – į karinio jūrų laivyno bazę Floridoje. Tai leido Pašto ministrui E. Zumerfeldui pareikšti „New Yprk Times“ korespondentui: „Anksčiau nei žmogus pasieks Mėnulį, suorganizuosime paštą raketomis. Per kelais valandas raketos pristatys laiškus iš Niujorko į Kaliforniją, Angliją, Indiją ar Australiją. Šioje srityje tebebendradarbiaujam su Gynybos ministerija...“. Tiesa, dabar jau galime pasakyti, kad „Apollo-11” jau nugabeno 200 laiškų į mūsų palydovą, o pašto raketomis JAV iki šiol neturi.

1969 m. iš Grovelšeno Švedijoje buvo paleista trimetrinė pašto raketa su 750 siuntinių į Elgo, greta kurio raketa nusileido parašiutu. O paskutiniu pašto raketos startu reiktų laikyti to paties F. Šmidlio salvę 1994 m. vasario 2 d.

Tarybų Sąjungoje irgi svarstė pašto pristatymo raketomis į nuošalius rajonus, tačiau tai buvo pripažinta per brangiu būdu ir jo buvo atsisakyta. Vėliau Rusijoje iššovė su paštu tik kartą – 1995 m. gegužę iš atominio povandeninio raketnešio K-44 „Riazanė“ Barenco jūroje paleista raketa „Volna“ su aparatūra ir paštu. Po 20 min., nuskridusi per 5000 mylių, raketa nusileido Kamčiatkoje. Šis įvykis įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip greičiausias pašto pristatymas.

Šia tema 1936 m. gegužę rašė ir „Popular Mechanics Magazine“.


*) Francas Heftas (Franz von Hoefft, 1882-1954) – vokiečių chemikas, dirbęs kaip šilumos inžinierius. 1926 m. įsteigė pirmąją su kosmosu susijusią draugiją. Būdamas raketinio kuro žinovu, pasiūlė įdomią raketų vystymo programą. Skysto kuro raketa turėjo būti balionu pakelta į 5-20 km aukštį ir paleista iš ten. Raketos galėjo būti naudojamos pašto gabenimui arba žemės paviršiaus fotografavimui. Raketų galingumas turėjo palaipsniui didėti, kol pasiektų tokė, kad elipsine orbita apskrietų Žemę. Modelis RH-V turėjo būti pilotuojamas; ji galėjo būti RH VI-VIII raketų viršutine pakopa ir būti paleidžiama iš orbitinės stoties.

Cuker with rocket, 1934
Nuotraukoje: Gerhardas Cukeras startui rengia raketą su 1200 laiškų. Didžioji Britanija, Braitonas, 1934 m.

Papildomai skaitykite:
Antigravitacija
Kosmoso pionierius
Kaip kūrė TKS?
Privačiai – į kosmosą
DNR – kvantinis kompiuteris?
JAV antigravitacinė eskadrilė
Duokite mums Alcubierre pavarą
Tesla: gyvenimas ir palikimas
Dulkėtais tolimų planetų takais
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Nutylimas fizikas, vieningo lauko idėjos pradininkas
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Į susitikimą su nežemiečiais
Kvantinė mechanika: jos ribotumas?
Per meilės orgijas į žvaigždes
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Hadronų koliderio kūrėjas
Svajokliai prieš imperiją
Ateitis - elektrinės raketos
Specialioji reliatyvumo teorija
Kosminės operos bangomis
Apnuoginti singuliarumai
Pačiupinėti Visatą
Greičiau už šviesą!
Erdvės formos

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT puslapis
Vartiklio naujienos