|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Atskriejanti mirtis
Taip pat skaitykite: Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt. Vieną dieną visos naujienos prasidės vienodai link Žemės skrieja keliolikos kilometrų skersmens kūnas! Gyventi liko nedaug! Šiuo metu NASA užregistravo apie 18 tūkst. prie Žemės priartėjančių asteroidų
ir daugelis jų buvo pastebėti tik prieš priskrendant ar net praskrendant pro Žemę. Pvz., 2016 m. aptikti 143 tokie asteroidai, iš kurių 52
priartėjo nei atstumas iki Mėnulio. Jų dydis buvo 2-90 m, o greitis svyravo nuo 1,44 iki 32 km/sek. Jie buvo aptinkami prieš 1-17 d. Nuo tokio rieduliuko žmonija neturi apsisaugojimo priemonių ir matyt neturės artimiausiais dešimtmečiais. O kas būtų jei akmenukas būtų mažesnis, bent 30-50 kartų? Tarkim, 300 m skersmens asteroidas, atlekiantis 30 km/sek. greičiu, sukeltų 5000 megatonų galios sprogimą (100 k. galingesnį už rekordinį termobranduolinį, 1961 m. atliktą Naujojoje Žemėje). Akimirksniu susidarytų 5 km skersmens krateris, sklidinas išsilydžiusių uolienų, o virš jo iškiltų tokio pat skersmens ugninis rutulys, nuo kurio 50- 70 km atstumu kiltų vientisi gaisrai. Po 7 sek. žemės drebėjimas sugriautų visus statinius 30-40 km spinduliu, o dar po pusės minutės imtų griūti drebėjimams neatsparūs statiniai 150-200 km spinduliu. Po 1-2 min. teritorija 100 km spinduliu būtų bombarduojama iki dešimčių centimetrų dydžio nuolaužų liūtimi. O sugriovimus papildytų oro smūgio banga, 100 km spinduliu išversianti visus medžius. Į tiesioginio poveikio sritį patekęs stambus miestas būtų visiškai sunaikintas, bet ir kaimo vietovėje žūtų šimtai tūkstančių gyventojų.
O kur dar ilgalaikis poveikis? Į orą būtų pakeltas milžiniškas kiekis dulkių, suodžių ir aerozolių, uždengsiančių saulės šviesą ir padidinančių debesuotumą. Bent keliems metams vasaros nebūtų, nors globalios katastrofos dar nebūtų... Tai kaip gintis nuo tokio pavojaus? Tarkim, pavojingą kūną pastebėjo prieš kelis metus. Masyvaus sviedinio susidūrimas galėtų padėti. Užtektų asteroido greitį pakeisti 3 km/sek., kad jo orbita per 10 m. pasikeistų 10 tūkst. km. Dabartinė technologija leidžia į asteroidą nukreipti kelių tonų impaktorių 10 km/sek. greičiu. To pakaktų nukeipti 100 m skersmens asteroidą. Šis būdas jau išbandytas. 2005 m. zondas Deep Impact ant Tempel-1 kometos branduolio numetė 370 kg svorio impaktorių. 10 km/sek.greičiu įvykusio susidūrimo metu įvyko sprogimas prilygstantis 5 t trotilo. Į erdvę buvo išmesta 10 tūkst. t. medžiagos. Kometos trajektorijai poveikio nebuvo, nes branduolys pernelyg didelis (7,6x4,9 km). Kitas panašus AIDA eksperimentas buvo planuotas 2022 m., kai 300 kg impaktorius 6 km/sek. greičiu turėtų trinktelėti dvigubo Didymo asteroido 150 m skersmens daliai. Greta bus kitas aparatas, stebintis orbitos pokyčius. Tikimasi 0,4 mm/sek. asteroido greičio pokyčio. Tuo tarpu atominis sprogimas greta asteroido tik aplydys jo paviršių ypatingai nepaveikdamas orbitos. Galima būtų atominį sprogimą surengti asteroido viduje, tačiau sunku nuspėti, kaip irs asteroidas. Jei dalis nuolaužų judės ta pačia trajektorija, tai jos sukels kelias katastrofas, nors ir mažesnio mastelio. Alternatyva vienkartiniam stipriam poveikiui yra ilgalaikis silpnas. Asteroido paviršiuje būtų įrengti joniniai varikliai. Šiuolaikinis 0,1 niutono traukos variklis per metus gali 100-metrinį asteroidą pagreitinti 1 mm/sek. Keletas tokių atominio reaktoriaus maitinamų variklių užtikrintų reikiamą orbitos pokytį. Tiesa, visi asteroidai sukasi, tad joninius variklius verta statyti tik poliuose. Bet jei sukimosi ašis nukreipta netinkama kryptimi, variklių jame statyti nėra prasmės. 2005 m. astronautai Edvardas Lu ir Stenlis Lavas išvystė joninių variklių idėją, pasiūlė juos sujungti su asteroidu ne mechaniškai, o gravitaciniu pagrindu. Tam varikliai įrengiami masyviame aparate, kybančiame virš asteroido paviršiaus. Aparatas ir asteroidas traukia vienas kitą ir joniniai varikliai neleidžia aparatui nukristi. Tad amžinai kristi ima asteroidas. Taip pašalinamas asteroido sukimosi trikdis. 20 t vilkikas gali per metus 200 m skersmens asteroido greitį pakeisti 3-4 mm/sek. taigi, per 10 m. patraukti nuo kelio į Žemę. Dar vienas originalus būdas susijęs su asteroido nudažymu (žr. >>>>>). Taigi, 100-metrinių asteroidus galėtume nukreipti, su laiku pavyks ir 200-300-metrinius. Tad šios dienos uždavinys išaiškinti visus pavojingus asteroidus. 2014 m. paaiškėjo, kad tai nepavyks dirbant senoviškai, nustatant asteroidus nuotraukose. Darbo ėmėsi robotizuoti teleskopai, aptinkantys viską, kas juda danguje. Tačiau stebėjimai neleidžia tiksliai apskaičiuoti orbitų. Iš esmės, tai ne kreivė, o nesiplečiantis kreivas kūgis. Jei tas kūgis ateityje kertasi su Žeme, asteroidas klasifikuojamas kaip pavojingas. JAV vyriausybė iškėlė uždavinį atsekti iki 90% asteroidų, kurių skersmuo per 140 m. Tai Čilėje statomo LSST teleskopo uždavinys. Jis turės 3,2 gigapikselių fotokamerą, fotografuojančią kas 20 sek. Teleskopas veikti pradės 2022 m. Iškeltą užduotį jis vykdys 10 m. Pats teleskopas nuo asteroidų neapsaugos, o ir dažnai pasirodo neprognozuotos kometos. Tenka ruoštis ir jų šiltam sutikimui. O kilometrinio giganto pasirodymas sukeltų pasaulietines (politines, finansines, psichologines, religines) krizes. Tektų perkelti milijardus žmonių, paruošti reikiamas maisto atsargas, ... kurių visiems ilgam vis tiek neužtektų. Dar įdomiau, - Harvardo mokslininkai nustatė, kad ne tik atskrenda tarpžvaigždiniai objektai (kaip Oumuamua), bet jie ir nukrenta Žemėje. Tokiu buvo meteoras, į Žemės atmosferą 60 km/sek. greičiu įskriejęs 2014 m. sausį. Jis buvo apie 1 m skersmens ir sudegė atmosferoje. Paskaičiavus jo trajektoriją, nustatyta, kad jis gravitaciškai visai nesusijęs su Saulės sistema ir kai skrido pro Saulę, ši beveik nepaveikė jo kelio. Apsisaugojimas nuo asteroidų Štai vėl 2016 m. kovo 8 d. laukiam naujo susitikimo su asteroidu. Teigiama, kad apie 30 m skersmens 2013 TX68 praskries vos 24 tūkst. km atstumu nuo Žemės t.y. arčiau, nei kybo geocentriniai ryšių palydovai, kurių kuris nors gali ir nukentėti (Red. pastaba: kažkaip labai užtikrintai tai paskelbta. NASA duomenys nėra tokie tikslūs anot jų, kadangi asteroidas buvo stebėtas vos keliolika dienų, jo kelias nėra tiksliai žinomas - jis gali praskristi netgi kovo 6 d., gali už 3 mln. km, bet gali ir už 24 tūkst. km. Toks tikslumas kiek neramina). Tad į Žemę jis nekaukštels, tačiau astronomų nuomone, yra šiokia tokia (didesnė) tikimybė, kad jis tai gali vėl pabandyti 2017 m. rugsėjo pabaigoje. Jo skersmuo 10 m didesnis nei buvo Čeliabinsko meteorito. O asteroidas parodė savo nuomonę jis prazvimbė pro Žemę kovo 7 d. ir saugiu 4,1 mln. km atstumu. Spėjamas jo skersmuo 17-54 m. Nenuostabu, kad asteroidų keliamas pavojus pirmąkart buvo išsakytas fantastikos kūrinyje, - ir tai
buvo vos prieš šimtmetį. Tik įdomu, kad apsisaugojimo nuo jo būdas buvo tiksliai toks, kaip vienas iš NASA aptartų.
A. Treinas (1875-1945, teisininkas ir mistinių kūrinių rašytojas) ir R. Vudas (1868-1955; šis pasižymėjęs tuo, kad nuvainikavo N-spindulius, t.y. naujuosius spindulius, kuriuos, atseit skleidžia dauguma substancijų apie juos paskelbta 1903 m.) išleido romaną Antrasis Mėnulis (1916, The Moon Maker, jis minimas ir šiame puslapyje), kuris buvo Žmogaus, sukrėtusio Žemę tęsinys. Beje, šis buvo pirmasis tiksliai aprašęs branduolinį sprogimą... Jame startuoja erdvėlaivis Skraidantis žiedas, kad pasitiktų atklydusį 150 mylių skersmens Medūzos asteroidą, sudarytą daugiausia iš uranito, turintį susidurti su Žeme. Jį atrado ir trajektoriją paskaičiavo geniali matematikė Rhoda Gibbs, taip pat prisijungusi prie misijos (skrydžio metu ją įsimyli pagrindinis veikėjas Hukeris, o pakeliui namo jie apsiveda). O Medūza savo orbitą pakeitė susidūrusi su (išgalvota) Battelli kometa. Laivas yra varomas atomo energijos urano skleidžiamų alfa dalelių. Jis po daugelio nuotykių pasiekia Medūzą. Pradžioje Hukeris ketino ją sunaikinti PAX spinduliu. Tačiau vėliau komanda vienoje asteroido pusėje sukelia branduolinę reakciją, kuri sukelia nedidelę trauką, kuri pakeičia jo kursą taip, kad nesusidurtų su Žeme. Ir jis tampa nauju nedideliu Žemės palydovu. The similar story about ice chunks at Spain in English Paslaptingi ledo luitai Madrido mokslininkai mano kad tai gali būti ledinės kometos likučiai. Bet niekas nematė jokios kometos. Kaip jie neištirpo 800o temperatūroje? Ir kodėl su ledu nekrinta uolienų gabalai? Ir kodėl jie krinta tik Ispanijoje ir ne vienu metu? Ar bus atskleista ši mįslė? Mokslininkai sako, kad tai gali būti visuotinio atšilimo požymis. Megakriometeorai darosi sunkesni nei 22 svarai ir gali namuose pramušti 5 pėdų skersmens skyles. Aišku, nereikia pradėti baimintis, kad tokia kruša pasipils jums ant galvų. Tačiau jie susidaro ten, kur jų neturėtų būti. Ir tai nėra nei klastotė nei ledas iš praskrendančių lėktuvų. Tai rodo, kad oro komponentai keičiasi skirtingai. Kai kurie susikristalizavę lėktuvų paliktų pėdsakų debesys gali išsilaikyti ilgiau. Jų centrai tada krenta išdauždami automobilių priekinius stiklus ar "nekaltai" nukrisdami laukuose. Pirmąjį 2002-ųjų megakriometeorą rado žemdirbys prie Soria. Dabar pasaulyje jų užregistruota per 50. Sveriantis apie 440 svarų nukrito Brazilijoje, kiti rasti Meksikoje ir Australijoje. Jesus Martinez-Frias ir komandos sukurtas modelis rodo, kad jie gali susidaryti ir giedrą dieną. Apie 2000-ųjų sausio 15 d. įvairiose Ispanijos vietose (daugiausiai, Pietuose) iš visiškai giedro dangaus nukrito bent 25 ledo luitai - nuo 0,5 iki 7 kg svorio. Vienas jų rėžėsi ant kelio kaimo netoli Valensijos (šalies Rytuose) tiesiai prieš pat važiuojantį automobilį, kitas netoli Mursijos - šalia žaidžiusių dviejų vaikų. Dar kitas (1,8 kg) nukrito ant Tokinoje stovinčio automobilio stogo ir jį sulankstė, L'Akudija de Karlete 400 g gabalas pramušė garažo stogą. Reiškiniui tirti sudaryta speciali komisija. Tai negalėjo būti luitai nuo apledėjusių lėktuvų (ar sušalusio lėktuvų tualetų vandens - mat 1996-ais nukritusiame 2 kg luite rasta lėktuvuose naudojamos dezinfekuojančios medžiagos), nes jų per daug ir jie krenta ten, kur nėra oro maršrutų, mano geologai. Meteorologai neigia ir krušos ledų galimybę - luitai yra pernelyg dideli. Ištyrus nustatyta, kad luitai sudaryti vien tik iš sušalusio vandens. Bet kur jie susidarė: atmosferoje, jūroje ar kosmose? Vieni ledo šonai būna lygūs, o kiti šiurkštūs. Parengė Cpt.Astera's advisor Papildomai skaitykite:
|
