Vartiklis

Vartiklio naujienos

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO svetainė
 
 
Kiti puslapiai:

Stounhendžas

Kai gyveno milžinai...

Akmenų gyvenimas

Telūrinės srovės

Megalitai: dolmenai

Sliedovikų magija

"Sutvėrėjo" žemėlapis

Piramidžių mistika

Niobė - suakmenėjusi deivė

Hiper-realios kelionės

Languedoko akmenys

Klaidžiojančių sielų šventė


Papildomi puslapiai:


Saulė ir Mėnulis

Gal tai jau buvo?

Mitas ir mokslas

F. Kafka ir kabala

R.Moore. Sapnai

C. Lewis. Didžiosios skyrybos

Gnostikai; žvaigždžiavaikiai

Akmenuotosios Tunguskos pilys

Gralio taurė - Kaukaze?

Stakliškių versmės

Geodinamika
Nauja dėl Stounhendžo

Taip pat skaitykite: Stounhendžas – demonų buveinė?  
Kiklopų griuvėsiai ir milžiniški akmenys  
Nepaprastas akmenukas iš Šiaulių  
Vokiečių „Stounhendžas“  

Įdomu, kad nors Stounhendžas yra žinomiausias pasaulyje Anglijos paminklas, duomenys apie jį yra gana skurdūs. Iš dalies tai dėl Anglijos Paveldo komiteto, kuris draudžia kasinėjimus. Dabartinė chronologija daugiausia remiasi 20 a. 3-iame dešimtm. atliktais kasinėjimais, papildžius 6-7 dešimtm. vykdytais darbais. Bluestones of Stonehenge „British Archeology“ redaktorius M. Pitts‘as sako, kad nė vienas tų kasinėjimų nebuvo smulkiai dokumentuotas.

2005 m. T. Darvill’is dirbo su Anglijos paveldu planuojant Stounhendžo tyrimus atliekant nedidelės, tikslinius kasinėjimus. O G. Wainwright’as ilgus metus buvo Paveldo vyresniuoju archeologu – ir jiedu paprašė leidimo atlikti kasinėjimą, kad patikslintų, kada buvo pastatyti mėlynieji akmenys.

Dabar po 44 m. pertraukos, pirmąkart kasinėjimus Stounhendže (vidiniame rate) atlikę Timothy Darvill’is ir Goeffrey Wainwright’as bando įrodyti, kad Stounhendžas visų pirma buvo šventoji gydančioji vieta, kur ateidavo sergantieji ir nusilpę, kad pagytų ir atstatytų jėgas.

Jų teorija remiasi mėlynaisiais, vulkaninės kilmės akmenimis (doleritais ir riolitais) – kurie atrodo melsvais, kai yra sudrėkinami ar atskeliami. Ilgus amžius legendose jie minimi kaip turintys mistinių savybių. Britų poetas Layamon;as, įkvėptas 12 a. dvasiškio Geoffrey iš Monmouth‘o folklorinių paminėjimų, parašė 1215-ais:

Tie akmenys galingi,
Ir magišką galią turį;
Žmonės negaluojantys
Traukia būriais prie jų;
Ir kai apiplauna tuos akmenis
Tame vandenyje nuteka jų ligos.

Apie 3000 m. pr.m.e. buvo supiltas apvalus pylimas (kokių buvo gausu britų salose). Apie 2800 m. pr.m.e. buvo sukalti mediniai stulpai – vėlgi, tai nėra kažkas neįprasta, pvz., Woodhenge, susidėjęs iš šešių koncentrinių ovalinių žiedų iš stačių medinių stulpų yra tik už kelių mylių į rytus. Manoma, kad dabartinę formą Stounhendžas pradėjo įgyti dar po poros amžių, kai buvo atgabenti didieji akmenys ir pradėtas trečiasis, baigiamasis jo statybos etapas. Pradžioje dvigubu apskritimu pastatyti apie 80-mt mėlynųjų akmenų – su įėjimu iš šiaurės rytų. Šių akmenų svarbą žymi nepaprastos pastangos, kurias teko įdėti juos gabenant tolimą atstumą – kai kurie buvo iki 10 pėdų ilgio ir svėrė po 4 t. 3-io dešimtm. geologiniai tyrimai atskleidė, kad jie yra iš Preseli kalnų pietvakarių Velse, t.y. 140 mylių nuo Stounhendžo. Yra geologų, išsakiusių mintį, kad akmenis galėjo atnešti ledynai, tačiau dauguma tiki, kad tai žmonių rankų darbas.

Greičiausiai jų kelią sudarė 250 mylių – akmenys plukdyti plaustais, tada sausuma tempti ar ridenti ant rastų rankomis palei pietinę Velso pakrantę, netoli Brestolio pergabenti per Avono upę, o tada gabenti į pietryčius į Solsberio lygumą. Kitas galimas kelias – laivais aplink Lando iškyšulį ir palei pietinę Anglijos Routes of Bluestones of Stonehenge pakrantę, o tada aukštyn upėmis, kol galiausiai pasiekė Stounhendžą. Bet kuriuo atveju reikėjo nežmoniškų pastangų jų atgabenimui. Tada Malboro Dounso aukštumose, esančiose 20 mylių į šiaurę, buvo iškirsti ir atgabenti milžiniški sunkiojo smiltainio (sarseno?) luitai, panaudoti trilitonų statybai.

Abu tyrinėtojai 6-is metus praleido aiškindamiesi Preseli kalnuose, kodėl neolito laikų žmonės tikėjo, kad mėlynieji akmenys turi mistinių galių. Dauguma jų atgabenti iš vietos, kuri vadinama Carn Melyn – dolerito su baltomis dėmėmis atodangų. G. Wainwright’as, pats velsietis, sako, kad tai labai ypatinga vieta: „eidamas iš pietų vis kyli aukštyn, o tada staiga išvysti iš natūralių akmens stulpų susidariusią tvirtovę“. Neabejotinai, tai turėjo daryti įspūdį senovėje. Carn Melyn kalvos papėdėje stovi Gors Fawr, 16-os stačių mėlynųjų akmenų ratas.

Tačiau jų minčių lūžio taškas buvo 2006-ais, kai jie ėmė tirti iš po olų ištekančius šaltinius, kurių kai kurie sudarydavo natūralias versmes, kurios žemų akmenų įrėmintos suformuodavo tvenkinėlius. Įdomu, kad prie kai kurių buvo priešistorinių uolų piešinių. Čia pora suprato, kad akmenys galėjo būti dėl gydymo – juk ir Geoffrey iš Monmouth‘o minėjo, kad žmonės ligas gydė vandeniu, kuriuo buvo plaunami Stounhendžo akmenys. T. Insoll‘is nurodė, kad panaši praktika buvo ir šiaurinėje Ganoje, kur rieduliai iš Tonna šventyklos, kuriems buvo priskiriamos gydomosios savybės, buvo vežami į naujas šventyklas kitose vietovėse.

Kad žmonės vyko į Stounhendžą gydyti ligų, rodo ir tame regione randami palaikai, ypač „Amesbury lankininko“, 35-45 m. amžiaus vyro, kapo, esančio maždaug 5 mylios nuo Stounhendžo. Jis palaidotas maždaug 2400-2200 m. pr.m.e. su daugybe daiktų – tame tarpe įspūdingu titnaginių strėlių antgalių rinkiniu, variniais peiliais ir auksiniais auskarais. Tai tarsi pasakojimas apie ligotą, sužalotą keliautoją, arvykusį į Stounhendžą net iš Šveicarijos ar Vokietijos Alpių. Lankininko kelis buvo sužalotas, o dantų pūlinys buvo toks smarkus, kad net sunaikino dalį žandikaulio. Jis galėjo desperatiškai ieškoti būdų sumažinti skausmus, - tvirtina J. McKinley. Vos už 15-os pėdų nuo lankininko kapo archeologai atrado kito žmogaus palaikus - maždaug 20-25 m. vyro. Kaulų defektai yra panašūs – ar nebus tėvas su sūnumis kartu atvykę ieškoti gydomųjų galių?

Viena iš Denis Price hipotezių, kad įėjimą į Stounhendžą saugojo lankininkas tol, kol neatsirasdavo drąsuolis, metęs iššūkį jam. Jei šis laimėdavo, užimdavo sargo vietą.

1978 m. rastą skeletą mokslininkai pakrikštijo paprastai: „Lavonu iš griovio“. Jis buvo 20-25 m. amžiaus, pagal tą laiką – tiesiog milžinas, 1,8 m ūgio. Jis gerai maitinosi ir buvo puikios sveikatos – net dantys buvo puikios būklės. Jis mirė nuo 4 strėlių, įstrigusių jo šonkauliuose. Jos iššautos iš artimo atstumo - ir šaudė iš už nugaros. Ir tai ne vienintelis „lankininkas“: visi jie buvo vidutinio amžiaus vyrai, greta kurių palaikų įdėtos jų strėlės.

Senovės graikų Pifėjaus rašinys „Apie okeaną“ (išlikęs tik citatose) mini, kad Britanijoje netoli vieno miesto yra milžiniška rato formos Apolono šventykla. Vietiniai valdytojai ir sargai vadinami „borėjais“... Gal tai ir buvo Stounhendžo sargybiniai?

Beje, panašus paprotys buvo Italijoje. Nemi ežero krante, 30 km nuo Romos, kadaise stūksojo Dianos šventykla. Daugelis antikos rašytojų (Strabonas, Ovidijus, Suetonijus, Vergilijus) minėjo keistą paprotį, susijusį su šventyklą saugančiu žyniu. Štai ką rašo Strabonas:
„Ariko Artemidės [t.y. Dianos] šventykla, kaip kalbama, tiksliai atkartojo Tauropolio Artemidės šventyklą ir, tikrai, jos šventosiose apeigose vyravo barbariški ir skitų papročiai. Taip, pvz., jos žyniu išrenka tik pabėgusį vergą, nužudžiusį ankstesnį žynį. Todėl žynys visad nešioja kalaviją, laukdamas užpuolimo ir pasirengęs gintis“.

Susitaikymo simbolis?

M.P. Pirsonas, vadovavęs kasinėjimams 3 tūkstm. pradžioje, neseniai iškėlė naują hipotezę, kad tai genčių susitaikymo simbolis – jos ilgai tarpusavy kariavo, o tada „patys dievai sutvirtino santarvę“. Tai paaiškintų, kodėl dalis jo akmenų vietiniai, o dalis iš tolimojo Velso (tais laikais – dviejų genčių sąjungų centrų: rytinio ir vakarinio). Mat 3000-2500 m. pr.m.e. Britanijoje įsigali vieninga kultūra (pvz., keramikos stilius).

Stounhendžo piešiniai

Stounhendžo kirviai

2012 m. ratas ištirtas 3D skeneriu (duomenys sudaro 850 GB). Nustatyta, kad akmenys apdirbti ne vienodai – fasadinė pusė (nukreipta į šiaurės rytus) nušlifuota kruopščiau. Akmenys kitoje pusėje ne tik grubiau apdirbti (pietvakarių – netgi visai nešlifuoti!), bet ir žemesni.

Aptikta ir dešimtys anksčiau nežinotų piešinių, išbrėžtų akmenyse – dabar jų apie 115. „Dailininkų“ skonis labai vienodas: beveik visuose įžvelgiamas plokščias kirvis – didžiausio ilgis siekia 46 cm. Kita verta, ginklo vaizdavimas nebūdingas Britų saloms – paprastai ten aptinkami tik abstraktūs simboliai. Bet karo kirvių vaizdavimas būdingas Bretanei – gal čia kažkoks ryšis?

Apylinkių tyrimai

Stounhendžo apylinkėse gausu artefaktų, tačiau jos nepakankamai ištirtos. Stonehenge Hidden Landscape projektas nuo 2010 m. per 4 m. ištyrė 12 km2 plotą. Naujausių magnitometrų ir lazerių, elektromagnetinių sensorių ir radijo lokatorių pagalba galėjo pažvelgti į kelis metrus po žeme – ir pastebėjo seniai išnykusių statinių požymius. Surasta dešimtys laidojimo kalvų, 17-a ritualinių medinių ir akmeninių statinių. Tarp tų radinių – nauji hendžai (apvalūs dariniai, apsupti žemės pylimo ir griovio), enclosures (užtvarai), gausybį griovių. Kai kurių jų amžius apie 6000 m.

Pvz., buvo rastas 33x8 m kapavietė, kurio viduje įrengtas medinis namas. Virš jo supilta kalva jį slėpė nuo pašalinių akių. Spėjama, kad čia buvo atliekamos sudėtingos laidojimo apeigos. Tas laikais panašūs bendri kapai buvo statomi ir kontinentinėje Europoje. Tvirti vartai užtverdavo kelią į mirusiųjų namus – buvo paliktas tik siauras praėjimas į tamsią patalpą. Su laiku „namas“ užsipildydavo mirusiaisias ir būdavo užpilamas žemėmis, greta iškasant griovį.
Be to Stounhendžo apylinkėse aptiko ypatingo tipo griovius, orientuotus į Saulės patekėjimą per vasaros ekvinokciją.

Taigi, Stounhendžas nebuvo izoliuotas objektas, o buvo supamas daugybės ritualinių statinių, kurių su laiku vis gausėjo. Tai lyg „šventasis miestas“ ar „šventoji vieta“ (lyg koks šiuolaikinis Vatikanas).