Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Oriono projekto mirtis
Kosminių variklių, kurie pažeidė visas politinio žaidimo taisykles, tyrimai sustabdyti. Redaktorius nemano,
kad ši kryptis turėjo labai didelę ateitį, tačiau mano, kad verta susipažinti
ir su šiomis idėjomis bei pastangų jas įgyvendinti istorija.
1965 m. sausio 1 d. mirė Orion projektas. 1958 m. projektą pradėję ir 7 m. intensyviai jame dirbę
žmonės manė, kad jis suteikia didžiausias viltis ilgalaikiam kosmoso tyrimui. Jie siekė sukurti kosminius
variklius už politiškai priimtiną kainą.
Jei trumpai, projekto tikslu buvo sukurti kosminį laivą varomą pasikartojančiais išorėje atliekamais
branduoliniais sprogimais. Laive įrengti absorberiai skirti apsaugoti įrenginius ir ekipažą nuo žudančios
radiacijos. 7 m. buvo atliekami fizikiniai bandymai, inžineriniai testai, projektavimo ir teoriniai darbai. Jiems
išleista 10 mln. dolerių ir pabaigoje jau aiškėjo, kad techninis pagrindas pakankamas tokio variklio
sukūrimui. Jo privalumas tas, kad jokia kita alternatyvi sistema nežada tokių pajėgumų: jos yra ribotos
temperatūriškai (įprastinių raketų dujų išmetimas neviršija 4 km/sek.) arba galingumu. Didelių greičiau
pasiekimui tada reikia daugelio pakopų, kas labai padidina laivo pradinį svorį, nes jis privalo nešti papildomą krovinį.
Kita kuriamų raketų klasė yra branduolinės-elektrinės. Jose branduoliniai reaktoriai generuoja elektrą,
naudojamą išmetamų jonų ar plazmos pagreitinimui. Jos neribojamos temperatūriškai, tačiau ribojamos
elektros generatoriaus pajėgumais. Jų trauka yra gana maža ir pakankamas greitis pasiekiamas tik per
ilgą laiką tad jos tinka tik ilgalaikėms misijoms.
Bet paimkim politinę istoriją. Pirmąkart bombų varomų laivų idėją aprašė S. Ulamas1) ir
H. Everettas iš Los Abalamos
1955-ais. Ją į rimtą ir praktišką pasiūlymą išvystė General Dynamics Co Branduolinio skyriaus
mokslininkų grupė iš San Diego, kuriai vadovavo Theodore Tayloras2). Jie darbus pradėjo 1958 m.
pavasarį kaip tiesioginį atsaką į tarybinių Sputnik skridimus. Per kelis mėnesius jie sukūrė bazinę
Oriono teoriją ir pamatė, kad ji net geresnė, nei tikėjosi.
Tada kilo problema su valstybės parama. NASA dar nebuvo, praktiškai tebuvo tik Gynybos ministerijos
ARPA (prisiminkime, kad būtent joje prasidėjo Internetas,
žr. >>>>>>), iš kurios parama gauta tik po kelių
mėnesių derybų. Bet ARPA buvo karinė agentūra ir iš jos buvo jaučiamas karinis spaudimas. Bet
netrukus įsisteigė NASA, turinti nekarinę veiklą, ir ji bei Oro Pajėgos ėmė aktyviai perimti veiklas iš ARPA.
Situacija buvo panaši į 18 a. Žečpospolitos dalijimąsi tarp Rusijos ir Prūsijos. Po viso to ARPA žinioje
teliko tik vienas kosminis projektas ir būtent Orion, kurio vertingu nelaikė nei NASA, nei Oro pajėgos..
1960 m. ARPA nusprendė atsisakyti Oriono ir Teiloras kreipėsi
paramos į Oro pajėgas, bet šios tegalėjo remti tik projektus, kurių apibūdinime buvo karinis. Tad paramos kaina buvo didelė. Oro pajėgų vadovai
kasmet turėjo kreiptis į Gynybos ministerijos vadovybę papildomų pinigų projekto plėtimui ir pagrįsti tai
skubiais kariniais poreikiais. Protingi žmonės, kaip Harold Brownas3) ir McNamara4), suprato, kad tai
lengvas melas ir lėšų plėtrai neskirdavo, nes nekariniams darbams reikia bendradarbiauti su NASA.
1963 m. NASA pagaliau parodė susidomėjimą Orionu. Jim Nance5), projekto direktoriaus Tayloro
pavaduotojas, o vėliau ir direktorius, užmezgė glaudžius ryšius su Maršalo kosminių skrydžių centru
Huntsvilyje (Alabamos valst.). Projektas ypač domino Pilotuojamų skrydžių skyrių, susirūpinusį savo
veikla pasibaigus Apollo programai. NASA skyrė Orion projektui nedidelį finansavimą tyrimams, kurie
leistų suprojektuoti tarpplanetinį laivą. Tačiau tais pačiais 1963 m. buvo uždrausti branduoliniai bandymai,
ir branduoliniai sprogdinimai tapo politiškai labiau nei ginčytini.
1964 m. padangė ėmė niauktis. Oro pajėgoms nusibodo remti projektą ir McNamara buvo linkęs
finansuoti tik tuo atveju, jei labiau prisidės ir NASA. 1964 m. spalį pagrindiniai duomenys apie projektą
buvo išslaptinti ir pirmą kartą atsirado galimybė jį aptarti viešai. Projektas sukėlė tam tikrą inžinierių
susidomėjimą, tačiau tai neišsiplėtė iki mokslo bendruomenės. 1964 m. gruodį NASA sprendimas apie
projekto (ne)rėmimą buvo galutinai padarytas.
Kas ir kodėl pribaigė Orioną? Už tai atsakingos 4 grupės: Gynybos ministerija, NASA vadovybė,
branduolinių sprogdinimų uždraudimo šalininkai, ir mokslo bendruomenė kaip tokia. Kiekviena jų Orioną
nagrinėjo platesniame kontekste, kuriame jis buvo santykinai nesvarbus klausimas. Ir kiekvienoje grupėje
neigiamai nusiteikusi grupelė diktavo savo nuostatą.
Gynybos ministerijos vadovybė daugelį metų sėkmingai stabdė Oro pajėgų techniškai įdomius
projektus, kurių karinė nauda buvo ginčytina. Ir Orion projektas buvo vienas tokių, o kitais nesenai
nutrauktais, dar nespėjus išleisti daug pinigų, buvo B-70 bombonešio bei Dynasoar orbitinio orlaivio projektai.
NASA vadai, jai kuriantis, nesusidomėjo Orionu, nes tai buvo įslaptintas projektas. Ją Kongresas
aiškiai atskyrė nuo karinio pagrindo ir jos vada nebuvo linkę veltis į biurokratinius saugumo reikalavimų
sunkumus. Kita svarbia aplinkybe buvo tai, kad NASA siekė būti politiškai populiaria, nes tai garantavo
visuomenės palaikymą. Atominių bombų sprogdinimas tikrai nekėlė pasitikėjimo o kas, jei toks laivas
nušluos pusę Floridos? NASA vadai suprato, kad baimė didžiausia jėga politikoje.
Branduolinių sprogdinimų priešininkai buvo įvairialytė grupė. Vieninteliu bendru jų sutarimu tebuvo
tariamai Oriono keliamas pavojus. Jie matė jį kaip bandymą branduolinę ginkluotę perkelti į kosmosą.
Mokslo bendruomenė kosmoso variklius laikė vien inžineriniu uždaviniu. Jiems kiti uždaviniai atrodė
žymiai svarbesniais, o pilotuojamus skrydžius laikė per brangiais lyginant su jų atnešama moksline nauda.
Kaip ten bebūtų, Orion projektas tapo pirmuoju šiuolaikinėje istorijoje, kai technologinė plėtra buvo
sustabdyta politinių priežasčių. 1)
Stanislovas Ulamas (Stanisław Marcin Ulam, 1909 - 1984) Lenkijos žydų kilmės
amerikiečių matematikas, daug prisidėjęs prie skaičiavimo matematikos vystymosi, pasiūlęs Monte-Karlo
metodą, įrodęs daugybę teoremų (tarp jų Borsuko-Ulamo). Kartu su E. Fermi ir Dž. Pasta suformulavo
chaoso teorijos paradoksą. 1963 m., per nuobodų pristatymą, atrado būdą
pirminių skaičių vizualizavimui, vadinamąją
Ulamo spiralę.
Buvo Banacho mokiniu, į Prinstoną, pakviestas Dž. fon Neimano, persikėlė 1936 m. ir vėliau, nuo
1943 m., pakviestas H. Bethe, dalyvavo vandenilinės bombos kūrime
Los Alamos laboratorijoje. 1951 m. kartu su E. Teller'iu suformulavo termobranduolinės bombos dizainą, tapusį visų tokių ginklų pagrindu. 2)
Teodoras Teiloras (Theodore Brewster Taylor, 1925-2004) meksikiečių kilmės JAV
teorinės fizikos specialistas, pasižymėjęs mažų, efektyvių branduolinių ginklų kūrime (1948-1956 m. Los
Alamos laboratorijoje). Nuo 1956 m. dirbo Oriono projekte, taip pat užsiėmė mažų branduolinių reaktorių
(TRIGA), skirtų radioaktyvių izotopū gamybai medicinai, kūrime. Vadovavo galingiausios kada nors
susprogdintos atominės bombos (SOB, 500 kilotonų) kūrimo komandai. Po Oriono dirbo atominių ginklų
saugojimo priežiūroje. Nuo 1956 m. pasisakė už branduolinį nusiginklavimą; baiminosi dėl branduolinio
ginklo patekimo į teroristų rankas gaimybės; domėjosi atsinaujinančia energetika
3)
Haroldas Braunas (Harold Brown, g. 1927 m.) amerikiečių mokslininkas, dirbęs JAV
Gynybos sekretoriumi (1977-81), prieš tai buvo Oro pajėgų ministru (1965-1969). Iki tol dirbo
vadovaujančiose IBM pareigose. 4) Robertas Maknamara (Robert Strange McNamara, 1916-2009) amerikiečių
verslininkas ir politikas-respublikonas, ilgiausiai buvęs JAV Gynybos ministras (1961-1968), Pasaulio
banko vadovas (1968-1981). Buvo atsakingas už sisteminę analizė valstybės politikoje. Pasižymėjo
įtraukdamas JAV į Vietnamo karą, dėl ko vėliau labai krimtosi.
5)
Džeimsas Nansis (James C. Nance) amerikiečių mokslininkas, vadovavęs Orion
projektui. Anksčiau dirbo Oro laivyno branduolinės traukos projekte ir buvo pirmuoju, išbandžiusiu
branduolinį reaktorių ore. Papildomai skaitykite:
|