Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų  

Sako, kad Maskvą persekioja nelaimės ir keisti reiškiniai... Apie bildukus daug kalbėjo „perestrojkės“ laikais. Kai kuriuose namuose, ypač tuose, kuriuose gyvena ir paaugliai, girdėjo keistus garsus, perdeginėjo elektros lemputės, savaime dužo indai, skilinėjo veidrodžiai, plyšo tapetai, įvykdavo savaiminių užsidegimų. Tarsi name būtų apsigyvenęs linksmas pokštininkas. Todėl reiškinį ir vadino bilduku, o moksliškai poltergeistu.

Per Caricyno parką praeina geologinio lūžio linija, kurią formuoja požeminė upė, tekanti lygiagrečiai Gorodnios ir Jazvenkos upeliams, tačiau po kietais sluoksniais. Minkštesnis gruntas, Caricyne pastebėtas dar 19 a. pabaigoje, sudarė sąlygas geopatogeninės zonos, susidarymui. Ji nusitęsia po Careborisovo tvenkiniais, po Didžiaisiais ir Mažaisiais rūmais ir tolyn į rytus link Zamoskvorečnos metro linijos ir gyvenamo Orechovo rajono. Tsaritsyno Big palace

Beje, netoli „Caricyno“ metro stoties užsidegdavo tai turgaus paviljonas, tai kavinė, tai metro vagonai. O į parką vedančioje Luganskos gatvėje įvyksta užsidegimai ir ryšio nutrūkimai požeminėse komunikacijose. Kai kuriuose viršutiniuose Orechovo bulvaro namų aukštuose skambčioja indai ir siūbuoja šviestuvai.

Toji zona žinoma nuo seno ir turėjo bloga lemiantį Juodųjų purvynų (Čiornaja Griazj) pavadinimą. Tačiau jį siejo su vietinių pelkių dumblu, turinčiu gydomųjų savybių. O lūžio linija tęsiasi tolyn į rytus ir pasiekia Nikolo-Ugrešskio vienuolyną (Džeržinskio miestelyje). Tasai pastatytas „stebuklo“, kurį Dmitrijus Donskis palaikė geru ženklu prieš kautynes Kulikovo lauke, vietoje. Anot padavimo, ore skraidė ikona, spindinti neįprasta šviesa.

O vieta, nepaisant gydomųjų purvo savybių, ilgą laiką laikyta prakeikta. Neaiškiomis aplinkybėmis nutrūko Semiono Strešniovio, pirmojo savininko, gyvybė. Vėlesnio Juodųjų purvynų savininko Aleksejaus Golicyno palikuonys gyvenimą baigė tremtyje. Čia greitai nutrūko moldavų valdytojo Dumitru Kantemiro, kuriam šias žemes padovanojo Petras I, giminės linija.

Caricyno tyrinėtoja Rimma Baiburova mano, kad Juodųjų purvynų pavadinimas susijęs ne tik su dumblo spalva, bet ir su čia išsilaisvinančiomis tamsiosiomis jėgomis. Juk neveltui senovėje čia niekas neįsikurdavo – čia telaidoti tik netoliese gyvenę krivaičiai.

Tačiau nebuvo jokių statinių. Šias žemes nupirko Jekaterina II. Meistras Baženovas kažkodėl niekaip neįtiko užsakovės skoniui. Siekdamas užbaigti savo sumanymą, architektas statyboms leido savus pinigus, skolinosi, jo šeima nuskurdo, o pats buvo netoli savižudybės. Tačiau „motinėlė“, anksčiau dievinusi Baženovo, vis tiek liko nepatenkinta ir liepė nugriauti jai skirtus rūmus. Architekto įpėdinis, mokinys ir draugas Matvėjus Kazakovas (po paskyrimo susipykęs su Baženovu) nepasiekė daugiau: Didieji rūmai taip ir liko nebaigti – imperatorienė staiga liovėsi jais domėtis ir daugiau čia nesilankė. Rūmus užbaigė tik neseniai - mero Jurijaus Lužkovo iniciatyva.

Leforto rūmų mistika

Lefortovo - vienas seniausių Maskvos rajonų prie Jauzės upės, pavadintas Franco Leforto garbei. Kadaise čia buvo spendžiamas Rusios likimas, - ir su šia vieta siejamos legendos apie vaiduoklius ir paslaptingus turtus.

Apie šią vietovę pasakoja tokią legendą. Kadaise čia tekėjo Kokujaus upelis, kuriame gyveno piktoji vandens dvasia. Todėl ten nesikūrė stačiatikiai rusai. Ir kad „veltui nežūtų žemė“, Ivanas Rūstusis atidavė vietovę svetimšaliams, kurių, iš vienos pusės, „negaila“, o iš kitos, jie ne taip toli nuo Kremliaus, tad importiniai specialistai visada ne tik „po ranka“, bet ir „su priežiūra“. Tačiau piktoji dvasia visų politinių gudrybių nebandė suprasti ir atkakliai baudė visus, kurie ten bandė statyti akmeninius statinius. Taigi, tai buvo ir Leforto rūmų lemtis, kuriuos nuolat niokojo gaisrai. Nors logiškesniu aiškinimu būtų tai, kad „vejant drėgmę“, kylančią nuo upės, stipresniu šildymu, bandantys šeimininkams įtikti kiemsargiai persistengdavo prarasdami saiko jausmą.

17 a. čia buvo garsioji Vokiečių sloboda, kur jaunystėje mėgo lankytis Petras I; čia jis susipažino su daugeliu europiečių, vėliau tapusių jo padėjėjais reformuojant Rusiją. Vienu jų buvo F. Lefortas, labai įdomi ir nekasdieniška asmenybė, apie kurią net amžininkai savitai apibūdindavo: „... įdomus ir turtingas, arba kitaip prancūzų lėbautojas. Be paliovos namuose rengė pietus, supe ir balius... Tame name prasidėjo lėbavimas, toks smarkus girtavimas, kad neįmanoma aprašyti, kai po tris dienas šlaistėsi girti; ir net daugelis nuo to mirė“. Tuo pačiu daugelis pažymėdavo jo aštrų protą, drąsą ir sąžiningumą. Jo svarbiu sprendimu buvo atvykimas į Troce-Sergejevo laurą 1689 m. sąmokslo metu, kai būsimam imperatoriui Petrui I teko sprukti nuo šaulių, kuriems vadovavo caro sesuo Sofija. Tuo metu kovos baigmė dar nebuvo aiški, tad Leforto palaikymą Petras I įvertino – ir vėliau paskyrė patarėju Europos, prekybos, karo ir laivyno klausimais. Leforto rūmai, 18 a.

1698 m. Vokiečių slobodoje iždo lėšomis buvo pastatyti rūmai iš akmens, kuriuos Petras I padovanojo savo numylėtiniui. Įsikurta rūmuose 1698 m. vasario 12 d., o kovo 2 d. jų savininkas mirė. Prieš mirtį jis vijo pastorių šalin, reikalaudamas vyno ir muzikos. Medikai leido muziką: arijų garsai trumpam apramindavo sergantįjį. [ žr. žemėlapį su rūmų vieta ]

Jo šeima neturėjo lėšų net jo laidotuvėms – Francas užsienio rūmų jam dovanotus daiktus atidavė iždui ir gyveno praktiškai tik iš atlyginimo – tad caras prisiėmė laidotuvių, kurias surengė labai prabangiai, išlaidas. Jo palaidojimo vieta tiksliai nežinoma. O rūmai atiteko kitam Petro I numylėtiniui – A. Menšikovui. 1725 m. imperatoriui mirus, šio galia išblėso ir galiausiai Petras II jį ištrėmė, - ir rūmai atiteko mažamečiui Petrui II. Jis turėjo vesti suaugusią gražuolę Jekateriną Dolgorukovą. Jai vedybos buvo nereikalingos, tačiau jos giminė bet kokia kaina siekė priartėti prie sosto – merginai net buvo pažadėta, kad sutuoktinio net neleis į miegamąjį – tik vesk ir gyvenk laisvai. Dvi savaitės iki vestuvių 15-metis imperatorius 1730 m. susirgo ir mirė nuo raupų. Pasakojama, kad nuliūdusi nuotaka pačios Kokujaus dvasios meldė pagalbos.
Arčiau istorinės tiesos yra kitas pasakojimas. Kai Jekaterinos karieta, viršuje papuošta karūna, važiavo pro Leforto rūmų vartus, jos viršus atsitrenkė į siją ir numušė karūną. Tai palaikyta blogu ženklu – po Maskvą pasklido kalbos, kad gražuolei nelemta tapti cariene.

Rūmai atiteko imperatorienei Anai (valdė 1730-40 m.), kuri kitame Jauzės krante pastatė medinius rūmus – „vasaros Anengofą“. Sklido gandai, kad Leforto rūmus su šiais jungė požeminis tunelis. Ar tai tiesa – neaišku. Vėliau rūmai kelis kartus degė, buvo perstatomi...

Jelizaveta Romanova (valdė 1741-61 m.) dėmesio Lefortovui irgi neskyrė. Ji daugiau statė kitame upės krante. Tačiau ir ten degė statiniai, kartu su brangia vidaus įranga, jos suknelėmis ir kitais daiktais. Jekaterina II irgi pastatė rūmus kitoje Jauzės pusėje, tačiau jai neteko jų išvysti – mirė netrukus iki jo užbaigimo. Paskutiniu valdovu, ilgesnį laiką gyvenusį Leforto rūmuose, buvo „vargšelis“, liūdniausias ir karingiausias, bailus ir įtarus Pavelas I (valdęs 1796-1801 m.). 1812 m. rūmai vėl degė – ir atstačius čia liko tik archyvas.

Išliko tik jų, kaip mistinės vietos šlovė.

pasakojama, kad jo rūmuose, kuriuose dabar Karinis-istorinis archyvas (nuo 1860 m.), adresu 2-oji Baumano gt. nr.3, tebegyvena Leforto dvasia, o kartais (ypač apie Naujuosius metus) skamba ir muzika – atseit, ta pati, prie kurios jis ir mirė. Pasakojama, kad dvimetrinis Francas Lefortas, buvęs puikiu šokėju, žiemos vakarais išbalusiu veidu gali netikėtai pasirodyti rūmuose ir pakviesti šokiui. Aišku, dėl išgąsčio kaip mat atsisakysite. Tada Lefortas iš rankovės ištraukia mažą žvakės, lyg ir bažnytinės, galiuką, vos 0,5 cm aukščio, ir pasiūlo išpildyti jūsų norą. Jei be uždelsimo išklosite jį, ir jis lies širdies ar buities reikalus, jis bus išpildytas. Bet jei sumišite ir nespėsite išsakyti, laukia neišvengiama bausmė. Jis atims jums valią ir užsuks šokyje ir nuves į šešėlių pasaulį, iš kurio nėra išėjimo...

O Menšikovo tarnaitė pranešė, kad jos ponas rūmuose paslėpė dvi pinigų ir brangenybių dėžes. Jų niekas nerado.

Papildomai skaitykite:
Slaideriai
Gyvosios ugnys
Kijevo paslaptys
Biržuose - pamėklė
Slibinai-gundytojai
Tarybiniai alchemikai
Raudonoji ... planeta
Kodėl palėpėje bilda?
Elektrofoniniai garsai
Magiška Kremliaus apsauga
Ką slepia Primorsko piramidės?
Nuo Dievų prie ateivių
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Oda: tarp kūno - dvasios
Keistai pažįstama, Deja vu
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Nesė ir kiti: hipotezės ir realybė
Tie prakeikti nematomi dalykai
Šventasis pranašas Slavikas
Gynybos narkomato telepatai
Keista Ciolkovskio filosofija
Daktaro Filipovo atradimas
Doppelganger efektas
Šamanų ratu einant
Prisilietimo elektra
Fairwater paslaptis
Sielos klajonės

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis