Įdomu, kad nors Stounhendžas yra žinomiausias pasaulyje Anglijos paminklas, duomenys
apie jį yra gana skurdūs. Iš dalies tai dėl Anglijos Paveldo komiteto, kuris draudžia kasinėjimus. Dabartinė chronologija
daugiausia remiasi 20 a. 3-iame dešimtm. atliktais kasinėjimais, papildžius 6-7 dešimtm. vykdytais darbais.
British Archeology redaktorius M. Pittsas sako, kad nė vienas tų kasinėjimų nebuvo smulkiai dokumentuotas.
Pats Mikas Pitsas įsitikinęs, kad Stounhendžo akmenys visad buvo čia ir jų nereikėjo iš niekur atsigabenti. Bent jau du
didžiausi atsitiktinai atitiko saulėgrąžą o tai pastebėję, vietos gyventojai nusprendė konstrukciją papildyti.
Didžiausias (60 t) yra Kulno luitas, esantis 75 m nuo centro, o netoli jo yra 6 m skersmens duobė, dabar užberta
žemėmis. Tikėtina, kad joje gulėjo stambus riedulys.
Be to., ne taip toli nuo Kulno akmens, yra dar viena duobė, kurioje galėjo būti dar vienas smiltainio riedulys. Jis galėjo
būti panaudotas paruošiant nr.16 neįprasto pavidalo luitą (tokiu, siaurėjančiu, jis nebūtų gabenamas iš Malboro aukštumų).
2005 m. T. Darvillis dirbo su Anglijos paveldu planuojant Stounhendžo tyrimus atliekant nedidelės,
tikslinius kasinėjimus. O G. Wainwrightas ilgus metus buvo Paveldo vyresniuoju archeologu ir jiedu
paprašė leidimo atlikti kasinėjimą, kad patikslintų, kada buvo pastatyti mėlynieji akmenys.
Dabar po 44 m. pertraukos, pirmąkart kasinėjimus Stounhendže (vidiniame rate) atlikę Timothy Darvillis ir
Goeffrey Wainwrightas bando įrodyti, kad Stounhendžas visų pirma buvo šventoji gydančioji
vieta, kur ateidavo sergantieji ir nusilpę, kad pagytų ir atstatytų jėgas.
Jų teorija remiasi mėlynaisiais, vulkaninės kilmės akmenimis (doleritais ir riolitais) kurie atrodo melsvais, kai yra sudrėkinami
ar atskeliami. Ilgus amžius legendose jie minimi kaip turintys mistinių savybių. Britų poetas Layamon'as, įkvėptas 12 a. dvasiškio
Geoffrey iš Monmoutho folklorinių paminėjimų, parašė 1215-ais:
Tie akmenys galingi,
Ir magišką galią turį;
Žmonės negaluojantys
Traukia būriais prie jų;
Ir kai apiplauna tuos akmenis
Tame vandenyje nuteka jų ligos.
Apie 3000 m. pr.m.e. buvo supiltas apvalus pylimas (kokių buvo gausu britų salose). Apie 2800 m. pr.m.e.
buvo sukalti mediniai stulpai vėlgi, tai nėra kažkas neįprasta, pvz., Woodhenge, susidėjęs iš šešių
koncentrinių ovalinių žiedų iš stačių medinių stulpų yra tik už kelių mylių į rytus. Manoma, kad dabartinę
formą Stounhendžas pradėjo įgyti dar po poros amžių, kai buvo atgabenti didieji akmenys ir pradėtas
trečiasis, baigiamasis jo statybos etapas. Pradžioje dvigubu apskritimu pastatyti apie 80-mt mėlynųjų
akmenų su įėjimu iš šiaurės rytų. Šių akmenų svarbą žymi nepaprastos pastangos, kurias teko įdėti juos
gabenant tolimą atstumą kai kurie buvo iki 10 pėdų ilgio ir svėrė po 4 t. 3-io dešimtm. geologiniai tyrimai
atskleidė, kad jie yra iš Preseli kalnų pietvakarių Velse, t.y. 140 mylių nuo Stounhendžo. Yra geologų,
išsakiusių mintį, kad akmenis galėjo atnešti ledynai, tačiau dauguma tiki, kad tai žmonių rankų darbas.
Greičiausiai jų kelią sudarė 250 mylių akmenys plukdyti plaustais, tada sausuma tempti ar ridenti ant
rastų rankomis palei pietinę Velso pakrantę, netoli Brestolio pergabenti per Avono upę, o tada gabenti į
pietryčius į Solsberio lygumą. Kitas galimas kelias laivais aplink Lando iškyšulį ir palei pietinę Anglijos
pakrantę, o tada aukštyn upėmis, kol galiausiai pasiekė Stounhendžą. Bet kuriuo atveju reikėjo nežmoniškų
pastangų jų atgabenimui. Tada Malboro Dounso aukštumose, esančiose 20 mylių į šiaurę, buvo iškirsti ir
atgabenti milžiniški sunkiojo smiltainio (sarseno?) luitai, panaudoti trilitonų statybai.
Londono Universitetinio koledžo mokslininkai ištyrinėjo karjerą, iš kurio buvo gabenami mėlynieji akmenys.
Išsiaiškinta, kad jame yra natūraliai susiformavę dolerito kolonos, tad jas buvo lengviau išlaužti iš uolos
vien įkalant pleištus, kurie buvo santykinai minkšto argilito, kad kolonos nebūtų pažeistos.
Jos buvo nuleidžiami ant akmeninis padengtos platformos, esančios atodangos papėdėje.
Taip pat tyrėjai suabejojo, ar monolitai buvo gabenami jūra, laikydamiesi gabenimo sausuma versijos. Viena skaldyklų,
kurioje buvo rengiami mėlynieji monolitai yra Preselio kalvose esančiame Carn Goedogo telkinyje (Vakarų Velsas), 300 km nuo Stounhendžo.
Abu tyrinėtojai (T. Darvillis ir G. Wainwrightas) 6-is metus praleido aiškindamiesi Preseli kalnuose, kodėl neolito laikų
žmonės tikėjo, kad mėlynieji akmenys turi mistinių galių. Dauguma jų atgabenti iš vietos, kuri vadinama Carn Melyn dolerito su
baltomis dėmėmis atodangų. G. Wainwrightas, pats velsietis, sako, kad tai labai ypatinga vieta: eidamas iš
pietų vis kyli aukštyn, o tada staiga išvysti iš natūralių akmens stulpų susidariusią tvirtovę. Neabejotinai, tai
turėjo daryti įspūdį senovėje. Carn Melyn kalvos papėdėje stovi Gors Fawr, 16-os stačių mėlynųjų akmenų ratas.
Tačiau jų minčių lūžio taškas buvo 2006-ais, kai jie ėmė tirti iš po olų ištekančius šaltinius, kurių kai kurie
sudarydavo natūralias versmes, kurios žemų akmenų įrėmintos suformuodavo tvenkinėlius. Įdomu, kad prie
kai kurių buvo priešistorinių uolų piešinių. Čia pora suprato, kad akmenys galėjo būti dėl gydymo juk ir
Geoffrey iš Monmoutho minėjo, kad žmonės ligas gydė vandeniu,
kuriuo buvo plaunami Stounhendžo akmenys. T. Insollis nurodė, kad panaši praktika buvo ir šiaurinėje Ganoje, kur rieduliai iš Tonna šventyklos,
kuriems buvo priskiriamos gydomosios savybės, buvo vežami į naujas šventyklas kitose vietovėse.
Kad žmonės vyko į Stounhendžą gydyti ligų, rodo ir tame regione randami palaikai, ypač Amesbury
lankininko, 35-45 m. amžiaus vyro, kapo, esančio maždaug 5 mylios nuo Stounhendžo. Jis palaidotas
maždaug 2400-2200 m. pr.m.e. su daugybe daiktų tame tarpe įspūdingu titnaginių strėlių antgalių rinkiniu,
variniais peiliais ir auksiniais auskarais. Tai tarsi pasakojimas apie ligotą, sužalotą keliautoją, arvykusį į
Stounhendžą net iš Šveicarijos ar Vokietijos Alpių. Lankininko kelis buvo sužalotas, o dantų pūlinys buvo
toks smarkus, kad net sunaikino dalį žandikaulio. Jis galėjo desperatiškai ieškoti būdų sumažinti skausmus, -
tvirtina J. McKinley. Vos už 15-os pėdų nuo lankininko kapo archeologai atrado kito žmogaus palaikus -
maždaug 20-25 m. vyro. Kaulų defektai yra panašūs ar nebus tėvas su sūnumis kartu atvykę ieškoti gydomųjų galių?
Viena iš Denis Price hipotezių, kad įėjimą į Stounhendžą saugojo lankininkas tol, kol neatsirasdavo
drąsuolis, metęs iššūkį jam. Jei šis laimėdavo, užimdavo sargo vietą.
1978 m. rastą skeletą mokslininkai pakrikštijo paprastai: Lavonu iš griovio. Jis buvo 20-25 m.
amžiaus, pagal tą laiką tiesiog milžinas, 1,8 m ūgio. Jis gerai maitinosi ir buvo puikios sveikatos net
dantys buvo puikios būklės. Jis mirė nuo 4 strėlių, įstrigusių jo šonkauliuose. Jos iššautos iš artimo
atstumo - ir šaudė iš už nugaros.
Ir tai ne vienintelis lankininkas: visi jie buvo vidutinio amžiaus vyrai, greta kurių palaikų įdėtos jų strėlės.
Senovės graikų Pifėjaus rašinys Apie okeaną (išlikęs tik citatose) mini, kad Britanijoje netoli vieno
miesto yra milžiniška rato formos Apolono šventykla. Vietiniai valdytojai ir sargai vadinami borėjais...
Gal tai ir buvo Stounhendžo sargybiniai?
Beje, panašus paprotys buvo Italijoje. Nemi ežero krante, 30 km nuo Romos, kadaise stūksojo
Dianos šventykla. Daugelis antikos rašytojų (Strabonas, Ovidijus,
Suetonijus,
Vergilijus) minėjo keistą
paprotį, susijusį su šventyklą saugančiu žyniu. Štai ką rašo Strabonas:
Ariko Artemidės [t.y. Dianos] šventykla, kaip kalbama, tiksliai atkartojo
Tauropolio Artemidės šventyklą ir, tikrai, jos šventosiose apeigose vyravo barbariški ir skitų papročiai. Taip, pvz., jos žyniu išrenka tik
pabėgusį vergą, nužudžiusį ankstesnį žynį. Todėl žynys visad nešioja kalaviją, laukdamas užpuolimo ir pasirengęs gintis.
Susitaikymo simbolis?
M.P. Pirsonas, vadovavęs kasinėjimams 3 tūkstm. pradžioje, neseniai iškėlė naują hipotezę, kad tai
genčių susitaikymo simbolis jos ilgai tarpusavy kariavo, o tada patys dievai sutvirtino santarvę. Tai
paaiškintų, kodėl dalis jo akmenų vietiniai, o dalis iš tolimojo Velso (tais laikais dviejų genčių sąjungų
centrų: rytinio ir vakarinio). Mat 3000-2500 m. pr.m.e. Britanijoje įsigali vieninga kultūra (pvz., keramikos stilius).
Panaudotas vyniojamas matas?
1889 m. vaiko kape buvo rasti akmeniniai cilindrai su sudėtingais ornamentais (Folktono būgnai). Juos datavo
esant iš neolito (4-4,6 tūkst. amžiaus) ir nuo tada jie nedavė mokslininkams ramybės. Tačiau tik dabar jie, kaip mano,
atspėjo, kam jie buvo naudojami. M.P. Pearsonas ir A. Chamberlainas išmatavo kiekvieno cilindro apskritimo ilgį ir nustatė dėsningumą:
apie mažiausią virvutę apvijus 10 kartų gausime tą patį ilgį (3,22 m arba 10 ilgųjų pėdų), kaip 7-is kartus didžiausią ar 8-is kartus vidurinį.
Tad jie galėjo būti panaudoti statant Stounhendžą, kad būtų parinkti vienodo aukščio akmenys. Nes būtent jo
sąramos yra 10 ilgųjų pėdų aukščio. Įdomu, kad šį matą turi ir kiti žinomi ratai: Aubrey skersmuo yra 270 ilgųjų
pėdų, Sarkeno 300, Countersparko 360. Tikriausiai to regiono gentys jau turėjo bendrą matą...
Stounhendžo piešiniai
2012 m. ratas ištirtas 3D skeneriu (duomenys sudaro 850 GB). Nustatyta, kad akmenys apdirbti ne
vienodai fasadinė pusė (nukreipta į šiaurės rytus) nušlifuota kruopščiau. Akmenys kitoje pusėje ne tik
grubiau apdirbti (pietvakarių netgi visai nešlifuoti!), bet ir žemesni.
Aptikta ir dešimtys anksčiau nežinotų piešinių, išbrėžtų akmenyse dabar jų apie 115. Dailininkų
skonis labai vienodas: beveik visuose įžvelgiamas plokščias kirvis didžiausio ilgis siekia 46 cm. Kita
verta, ginklo vaizdavimas nebūdingas Britų saloms paprastai ten aptinkami tik abstraktūs simboliai. Bet
karo kirvių vaizdavimas būdingas Bretanei gal čia kažkoks ryšis?
Apylinkių tyrimai
Stounhendžo apylinkėse gausu artefaktų, tačiau jos nepakankamai ištirtos. Stonehenge Hidden
Landscape projektas nuo 2010 m. per 4 m. ištyrė 12 km2 plotą. Naujausių
magnitometrų ir lazerių, elektromagnetinių sensorių ir radijo lokatorių pagalba galėjo pažvelgti į kelis
metrus po žeme ir pastebėjo seniai išnykusių statinių požymius. Surasta dešimtys laidojimo kalvų, 17-a
ritualinių medinių ir akmeninių statinių. Tarp tų radinių nauji hendžai (apvalūs dariniai, apsupti
žemės pylimo ir griovio), enclosures (užtvarai), gausybį griovių. Kai kurių jų amžius apie 6000 m.
Pvz., buvo rastas 33x8 m kapavietė, kurio viduje įrengtas medinis namas. Virš jo supilta kalva jį slėpė
nuo pašalinių akių. Spėjama, kad čia buvo atliekamos sudėtingos laidojimo apeigos. Tas laikais panašūs
bendri kapai buvo statomi ir kontinentinėje Europoje. Tvirti vartai užtverdavo kelią į mirusiųjų namus buvo paliktas
tik siauras praėjimas į tamsią patalpą. Su laiku namas užsipildydavo mirusiaisias ir būdavo užpilamas žemėmis, greta iškasant griovį.
Be to Stounhendžo apylinkėse aptiko ypatingo tipo griovius, orientuotus į Saulės patekėjimą per vasaros ekvinokciją.
Taigi, Stounhendžas nebuvo izoliuotas objektas, o buvo supamas daugybės ritualinių statinių, kurių
su laiku vis gausėjo. Tai lyg šventasis miestas ar šventoji vieta (lyg koks šiuolaikinis Vatikanas).
|