Senovės Indijos oreivystės priešaušris. UFO Page. Lithuanian

O dabar apie Vatos vežimo didybę! Šviesa varo jį, griaustinio jo garsas, dangų jis pasiekia žaižaruodamas šviesa [ugniniai žaižaruojantys blyksniai] ir dulkių sūkurius kelia žemėje. Rigveda (Vata yra arijų vėjo dievas)

Ypač daug dėmesio skiriama kariniams orlaiviams, kurie aprašomi labai smulkiai (pvz., metalo paruošimas skirtingoms įvairių vimanų dalims) ir net šiandien apie juos skaitome kaip apie fantastinius (ateities) dalykus. Šie orlaiviai:

Vimanos turėjo 7-ių rūšių veidrodžius ir linzes, skirtus gynybai ir atakai, pvz., Pindžula veidrodis buvo „vizualusis skydas“, apsaugantis nuo akinančių „blogio spindulių“ ir ginklo pavadinimu „Marika“, kuris lengvai numušdavo priešo orlaivius [tarsi koks šių dienų lazeris?]. „Vaimanika šastroje“ paminėtas „Tripura vimana“ buvo didelis „cepelino“ formos orlaivis (dirižablis?) varomas „Saulės spindulių varomąja jėga“ [Saulės energijos panaudojimas?]

Ką gi - pagal tokį aprašymą galime įsivaizduoti, kad čia aprašomi orlaiviai yra pagal klasę kažkur tarp šiuolaikinių amerikonų „Stealth“ naikintuvų ir „skraidančių lėkščių“. Milžiniško dydžio Šakuna vimana pagal aprašymą atitiktų lėktuvo ir raketos derinį [kaip „Shuttle“?]

Kitame senovės indų rašte „Samarangana Sutradhara“ vimanų statybai ir naudojimui taikos ir karo metu skirta 230 dvieilių. Senovės arijai (hipotezę apie arijus skaitykite šiame puslapyje) turėjo Astra ginklus su Soposamhara (ugnimi sviedžiamus sviedinius), Prasvapna (sukeliančiu miegą) ir 4-ių rūšių Agni Astra, laikomus ugnies skyduose ir sukeliančiuose griaustinį.

Čia minimas ir „vežimas“, kuris turėjo vykti į Suryamandalą (Saulės sistemą) ir Naksatramandalą (žvaigždžių sistemą). Jis negali būti laikomas vien tik mitu, nes minima pernelyg daug techninių detalių. Negi senovės indai skraidė erdvėlaiviais dar tuomet, kai kitos tautos tik mokėsi „knisti“ žemę? Bet kitų kraštų išlikusių Raštų fragmentuose taip pat gausu užuominų į „skraidančius vežimus“.

„Samara Sutradhara“ yra mokslinis traktatas aprašantis įvairius skraidymo vimanais aspektus. Jį sudaro 230 posmai apie jų konstrukciją, pakilimą, skrydžius už tūkstančių mylių, įprastinį ir priverstinį nusileidimą ir net galimus susidūrimus su paukščiais. 1875 m. surasta 4 a. pr.m.e. išminčiaus Brahadvadžos^**), remiantis senesniais šaltiniais, parašyta „Vaimanika šastra“. Ji aprašo vimanų veikimą bei valdymą, perspėjimus dėl tolimų skrydžių, orlaivių apsaugą nuo audrų ir žaibų, kaip perjungti variklius „saulės energijos“ naudojimui iš energijos šaltinio, kurio aprašymas panašus į antigravitaciją.
Brahadvadžos kūrinyje remiamasi ne mažiau nei 70 senovės autoritetų ir 10 specialistų.

„Vaimanika šastra“ sudaro 8 skyriai, joje pateikiamos diagramos, aprašančios 3 orlaivių tipus, tarp jų ir tokius, kurie niekada neužsidega ir nesudūžta. Paminimos 31 pagrindinės tų aparatų dalys bei 16 medžiagų, iš kurie jie gali būti pastatyti. Jos gali sugerti šviesą ir šilumą, todėl tinkamos tokiam tikslui. Buvo aprašyti saulės energijos kolektoriai. Minima, kad buvo 8 vamzdžiai iš specialaus stiklo saulės spindulių sugėrimui.

Labai panašu, kad vimanai veikė antigravitacijos principu: jie galėjo pakilti vertikaliai, galėjo kyboti ore tarsi šių dienų dirižabliai ar malūnsparniai. Brahadvadža mini bent 70 šaltinių ir 10 specialistų oro kelionių klausimais. Deja, tų šaltinių mes jau neturime.

Vimanai laikyti vimana griha, tam tikruose angaruose, ir kartais nurodoma, kad jie varomi gelsvo skysčio, o kitur, kad kažkokio mišinio su gyvsidabriu, nors atrodo, kad rašiusieji painiojasi tuose dalykuose. Tad atrodo, kad tie tekstai rašyti vėlesniais laikais, kai autoriai tebuvo stebėtojai ar tesinaudojo senaisiais tekstais, ir jau nesuprato jų veikimo principų.