Laikas nuo laiko pasigirsta žinia, kad archeologų radinys paneigia istoriją. Tai ir auksinė grandinėlė anglyje, ir plaktukas akmenyje^*), ir dar visokiausi daiktai. Čia nelabai galima minėti daiktus rastus Rusijos teritorijoje – ten išties randama daug įvairių daiktų jiems neprideramose vietose, bet tai gali ir neturėti jokio ryšio su istorijos paneigimu. Greičiau juos galima priskirti chaosui arba elementariam netvarkingumui.

Tačiau stebinančių atradimų yra. Kai kurie jų net pakankamai gerai ištyrinėti ir nukišti kur nors toliau, kadangi paaiškinti kaip ir nėra galimybių. Dalis jų aiškinami kaip falsifikatai, kita dalis – kaip natūralūs gamtos kūriniai.

Tiesa, reikia pabrėžti, kad šiuo metu nekalbame apie piramides ar kitus kolosalius statinius. Nagrinėjama tema - smulkūs daikteliai, tokie kaip varžtas,  grandinėlė ir panašūs, rasti tokiuose sluoksniuose, kai ne tik žmogaus, bet ir dinozauro nė su žiburiu nebuvo galima rasti. Taigi - kas juos ten paliko ir kodėl?

Pati populiariausia ir paprasčiausia hipotezė – nepaprastai išsiblaškę ateiviai. Jie savo daiktus mėtė į kairę ir dešinę, kad tik mes galėtumėme juos rasti. Mano supratimu tai galėjo įvykti, tačiau tam reikėjo tam tikrų sąlygų. Jeigu Marse, Veneroje ar tarp Marso ir Jupiterio kadaise buvusioje planetoje (gal ji buvo, o gal ir ne – jokių patikimų duomenų nėra) gyvavo kosminių skrydžių erą pasiekusi civilizacija, tai visai tikėtina, kad jie galėjo apsilankyti Žemėje. Ir jau visiškai aišku – pirmiausia į ją siuntė visokius autonominius prietaisus. Taigi tai galėtų paaiškinti įvairių daiktų, kurių paskirties mes nė nenumanome, atsiradimą.

Jeigu tokios planetos nebuvo, tada belieka tikėtis, kad Saulė kažkuriuo metu buvo arti kitos žvaigždės, šalia kurios gyveno protingos būtybės. Čia jau kiek sudėtingiau, tačiau visumoje scenarijus panašus.

Abi šios teorijos labai panašios ir iš esmės neprieštarauja logikai – šviesos greitis neviršijamas, atliekami tyrimai ir galų gale, nors nebūtinai, nusileidžia gyvos būtybės.

Vienintelis rimtas argumentas prieš – kas toms civilizacijoms atsitiko vėliau? Jeigu jos išmirė – viskas gerai, jei ne – kur jos dabar? Milijonus metų vystytas mokslas išties turėtų ką parodyti. Jeigu atsisakome šviesos greičio viršenybės, pripažįstame nulinės erdvės, achuno, kirmgraužų ar bet kurią kitą fantastų ir fizikos teoretikų sukurtą teoriją, tada klausimas toks – kodėl prieš milijonus metų jie švaistė visokį inventorių (šiaip, ir šiuolaikiniai astronautai sugeba kosmose „pamesti“ įvairius daiktus, pvz., žr. Astronautai kosmose pametė įrankius), o dabar tesugeba išvolioti kokį javų lauką. Ir išvis – kodėl nepasinaudojo tuščia, pakankamai gerai įrengta planeta?

Antra graži teorija – mūsų rasė jau ne pirma šiame pasaulyje. Teorijos teigia, kad penktoji. Bėda tame, kad visos rasės gyveno po 5-6 tūkstančius metų, taigi čia gaunasi itin menki skaičiai. Aišku, yra ir vientisos gyvybės teorija, kuri teigia, kad Žemėje visada buvo protinga gyvybė, tiesa pradžioje tik minties forma ir palengva virto rūku, paskui drebučiais, vėliau jau ir normaliais gyvūnais. Aš kiek skeptiškai žiūriu į tą virsmą, tačiau bet kuriuo atveju, nemanau kad rūko gabalui reikėtų kokių nors įrankių.

Tiesa, yra ir įdomi dinozaurų proto teorija. Ji skelbia, kad nebūtinai gyvūnui reikalingos didelės smegenys, kad jis būtų protingas. Gal jie visi buvo susijungę į didžiulį mentalinį tinklą. Žinoma, internetas dabar gali būti puiki analogija bendram protui, o jei tai buvo įgimta telepatinė savybė, tai ši hipotezė man atrodo gana patikima. Ji puikiai apsieitų be ateivių ir paaiškintų, kur dingo civilizacija. Nors telepatija ir neatrodo pats patikimiausias dalykas, bet kas žino.

Mano manymu didžiausia problema visose seniau buvusiose civilizacijose ne tame, kad jos paliko kokį tai plaktuką, o kad nepaliko įrankių, reikalingų tam plaktukui pagaminti. Vargu, ar telepatijos pagalba galima sukurti kokį nors daiktą.

Trečia teorija – tai paralelinės visatos. Tarkime, jos turi sąlytį su mūsų pasauliu ir per tą tašką kažkas kažkaip patenka į mūsų planetą. Ši teorija tokia talpi, kad paaiškina ne tik artefaktų buvimą, bet ir žmonių pėdas šalia dinozaurų bei nepaaiškinamus dingimus mūsų pasaulyje – tiek daiktų, tiek žmonių. O dėl atsiradimų – kas dabar kreipia dėmesį į kokį netikėtai atsiradusį plaktuką – gal kas pametė ar išmetė. Taigi ši teorija išties labai patraukli, tiesa, pripažįstant, kad mes nieko nenusimanome apie pasaulio sandarą. Ir visos mūsų mokslinės teorijos – tai tik muilo burbulas, kurį vos palietus lieka tik atsiminimas.

Ketvirtoji teorija irgi į šipulius mala visą fiziką. Ji teigia, kad laikas – tai tiesiog mūsų įsivaizdavimas, o išties jo nėra, viskas vyksta vienu metu ir daiktas yra visą laiką. Šiai teorijai patvirtinti pasitelkiami įvairūs matomi reiškiniai, ne vien NSO, bet ir miestai, kurių nėra, nuotraukose matomi vaiduokliai ir viskas, kas tik telpa po šia teorija. Bendrai žiūrint, su vaizdais kaip ir nėra didelių problemų – jeigu galima miražas erdvėje, kodėl jis nebūtų galimas laike? Juk tai tarpusavyje glaudžiai susiję. Tačiau su fiziniais reiškiniais kiek sudėtingiau. Nors yra liudijimų, kad žmonės matė šalia vykstantį mūšį, ar lakūnai regėjo Romos legionus, tačiau tai vėlgi gali būti tik paprastas miražas, o ne realus įvykis. Va jeigu kokį Romos legioną būtų užpuolusi dangaus paukštė ir jį apšaudžiusi, o visa tai būtų aprašyta ir išlikę iki mūsų dienų, tada klausimas būtų kur kas svaresnis. Tiesa, klaidžioja pasakojimas, kaip ore susidūrė lėktuvai – modernus naikintuvas ir 1-o pasaulinio karo skraidyklė, netgi tas lėktuvas su nubrozdinimais ir lakūno pasakojimu rastas, tačiau tai jau gerokai dvelkia mistika. Nemanau, kad senovinis lėktuvas išvengtų katastrofos, nes be susidūrimo egzistuoja ir greičio skirtumai bei to sukelti oro gūsiai.

Ir pabaigai – tuščiavidurės Žemės teorija. Ji skelbia, kad ten, kur mūsų manymu yra branduolys, išties žviečia nedidelė saulutė, o aplink draugiškai ir saugiai gyvena rasės, gimusios kartu su žeme. Bent jau vienu atžvilgiu ši teorija pakankamai žavi – Žemės viduryje išties jokių kataklizmų kaip ir neturėtų vykti, meteoritai ir orbitos pasikeitimas nė kiek nekeičia civilizacijos raidos. Kaip vienas iš variantų – po paviršiumi esanti urvų sistema. Tiesa, ji jau nebe tokia ilgaamžė, nes vis gi vyko visokie žemės paviršiaus judesiukai, kurie galėjo sunaikinti sunkiai iškastus tunelius.

Jeigu vyktų balsavimas, aš pasirinkčiau laiko skylių teoriją. Ji nėra pati geriausia ar kaip nors pagrįsta, tačiau bent jau paaiškintų įvairiausių daiktų chaotišką išmėtymą po visą pasaulį. Juk kiekvienam yra buvę, kad koks nors daiktas dingo, nors prieš porą akimirkų jį dar matei. Tiesa, dažniausiai atsiranda, bet gal laiko skylutė buvo tokia mažulytė mažulytė...

^*) Londono plaktukas - anomalus geležinis artefaktas, Max Hahn’o ir žmonos 1934 m. rastas Teksaso valst. netoli Londono miesto. Tai kalkakmenio gabalas su iš jo kyšojusiu artefaktu. Apie 1946 m. Hanų sūnus Džordžas perskėlė akmenį. 1983 m. artefaktą nupirko Karlas Bo, palaikantis neseniai įvykiusio pasaulio sukūrimo teoriją (Young Earth creationism) – ir dabar yra jo įkurtame Pasaulio sutvėrio įrodymų muziejuje Glen Rose mieste.
Tai geležinis plaktukas su medine rankena; jo galvutė yra 150x25 mm; panašus į plaktukus, gamintus JAV nuo 19 a. Tyrimai rodo, kad plaktukas pagamintas maždaug 19 a. antroje pusėje. Matyt jis įkrito į plyšį ir patyrė procesus, panašius į stalaktitų susidarymą.