Nežemiški senosios Indijos personažai. UFO Page. Lithuanian

Apie senovės Indijos skraidančias priemones žinome iš senovinių šaltinių, kurių dauguma net nėra išversti iš sanskrito. Imperatorius Ašoka įsteigė slaptą „Devynių slaptų asmenų“ draugiją iš iškilių mokslininkų, turėjusių sukatalogizuoti daugelio mokslų pasiekimus. Darbas buvo slaptas, nes Ašoka baiminosi, kad tas žinias gali panaudoti karo, prieš kurį jis buvo, kai, nugalėjęs kruviname mūšyje, priėmė budizmą, reikmėms. Buvo parašytos 9 knygos. Tarp jų buvo „Gravitacijos paslaptys“, apie kurią žino istorikai, tačiau jie nelaikė, kad jinai pagrindinį dėmesį būtų skyrusi gravitacijos valdymui. Spėjama, kad ji vis dar yra paslėpta kažkurioje Indijos, Tibeto ar kitoje vietoje esančioje vietoje. Matyt, neveltui į ten ekspedicijas rengė A. Hitleris (apie tai žr. >>>>>); ir ne be reikalo baiminosi Ašoka, kad nebūtų panaudoti tokie „ateities ginklai“, kaip aprašyti „Ramajanoje“, kur jie naudoti prieš kelis tūkstančius metų.

Tik prieš keliolika metų kai kurie dokumentai rasti Lhasoje. Jie nusiųsti į Čandrigarho universitetą³⁾, kad būtų išversti. Dr. Ruth Reyna¹⁾ sakė, kad juose yra nuorodų, kaip sukurti tarpžvaigždinius erdvėlaivius! Jų veikimo principas, pagal jį, buvo “antigravitacinis” ir rėmėsi sistema analogiška „laghima²⁾ “, nežinoma žmogaus ego jėga, „išcentrine jėga, pakankamai stipria, kad pasipriešintų bet kokiai gravitaciniai traukai“. Anot indų jogų, būtent toji „laghima“ leidžia levituoti.

R. Reina sakė, kad tomis „Astras“, kaip vadinti tekste, senovės indai galėjo siųsti įgulas į bet kokias planetas. Taip pat sakyta, kad tekstuose atskleidžiama „antima“, „nematomumo gaubto“, bei „garima“, „gebėjimo taip pasunkėti kaip švino kalnas“, paslaptys. Ir jei indų mokslininkai į tai nepažiūrėjo rimtai, kinai paskelbė, kad kai kurias rankraščių dalių tyrimus įtraukė į savo kosmoso programą.

Rankraščiuose tiesiogiai nerašoma, kad realiai buvo sukurti žvaigždėlėkiai, tačiau paminėta apie planuotą kelionę į Mėnulį, nors irgi lieka neaišku, ar tokia kelionė įvyko. Vis tik „Ramajanoje“ gana smulkiai aprašomas skrydis į Mėnulį su vimana bei mūšis Mėnulyje su Ašvinų [atlantų?] erdvėlaiviu (apie tai taip pat žr. >>>>>). (beje, ir Jadžurvedoje aiškiai kalbama apie skraidančią mašiną, kuria naudojosi Ašvinai - dangiškieji dvyniai, o Rigvedoje apie 20-yje vietų aiškiai minima Ašvinų skraidymo priemonė. Jos pagalba Ašvinai išgelbėjo karalių Bhudžyu⁴⁾, pakliuvusį į nelaimę jūroje).

Kathasaritsagara⁵⁾ mini labai nagingus dailides Radžayadhara ir Pranadhara. Pirmasis buvo toks įgudęs mechanikoje, kad galėjo pagaminti vandenyną perskrendančius vežimus. Antrasis pagamino skraidantį vežimą, galintį gabenti tūkstantį keleivių. Sakoma, kad jie buvo tokie greiti kai mintis!

Pirmiausia skraidantys vežimai (ratha) paminimi „Rigvedoje“. Joje ir Atharvedoje bei Jadžurvedoje yra apie 150 eilučių susijusių su skraidymu arba skraidymo priemonėmis. Rigveda mini tokias transporto rūšis:
Džalajanas – ore ir vandenyje (Rg 6.58.3);
Kaara – ant žemės ir ore (Rg 9.14.1);
Tritala – trijų dalių priemonė (Rg priemonė (Rg 3.14.1);
Tričakra ratha – triratis orlaivis (Rg 4.36.1);
Vaayu ratha – oru ir vėju varomas vežimas (Rg 5.41.6);
Vidyut ratha – elektra(?) varomas vežimas (Rg 3.14.1)

Vėlesnėje Jadžurvedoje jau atsiranda terminas „vimana”.

Vimanai skraidė dideliais greičiais. Jie buvo trikampės formos, dideli (vidus 9x9 pėdų), trijų denių ir valdomi trijų pilotų (tribandhura). Galėjo gabenti 7-8 keleivius. Jie turėjo tris ratus (kurie galėjo būti įtraukti skrendant). Vienur minima, kad vežimas turėjo tris kolonas. Gaminti iš trijų tipų metalų (aukso, sidabro ir geležies), tačiau įprastu buvo auksas. Jie atrodė nuostabiai. Sutvirtinti ilgomis vinimis ir kniedėmis. Vežimai buvo varomi trijų tipų degalais. Leisdamiesi skleidė didelį garsą.

Autoritetingiausiu šaltiniu yra tai, kad orlaiviai minimi ir Ašokos įsakuose.
Vatsyana „Kamasutroje“ tarp 64 pagalbinių mokslų mini ir mechaninius prietaisus.

Ramajanoje naudojami abu žodžiai: vimana ir ratha

(3.35.6-7) „Jis įsodino Khasa į orlaivį [ratha], kuris buvo papuoštas brangakmeniais ir demonų veidais, o skrido skleisdamas dainingus garsus;
Galite vykti į norimą vietą po Sita vilionių; ir aš galėsiu ją nugabenti į Lanką oru... Taip Ravana su Maricha sėdo į rūmus primenantį orlaivį [vimana];
Tada demonai paėmė Puspaka orlaivį⁶⁾ ir įsodino Sitą į jį, ją paimdami iš Ašokos miškų, ir taip ji išvydo mūšį su demone Tridžata⁷⁾;
Tas gulbe papuoštas orlaivis šovė į dangų skleidimas didelį garsą.

Paaiškinimai:

¹⁾ Kartais internete suabejojama šio fakto, ir net asmens tikrumu. Šaltinis yra D. Hatcher-Childress „Antigravitacinis vadovas“ (žr. „Senovės Indijos vimanos“, 1995). Nepavyko rasti daug informacijos, tačiau kai kas žinoma.
Ruth Reyna (m. 1993 m.) - JAV indologė, dėstytoja, rašytoja ir keliautoja. Mokėsi Pietų Kalifornijos ir Floridos universitetuose. 1961 m. Ruth Reyna apsigynė daktaro disertaciją „Majos koncepcija priežastinių ir tikimybinių interpretacijų kontekste“ Punos universitete. Jos pagrindu 1962 m. išleido ir knygą. Jos straipsniai minimi „Indijos filosofijų enciklopedijoje“, kurios pirmą tomą (1970) sudaro bibliografija. Taip pat yra išleistos kelios jos knygos. Įdomu, kad už kelis tūkstančius dolerių siūloma 1957- 1993 laikotarpyje jos rankraštiniai užrašai (apie 90 psl.), skirti anūkui. Rašė Indijos filosofijos, mistikos ir religijos klausimais, daug dėmesio skyrė paranormalių reiškinių nagrinėjimui. Apie dešimt metų gyveno Indijoje ir dėstė filosofiją Čandrigarho Pandžabo un-te. Būdama ten išleido knygą „Įvadas į Indijos filosofiją“ (1971). Tada grįžo į JAV.

²⁾ Laghima - viena iš 8-ių pagrindinių dvasiškai pažengusio žmogaus galių (siddhi). Ji leidžia sumažinti žmogaus svorį iki „mažos plunksnelės“, „lengvesnio už lengvesnį“ svorio. Nurodoma ir Patandžalio „Jogos sutrose“ (III.42).

³⁾ Indijos Pandžabo universitetas - seniausias ir vienas geriausių Indijos universitetas, esantis Čandrigarhe, šiaurės Indijoje. 1882 m. jis buvo įsteigtas Pandžabe (dabart. Pakistane). 1947 m., pasidalijus Indijai, universitetas irgi skilo į Indijos Pandžabo bei Pakistano Pandžabo universitetus. Indijos Pandžabo universitetas pradžiojo neturėjo savos vietos, o 1956 m. persikėlė į Čandrigarhą, kur jo raudono smiltainio pastatus suprojektavo P. Jeanneret’as konsultuojant garsiajam Korbiuzjė.

⁴⁾ Bhudžyu - radžarsi (karališkasis išminčius), karaliaus Tugra sūnus. Tugra jį pasiuntė užkariauti tolimos salos jūroje. Laivą vidurkelyje užklupo stipri audra, laivas sudužo, princas ir kareiviai skendo. Princas meldė Ašvinus; šie jį išgelbėjo ir oru parnešė (traukė sparnuoti žirgai arba „paukščiai“) kartu su laivais ir karo vežimais atgal į rūmus – pagal Rigveda I 17:116 (Bhudžuyu Rigvedoje minimas ir kituose himnuose). Tie laivai vadinti „atmanvantam“ – „gyvenami ir sparnuoti“.

⁵⁾ Kathasaritsagara („Pasakojimų vandenynas“) – garsus Indijos legendų ir pasakų 11 a. rinkinys, skirtas Kašmyro karaliaus Anantadevos žmonai Suryamati ir perpasakotas Šaivų brahmino Somadevos, apie kurį nieko nežinoma. Ją sudaro 18 knygų.

⁶⁾ Puspaka („spindintis tarsi puikus žiedas“) arba Puspakavimana - puikiausia vimana, dažnai minima senovės indų raštuose, sukurtas dangaus inžinieriaus Višvakarma. Buvo labai elegantiškas ir puošnus, galėjo sutalpinti bet kokį žmonių kiekį, nes galėjo išsiplėsti ar susitraukti. Galėjo skristi „minties greičiu“. Pradžioje jis priklausė turtų dievui Kuberai, iš kurio, kaip dovaną perėmė Brahma. Tada jį užgrobė Ravana, kurį nugalėjo Rama. Jis leido puspakai laisvai skraidyti aplink, tačiau sugrįžtant pas jį, kai prireikia.

⁷⁾ Tridžata - „Ramajanoje“ sutinkama išmintinga sena rakšašė (demonė), turėjusi saugoti Ravanos pagrobtą Sitę. Vėlesnėse epo versijose ji yra Ravanos brolio Vibhišanos dukra. Pietryčių Azijos versijose ji Hanumano žmona, jam pagimdžiusi sūnų. Ji linki Ramai pergalės, atkalba ją nuo savižudybės ir lydi Sitę po mūšio lauką ir užtikrina, kad Ramai viskas gerai, kai Sitė mato jį be sąmonė ir laiko mirusiu.