Džono Teiloro*) knygoje Didžioji piramidė: kas ir kam ją pastatė? (1859) teigiama, kad ji niekada nebuvo kapu.
Joje materializuoti matematikos ir geometrijos pagrindai, kad būtų išsaugoti amžiams. Tam jis įvedė
piramidinį colį, nuo angliškojo colio besiskiriantį tik viena tūkstantąja dalimi ir piramidinę uolektį, lygią 25
p.coliams. Jo pasekėjas škotų astronomas Čarlzas Smitas papildomai įvedė pasaulietinę uolektį (lygią 20,7
angliškų colių), o taip pat šventąją judėjų uolektį (lygią 25,025 angliškų colių). Tokių naujų matų dėka
pavykdavo įrodyti įvairius skaitinius atitikmenis (taip pat žr. >>>>>).
Škotas W. Pitri nusikaltimo vietoje sučiupo kažkokį dr. Grouverį, kuris praniko į piramidę vien tam., kad
nukapotų išsikišimą sienoje tam, kad būtų užtikrintas tikslus atitikimas p. coliui.
Tik va ... kaip matome iš papirusų, antikos ir arabų autorių, faraonus labiausiai domino praktiniai
klausimai. Jie, nelabai pasitikėdami sargyba, su kuria plėšikams pavykdavo rasti bendrą kalbą, įėjimą į
laidojimo kamerą užstodavo dideliu akmeniu-spyna. Jis laikėsi ant sąsparų, kurios po laidojimo būdavo
nuimamos ir akmuo nusileisdavo aklinai užtverdamas praėjimą. Išėjimą į koridorių irgi užstodavo didelis
akmuo. Žmonės piramidę palikdavo per šulinį, kurį užpildavo žemėmis, uždengdavo akmens plokšte,
panašia į gretimus luitus. Žyniai, savo ruoštu, pasirūpindavo magiška apsauga ją kartais sieja su
spinduliavimais, paslaptinga neliečiamumo aureole, emanacija, galinčia netgi nužudyti žmogų. Ir juk tikrai,
kai kurie Tutenchamono kapo tyrinėtojai keistai mirė ir tai jau mūsų laikais.
6-me dešimtm. Nubijos
dykumoje rado 20-metrinį sfinksą. Jie praniko į jo vidų, kur rado kameras tik ne
tuščias. Nustebę ir išsigandę archeologai žiūrėjo į nuo lubų nutįsusias vytas odines kilpas, kuriose
tebekabojo išdžiūvę žmonių kojos sulaužytais kaulais. Čia buvo niūru ir sausa. Besileidžiant gilyn visur
bolavo skeletai ir kaukolės. Matyt čia už kojų pakardavo faraonų kapų plėšikus. Tad galima atsakyti, ko šypsosi sfinksai.
Arabų istorikas al-Masudi
(9 a.) papasakojo apie pomirtinius piramidžių siaubus. Vieną piramidžių
saugojo granito statula, kurios ginklas priminė ietį, o ant jos kaktos buvo gyvatė, pasirengusi pulti kiekvieną
besiartinantį. Kitos piramidės sargas buvo iš juodo ir balto onikso, sėdintis su ietimi soste ir jis iš akių
svaidė kibirkštis. Jei kas artindavosi, pasigirsdavo duslus garsas ir svečias krisdavo negyvas. Dar viena
statula turėjo tokią galią, kad galėjo bet ką išversti iš kojų.
Al-Masudi
rašė ir apie piramides saugojusias dvasias: jaunuolį ilgais dantimis, nuogą moterį, užkrečiančią ligomis, senį, mosuojantį indu su ugnimi.
Stebina al-Masudi
pasakojimas apie piramidėse paslėptą nerūdijantį metalą, apie lankstų stiklą.
Istorikas kalba ir apie piramides, statytas iki Tvano. 300 m. prieš tą nelaimę Suridas susapnavo, kad žemė
užlieta vandens, žmonės beviltiškai blaškosi jame ir skęsta, o iš dangaus krenta žvaigždės. Faraonas
sušaukė žynius, kurie nuspėjo, kad šalies laukia didelės nelaimės, tačiau vėliau žemė vėl augins duoną ir
finikines palmes. Valdovas nusprendė pastatyti piramides, o žynių pranašystes surašyti ant didelių akmens
plokščių. Vertybes bei mokslo žinias suslėpė piramidėse. Ten ilsėjosi ir jo protėvių kūnai. Iš piramidžių iki pat
Nilo buvo iškasti požeminiai praėjimai. Ir ar tada ne apie jį rašė Platonas, minėjęs, kad Egiptas buvo
Atlantidos gyventojų kolonija.
14 a. arabų mokslininkas Ibn Batuta netgi įvardijo dievo, įkvėpusio statytojus, vardą: Piramides pastatė
Hermis, kad išsaugotų meno ir mokslo kūrinius bei kitus pasiekimus tvano metu. Hermio tėvus laikytas pats
Dzeusas, o motina Maja Atlanto dukra. Jis buvo laikomas dievų pasiuntiniu, keliautojų globėju, mirusiųjų
palydovu. Kam, jei ne dievų pasiuntiniui dalyvauti sprendžiant žmonijos likimą?
Vis dar miglota Atlantidos
istorija ir štai trečioji jų pastatymo versija. Vokiečių geografas A. Humboltas
1807-35 m. parašė 30 tomų sudarantį veikalą Kelionė į nežinomas Naujojo pasaulio sritis. Anot jo,
Amerikoje gyveno milžinai. Praėjus 4008 m. po pasaulio sutvėrimo įvyko Tvanas, milžinai žuvo arba buvo
paversti žuvimis (galbūt, amfibijas). Tik septyniese išsigelbėjo olose. Vandeniui atslūgus, vienas jų, Šelchua,
išvyko į Čololano rajoną ir ten, kaip atminimą apie Tlaloko kalną, kuriame išsigelbėjo, pastatė piramidę.
Plytas gamino žmonės ir jas perdavinėjo išsirikiavę į eilę. Dievai piktai žvelgė iš dangaus į piramidę, kurios
viršūnė turėjo iškilti virš debesų. Tada į ją sviedė dangaus ugnį.
Keista, tačiau visos šios versijos tarpusavyje dera. Hermis kilęs iš Atlanto, kuris buvo titanas, milžinas.
Surida nesunku sutapatinti su
Ozyriu, o titanai ir dievai nuolat varžėsi tarpusavyje.
Būtent Cheopso piramidę pasirinko Napoleonas drąsiam eksperimentui: jis įėjo į vidų vienas, o likusiems
liepė likti lauke. Iš štai jis išeina po geroko laiko tarpo tačiau greičiau Napoleono šešėlis, o ne pats
monarchas. Jis išblyškęs, plaukai pašiaušti, jis svyruoja ir dreba. Kas gi nutiko piramidėje? Jis tyli. Ir tyli iki
pat mirties. Tik tai jį kankino, jis net sukaupė jėgas ir ryžosi papasakoti žmogui, kuriuo pasitikėjo - būdamas
Šv. Elenos saloje. Tačiau kažkas jį sustabdė.
Akmenyje užkoduotas šviesos greitis?
Gamtos dėsniai užrašyti matematikos kalba. Jos simboliais yra trikampiai, apskritimai ir kitos
geometrinės figūros, be kurių pagalbos nesuprasime nė vieno žodžio. Visas tiesas nesunku suprasti, kai jos
atrastos, esmė jas atrasti, Galileo Galilėjus
G. Galileo.
Legenda. Vargšas Cheopsas pasiuntė dukrą dirbti prostitute. Bet ji privertė kiekvieną klientą atgabenti
po akmens luitą piramidei (žr. >>>>).
Pagal legendą Piramidę pastatė Hermis.
Didžiąją piramidę sudaro 2600000 luitų. Sakoma, kad ji statyta 20 m., t.y po 130000 kasmet. Jei darbo
diena bus 15 valandų, tai luitas turėjo būti pastatomas kas 150 sekundžių. Didžiajame kambaryje yra
'sarkofagas", kuris per didelis, kad tilptų pro bet kurį praėjimą. Tad jis buvo įrengtas statybos metu. Jis
iškirstas iš tokio kieto granito, kad jį pagaminti būtų sunku šiuolaikinei technologijai. Petrie spėja, kad jam
iškirsti reikėjo dviejų tonų slėgio.
1837 m. Howard Vyse išmatavo, kad dviejų pagrindo blokų nuolydžio kampas yra 51051,
o tai dera ir su W.M. Flinders Petrie didžiosios piramidės apžvalga (1883). 51051 =
186 600, o tai apytikslis šviesos greitis myliomis (186282,397).
Taip pat Didžioji piramidė yra 29,97697709832755 šiaurės platumos, o tai yra 1 / 10 mln. šviesos greičio
(m /sek.) tik su nedidele paklaida (299 792 458 m/sek.)
Tiesa, reikia pastebėti, kad metras ir mylia apibrėžimas kito metams bėgant ir sunku tikėtis, kad
statant piramides, būtų žinomi šiuolaikiniai jų dydžiai. Be to, skirtingi šaltiniai pateikia tiek besiskiriančias piramidės koordinates.
Keli įžvalgų bandymai
2141 m. pr.m.e. dvi vertikalūs besileidžiantys praėjimai rodė į Alkonę (iš Plejadžių). O pakilimas nurodė Šiaurinę, Alpha Draconis).
Piramidę padidinus 56 kartus, ji uždengs Giza plynaukštę, dar 56 kartus - Žemutinį Egiptą (200700
kv.mylių). Dar 56 kartus - perimetras beveik Žemės pusiaujo ilgis (25085 mylios lyginant su 24902 myliomis).
Didžioji piramidė yra tarsi Žemės modelis masteliu 1:43200 su 1-2 mm
tikslumu 480-čiai pėdų. Ji sudaro apie vieną milijoninę Žemės masės (5.9 x 10 21, 5955 mln. tonų).
Visos trys piramidės pastatytos pagal Fibonači skaičius. Finobačio skaičių seka: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, ... ,
Sn+1 = Sn + Sn-1 (jie sutinkami žiedų vainiklapiuose). Aukso
proporciją arba f santykį ( 1,61803... ) didžioji piramidė tenkina 0,001 tikslumu.
John Iviny "Sfinksas ir megalitas"...
Žvelgiant iš viršaus piramidės pagrindas beveik kvadratas, tik kiek išsipūtęs, trikampio forma. Tad nurodant
kraštinės ilgį galima nurodyti a) atstumą nuo kampo iki kampo; b) tikrąjį ilgį palei akmens luitus, c) teorinį ilgį pagal trikampį.
Santykiai būtų 1; 1,000038331; 1,000046544.
Jei 1 prilyginsim dienų skaičiui metuose, 365,242 (ekvinokciniai tropiniai metai), kiti du skaičiai tampa 365,256
(sideriniai metai, apsisukimas aplink Saulę).
Be kitų hieroglifų, joje yra vienas, kuris, kaip spėjama, yra Rhufu (kitaip, Cheopsu) kartušas. Tačiau kai kurie
užrašai yra apversti. Dar labiau klaidina, kad yra kitų užrašų, kurie skaitytini kaip Khnum-Khaf. Khafu vardas
dar randamas ant Sinajaus uolų. Flinders Petrie rašo:
Vienintelis karališkasis [ Khufu ] įrašas, kaip ir Snefuru [ jo tiesioginio pirmtako ] yra Sinajaus uolose - ten
yra du bareljefai, vienas su Khufu vardu ir titulais, o kitas su karaliumi parklupdžiusiu priešą, Khnum-Khuf.
Kas jis buvo, jei jo nėra nė viename karalių sąraše? Niekas tiksliai nežino, kas buvo Khufu (Cheopsas), Sneferu, Dechfra, Khufra Menkama.
Datavimo klausimu
Aukštutinio Egipto Hathorės šventykla Denderoje
[daugiau apie ją žr. >>>>> ] yra unikali, nes jos lubose
vaizduojama tam tikra Zodiako ženklų išsidėstymo kombinacija. Ilgai manyta, kad astrologiją egiptiečiai
perėmė iš babiloniečių, ir todėl tie ženklai buvo datuoti 30 m. pr.m.e. Tačiau juose vaizduojamas Liūtas
pavasario ekvinokcijos metu, tuo nurodant 10950-8800 m. pr.m.e. laikotarpį. Galbūt, Hathorės šventykla ir
gali būti datuojama 30 m. pr.m.e., tačiau ženklai yra kitokios kilmės. Galbūt šventykla pastatyta ankstesnės
vietoje. Apie ją hieroglifai byloja:
Pagal planą pastatytą Horo palydos metu" (Murry Hope. Atlantida: Mitas ar tikrovė?)
Kas toji Horo palyda? W.B. Emery Archaiškame Egipte tvirtina:
4 tūkst. pr.m.e. pabaigoje sutinkame žmones tradicijoje vadinamus Horo palyda, .
Aukštutiniame Egipte rasti priešistorinio laikmečio kapai, kurių palaikų galvos didesnės, o kūnai
stambesni nei vietinių. Šių įsibrovėlių kilmė nežinoma, kaip ir jų kelias į Egiptą.
Kas buvo tie Aukštutinio Egipto mokytojai? Atlantai, milžinų rasė?
Murry Hope vysto toliau:
Pagal Cyril Aldredą, vėlyvuoju paleolito laikotarpiu tirpstantys ledynai paveikė Šiaurės Afrikos klimatą, kuris
tapo gerokai sausesnis. Egipte ankstyvasis iki-dinastinis laikotarpis, buvęs 5000-3600 m. pr.m.e. apima
neolito ir chalkolito periodus. Vidurinis ir vėlyvasis iki-dinastiniai laikotarpiai buvo 3600-3200 m. pr.m.e., po
kurių patenkame į istorijos valdas. Iš archeologinių radinių žinome, kad amratiano laikotarpiu buvo pasirodę
plačiagalvių (<>brachycephalic) žmonių, kai vietiniai priklausė ilgagalvių (dolichocephalic) tipui.
Visa rodo, kad ši svetimųjų įtaka 4 tūkstm. pr.m.e. atėjo iš šiaurės.
J. Spanuthas sutinka su tuo, laikydamas, kad 9000-8000 m. pr.m.e. nebuvo Egipto valstybės, įrašų
šventyklose ir papirusų. Nilo slėnis buvo neapgyvendintas. Ankstyviausieji radiniai datuojami 6-5 tūkstm.
pr.m.e. ir rasti netoliese esančiose aukštumose. Libiečiai pirmąkart sutinkami Merneptaho užrašuose apie
1227 m. pr.m.e. Graikijoje tuo metu dar nebuvo nei Atėnų, nei Akropolio, nei graikų armijos.
Bet yra nuorodos Platono ir kt. autorių raštuose. Herodotas, remdamasis Egipto žyniais, nurodė, kad jų rašytinė
istorija nusitęsia net iki 11340 m. pr.m.e. Winchelis (Preadamites) sako, kad Menaso laikmečiu egiptiečiai
jau buvo civilizuota ir gausi tauta. Panašiai tvirtina Richard Owenas, Ernest Renanas, o taip pat užuominų
yra Ignatius Dounely kitų šaltinių citatose.