“Ramayana”, nuostabiausiais vaizdiniais aprašanti pavogtos Ramos žmonos Sitos paieškas, jaudina Indijos žmones tūkstantmečius; ištisos kartos klajojančių pasakotojų žavėjo klausytojus kerinčia panorama, atsiveriančia 24-iuose tūkstančiuose poemos eilėraščių – išaukštintos meilės aistromis, juodo keršto tragedijomis; oro mūšiais tarp dievų ir demonų, vykstančiuose naudojant atominį ginklą; kilniais poelgiais; nuostabia gyvenimo poezija; gyvenimo ir mirties filosofija. Šie nuostabūs pasakojimai išminčiaus Narados buvo perduoti istorikui Valmiki, kuris apjungė juos epinėje poemoje. Kai kurie mokslininkai datuoja “Ramayanos” atsiradimą 500 metais prieš mūsų erą, kiti – 3000–aisiais, bet, be abejo, šios istorijos egzistavo dar gilioje senovėje, prieš jų atsiradimą raštiškame pavidale.

Rama, karaliaus Dasatarathi, Ayodhos (Šiaurės Indija) valdovo sūnus, vedė Sitą – Indijos moterų idealą. Karalius beveik paskyrė Ramą savo įpėdiniu, kai karalienė privertė jį pakeisti sprendimą ir įpediniu paskelbti antrąjį savo sūnų, Bharatu, o Ramą ištremti keturiolikai metų. Rama laimingai gyveno su Sita miškuose; po karaliaus mirties Bharata pasiūlė jam sostą, bet Rama atsisakė ir tęsė kovas su gigantais ir demonais, gyvenančiais jų miške. Demonų valdovas, Ravana, pagrobė Sitą, paslėpė ją Lanka saloje (Ceilonas), kur ją ir surado Chanumanas, Ramos draugas, beždžionių valdovas; Rama Chanumano beždžionių kariaunos padedamas, Lankoje įvykdė oro antpuolį. Rama oro mūšyje sunaikino Ravaną anihiliaciniais sviediniais ir susigrąžino sau Sitą. Įtariama neištikimybe, Sita išbandoma ugnimi ir drauge su Rama grįžta į Ayodhą, kur jie valdo aukso amžiuje.

Pasak “Ramayanos” vertėjo Romešo Datto, Ramos tėvas, Dasataratha, Ayodhos valdovas, kilęs iš saulės giminės, t.y. buvo Saulės karalių palikuonis, kosminių būtybių, kažkada valdžiusių Indiją. Tas pats titulas egzistuoja pas japonų mikado. Tuo metu, kai Rama su Lakšmanu medžiojo miške nuostabų dramblį, Ravana pagrobė bejėgę Sitą.

“Pasodino ją į savo dangiškąsias vežėčias, įkinkytas auksiniais spindinčiais asilais, skrendančiais, kaip dangiškieji Iridos žirgai. Po to vežėčios pakilo virš kalvų ir miškingų lygumų. Lyg gyvatė erelio naguose, rangėsi Sita…”

Skrydžio metu jie buvo atakuoti Džatchos – milžiniško “paukščio”, panašaus į naikintuvą. Demonas Ravana paslėpė Sitą savo pilyje Ceilone. Chanumanas perskrido per įlanką ir perdavė Sitai ženklą nuo Ramos, kuris rinko didžiąją armiją citadelės šturmui; dangaus gyventojai padėjo jam oro mūšyje.

“Narsusis Matali valdė vežėčias, kurias traukė žirgai, panašūs į saulės spindulį, kuriomis Rama ieškojo savo priešo lemtingajam mūšiui. Spindinčius ginklus ir dangiškuosius ginklus jis išaukštintąja Ramai davė; kai teisusis kaunasi, dievai padeda doriesiems ir narsiesiems. “Paimk šias vežėčias,- pasakė Matali – jos įkinkytos dangiškaisiais Indros vežėčių žirgais”

Ravana ir Rama dangaus mūšyje kovėsi aršioje dvikovoje, kurios metu netgi vėjai nutilo ir pati Saulė priblėso iš siaubo.

“Mūšis trūko tol, kol Rama nepaleido į darbą mirtiną Brachmos ginklą, liepsnojantį dangaus ugnimi, duotą herojui šventojo Agostėjaus, skrendančio kaip Indros dratelis, nenumaldomo, kaip dangaus griaustinis. Apsuptas ugnies ir liepsnos, išskrido jis iš apvalaus lanko ir pervėrė geležinę Ravanos širdį. Balsas iš dangaus pasigirdo: “Geriausias iš teisiųjų ir teisingųjų! Begalinis tavo dėkingumas!”

Po apsivalymo ugnimi Rama įsodino Sitą į didžiulį nuostabų dviaukštį orlaivį, kuriame įtaisyti langai, papuoštą vėliavomis, su keliais kambariais keleiviams ir ekipažui; vežėčios šitos skleidė melodingą balsą, girdimą žemėje.

“Stebėk, meile mano! – pasakė Rama Pušino vežėčiose, nešamose gulbių, grįžtant namo iš tremties.”

Vėl susijungusi laiminga pora skrido iš Ceilono per Indiją virš Gango, keliaujant į Ayodhą, ir Rama pasakojo žmonai istorijas, surištas su kalvomis ir upėmis, virš kurių jie skrido.

“Skrido virš dangaus Pušino vežėčios, ir dešimt tūkstančių džiaugsmingų balsų šlovino Ramą. Sidabrinės gulbės, paklusdamos Ramos įsakymams, minkštai nusileido ant žemės.”

Įtardamas, kad Sita nusileido Ravanos priekabiavimui, Rama išvijo žmoną į mišką, kur ši gyveno kaip atsiskyrėlė ir pagimdė du dvynukus. Keliems metams praėjus, įsitikinęs jos nekaltumu, Rama sugrąžino Sitą ir savo sūnus į Ayodhą.

“Dievai ir dvasios blizgančios ir nemirtingos atėjo pas juos, žmonės visų rasių ir nacijų, garbingieji karaliai ir valdovai. Sita regėjo Dangaus gyventojus, monarchus, atvykusius iš toli. Regėjo savo valdovą ir vyrą, spindėjusį, kaip kylanti žvaigždė.”

Rama gyveno labiau vienišas, negu bet kada. Jis dalyvavo slaptame pasitarime sus dangaus pasiuntiniais (su tuo, kurį mes manome, Biblijos pranašai vadino Valdovu). Jo brolis, Lakšmanas, žuvo. Į gyvenimo pabaigą Rama paliko Ayodhiją ir iškeliavo į dangų.

“Drona Parvoje” sakoma, kad, kai Rama buvo karaliumi, dievai ir žmonės kartu gyveno žemėje; pasaulis buvo nenusakomai gražus. Rama ir, matomai, jo palikuonys valdė savo karalystę 11 tūkstančių metų. Šio Aukso amžiaus metu ateiviai iš kitų planetų vaikščiojo mūsų Žemėje, apie ką byloja Egipto ir graikų tekstai.

Ramos vardas žinomas visoje Indijoje. Gandis, mirdamas, sušuko: “Rama!”. Kiekvieną rudenį Ramos ir Sitos istorija vaidinama festivaliuose visoje Indijoje.

Epas “Ramayana” šiandien mus intriguoja nuostabiu skraidančių aparatų ir anihiliacinių bombų aprašymais… Tie, kurie tyrinėja sanskritinę literatūrą, pastebėjo, kad senovės Indijos herojai turėjo skraidančius aparatus ir ginklus geresnius, negu mes turime šiandien. 31-ame “Samaraganasutradharos” skyriuje (XI amžius), pilna nuostabių skraidančių aparatų aprašymų: mašinos – drambliai, mašinos – mediniai paukščiai, medinių mašinų – vimanų, skraidančių danguje, mašinų – kareivių ir kitokių tipų konstrukcijų įvairiems tikslams. Poetas neaprašė jų konstravimo būdų: “Bet koks žmogus, neįšventintas į mašinų kūrimo amatą, sukels neramumus.”

Daugelis mokslininkų laiko šiuos pasakojimus viso labo paprastų žmonių vaizduotės vaisiumi, besistengiančių priskirti savo dievams pačias galingiausias jėgas. Visgi, šiuolaikiniai autoriai nurodo kai kuriuos stulbinančius sutapimus tarp šių pasakojimų ir XX amžiaus išradimų. Štai “Drona Parva” senovinio manuskripto ištrauka , vertimą padarė Protrapas Sandra Rojus 1889 metais ir pateiktas Desmondo Leslio ir Džordžo Adamskio knygoje “Skraidančios lėkštutės nusileido”:

"Paleistas sviedinys, spindintis kaip bedūmė ugnis. Tiršta migla apsupo armiją. Visos horizonto pusės netikėtai apsivilko tamsa. Papūtė pragaištingi vėjai. Debesys sujudo aukštai danguje, apsipildami krauju. Saulė ėmė suktis. Pasaulis, nudegintas šio ginklo, lygtai karščiavo. Drambliai, nudeginti ginklo energijos, siaubo apimti pasileido bėgti ieškodami apsisaugojimo nuo šios baisios jėgos. Vanduo užvirė, gyviai, gyvenantys vandenyje, buvo sudeginti. Priešai krito, kaip medžiai, degantys siautėjančioje ugnyje… Žirgai ir vežėčios, nudeginti ginklo energijos, panešėjo į kelmus, apdegusius miško gaisre. Tūkstančiai vežėčių krito iš visų pusių. Po to migla apsupo visą kariauną.”

Rankraštyje kalbama apie daugelį ginklų rūšių, tame tarpe ir apie “Indros ietį”, kuri buvo valdoma apvaliu atspindinčiu mechanizmu. Šis ginklas niekuo nešaudė, o įsijungdavo kaip prožektorius. Gaudavosi spindulys, jį nukreipdavo į taikinį, kurį jis sunaikindavo savo energijos pagalba.

Tokie aprašymai panašūs į branduolinius užtaisus ir lazerinius spindulius. Kieno buvo šie ginklai ir kokiuose skraidančiuose aparatuose keliaudavo jų savininkai? Štai kokius klausimus kelia V. Raimondas Dreikas savo knygoje “Dievai ir kosminiai ateiviai Senuosiuose Rytuose”. Ten cituojama ištrauka iš vertimo, pavadinimu “Oreivystė”. Ją publikavo Tarptautinė Sanskrito Tyrimo Akademija Mizore.

“Kaip pastatyti lėktuvą, kuris nelūžta, nedega, kurio negalima sulaužyti. Kaip padaryti lėktuvą nejudriu. Kaip padaryti lėktuvą nematomu. Kaip išgirsi garsus ir pokalbius priešų lėktuvuose. Kaip sužinoti iš kurios pusės artėja priešo lėktuvai. Kaip priversti žmones priešo lėktuvuose netekti sąmonės. Kaip sunaikinti priešo lėktuvus…” “Metalai lėktuvų konstravimui, lengvi ir absorbuojantys šilumą: jų 16 rūšių… Didieji išminčiai nusprendė, kad šie metalai labiausiai tam tinka.”

Lieka klausimas: ar šie rankraščiai, galbūt senesni už Šventąjį Raštą, - senovės mokslinės fantastikos autoriaus produktas, ar jie tikrų įvykių liudijimai?

Skaitykite puslapio tęsinį

Paruošė Rulis
Apie vimanus papildomai skaitykite:
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Senosios Indijos mašinos (yantra)
Vimanų vibruojantieji degalai
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Senosios Pietų Azijos technologijos
Ieškant supernovų Indijos raštuose
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Ateivių rasės: driežažmogiai
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Fairwater paslaptis

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

san-taka station Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius naktiniame danguje ar patirtus sapno metu... įspūdžius, klausimus ar komentarus prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti pagrindinio puslapio gale.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.