Džono Teiloro^*) knygoje „Didžioji piramidė: kas ir kam ją pastatė?“ (1859) teigiama, kad ji niekada nebuvo kapu (skaitykite Kaip buvo galima pastatyti piramidę?). Joje materializuoti „matematikos ir geometrijos pagrindai, kad būtų išsaugoti amžiams“. Tam jis įvedė „piramidinį colį“, nuo angliškojo colio besiskiriantį tik viena tūkstantąja dalimi ir „piramidinę uolektį“, lygią 25 piramidiniams coliams. Jo pasekėjas škotų astronomas Čarlzas Smitas papildomai įvedė „pasaulietinę uolektį“ (lygią 20,7 angliškų colių), o taip pat „šventąją judėjų uolektį“ (lygią 25,025 angliškų colių). Tokių naujų matų dėka pavykdavo įrodyti įvairius skaitinius atitikmenis (taip pat žr. >>>>>).

Škotas W. Pitris nusikaltimo vietoje sučiupo kažkokį dr. Grouverį, kuris praniko į piramidę vien tam., kad nukapotų išsikišimą sienoje tam, kad būtų užtikrintas tikslus atitikimas „piramidiniam coliui“.

Tik va ... kaip matome iš papirusų, antikos ir arabų autorių, faraonus labiausiai domino praktiniai klausimai. Jie, nelabai pasitikėdami sargyba, su kuria plėšikams pavykdavo rasti bendrą kalbą, įėjimą į laidojimo kamerą užstodavo dideliu akmeniu-spyna. Jis laikėsi ant sąsparų, kurios po laidojimo būdavo nuimamos ir akmuo nusileisdavo aklinai užtverdamas praėjimą. Išėjimą į koridorių irgi užstodavo didelis akmuo. Žmonės piramidę palikdavo per šulinį, kurį užpildavo žemėmis, uždengdavo akmens plokšte, panašia į gretimus luitus. Žyniai, savo ruoštu, pasirūpindavo magiška apsauga – ją kartais sieja su spinduliavimais, paslaptinga „neliečiamumo aureole“, emanacija, galinčia netgi nužudyti žmogų. Ir juk tikrai, kai kurie Tutenchamono kapo tyrinėtojai keistai mirė – ir tai jau mūsų laikais.

6-me dešimtm. Nubijos dykumoje rado 20-metrinį sfinksą. Jie praniko į jo vidų, kur rado kameras – tik ne tuščias. Nustebę ir išsigandę archeologai žiūrėjo į nuo lubų nutįsusias vytas odines kilpas, kuriose tebekabojo išdžiūvę žmonių kojos sulaužytais kaulais. Čia buvo niūru ir sausa. Besileidžiant gilyn visur bolavo skeletai ir kaukolės. Matyt čia už kojų pakardavo faraonų kapų plėšikus. Tad galima atsakyti, ko šypsosi sfinksai.

Arabų istorikas al-Masudi (9 a.) papasakojo apie pomirtinius piramidžių siaubus. Vieną piramidžių saugojo granito statula, kurios ginklas priminė ietį, o ant jos kaktos buvo gyvatė, pasirengusi pulti kiekvieną besiartinantį. Kitos piramidės sargas buvo iš juodo ir balto onikso, sėdintis su ietimi soste – ir jis iš akių svaidė kibirkštis. Jei kas artindavosi, pasigirsdavo duslus garsas ir svečias krisdavo negyvas. Dar viena statula turėjo tokią galią, kad galėjo bet ką išversti iš kojų.

Al-Masudi rašė ir apie piramides saugojusias dvasias: jaunuolį ilgais dantimis, nuogą moterį, užkrečiančią ligomis, senį, mosuojantį indu su ugnimi.

Stebina al-Masudi pasakojimas apie piramidėse paslėptą „nerūdijantį metalą“, apie „lankstų stiklą“. Istorikas kalba ir apie piramides, statytas iki Tvano. 300 m. prieš tą nelaimę Suridas susapnavo, kad žemė užlieta vandens, žmonės beviltiškai blaškosi jame ir skęsta, o iš dangaus krenta žvaigždės. Faraonas sušaukė žynius, kurie nuspėjo, kad šalies laukia didelės nelaimės, tačiau vėliau žemė vėl augins duoną ir finikines palmes. Valdovas nusprendė pastatyti piramides, o žynių pranašystes surašyti ant didelių akmens plokščių. Vertybes bei mokslo žinias suslėpė piramidėse. Ten ilsėjosi ir jo protėvių kūnai. Iš piramidžių iki pat Nilo buvo iškasti požeminiai praėjimai. Ir ar tada ne apie jį rašė Platonas, minėjęs, kad Egiptas buvo Atlantidos gyventojų kolonija.

14 a. arabų mokslininkas Ibn Batuta^**) netgi įvardijo dievo, įkvėpusio statytojus, vardą: „Piramides pastatė Hermis, kad išsaugotų meno ir mokslo kūrinius bei kitus pasiekimus tvano metu“. Hermio tėvus laikytas pats Dzeusas, o motina Maja – Atlanto dukra. Jis buvo laikomas dievų pasiuntiniu, keliautojų globėju, mirusiųjų palydovu. Kam, jei ne dievų pasiuntiniui dalyvauti sprendžiant žmonijos likimą?

Vis dar miglota Atlantidos istorija – ir štai trečioji jų pastatymo versija. Vokiečių geografas A. Humboltas 1807-35 m. parašė 30 tomų sudarantį veikalą „Kelionė į nežinomas Naujojo pasaulio sritis“. Anot jo, Amerikoje gyveno milžinai. Praėjus 4008 m. po pasaulio sutvėrimo įvyko Tvanas, milžinai žuvo arba buvo paversti žuvimis (galbūt, amfibijomis). Tik septyniese išsigelbėjo olose. Vandeniui atslūgus, vienas jų, Šelchua, išvyko į Čololano rajoną ir ten, kaip atminimą apie Tlaloko kalną, kuriame išsigelbėjo, pastatė piramidę. Plytas gamino žmonės ir jas perdavinėjo išsirikiavę į eilę. Dievai piktai žvelgė iš dangaus į piramidę, kurios viršūnė turėjo iškilti virš debesų. Tada į ją sviedė dangaus ugnį.

Keista, tačiau visos šios versijos tarpusavyje dera. Hermis kilęs iš Atlanto, kuris buvo titanas, milžinas. Surida nesunku sutapatinti su Ozyriu, o titanai ir dievai nuolat varžėsi tarpusavyje.

Būtent Cheopso piramidę pasirinko Napoleonas drąsiam eksperimentui: jis įėjo į vidų vienas, o likusiems liepė likti lauke. Iš štai jis išeina po geroko laiko tarpo – tačiau greičiau Napoleono šešėlis, o ne pats monarchas. Jis išblyškęs, plaukai pašiaušti, jis svyruoja ir dreba. Kas gi nutiko piramidėje? Jis tyli. Ir tyli iki pat mirties. Tik tai jį kankino, jis net sukaupė jėgas ir ryžosi papasakoti žmogui, kuriuo pasitikėjo - būdamas Šv. Elenos saloje. Tačiau kažkas jį sustabdė.

Akmenyje užkoduotas šviesos greitis?

„Gamtos dėsniai užrašyti matematikos kalba. Jos simboliais yra trikampiai, apskritimai ir kitos geometrinės figūros, be kurių pagalbos nesuprasime nė vieno žodžio. Visas tiesas nesunku suprasti, kai jos atrastos, esmė – jas atrasti“,  Galileo Galilėjus

Legenda. Vargšas Cheopsas pasiuntė dukrą dirbti prostitute. Bet ji privertė kiekvieną klientą atgabenti po akmens luitą piramidei (žr. >>>>).

Pagal legendą Piramidę pastatė Hermis.

Didžiąją piramidę sudaro 2600000 luitų. Sakoma, kad ji statyta 20 m., t.y po 130000 kasmet. Jei darbo diena bus 15 valandų, tai luitas turėjo būti pastatomas kas 150 sekundžių. Didžiajame kambaryje yra 'sarkofagas", kuris per didelis, kad tilptų pro bet kurį praėjimą. Tad jis buvo įrengtas statybos metu. Jis iškirstas iš tokio kieto granito, kad jį pagaminti būtų sunku šiuolaikinei technologijai. Petrie spėja, kad jam iškirsti reikėjo dviejų tonų slėgio.

1837 m. Howard Vyse išmatavo, kad dviejų pagrindo blokų nuolydžio kampas yra 51⁰51’, o tai dera ir su W.M. Flinders Petrie didžiosios piramidės apžvalga (1883). 51⁰51’ = 186 600‘‘, o tai apytikslis šviesos greitis myliomis (186282,397).

Taip pat Didžioji piramidė yra 29,97697709832755 šiaurės platumos, o tai yra 1 / 10 mln. šviesos greičio (m /sek.) – tik su nedidele paklaida (299 792 458 m/sek.)

Tiesa, reikia pastebėti, kad „metras“ ir „mylia“ apibrėžimas kito metams bėgant ir sunku tikėtis, kad statant piramides, būtų žinomi šiuolaikiniai jų dydžiai. Be to, skirtingi šaltiniai pateikia tiek besiskiriančias piramidės koordinates.

Keli įžvalgų bandymai

2141 m. pr.m.e. dvi vertikalūs besileidžiantys praėjimai rodė į Alkonę (iš Plejadžių). O pakilimas nurodė Šiaurinę, Alpha Draconis).

Piramidę padidinus 56 kartus, ji uždengs Giza plynaukštę, dar 56 kartus - Žemutinį Egiptą (200700 kv.mylių). Dar 56 kartus - perimetras beveik Žemės pusiaujo ilgis (25085 mylios lyginant su 24902 myliomis). Didžioji piramidė yra tarsi Žemės modelis masteliu 1:43200 su 1-2 mm tikslumu 480-čiai pėdų. Ji sudaro apie vieną milijoninę Žemės masės (5.9 x 10 21, 5955 mln. tonų).

Visos trys piramidės pastatytos pagal Fibonači skaičius. Finobačio skaičių seka: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, ... , S_n+1 = S_n + S_n-1 (jie sutinkami žiedų vainiklapiuose). Aukso proporciją arba f santykį ( 1,61803... ) didžioji piramidė tenkina 0,001 tikslumu. John Iviny "Sfinksas ir megalitas"...

Žvelgiant iš viršaus piramidės pagrindas beveik kvadratas, tik kiek išsipūtęs, trikampio forma. Tad nurodant kraštinės ilgį galima nurodyti a) atstumą nuo kampo iki kampo; b) tikrąjį ilgį palei akmens luitus, c) teorinį ilgį pagal trikampį.
Santykiai būtų 1; 1,000038331; 1,000046544.
Jei 1 prilyginsim dienų skaičiui metuose, 365,242 (ekvinokciniai tropiniai metai), kiti du skaičiai tampa 365,256 (sideriniai metai, apsisukimas aplink Saulę).

Be kitų hieroglifų, joje yra vienas, kuris, kaip spėjama, yra Rhufu (kitaip, Cheopsu) kartušas. Tačiau kai kurie užrašai yra apversti. Dar labiau klaidina, kad yra kitų užrašų, kurie skaitytini kaip Khnum-Khaf. Khafu vardas dar randamas ant Sinajaus uolų. Flinders Petrie rašo:
Vienintelis karališkasis [ Khufu ] įrašas, kaip ir Snefuru [ jo tiesioginio pirmtako ] yra Sinajaus uolose - ten yra du bareljefai, vienas su Khufu vardu ir titulais, o kitas su karaliumi parklupdžiusiu priešą, Khnum-Khuf.

Kas jis buvo, jei jo nėra nė viename karalių sąraše? Niekas tiksliai nežino, kas buvo Khufu (Cheopsas), Sneferu, Dechfra, Khufra Menkama.