Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Kosminiai erdvėlaiviai Indijos šaltiniuose
Apie senovės Indijos skraidančias priemones žinome iš senovinių šaltinių, kurių dauguma net nėra išversti iš sanskrito. Imperatorius Ašoka įsteigė slaptą Devynių slaptų asmenų draugiją iš iškilių mokslininkų, turėjusių sukatalogizuoti daugelio mokslų pasiekimus. Darbas buvo slaptas, nes Ašoka baiminosi, kad tas žinias gali panaudoti karo, prieš kurį jis buvo, kai, nugalėjęs kruviname mūšyje, priėmė budizmą, reikmėms. Buvo parašytos 9 knygos. Tarp jų buvo Gravitacijos paslaptys, apie kurią žino istorikai, tačiau jie nelaikė, kad jinai pagrindinį dėmesį būtų skyrusi gravitacijos valdymui. Spėjama, kad ji vis dar yra paslėpta kažkurioje Indijos, Tibeto ar kitoje vietoje esančioje vietoje. Matyt, neveltui į ten ekspedicijas rengė A. Hitleris (apie tai žr. >>>>>); ir ne be reikalo baiminosi Ašoka, kad nebūtų panaudoti tokie ateities ginklai, kaip aprašyti Ramajanoje, kur jie naudoti prieš kelis tūkstančius metų. Tik prieš keliolika metų kai kurie dokumentai rasti Lhasoje. Jie nusiųsti į Čandrigarho universitetą***), kad būtų išversti. Dr. Ruth Reyna*) sakė, kad juose yra nuorodų, kaip sukurti tarpžvaigždinius erdvėlaivius! Jų veikimo principas, pagal jį, buvo antigravitacinis ir rėmėsi sistema analogiška laghima**) , nežinoma žmogaus ego jėga, išcentrine jėga, pakankamai stipria, kad pasipriešintų bet kokiai gravitaciniai traukai. Anot indų jogų, būtent toji laghima leidžia levituoti. R. Reina sakė, kad tomis Astras, kaip vadinti tekste, senovės indai galėjo siųsti įgulas į bet kokias planetas. Taip pat sakyta, kad tekstuose atskleidžiama antima, nematomumo gaubto, bei garima, gebėjimo taip pasunkėti kaip švino kalnas, paslaptys. Ir jei indų mokslininkai į tai nepažiūrėjo rimtai, kinai paskelbė, kad kai kurias rankraščių dalių tyrimus įtraukė į savo kosmoso programą. Rankraščiuose tiesiogiai nerašoma, kad realiai buvo sukurti žvaigždėlėkiai, tačiau paminėta apie planuotą kelionę į Mėnulį, nors irgi lieka neaišku, ar tokia kelionė įvyko. Vis tik Ramajanoje gana smulkiai aprašomas skrydis į Mėnulį su vimana bei mūšis Mėnulyje su Ašvinų [atlantų?] erdvėlaiviu (apie tai taip pat žr. >>>>>). (beje, ir Jadžurvedoje aiškiai kalbama apie skraidančią mašiną, kuria naudojosi Ašvinai - dangiškieji dvyniai, o Rigvedoje apie 20-yje vietų aiškiai minima Ašvinų skraidymo priemonė. Jos pagalba Ašvinai išgelbėjo karalių Bhudžyu****), pakliuvusį į nelaimę jūroje). Paaiškinimai *) Kartais internete suabejojama šio fakto, ir net asmens tikrumu. Šaltinis yra D.
Hatcher-Childress Antigravitacinis vadovas (žr. Senovės Indijos vimanos, 1995). Nepavyko rasti daug
informacijos, tačiau kai kas žinoma. **) Laghima - viena iš 8-ių pagrindinių dvasiškai pažengusio žmogaus galių (siddhi). Ji leidžia sumažinti žmogaus svorį iki mažos plunksnelės, lengvesnio už lengvesnį svorio. Nurodoma ir Patandžalio Jogos sutrose (III.42). ***) Indijos Pandžabo universitetas - seniausias ir vienas geriausių Indijos universitetas, esantis Čandrigarhe, šiaurės Indijoje. 1882 m. jis buvo įsteigtas Pandžabe (dabart. Pakistane). 1947 m., pasidalijus Indijai, universitetas irgi skilo į Indijos Pandžabo bei Pakistano Pandžabo universitetus. Indijos Pandžabo universitetas pradžiojo neturėjo savos vietos, o 1956 m. persikėlė į Čandrigarhą, kur jo raudono smiltainio pastatus suprojektavo P. Jeanneretas konsultuojant garsiajam Korbiuzjė. ****) Bhudžyu - radžarsi (karališkasis išminčius), karaliaus Tugra sūnus. Tugra jį pasiuntė užkariauti tolimos salos jūroje. Laivą vidurkelyje užklupo stipri audra, laivas sudužo, princas ir kareiviai skendo. Princas meldė Ašvinus; šie jį išgelbėjo ir oru parnešė (traukė sparnuoti žirgai arba paukščiai) kartu su laivais ir karo vežimais atgal į rūmus pagal Rigveda I 17:116 (Bhudžuyu Rigvedoje minimas ir kituose himnuose). Tie laivai vadinti atmanvantam gyvenami ir sparnuoti. Nežemiški personažai Ramajanos epe
Rama, karaliaus Dasatarathi, Ayodhos (Šiaurės Indija) valdovo
sūnus, vedė Sitą Indijos moterų idealą. Karalius beveik paskyrė Ramą savo įpėdiniu, kai karalienė
privertė jį pakeisti sprendimą ir įpediniu paskelbti antrąjį savo sūnų, Bharatu, o Ramą ištremti 14-ai metų. Pasak Ramayanos vertėjo Romešo Datto, Ramos tėvas, Dasataratha, Ayodhos valdovas, kilęs iš saulės giminės, t.y. buvo Saulės karalių palikuonis, kosminių būtybių, kažkada valdžiusių Indiją. Tas pats titulas egzistuoja pas japonų mikado. Tuo metu, kai Rama su Lakšmanu medžiojo miške nuostabų dramblį, Ravana pagrobė bejėgę Sitą.
Skrydžio metu jie buvo atakuoti Džatchos milžiniško paukščio, panašaus į naikintuvą. Demonas Ravana paslėpė Sitą savo pilyje Ceilone. Chanumanas perskrido per įlanką ir perdavė Sitai ženklą nuo Ramos, kuris rinko didžiąją armiją citadelės šturmui; dangaus gyventojai padėjo jam oro mūšyje.
Ravana ir Rama dangaus mūšyje kovėsi aršioje dvikovoje, kurios metu netgi vėjai nutilo ir pati Saulė priblėso iš siaubo.
Po apsivalymo ugnimi Rama įsodino Sitą į didžiulį nuostabų dviaukštį orlaivį, kuriame įtaisyti langai, papuoštą vėliavomis, su keliais kambariais keleiviams ir ekipažui; vežėčios šitos skleidė melodingą balsą, girdimą žemėje.
Vėl susijungusi laiminga pora skrido iš Ceilono per Indiją virš Gango, keliaujant į Ayodhą, ir Rama pasakojo žmonai istorijas, surištas su kalvomis ir upėmis, virš kurių jie skrido.
Įtardamas, kad Sita nusileido Ravanos priekabiavimui, Rama išvijo žmoną į mišką, kur ši gyveno kaip atsiskyrėlė ir pagimdė du dvynukus. Keliems metams praėjus, įsitikinęs jos nekaltumu, Rama sugrąžino Sitą ir savo sūnus į Ayodhą.
Rama gyveno labiau vienišas, negu bet kada. Jis dalyvavo slaptame pasitarime sus dangaus pasiuntiniais (su tuo, kurį mes manome, Biblijos pranašai vadino Valdovu). Jo brolis, Lakšmanas, žuvo. Į gyvenimo pabaigą Rama paliko Ayodhiją ir iškeliavo į dangų. Drona Parvoje sakoma, kad, kai Rama buvo karaliumi, dievai ir žmonės kartu gyveno žemėje; pasaulis buvo nenusakomai gražus. Rama ir, matomai, jo palikuonys valdė savo karalystę 11 tūkstančių metų. Šio Aukso amžiaus metu ateiviai iš kitų planetų vaikščiojo mūsų Žemėje, apie ką byloja Egipto ir graikų tekstai. Ramos vardas žinomas visoje Indijoje. Gandis, mirdamas, sušuko: Rama!. Kiekvieną rudenį Ramos ir Sitos istorija vaidinama festivaliuose visoje Indijoje.
Daugelis mokslininkų laiko šiuos pasakojimus viso labo paprastų žmonių vaizduotės vaisiumi, besistengiančių priskirti savo dievams pačias galingiausias jėgas. Visgi, šiuolaikiniai autoriai nurodo kai kuriuos stulbinančius sutapimus tarp šių pasakojimų ir XX amžiaus išradimų. Štai Drona Parva senovinio manuskripto ištrauka , vertimą padarė Protrapas Sandra Rojus 1889 metais ir pateiktas Desmondo Leslio ir Džordžo Adamskio knygoje Skraidančios lėkštutės nusileido:
Rankraštyje kalbama apie daugelį ginklų rūšių, tame tarpe ir apie Indros ietį, kuri buvo valdoma apvaliu atspindinčiu mechanizmu. Šis ginklas niekuo nešaudė, o įsijungdavo kaip prožektorius. Gaudavosi spindulys, jį nukreipdavo į taikinį, kurį jis sunaikindavo savo energijos pagalba. Tokie aprašymai panašūs į branduolinius užtaisus ir lazerinius spindulius. Kieno buvo šie ginklai ir kokiuose skraidančiuose aparatuose keliaudavo jų savininkai? Štai kokius klausimus kelia V. Raimondas Dreikas savo knygoje Dievai ir kosminiai ateiviai Senuosiuose Rytuose. Ten cituojama ištrauka iš vertimo, pavadinimu Oreivystė. Ją publikavo Tarptautinė Sanskrito Tyrimo Akademija Mizore.
Lieka klausimas: ar šie rankraščiai, galbūt senesni už Šventąjį Raštą, - senovės mokslinės fantastikos autoriaus produktas, ar jie tikrų įvykių liudijimai? Paruošė Rulis ir Cpt.Astera advisor Papildomai skaitykite: Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.
|