Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Prieš kylant aukštyn...
1903 m. gruodžio 17 d. Orvilis Raitas pademonstravo, kad gali skristi žmogaus valdoma už orą sunkesnė mašina (žr. Oreivystės istorija). Tačiau dar prieš 8-is metus, 1895-ais, sanskrito mokslininkas Šivkar Bapudži Talpadė sukonstravo orlaivį, kurį vadino Marutšakti (Oro galia), remdamasis Vedų literatūroje aprašyta technologija ir pademonstravo gausiems žiūrovams Bombėjaus Čoupaty pliaže. Ir kai brolių Raitų žmogaus valdomas orlaivis nuskrido 120 pėdų, Talpadės sukonstruotas nevaldomas orlaivis pakilo į 1500 pėdų aukštį ir tada sudužo į žemę. Istorikas Evanas Koštka vadino Talpadę pirmuoju orlaivio kūrėju. Bet įdomiausia, kad Indijos 19 a. oreivystės sagą pradėjęs Talpadė rėmėsi tik Vedų palikimu.
Įdomu, kad NASA kuria joninį variklį, kurio varomąją galią sukuria dideliu greičiu išlekiančios įelektrintos dalelės (skaitykite Ateitis elektrinės raketos). Įdomu, kad jame irgi naudojamas gyvsidabrio elementas maitinamas Saulės baterijų. Varomasis impulsas sukuriamas 7-iais etapais. Išgaravę gyvsidabrio garai pradžioje patenka į jonizatorių, kur virsta plazma, kuri įgreitinta per mažą angą išlekia 1200-3000 km/sek. greičiu. NASA sugebėjo sukurti tik vieno svaro svorio variklį, o prieš 115 m. Talpadė sugebėjo pakelti orlaivį į 1500 pėdų aukštį! Jis tai sugebėjo padaryti išstudijavęs daug vediškųjų šaltinių: Ačarija Narayano Vimanačandrika, Mahariša Šovniko Muni Viman yantra, Mahariši Gargo Yantra Kalp, Ačarija Vačaspati Muni Viman Bindu ir Mahariši Dhundiradža Vimana Gyanarka Prakašika. Tačiau toji indų mokslininko sėkmė nepatiko imperijos valdytojams. Įspėtas britų vyriausybės, Baroda Maharadža liovėsi teikęs pagalbą Talpadei. Minima, kad Marutšakti liekanos Talpadės giminių buvo parduotos užsieniui, kad kiek atgautų skolas jam. Talpadės žmona mirė tuo lemiamu laikotarpiu ir jo psichinė būklė neleido jam tęsti tyrinėjimų. Tačiau jam dėkingi už Vedų šastrų tyrimus indų mokslininkai jam suteikė Vidya Prakaš Pradyp titulą. Taip tinkamai nepašlovintas, Talpadė mirė 1926 m. Senosios Indijos mašinos (yantra)
Sanskrite mašina vadinama yantra, kuri karaliaus Bhodža Samarandžana
sutradheroje apibrėžiama kaip įrenginys, kuris valdo ir nukreipia, pagal tai, kaip
numatyta, daiktų (kiekvieno pagal jo prigimtį) judesius. Yantrų įvairovė labai didelė.
Paprasčiausia - taila yantra, jaučio sukamas ratas aliejui iš sėklų spausti. 3 a. pr.m.e.
Kautilya parašytoje Arthašastroje minimos karinės mašinos: sarvato bhadra,
besisukantis akmenis svaidantisratas; sara yantra, svaidanti ietis, udghatima, geležiniu strypu pramušanti sienas ir kitos.
Nieko paslaptingo šiose mašinose nėra. Tačiau aprašytos ir kito tipo mašinos. Pvz.,
minimas įtaisas, galintis sukelti viesulą, paveikiantį priešo karinį stovį. Įdomiausia, kad 3
a. romėnas Flavijus Filostratas, mini indų išminčius, kurie nesikauna su užpuolikais, o
sunaikina juos dangiškąja žaibų ir griaustinio kanonada. Tokie ugnies ar vėjo ginklai
buvo naudojami apsiginant nuo Egipto galiūnų. Apokrifiniame Aleksandro Didžiojo laiške
savo mokytojui Aristoteliui irgi pranešama susidūrus su tokiais ginklais.
Prisiminkime ir tai, kad garsiajame Mahabharatos epe gausu nuorodų į vėjo (vyaavya
astra) ir ugnies (sataghni) ginklus. Ir kuo senesni raštai, tuo galingesni ginklai juose aprašomi.
3 a. pr.m.e. Kautilya Arthašastra, daugiausia liečianti politinės ekonomijos klausimus, duoda
informacijos ir mokslo temomis, ten minėdama ir mechaninius įrenginius, vadinamus Saubhika.
Saubhikas kaip vežimus ore vairuojančius pilotus [ Saubha buvo karaliaus Hariščandros
skraidantis miestas ]. Arthašastra taip pat naudoja terminą Akaša Yodhinah (asmenys, apmokyti kovoti ore). Robotai ir automatai Sanskrito kalba rasime nemažai pasakojimų apie yantra-puruša (mašiną-žmogų), kuris
elgėsi tarsi būtų žmogiškoji būtybė. Pvz., budistiniame Bhaisadžya vartu dailininkas
nuvyksta į Yavana šalį, kur aplanko yantračariją, mechaniką-inžinierių, kurio namuose
jam kojas nuplauna mechaninė mergina, kurią jis laikė tikra tol, kol nepatyrė, kad ji nekalba.
Fantastika?! Bet juk karalių rūmuose buvo pilna mechaninių žaisliukų: giedančių ir
judančių paukščių, vaikščiojančių dramblių, laikrodinių prietaisų judinančių dramblio
kaulo figūras ir prietaisų, rodančių planetų judėjimą. Tokie automatai Europoje į madą įėjo 18 a.
(daugiau apie tai Mechaninis žvėrynas). O štai ištrauka iš 12 a. Samararidžana sutradhara:
Vyrų ir moterų figūros sukurtos visokiems palengvinimams. Kiekviena jų dalis
pagaminta atskirai sujungiant skylėmis ir kaiščiais. Tad liemuo, akys, kaklas, rankos,
riešai, plaštakos ir pirštai gali judėti atskirai. Gamybai dažniausiai naudojamas medis.
Tačiau panašumą į žmones joms įgaudavo aptraukus oda. Kiekvienos galūnės judesiai
buvo valdomi kaiščių ir virvučių sistema. Jos žiūrėdavo į veidrodį, grodavo liutna,
ištiesdavo ranką, kad paliestų, paduodavo indus, šlakstė vandenį ir nusilenkdavo... Automatai buvo naudojami kaip metafora, išreiškianti skirtumą tarp sielos ir kūno. Pvz.,
Bhagavat-gitoje Krišna sako:
O Ardžuna, Aukščiausiasis Viešpats randasi kiekvieno širdyje ir valdo judesius, visų
gyvų būtybių - tarsi mašinas (yantra) iš materialiosios energijos. Paruošė Cpt.Astera's advisor Paaiškinimai: Čanakija (Chanakya, 350-275 m. pr.m.e.) indų guru, filosofas, karaliaus patarėjas.
Pradžioje buvo ekonomikos ir politikos mokytojas Takšišila un-te, jis padėjo pirmajam Maurjų
imperatoriui Čandraguptai ateiti į valdžią ir jam priskiriami didelė įtaka kuriant šią didelę Indijos
pusiasalio dalį užėmusią imperiją. Jis buvo tiek Čandraguptos, tiek jo sūnaus Bindusaros
pagrindiniu patarėju. (daugiau Indijos valstybės kūrimasis)
Bhodža - viduramžių Indijos karalius, filosofas ir mokslininkas. Jis valdė Malvos
karalystę centrinėje Indijoje nuo 11 a pradžios iki 1055 m. Dar vadinamas radža Bhodža iš
Dharo ir priklausė Paramarų dinastijai. Jis pastatė daugybę šventyklų bei įsteigė Bhodžos Šalą,
buvusią sanskrito studijų centru bei Saransati šventyklą šiandieniniame Dhare.
Jis buvo puikus generolas ir laimėjo kelis karus su priešais. Tačiau labiausiai atsimenamas
už menų ir kultūros globą. Jis pastatė kelias išvaizdžias šventyklas, kurių viena įspūdingesnių
yra Madhya Pradeše, esanti Šyvos šventyklos Bhodžpure formos. Kitas pažymėtinas statinys
yra Bhodža ežeras, kuris sukurtas pylimais ir kanalais pertvarkius Betwa upę. Taip pat daug dėmesio skyrė žmonių (net ir paprastų) mokymui.
Bhodža parašė 84 knygas, kurių kelios išliko. Sarasvatikanthabharana yra sanskrito
gramatika, skirta poezijai ir retorikai; komentarai Patandžali jogos
sutroms; Samarangana
Sutradhara dėsto statybos ir mechaninių įrenginių (įskaitant skraidančių aparatų) klausimus;
veikalas apie chemiją, daug dėmesio skiriantis metalų gamybai iš rūdų bei įvairių vaisų
gamybai; Yuktikalpataru veikalus apie laivų statymą, upių ir jūrų laivų klasifikacija ir pan.;
Dharmašastra vriti komentarai teisinei literatūrai; Čampa ramajana Ramajanos perpasakojimas derinant prozą ir poeziją.
Samarangana Sutradhara - enciklopedinis veikalas apie klasikinę Indijos architektūrą,
kurį parašė Paramara karalius Bhodža iš Dharo (10001055). Jį sudaro 83 skyriai apie miestų
planavimą, namų sandarą, šventyklų architektūrą ir skulptūros meną, o taip mat mudromis
(skirtingomis rankų ir kūno pozomis bei kojų padėtimis), tapybos kanonais ir skyriumi apie mechaninius įrenginius (jantras, - 31-e skyriuje). Stefenas Knapas (Stephen Knapp, dvasinis vardas Sri Nandanandana dasa, duotas 1976 m.)
vediškosios filosofijos ir jos tradicijų puoselėtojas ir populiarintojas, fotografas. Užaugo JAV krikščioniškoje šeimoje ir rimtai nagrinėjo Bibliją,
bet dar paauglystėje ne į visus klausimus buvo paprastų atsakymų. Kai perskaitė Bhagavat-Gitą,
1971 m. ėmėsi studijuoti svarbiausius vediškuosius tekstus, kol ėmė praktikuoti Sanatana-dharma, pastoviai Indijoje lanko
šventyklas ir kitas šv. vietas. Nuo 1986 m. pradėjo publikacijas išleisdamas per 50 knygų (2020 ir 2021 m. išleido fotografijų
albumus Seeing Spiritual India apie šiaurės ir pietų Indijos šv. vietas). Nuo 2002 m. yra Vedų draugų asociacijos prezidentas. Apie vimanus papildomai skaitykite:
|