Mystic places of Siberia. UFO Page. Lithuanian

Čeliabinske, kur viadukas kerta Lenino prospektą, randasi tektoninis lūžis, kuris laikomas riba tarp Uralo ir Sibiro. Tad toji vieta turtinga anomaliais reiškiniais. Ir visokių įdomių nutikimų čia nutinka.

1886 m. gruodžio 14 d. "Jekaterinburgo naujienos" rašė, kad "Prieš dvi savaites iš valsčiaus gydytojas A. į policiją atsiuntė Antikristą … stiklainyje, o kadangi tame buvo spiritas, tai žmonių giminės priešas spėjo prisigerti..". Gyventojai netiki nelabojo mirtimi, apsupo policiją ir grasina pogromu. Valdžia buvo priversta pranešti, kad nelabąjį pasodino į "šaltąją", užrakintą dviem spynomis.

1909 m. rugpjūčio 7 d., apie 11 val., kaip rašė 1909 m. rugpjūčio 9 d. "Pauralės balsas", "virš miesto praskriejo didelis meteoras, ištįsęs į ilgą ugninę uodegą. Nuo meteoro sklido tokia stipri šviesa, kad aplink viskas matėsi kaip elektros apšvietime". Vienos moters prisiminimu, jis nukrito anapus Miaso upės. Tai nevienintelis kartas, kai miestą aplankė bolidai. Tai įvyko ir 1933 m. spalį, kai meteoritas nukrito dabartinėje Kurgansko srityje bei 1941 m. balandį, aki bolidas pasiekė žemę netoli Katav-Ivanovsko.

Urale šiaurės pašvaistė ne tokia jau retenybė! Vienas jos pasirodymas buvo 1957 m. rugsėjo 29 d. Tada vietos laikraščiai lenktyniaudami aprašinėjo tą reiškinį: "…intensyviai raudona, kartais pereinanti į rožinę ir šviesiai žydrą, pašvaistė apėmė šiaurės rytų dangaus skliautą". Bet ar tai buvo gamtoje natūraliai kilęs reiškinys? Juk prieš kelias valandas įvyko sprogimas liūdnai pagarsėjusiame pramoniniame susivienijime "Majak" (Švyturys). Vienas kombinato darbininkas prisiminė: "Dėl radioaktyvumo pasirodė švytintys debesys, susidarę iš garų ir dulkių; ir tai sukėlę šiaurės pašvaistės iliuziją"."

Paskutiniais dviem 20 a. dešimtmečiais laikraščiai mėgavosi liudininkų pranešimais apie NSO virš Čeliabinsko. Pvz., Šeršnevsko miško rajone matė du objektus, tarsi prožektoriais apšvietusiais mišką. Šilumotechnikos instituto rajone – į dirižablį panašų objektą, o Lenino rajone – kažką, primenantį švytintį obuolį. Tačiau dažniausiai su NSO susidurdavo gyvenę šiaurės vakarinėje pusėje. Jie pasirodo gana trumpai – 10-15 min., o tada dingsta.

1923 m. rugpjūčio 8 d. "Tarybų tiesa" pranešė, kad prie Aukštutinės krantinės gatvėje esančio NN 16 namo renkasi minios žmonių, norinių pamatyti "stebuklą". Popo Očkino bute nematoma dvasia svaidosi namų rakandais, stumdo daiktus. Bet tuo metu Čeliabinske vyko agitacija registravimuisi į "Oro laivyno draugų draugiją", todėl popą apkaltino, kad jis trikdo žmones, atitraukdamas nuo tarybų valdžios iškelto uždavinio.

Tarybų rajono santuokų rūmai stovi sugriautos Dievo motinos ikonos vardo Kazanės cerkvės vietoje. Todėl laikoma, kad ši vieta palanki ir čia sudarytos santuokos bus tvirtos. Biolokacijos žinovai patvirtino tokią prielaidą, tačiau visai greta, vos už 100 m, A. S. Puškino vardo kino teatro rajone jie užfiksavo stiprų neigiamą lauką. Matyt nenuostabu, nes kino teatras stovi buvusių Kazanės-Bogorodicko kapinių vietoje.

Kalba, kad šis Novosibirsko srityje, prie pat sienos, esantis ežeras susidarė nukritus meteoritui – iš čia ir ypatingai švarus vanduo su nemažu sidabro kiekiu. Mano, kad jis gydo skrandžio ir odos susirgimus. Apie jį daugiausia žino Omsko srities gyventojai, kurie daugiau čia ir lankosi. Sklinda ir kita versija – atseit, čia nukrito NSO…

Nustatyta, kad ežero gylis – 17 m, vandens skaidrumas – 5 m. Medžiagų kiekis normos ribose, net sidabro nėra ypatingai daug. Tačiau nemažas laisvo deguonies kiekis. Tiesa, kiek pakenkė vietos žvejai – jie pavasario polaidžio metu iškasė tranšėją, sujungdami ežerą su greta tekančia Tara upe. Jie manė, kad į ežerą priplauks žuvies, tačiau tik užteršė ežerą purvinu upės vandeniu. O čia auga ir reti bei nepaprastai gražūs augalai – kubiški ir kubšinki.

Taip vietiniai vadina keistą vietą Gorkio rajone. Pailgas sausumos plotelis iš tikro primena kažkokio milžino pirštą. Tokį jį suformavo vėjas ir vanduo. Iki šiol čia teberandamos senovės moliuskų liekanos, kurias vietiniai naudoja gydymui – sutrynus į miltelius naudoja žaizdų gydymui. Mokslininkams tai "įgriuva" (Irtyšiaus kranto nuošliauža) ir yra geologinis paminklas.

Omsko srityje 5 geologiniai paminklai: Kartašovsko šlaitas (jaras) – 50 m šlaitas prie Irtyšiaus Muromcevo rajone, atodanga "Bešaul" (prie Irtyšiaus Belorečensko rajone), atodangos "Nauja stovykla", "Įgriuva" ir "Draverto krantas" (čia rasta ir senovės stovyklavietė).

Įdomios ir Novotroicko ir Černolycjės atodangos prie Irtyšiaus, kur rasta daug senovės gyvūnų kaulų: urvinio lokio, mamuto, raganosio, žuvų, suakmenėjusių augalų. Paslaptingi Krasnojarkos rajono kalvų formos pylimai, kurių susidarymas neaiškus.

Unikali įgriuva prie Okinevo kaimo Miromvevsko rajone – atseit čia vyksta daug keistų reiškinių: švyti naktį, girdisi balsai, kompaso rodyklė blaškosi… Babadžistų tikėjimo atstovai paskelbė įgriuvą energetiniu žemės centru. Čia jie įsteigė savo koloniją (ir tuo pakenkė geologiniam dariniui).

Vis tik keistenybės Čeliabinske nesibaigia.
2013 m. vasario 15 d. greta miesto nukrito meteoritas, kurio sprogimo sukelta smūgio banga įtakojo virš 700 gyventojų sužalojimus (nuo dūžtančių stiklų ir pan.). Įdomiausia, kad nutiko tos pat dienos rytą, kai vakare vos 35 tūkst. km atstumu (arba 14 min. skrydžio iki Žemės paviršiaus) turėjo praskristi (ir praskrido asteroidas 2012 DA14 (apie tai daugiau žr. >>>>>).

Iškart po įvykio Čeliabinske, jau kitą dieną, t.y. 2013 m. vasario 16 d., NSO.LT lankytojas atliko netikėtą ir gana tikslią analizę, nurodančią šio įvykio (ir vietos) sąsajas su kitais svetainėje publikuotais puslapiais. Pateikiame jo žinutę, kiek paredagavę tekstą (originalią žinutę rasite NSO.LT lankytojų pasisakymų archyve).

Skaitinėjau keletą straipsnių, kas yra neišvengiama vakar dienos įvykių Omsko srityje pasekmė. Iš jų svarbūs: „Arkaimas: laikmečių veidrodis", „Slibinai-gundytojai" bei „Omsko ir Čeliabinsko keistenybės" (šis vertingas tik dėl savo meteorų pastebėjimų statistikos). Labai mėgstu minimas vietoves patikrinti žemėlapyje, o tam labai tinka Google maps.
Ieškodamas Arkaimo koordinačių, bakstelėjau ant „Arkaimo apylinkių kalnai: kalnas ‚Šamanicha‘ (žr. >>>>>)". Niekuo neypatingas kalnas, netgi sakyčiau - eilinė kalva. Koordinačių tame forume nėra, tad iškart nereikalingą tab'a išjungiu ir nuklajoju ieškoti toliau. Arkaimo koordinatės yra 52.652645,59.579544. Jas užtinku čia. Deja nėra aukštos raiškos aero nuotraukų.
Tad grįžtu į NSO.LT skaityti sekančio straipsnio.

Ėmiau vartyti „Slibinus-gundytojus". Pripažinsiu, kokį trečią kartą perskaitau šį straipsnį. Tam įtakos turi efektinga iliustracija - nesvarbu, kad su straipsniu ji menkai tesusijusi. Staiga sustoju ties penktąja pastraipa. Patogumo dėlei ją gabaliukais nukopijuosiu į čia. Bus paprasčiau nagrinėti.
„Anot Samaros srities senbuvių, kažkur rytuose yra ‚ypatingas‘ Šichano kalnas. Išvertus iš mordų kalbos tai reiškia ‚šamano užkeikimas‘."
Perskaičius šia eilutę kažkodėl dingtelėjo, jog kažkokį kalną panašiu pavadinimu kažkur mačiau. Staiga pasikuitęs naršymo istorijoje atrandu tai, ką minėjau anksčiau. Kalva, ne kalnas. Bet pavadinimas stulbinamai taiklus. Žinoma, faktas tas, kad į kalno/ kalvos pavadinimą įtraukti Šamano žodį ar dar kokį nors mistiškumą skatinantį senovės pasakojimams yra gana įprasta. Tikriausiai kiekvienoje šalyje yra šimtai kalnų tokiu pavadinimu. Na, bet vis tiek nusprendžiu pasiduoti misticizmo bei paralelių paieškos srovei. Tad išdėstysiu argumentus šių dviejų straipsnių sąsajai.

Dabar, kai jau žinau Arkaimo kordinates (52.652645,59.579544), palyginu jas su Samaros geografine padėtimi (53.280816,50.206146). Tikriausiai nieko keisto ir tame, jog Arkaimas akivaizdžiai rytuose Samaros atžvilgiu. Na šitas sakinys
„kažkur rytuose yra ‚ypatingas‘ Šichano kalnas" sutampa. Atitikimai jau du. Pavadinimas bei geografinė kryptis. Nuo Samaros šiaurės rytuose stūkso ištisa Uralo grandinė, tad nuoroda, jog kalnas stūkso kažkur link tos pusės, kur visa jų grandinė atrodo logiškai.

„Aplink jį plyti ežerai."
Deja aplink Arkaimą ne itin daug ežerų, bet Čeliabinsko sritis jų stygiumi tikrai nesiskundžia.

„Ten gyvena Vandenų dvasia. Atlikus tam tikrą ritualą, ją galima įprašyti atsiųsti arba, atvirkščiai, nutraukti lietų."

O dabar palyginimui tekstas iš straipsnio apie Arkaimą, 13 pastraipa:
„O tai tiesiogiai iliustruoja senąjį arijų mitą apie Agni (Ugnies) dievo gimimą. Jis gimė vandenyje, tamsiame ir paslaptingame. Aukos šulinyje;"

Kažkodėl dingtelėjo, kad legendų pasakojimas bei perpasakojimas galėjo ištrinti tikrąją aukų metimo į šulinį paskirtį, bet palikti akivaizdžią šulinio asociaciją su vandeniu. Taip "slibinų-gundytojų" legendoje galėjo gimti vandenų dvasia. Juo labiau, kad netoli kalno yra viena seniausių atrastų gyvenviečių (Arkaimas), kuriame tokie ritualai šuliniuose ir buvo atliekami. Šis ritualas ir gali ataidėti per tūkstantmečius.

„Padavimas apie nelabojo atskridimą milžiniškos ugninės šluotos pavidalu".
Atsižvelgus į Omsko, Čeliabinsko bei Samaros danguje pasirodančių meteorų statistiką, kuri, beje, kalba tik apie pačius efektingiausius pasirodymus, pasidaro aiškus "slibinų-gundytojų" motyvo atsiradimas mitologijoje.
„Jie kibirkščiuoja virš kamino", -
smulkučio meteoro pralėkimas virš kaimo galėtų sukurti tokį vaizdinį.

Apibendrinus turime štai ką: dėl nepaaiškinamų priežasčių ypatingai aktyvią sritį meteorų atžvilgiu ir per amžius ataidinčią ir susipynusią legendą, kuri savyje išlaikiusi nuorodas į labai senas vietas.

Jono Apreiškimo 8-me skyriuje rašoma: „Antrasis angelas sutrimitavo, ir tarsi milžiniškas ugnimi žaižaruojantis kalnas išsiveržė jūroje...“. Tai labai panašu į berniuko, vadinamo Slaviku Čebarkulskiečiu, kai kurių laikomo šventuoju ir pranašu, pasisakymus apie tai, pasaulio pabaigoje vanduo taps raudonu, „tarsi kraujo spalvos ir baisaus kvapo“.

Viačeslavas Sergejevičius Krašenikovas gimė 1982 m. Kemerovo srityje karininko šeimoje. Būdamas 4 m. kai šeima gyveno Vokietijos demokratinėje respublikoje, patyrė galvos sukrėtimą ir nuo tada, kaip laikoma, pradėjo pranašauti, gydyti ligas bei skaityti mintis. Būdamas 8 m. amžiaus, Slavikas apsilankė Troce- Sergiejevo lavroje, kur tuometinis vyresnysis Naumas pavadino berniuką šventuoju. Tada ir prasidėjo masinis žmonių iš TSRS važiavimas į Čeliabinsko srities Čebarkulio miestą. Tačiau po 3 m. Viačeslavas susirgo kraujo vėžiu ir mirė. Tačiau vis tiek šimtai žmonių kasmet atvyksta prie jo kapo. Laikoma, kad ligas gydo ne tik pats kapas, bet ir žemė nuo jo, netgi sniegas bei „akmenėliai“ – marmuro gabalėliai, kurių tėvas nuolat atveža iš Koelgos kaimo. Juk Slavikas tvirtino, kad marmuras – gyvas ir velnius išvarantis akmuo.

Maždaug 2010 m. savo tvirtą išsitikinimą apie Slaviko šventumą išsakė protojerėjus Piotras Borodulinas, šv. Joakimo ir Anos cerkvės Nosovsko kaime (Čerepovecas) prižiūrėtojas, vėliau nušalintas nuo tarnybos, nes atsisakė išsiimti INN cerkvei ir pasą – sau. Tačiau vieningos nuomonės tuo klausimu dvasininkijos tarpe nėra.

Čeliabinsko arkivyskupas Feofanas jo garbinimą laiko suklydimu, nes šventumui reikia tenkinti specialiius reikalavimus. Gal Slavikas ir buvo nepaprastu berniuku, tačiau už jį turim tik melstis.

Čebarkululiečiai rimtai priima Slaviko pranašystes todėl, kad kai kurios jų išsipildė. Pvz., „Amerikoje susprogdins du didelius vienodus namus, tada apačioje susprogdins Laisvės statulą. Bus taip: statula tarsi žingtels ir subyrės“. Amerikos simbolis dar sveikas, tačiau dar ir ne vakaras... O dar: „Pasirodys pasaulio valdytojo pinigai, kuriuos vadins eurais. Reikalai su jais klostysis sėkmingai. Paskutine eurą įsivedusia valstybe bus Amerika“. O dėl paraudonuosiančio vandens – tarkim, Kinijos Chenanio upės vanduo nusidarė kruvinai raudona spalva...